2009 m. mirusios P. Bausch šokio teatras Vupertalyje, užuot daręs pasaulinę įtaką, traukiasi: pokalbis su choreografės leidėju Rudolfu Rachu

Pone Rachai, 2009 m. mirė choreografė ir šokėja Pina Bausch – viena įtakingiausių praėjusio amžiaus teatro asmenybių. Praėjus šešiolikai metų ir penkioms vadovavimo kadencijoms, jos trupė vėl liko be vadovo. P. Bausch centro statybos dar nebaigtos, nėra ir meno vadovo. Ar tuomet, būdamas jos leidėjas, galėjote pagalvoti, kad bus taip sunku perkelti P. Bausch palikimą į ateitį?

Pasakęs „taip“ nenorėčiau pasirodyti tarsi aiškiaregys. Juk P. Bausch nėra vienintelis atvejis meno pasaulyje. Keletą metų prieš mirtį susitikęs su ja Paryžiuje paklausiau: „Pina, o kaip dėl spektaklių atkūrimo tavo choreografijos pagrindu?“ Remdamiesi „Café Müller“ pavyzdžiu svarstėme, ar įmanoma šį kūrinį atkurti su kitokia scenografija ir kitais aktoriais. Po trijų valandų ji ištarė: „Tam tikru požiūriu esi teisus.“ Bet tai buvo viskas, ką ji pasakė. Suprantama, jai buvo sunku atsiriboti nuo savo koncepcijos, kurios genialumas akivaizdus kiekvienam, mačiusiam šį kūrinį, atliktą vienos iš ankstyvųjų trupių. Tik to nepakanka. P. Bausch sukūrė meno imperiją. Galiausiai ji mirė netikėtai, nepalikusi testamento. Štai čia problema.

 

Pina Bausch repeticijoje Hamburge, 1983 m. VIRGINIA / Ullstein Bild / Getty Images nuotr.

 

Kokios buvo pasekmės?

Vieninteliu paveldėtoju tapo jos sūnus. Per naktį teisės mokslų absolventas Rolfas Salomonas Bauschas tapo atsakingas už teatro imperiją, nors tam nebuvo pasirengęs. Nesunku įsivaizduoti, kaip kiti tada bandė ginti savo interesus. Vienoje pusėje, suprantama, buvo šokėjai ir šokėjos. Jie iš esmės prisidėjo prie spektaklių kūrimo ir juos – tikrąja žodžio prasme – įkūnijo. Kitoje pusėje – Vupertalio miestas ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė. Silpna vadovybė ir susiskaldžiusi teatro bendruomenė susidūrė su jėgomis, besistengiančiomis priversti šią imperiją tarnauti savo interesams. P. Bausch tai imperijai vadovavo aiškiai ir griežtai. Kai vadovavimas nutrūko, visam reikalui grėsė sužlugti. 

Trupė daugelį metų darė tokį įspūdį, tarsi būtų paralyžiuota sielvarto.

Na, mano akimis, tai pernelyg sentimentalus požiūris. Trupė, žinoma, patyrė didelę netektį, nes staiga prarado savo pagrindinę žvaigždę. O juk trupės interesai buvo aiškūs – žmonės norėjo toliau vaidinti be konkurencijos. Tai visiškai žmogiška, kad trupė norėjo skinti vaisius, pelnydamasi iš savo neginčijamo įnašo. Šokėjai norėjo šokti toliau ir nepageidavo, kad jiems kur nors pasaulyje atsirastų konkurencija. Priežastis akivaizdi: „Niekas negali daryti taip gerai, kaip mes. Mes turime kai ką tokio, ko neturi kiti.“ Dominique Mercy nebuvo vienintelis taip manęs.

Kaip ir P. Bausch gyvenimo metais, Vupertalio šokio teatras buvo vienintelė trupė, stačiusi jos kūrinius, išskyrus keletą spektaklių, tokių kaip „Šventasis pavasaris“.

Tai tiesa, tačiau tai paaiškina reikalavimai, kurie ekstremalios menininkės P. Bausch atveju yra pateisinami: ji tikrai nieko nepalikdavo atsitiktinumui, viską kontroliavo, žiūrėdavo kiekvieną spektaklį ir po peržiūrų nagrinėdavo. Niekada nesu sutikęs tokio režisieriaus, kuris būtų dėjęs tiek pastangų ir taip intensyviai dirbęs su savo kūriniu. Ji buvo tokia. Vis dėlto turėjo vieną silpnybę: ji tikrai tikėjo, kad po jos mirties viskas baigsis. Bent jau tai, kas susiję su jos sukurtu šokio teatru. Jei ji būtų buvusi teisi, būtų galėjusi leisti savo kūrinius atlikti ir vėliau. Jei ne ji, tai jos paveldėtojai. Sakyti, kad po mano mirties vis tiek viskas baigsis, yra klaida, kurią daro daugelis. Manyti, kad visame pasaulyje neatsiras nė vieno žmogaus, galinčio iš naujo pastatyti P. Bausch spektaklį, yra tiesiog nesąmonė.  

