Taivaniečių autoriaus Wu Ming-yi romanas „Žmogus sudėtinėmis akimis“ – tai kūrinys apie asmeninę žmogaus ir ekologinę Taivano katastrofą. Romanas pirmą kartą išleistas 2011 m. kinų kalba, o 2013 m., pasirodęs anglų kalba, sulaukė tarptautinio pripažinimo. Knyga sukurta pasitelkiant magiškojo realizmo motyvus, joje atveriamas Taivano gamtos ir visuomenės paveikslas.

Kaip vabzdžių sudėtinių akių rega, taip ir šio romano pasakojimas yra mozaikinis – visuma atsiskleidžia per skirtingas perspektyvas. Viena jų – taivanietė Alisa, susidurianti su asmenine šeimos tragedija ir ekologine katastrofa, kai jos namus užlieja į Taivaną iš Ramiojo vandenyno atplukdytos šiukšlės. Kita svarbi perspektyva – Atelio, tai paauglys iš autoriaus vaizduotėje sukurtos Vãjou Vãjou salos, kurios gyventojų papročius ir mąstyseną tiesiogiai formuoja gamtos sąlygos. Pateikiama ištrauka supažindina su šios salos gyvenimu.

Vertėjas

 

 

 

 „Wikipedia Commons“ nuotr.

 

Vãjou Vãjou salos gyventojai mano, kad visas pasaulis yra tik viena sala. 

Ši sala įsikūrusi plačiame, beribiame vandenyne – toli toli nuo bet kokio žemyno. Nors baltieji žmonės buvo atklydę į jų salą, kiek siekia salos gyventojų atmintis, nėra buvę nė vieno genties nario, kuris būtų grįžęs iš jūros su žiniomis apie kitas žemes. Vãjou Vãjou gyventojai tiki, kad kadaise tyvuliavo tik didžiulis vandenynas, o Kabang (Vãjou Vãjou kalba tai reiškia „dievybė“) jiems sukūrė šitą salą, lyg kas į didelį dubenį vandens būtų įdėjęs mažytę, tuščią moliusko geldelę. Sala, veikiama potvynių ir atoslūgių, plūduriuoja po visą vandenyną, o šis yra žmonių maisto šaltinis. Tačiau kai kurios jūros būtybės yra Kabang įsikūnijimai, pavyzdžiui, amasu: juodos ir baltos spalvų žuvis, kurią Kabang pasiuntė stebėti ir išbandyti Vãjou Vãjou gyventojų, todėl ją valgyti yra draudžiama. 

„Jei netyčia ją suvalgysi, tavo bamba apaugs žvynais, kurių per visą gyvenimą nenuskusi.“ Kiekvieną vakarą, pasiramstydamas banginio šonkauliu, jūrų žynys atlinguoja medžio paunksmėn papasakoti Vãjou Vãjou vaikams įvairių istorijų apie vandenyną: pasakoja, kol saulė panyra į jūrą, kol vaikai tampa paaugliais ir atlieka pilnametystės ritualą. Jo kalba dvelkia jūra, o kiekvienas atokvėpis – sūrus. 

– Na ir kas čia tokio, jei užaugs žvynai? – klausia vienas vaikas. 

Didelės salos vaikų akys priminė naktinių gyvūnų akis.

– Vaje, vaikeli mano... Žmonėms nedera apaugti žvynais, kaip ir vėžliams nedera miegoti pilvu į dangų.

Kitą dieną žemės žynys vedasi vaikus į tarp dviejų slėnių esančią vietą, kur auga akaba – tai reiškia augalas, panašus į delną. Saloje ypač reta augalų, iš kurių galima išgauti krakmolo, o akaba yra vienas iš jų. Suvešėjęs akabos tankumynas atrodo kaip begalybė į dangų ištiestų, besimeldžiančių rankų. Sala yra labai maža, o gyventojai neturi pakankamai žemės ūkio padargų, todėl, augindami akabą, augalus jie apkrauna akmenukais: jie apsaugo nuo vėjo ir padeda išlaikyti drėgmę dirvožemyje. „Reikia su meile, su meile apsupti žemės lopinėlį. Žemė – tai svarbiausias Vãjou Vãjou salos turtas, kaip lietus, kaip moters širdis“, – aiškina žemės žynys, rodydamas, kaip teisingai sukrauti akmenukus. Jo oda – lyg sausa, sutrūkinėjusi žemė, o nugara primena kalvą. „Pasaulyje tik Kabang, jūra ir žemė yra verti pasitikėjimo, vaikai.“ 

