Romano ištrauka

 

Ziemowitas Szczerekas. Łukaszo Saturczako nuotrauka.

 

Oppa!

Seniai prasidėjo mano žurnalistinis-karinis nuotykis.

Oppa!

Anksčiau, labai labai seniai, kai tik atėjo Pilkasis dūmas.

O buvo taip.

Vyko karas. Atspėkite kur. Taigi, Balkanuose.

Kurgi kitur.

Oppa!

Taip, taip serbai dainavo: „Gražiosios Ibaro upės pusėn vyksta serbų puolimas! Ibaro upės pusėn vyksta vyksta puolimas!“

Tas „puolimas“ taip turkiškai ištęstas, drebinamas, jie taip dainuoja, tarsi muedzinas nuo minareto šauktų.

O aš drauge su tuo puolimu, išsigandęs, lengva neperšaunama liemene su raidėmis PRESS, šalmu su raidėmis PRESS, su naujausiu viziniu žiedu, su vizoriais, dabar vintažiškai senais, anuomet naujausios kartos. Iš „N-Euro News“, didžiausios neuropinės naujienų agentūros, gavęs komandiruotpinigius. Gavęs krūvą akreditacijų, kurias man parūpino „N-Euro News“ kaip neišmanėliui, pienburniui, naujokui ir vaikui rūke. Tarsi jie patys nebūtų rūke.

– Važiuok, – tarė man leidėjas Myselis. – Parodyk protautininkams, kuo baigiasi jų fašistiniai siekiai. Apie Balkanus nusimanai, apie Rytus išvis nusimanai, niekada nesupratau, kokio bybio tau to reikia, o dabar prašom – kaip sykis pravers.

Diena anksčiau dar Kodštate, Dogerlando sostinėje, atsisveikindamas išbučiavau savo mergiotę, suvaidinęs visą tą farsą, kuris vadinosi „Nežinau, ar grįšiu, bet važiuoju aukštesnių tikslų vedamas, žmonės turi teisę žinoti, toks mano pašaukimas, toks mano darbas, neverk dėl manęs, jeigu ką“. Mergina mane tik išjuokė ir metė sakydama, kad nori gyventi, o ne laukti pusiau lavono su potrauminio streso sindromu, kuris netgi jei ir grįš, tai didžiąją laiko dalį užsiraukęs pils artimiausiame alubaryje su didžiausiomis padugnėmis, su jais matuosis pimpius ir tikės sąmokslo teorijomis, kad gėjai ir lesbietės valdo pasaulį.

Ulonas jaunas ir šaunus, ir Zosės žadinąs jausmus, griebs Zosę už juosmens, suspaus! Ir pamylės, ir kulką gaus.

Taigi išvykau į karą laisvas ir laimingas.

Oppa!

Taip dainavo.

O aš marš – lėktuvu į Belgradą, ten į dalinio spaudos skyrių, su kuriuo buvau susitaręs, o dalinys, man sako, jau Niše, pakeliui į Prištiną. 

– Vykis juos, pone žurnaliste! – taip man liūdnas spaudos skyrius pasakė ir toliau masturbavosi priešais holoekranus. Viens, du, viens, du, kariškai, tvarkingai.

Belgrade dar greitai nulėkiau čevapų, nors rasti gerų čevapų Belgrade – tikras menas, vien užbranginti, vien turistams (nors tada turistai Balkanuose jau nebesilankė, bijojo, o slavkvočų su jų faniškomis piligriminėmis kelionėmis po Rytų Europą dar nebuvo), todėl nuolat kartojau, kad Belgradas – visai ne Balkanai.

Ten susitikau pažįstamą kapitoną Jovaną Jovančičių, Kosovo serbų veikėją, palikusį Kosovą, nes albanų valdžiai buvo ragus atstatęs. Prieš važiuodamas norėjau kapitono Jovano Jovančičiaus paprašyti kontaktų ir paklausinėti apie padėtį regione, ir kapitonas Jovančičius mielai sutiko.

Susitikome netoli Kalemagdano esančioje mažoje užeigėlėje „Slavija“ – ten rinkosi kiti Kosovo serbai, taip pat, kaip kapitonas Jovančičius, karo veteranai, kurie vienas į kitą kreipėsi „Ibaro vilke“, ir ten buvo dainuojamos dainos. Pirmiausia išgėrėme rakijos, paskui zaječarietiško alaus, vėliau vėl rakijos ir uždainavome „Ajde, Jano“, seną dainą, kurioje lyrinis subjektas įkalbinėja savo partnerę Janą parduoti arklį, namą ir iki gyvenimo galo šokti liaudies šokius. Įdėm nuostabus sumanymas. O vėliau kapitonas Jovančičius vėl liepė sau ir man įpilti rakijos ir pranešė, kad Kosovas yra Serbija.

Su tokiu požiūriu buvau susipažinęs, tad norėjau sužinoti kiek daugiau, bet kapitonas Jovančičius, anksčiau susilažinęs su barmenu, kad išgers visą zaječarietišką alų, su ašaromis akyse pasakė, jog išduos man pačią baisiausią tiesą, kad jis iš tiesų šiaip jau visai nėra serbas, kad turi albaniško kraujo, kad senelė Ndrita buvo albanė ir todėl jis nevertas Kosovo serbo vardo. Norėdamas paguosti kreipiausi į jį „Ibaro vilke“ ir užsakiau rakijos, kurią išgėrėme, o jis užšoko ant stalelio ir pradėjo rėkti, kad broliai Kosovo serbai, sudarantys didžiąją užeigos nuolatinių lankytojų dalį, užmuštų jį ir paskerstų, nes jis iš senelės pusės yra išdavikas šiptaras. Mėginau sulaikyti įsitikinęs, kad šitaip ant mūsų galvų prišauks apokalipsę, bet jis nuspyrė mane šalin kaip pilietis Janas Braunas nusiritusią planetą.

