Sklandytojas

Jis niekada nesijausdavo vienas.
Šalia visuomet tyliai alsavo alus.
Po daugelio sanglaudos metų
labai apie ką šnekėt nebebuvo jau.
Tada ir išnešė butelius.
Sparnai gal pradžiūtų kad.
Snapo raudonis gal kad atlėgtų kiek.
Dangus kad pridusęs taptų judresnis vos.
Ir leidos link įlankos švyturio.
Kur žiebėsi tūkstančiai promilių.
Riebus nuosaikus
tamsių gręžinių
gėlo rudens
albatrosas.

Tiesiog Rafailas

Iškenčia nužudomas
iškenčia supjaustomas
piene mirkomas kenčia
kočiojamas įtrinamas

teflo-fantominius (iš(si)troškinimo
skausmus įvairiausius
bel canto maniera šauniąja nori nenori
stropiai bet vis dėlto kenčia

tarkim tiesiog Rafailas
mūsų šventadienių Karpis
nedidukas sultingas putnus
išminkštintas tartum nuliūdęs pajacas
Rudžiero Leonkovalio

Dvyniai

Teliūskavo ritmingai tarytumei devyniabroliai baubliai
juokingi ir kvaili atrodė patys sau ant scenos
o kaip kažin iš salės?.. bet vienok
dundukas vis dėlto tas sūtrauka otelas
dūmojo juodu plūkdamiesi kapitališkai
tik pagalvok – aiman – dėl nosinaitės šitaip kvoštelėjo blėstantis
senelis
The royal wedding
„Prašau man pakartokite dar kartą
o kodėl gi aš negalėčiau išgert
dar vienos kitos taurės
balto putojančio rūšinio?..“ –
nustebusių liudytojų
glamūriniu baritonu
droviai paklausė
pusamžis kekšės tėvukas

Gedėtojas

Lyg ir panūdo pagaliau pareikšt užuojautą
beveik neprotokolinę
tačiau pamanė
kad ims kas nors ir pvz dar pagalvos
jog jis išties išblokšt nuoširdų atjautos bryzelį
kažkodėl nebejuokais ūmai įsigeidė
todėl kaip visuomet tiesiog kvailai nusišiepė
nuduodamas jog nieko neįvyko
tiesiog pro šalį šiaip sau eidamas užėjo
į šermenis taip lyg tarp kitko
lyg niekur nieko
učia učia pasikieminėt

 

Čempiono pusryčiai

Gobelene ant sienos blunkančiam pasaulio medžiui
virš juodo išdaužytų atminčių „Petroffo“ šnarinant lapeliais
nakties chromuotiems svarmenims
į švitrą paryčio dusliai kalenant

subraižyton lėkštėn iš lėto drebia
serbentų košę metalinio vyno
po girgždančiu dangum nugurgęs drūtą gurkšnį
prisėda prieš praplyštant drebulio fanfaroms

Gedimino 4

Mūsų mielas godotinas
iškilniai nusargdintas
melpomenės haremo horacijau
ko keistai taip urzgi
tarsi trečiojo nebylio brolio šuva
apsiblausęs susenęs nukvakęs
ugniagesio paišinu veidu
po sunkių sueičių atšiauraus maratono
į biudžetinę šiltą sočią ir saugią
tele-histrionų projektinių nutryptą katedrą
dviem stambiausiems špitolninkams
patogiai sau pukšint prieš dar vieną
poveikio seno užverto sezamo sezoną

Gedimino 11

Da vse oni tam
skoropostižnyje truženiki
odnovo člena
Balsai iš broliškojo Visagino
A semeinym čelovekom
ja vsio ravno stanu.
Sam sebe rožu rebionka.
Obuču evo na šofiora.
I budet on u menia rabotat’.
Na gruzovike.
Na atomnom.