Kaip ir bet kokioje kitoje saloje, Vãjou Vãjou trūksta gėlo vandens. Pagrindiniai jo šaltiniai yra lietus ir salos viduryje esantis ežeras. Be to, Vãjou Vãjou gyventojų maistui, kurio pagrindas – jūrų paukščiai ir žuvys, būdingas didelis druskos kiekis, todėl jie yra liesi, tamsios odos ir dažnai kenčia nuo vidurių užkietėjimo. Anksti ryte, atsukę nugara į jūrą, salos gyventojai tuštinasi į savo namų išvietės griovius. Daugelis jų spaudžia taip smarkiai, kad akyse sublizga ašaros.

Sala visiškai nedidukė – nuo pusryčių pradėjęs žingsniuoti vidutiniu greičiu, šiek tiek po pietų jau būsi apėjęs visą salą. Dėl šio mažumo, kad orientuotųsi, gyventojai įprato vartoti tokias frazes kaip nugara į jūrą ir veidu į jūrą. Būti nugara į jūrą reiškia atsisukti į salos viduryje esančią kalvelę. Jie šnekučiuojasi – veidu į jūrą. Valgo – nugara į jūrą. Aukoja – veidu į jūrą. Mylisi – nugara į jūrą, kad neįžeistų Kabang. Vãjou Vãjou gyventojai neturi vadų, tik senolius. Išmintingiausias jų vadinamas senoliu, panašiu į jūrą. Salos gyventojų būstas primena apverstas kanojas, o tie namai, iš kurių yra kilę senoliai, būna atsukti durimis į jūrą, jų sienos – išraižytos ir papuoštos kriauklėmis. Ant namo šonų kabinama žuvų oda, o priešais durų angą salos gyventojai iš koralų sukuria vėjo uždangą. Vietiniai neturi tokios vietos, kur negirdėtų jūros, o kalbėdami negali jos nepaminėti. Ryte susitikę jie sako: „Šiandien keliausi į jūrą?“ Per pietus klausia: „Gal plaukiam į jūrą išbandyti laimės?“ Net jei bangos tądien tokios didelės, kad niekas nė kojos nekelia į vandenį, vakare susitikę jie vis tiek vienas kitą kamantinėja: „Na, papasakok, kaip ten, jūroje?“ Vãjou Vãjou žmonės žvejoja kasdien: ant kranto esantis salos gyventojas, pamatęs žveją, šaukia: „Neleisk monãi nusinešti tavo vardo!“ Žodis monãi reiškia bangas. Susitikę jie sveikinasi: „Kaip šiandien oras jūroje?“ Net jei joje audra, pašnekovas jam atsakys: „Labai giedras.“ Vãjou Vãjou kalbos tonas primena jūros paukščių garsus: skardus ir skambus. Kiekvienos frazės gale balsas lengvai sudreba, nelyginant paukščio sparnai, kai šis suplevėsuoja atlikdamas posūkį. Kiekvienas sakinys baigiasi garsu, primenančiu paukštį, dideliu greičiu neriantį į vandenį gaudyti savo aukos.

Vãjou Vãjou salos gyventojams retkarčiais trūksta maisto; kartais dėl blogo oro jie negali išplaukti jūron, kartkartėmis tarp skirtingų genčių kyla konfliktai. Bet nesvarbu, kaip klostosi gyvenimas, kiekvienas iš jų yra įgudęs pasakoti įvairiausias jūros istorijas. Pasakoja valgydami, sveikindamiesi, aukodami, mylėdamiesi ir net kalbėdami per miegus – visur pamini jūrą. Nors išsamių aprašymų nėra, bet gal po daugelio metų antropologai sužinos, kad Vãjou Vãjou sala yra vieta, turinti daugiausia istorijų apie jūrą ir kad mėgstamiausias čia gyvenančių žmonių posakis: aš tau papasakosiu apie jūrą. Salos gyventojai vienas kito neklausia amžiaus. Jie tiesiog kaip medžiai auga aukštyn. Kaip gėlės skleidžia savo dauginimosi organus. Kaip užsispyrę moliuskai laukia, kol nuteka laikas. Kaip jūriniai vėžliai miršta su šypsena lūpų kampučiuose. Jų visų sielos yra senesnės nei išvaizda, o žvilgsniai, ilgai stebint jūrą, tampa melancholiški – senyvame amžiuje išsivysto katarakta. Mirties patale jau beveik praradęs regėjimą senolis klausia anūkų: „Koks oras dabar jūroje?“ Salos gyventojai tiki, kad mirti stebint jūrą yra Kabang jiems suteikiama dovana. Jų viso gyvenimo svajonė – prieš mirtį minčių vandenyne regėti jūrą.