Dar būdama gyva P. Bausch įveikė vieną kliūtį. Po truputį atlikėjų sudėtį teko papildyti naujais aktoriais arba juos pakeisti. 

Būtent taip ir atsitinka – norime to ar ne. Tai dar vienas argumentas tam, ką jau esu sakęs. Kai septintajame dešimtmetyje pradėjau dirbti leidykloje „Suhrkamp“, tokia pati problema iškilo su Bertolto Brechto kūrybiniu palikimu. Rytų Berlyne gyveno jo paveldėtoja Helene Weigel, kuri sakė, kad kiti taip nesugebės. Po jos mirties padėtis šiek tiek pagerėjo, bet irgi ne itin. Kai Klausas Michaelis Grüberis spektaklį „Miestų tankmėje“ pastatė Frankfurto dramos teatre, pjesės beveik nebuvo galima atpažinti, nes šnabždamas tekstas nuo pradžios iki pabaigos liko nesuprantamas. Nors buvo ištartas kiekvienas žodis, žiūrovai jo nesuprato. 

Tačiau K. M. Grüberis buvo genialus režisierius, o tai, kas buvo matoma scenoje, visiškai atitiko B. Brechto pjesės dvasią. Pokalbis su dramaturgo paveldėtojais buvo kupinas netikėtumų. „Jūs turite tai uždrausti, – jie reikalavo iš manęs, o aš atsakiau: – Ką gi turėčiau uždrausti? Pjesės dvasia yra išsaugota, aktoriai sako tekstą; tiesa, jo negalima suprasti, bet tai jau teatro vadovybės reikalas: ji turi nuspręsti, ko gali reikalauti iš savo žiūrovų.“ Bet kuriuo atveju draudimas teisiškai būtų buvęs labai sudėtingas, o meniškai – visiška kvailystė. Grįžkime prie P. Bausch: kas gali pagrįsti, kad pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, turinčio talentą (kartu moralinį ir meninį pagrindą) pastatyti jos spektaklį?

Kokia yra P. Bausch sūnaus pozicija, kaip jis gali elgtis?

Jis gali viską uždrausti ir viską leisti. Tai garantuoja autoriaus teisės. Mūsų leidykla „LʼArche“ Paryžiuje, kuriai priklausė spektaklių autoriaus teisės, po choreografės mirties gavo labai daug užklausų. Iš viso pasaulio kreipėsi garsiausi ir gražiausi, didžiausi ir turtingiausi teatrai, norėję pastatyti P. Bausch spektaklį. Visi prašymai buvo atmesti. Autoriaus teisės įpėdiniams suteikia milžinišką galią. Šiandien daugelyje pasaulio scenų galėtume matyti P. Bausch spektaklių pastatymus, kurie dar labiau padidintų jos žinomumą ir prisidėtų garsindami Vupertalio miestą, tai būtų reikšmingas laimėjimas apskritai Vokietijos kultūrai. Viskas buvo sugriauta dėl šios siauraprotiškos, bailios politikos.

Dar kartą apie B. Brechtą: jo atveju yra jo paties sukurtas tekstas, ir tas tekstas jau savaime yra paveldas. Be to, yra ir pastatymas. Tačiau kalbant apie P. Bausch šokio teatrą, teksto ir pastatymo negalima atskirti vieno nuo kito.

Prieštarauju. Nors dramos tekstas yra kas kita nei pastatymas, tačiau iš esmės meninis šokio teatro kūrinių klausimas yra lygiai toks pat. Skaityti nebūtina, bet reikia sugebėti matyti ir girdėti. Tad aštuntajame dešimtmetyje pradėjau įrašinėti spektaklius su jų originalia sudėtimi, siekdamas sukurti vaizdo ir garso partitūrą. Ši medžiaga šiandien priklauso P. Bausch fondui. Fondas galėtų šią medžiagą pateikti moksliniams tyrimams. Palyginkite vaizdo įrašus su partitūra. Yra žmonių, kurie moka skaityti partitūras, yra ir tokių, kurie moka „skaityti“ įrašą; kurie sugeba iš jo semtis įkvėpimo ir tai, ką matė ir girdėjo, „laikydamiesi kūrinio dvasios“ (tai autorių teisių terminas) perteikti scenoje. Tačiau jei šokio teatras vienoje iš retų nevietinių repeticijų – turiu galvoje Miuncheno operos spektaklį „Vakarykštės dienos šiandienos ir rytojaus vaikams“ – reikalauja, kad kiekvienas šokėjas sakytų: „Asmuo, kuris mane vaidina, turi atrodyti lygiai taip, kaip aš!“, tai yra groteskiška ir tampa labai brangu. 

Taip, kaip šis klausimas spręstas Vupertalyje po P. Bausch mirties, yra visiškai klaidinga nuo A iki Ž. Susidūriau su šiuo reikalu, kai vieną dieną paskambino Vupertalio teatro vadovybė ir pasakė: „Ponia Bausch nori gauti autoriaus teises. Tačiau teatras mano, kad ji neturi pagrindo į jas pretenduoti. Taip tvirtina Teatrų asociacijos ekspertai.“ Žinoma, buvau visiškai priblokštas ir pasakiau: „Kaip? Pina Bausch negali gauti autoriaus teisių? Juk tai vienas originaliausių dalykų, kokį galima pamatyti visoje Vokietijoje.“ Tai buvo 1981-aisiais.

P. Bausch iš pradžių tapo leidyklos „Suhrkamp“ autore?

Taip, mes visame pasaulyje užtikrinome jos teisę gauti autoriaus atlyginimą, o tada pradėjome įrašinėti spektaklius. „Mėlynbarzdį“ ir „Café Müller“, taip pat kitus, nes P. Bausch primygtinai reikalavo, kad būtų užfiksuoti „originalai“. Tai nebuvo lengva finansuoti, nes, išskyrus keletą išimčių, viešasis transliuotojas tuo nesidomėjo. Be to, P. Bausch nuo pat pradžių buvo svetimkūnis leidykloje „Suhrkamp“. Šiandien niekas to nė negali įsivaizduoti. Mano kolegos sakydavo: „Fui, kas čia per reikalas? Ką šokio teatras veikia mūsų leidykloje?“ Tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių mane tapti nepriklausomam ir vadovauti savo leidyklai. Pina tuomet nusprendė vykti su manimi į Paryžių. Susitarusi su Siegfriedu Unseldu, kuris tinkamai įvertino padėtį.

Tad koks būtų geriausias sprendimas?

Geriausias sprendimas būtų toks: jei po jos mirties atskiriems teatrams visame pasaulyje – pabrėžiu, visame pasaulyje – būtų suteikta galimybė pastatyti tam tikrus spektaklius, kartu reikalaujant, kad būtų samdomi vienas ar du trupės nariai, kurie prieš repeticijas ir jų metu teiktų patarimus ir, jei prireiktų, padėtų. Juk kūrinys yra išbaigtas. Jei kas nors juo domisi, reikia manyti, kad tie žmonės nori ne sunaikinti kūrinį, o užsidegę ir tvirtai įsitikinę trokšta jį perkelti į ateitį.

Juk taip pat yra ir su mūsų šokio bei teatro istorija.

Svarbus aspektas, kuris liko nepastebėtas: Vupertalyje manė, kad įsteigus Pinos Bausch centrą šis klausimas savaime išsispręs. Taip mąsto kultūros vadybininkai. Kad tokie centrai galėtų ko nors pasiekti, jiems reikia kūrybingų ir nepriklausomų protų, o jų niekas neieško. Vokietijai labai pasisekė, kad po karo ji išaugino tokią menininkę. Tiek Vokietijos, tiek Vupertalio žinomumas būtų dar labiau išaugęs, jei choreografės kūriniai būtų statomi visame pasaulyje. Taip būtų galima išsaugoti palikimą. Vietoj to viskas pamažu nyksta Vupertalyje ir jo apylinkėse. Vis mažiau ir kukliau.

Kokių priemonių būtų galima imtis? 

Bijau, kad jau per vėlu. Teatro pasaulio entuziazmas išblėso. Apie tai nuo pat pradžių įspėjau paveldėtojus. Teatras yra greitai kintanti meno forma. Jei spektakliai nėra statomi, jei kūriniai nėra recenzuojami, jie nugrimzta į užmarštį. Kalbėdamasis su žmonėmis stebiuosi, kad kai kurie net nebežino, kas buvo P. Bausch. Svarbiausi pasaulio teatrai norėjo statyti tuos spektaklius iškart po jos mirties. Praėjo šešiolika metų, ir per tą laiką padėtis pasikeitė. Reikėtų pažadinti susidomėjimą, rasti teatrų, kurie būtų pasirengę įsitraukti. Tai rizikinga, bet be drąsaus sprendimo kūrybinis palikimas neturi ateities. Jis turi kirsti Vuperio upę.

 

Vertė Lina Kaiser

Publikuota 2026 m. sausio 13 d.