Kai salos gyventojams gimsta berniukas, tėvas jam išrenka medį. Kiekvieną kartą, kai miręs mėnulis vėl atgimsta, tėvas padaro rėžį medžio žievėje. Kai ant medžio susikaupia šimtas rėžių, berniukas turi pasigaminti talavaką. Prieš daugelį metų vienintelis saloje lankęsis antropologas – anglas S. Persis Smitas – talavaką apibūdino kaip skobtą kanoją. Bet iš tikro talavaka labiau primena šiaudinę valtį: sala per maža, kad joje augtų pakankamai storų medžių, iš kurių įmanoma išskobti visą valtį. Vãjou Vãjou gyventojai iš medžio šakų, ratano vijų, trijų ar keturių skirtingų rūšių miskantų stiebų suneria valties karkasą, tada augalinę žaliavą suplaka į skystą masę ir trimis sluoksniais padengia valtį. Baigę likusius plyšius dar kartą užkamšo durpėmis, o išorinį sluoksnį sutepa medžio sakais, kad apsaugotų nuo drėgmės. Iš išorės talavaka tikrų tikriausiai atrodo kaip iš vieno didelio kamieno išskobta, tvirta ir puiki kanoja. 

Paauglys, dabar sėdintis ant kranto, turi visoje saloje gražiausią ir tvirčiausią talavaką. Jo veido bruožai ir kūnas visiškai atitinka įprastą Vãjou Vãjou gyventojų išvaizdą: plokščia nosis, gilios akys, spindinti oda, liūdna, šiek tiek sulenkta nugara ir galūnės, primenančios strėles.

– Ateli, negalima ten sėdėti, jūros dvasios gali tave pamatyti! – kažkoks senolis eidamas pro šalį paprotina jaunuolį.

Anksčiau Atelis, kaip ir kiti salos žmonės, manė, kad visas pasaulis tėra viena sala, kuri plūduriuoja vandenyne lyg moliusko geldelė.

Atelis iš tėvo išmoko gaminti valtis, o genties nariai jį giria sakydami, kad jo valčių gaminimo įgūdžiai yra geriausi saloje, netgi pranoksta Naledo – vyresnio brolio. Nors dar jaunas, Atelio kūnas nenusileidžia žuvims – vienu panėrimu į vandenį jis gali pagauti tris auksines skumbres. Kiekviena salos mergina širdies gilumoje dievina Atelį ir svajoja, kaip jis vieną dieną sustabdys ją kelyje ir persimetęs per petį nusineš į žoles. Įsivaizduoja, kaip praėjus trims mėnuliams, kai įsitikins, kad yra nėščia, paslapčia praneš Ateliui, o tada grįš namo ir lyg niekur nieko lauks – lauks atvykstančio Atelio su banginio kaulo peiliu ir pasiūlymu tekėti. Gal net pati gražiausia salos mergina – Uršula – turėjo tokią svajonę.

„Atelio likimas yra antragimio sūnaus likimas. Jokios naudos iš to, kad antragimis moka nardyti, nes antragimiai priklauso jūros dievui – salai jo nereikia.“ Atelio motina dažnai taip lieja širdį aplinkiniams. Šie tik supratingai linksi galvomis: turėti gabų antragimį Vãjou Vãjou salos tėvams yra skaudžiausias dalykas pasaulyje. Atelio motina dejuoja ryte ir vakare, jos putlios lūpos nerimsta visą dieną, tarytum pakartojus tuos žodžius begalę kartų sūnus galėtų išvengti likimo, skirto kiekvienam antragimiui.

Nebent vyresnėlis mirtų jaunas. Vãjou Vãjou antragimiai labai retai veda ir tampa į jūrą panašiais senoliais, nes per šimtas aštuoniasdešimtą gyvenimo pilnatį jie siunčiami į kelionę jūron, iš kur negrįžtama. Į šią kelionę leidžiama pasiimti tik gėlo vandens, kurio pakanka dešimčiai dienų, ir griežtai draudžiama žvalgytis atgal. Dėl to salos gyventojai turi vieną posakį, susijusį su antragimiais sūnumis: „Kai grįš tavo antragimis.“ Šio posakio prasmė labai paprasta – tai niekada neįvyks! 

 

Iš kinų kalbos vertė Vaidotas Bačianskas