Broliai serbai pasidalijo į dvi partijas: dalis norėjo kapitoną Jovančičių kuo greičiau pašalinti iš užeigos, o dalis – pasigailėti girto ir leisti prisigerti dar labiau, kad lengviau nurytų netikusios kilmės kartėlį. Viskas baigėsi tuo, kad kapitonas Jovančičius turėjo atsiklaupęs duoti ištikimybės priesaiką Serbijos vėliavai, kurią abiem rankomis laikė barmenas, o pasitaikius progai aš taip pat buvau parklupdytas, ir tik dėl to, kad raičiausi iš juoko kaip beprotis, Kosovo serbams nepavyko pridėti peilio man prie gerklės ir priversti taip pat ištarti šventų lojalumo Serbijos vėliavai žodžių. Tiesą sakant, žodžius gal ir būčiau ištaręs, man buvo nesunku, bet nepavyko: mane suspardė ir išmetė iš užeigos. Uoliausiai mane metė kapitonas Jovančičius.

Kai šlubuodamas ir purtydamas nuo savęs šventą Serbijos žemę ėjau miesto pusėn, pasivijo girtas kaip kiaulė kapitonas Jovančičius girtų didvyrių serbų būrio priešakyje. Pasakė, kad nusižengė serbiško svetingumo tradicijoms, puolė man į kojas, kad jiems atleisčiau, prisipažino, kad visiškai susimovė, „Ibaro vilke“, ir pareiškė eisią mano vedami atkariauti serbų Kosovo.

Tad su žodžiais „už Gračanicą!“ lūpose vedžiau juos atgal į barą „Slavija“, kur šie puolė į glėbį taip pat girtam barmenui, kuris prieš akimirką užeigoje netikėtai buvo likęs vienas ir nesuprato, kas vyksta, ir kuris, išvydęs grįžtančią gerai nusiteikusį saviškių būrį, išbučiavo juos visus kaip tikrus brolius, pasakė jiems „Ibaro vilkai“, paskui iš tos savo laimės dar pastatė visiems rakijos. O aš, nežinodamas, kad barmenas stato dar po stikliuką, taip pat pastačiau po stikliuką. Po tų stikliukų vaikščiojome jau keturpėsti ir dainavome dainą „Ajdo, Jano“, vėliau kaip šernų banda taip pat keturpėsti išbėgome į barą „Slavija“ supantį parkelį, kur mus ėmė medžioti policija ir ketino uždaryti areštinėje. Mūsų būrelis buvo gana skaitlingas, tad policija ėmė kasytis galvas, kaip išspręsti šią logistikos problemą, nes būtų tekę specialiai mums kviesti dar dvi būdas, o tada išvežioti po visas miesto areštines (vienoje tikrai neužtektų vietos), bet laiku vietą slalomu pasiekė barmenas ir išgelbėjo policininkus nuo nemalonaus papildomo darbo: laidavo už mus.

Taigi grįžome į barą, kur barmenas prikalė prie sienos Serbijos vėliavą, kuriai šįkart visi turėjo duoti priesaiką, ir tai padarėme keturpėsti. Tada išgėrėme dar po stikliuką rakijos, padainavome „Ajde, Jano“ ir kritome veidais į savo vėmalus, kur ir sutikome rytą.

Kitą dieną dėl pagirių negalėjau nė rankos pajudinti, tad turėjau dar viena diena nukelti kelionę į karą. Vakare mane viešbučio kambaryje aplankė kapitonas Jovančičius ir pasakė, kad vakar stačiau aš, tad šiandien stato jis.

Šitaip į karą pavėlavau kelias dienas, ir išvykau į Belgradą, kai jau serbiškoji Mitrovicos dalis buvo užimta, o kosoviškoji kaip tik baigė degti.

Tad važiavau į Novi Pazarą, kur čaršijos kafečainicose valstiečiai gėrė kavą ir kur, su palengvėjimu pastebėjau, mažai kas gėrė alkoholį, užtat daug kas – airaną, kurį mielai ir labai skaniai suvartojau, nes dvi dienas lakus rakiją pagirios nepraeina savaime kaip pirmos pasitaikiusios pagirios, jas reikia kefyru užgerti ir pirtimi užgesinti.

Ak, Novi Pazaras, slavakalbė Otomanijos versija, kur čaršijos – ant kalvų, kur stovi betoninis karavansarajus, Tito pastatytas viešbutis „Vrbak“, kontrabašą primenantis rūmas. Dar užvakar jį kariuomenė užėmė, tad aš pas juos su akreditacijomis, su prašymu, kad mane koks nors dalinys į karą nuvežtų, o jie:

– O čia pas mus jau tuščia, daliniai jau toliau patraukė.

Oppa.

Ble, pavėlavau į karą.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Ziemowit Szczerek. „Siwy Dym albo pięć cywilizowanych plemion“. – Wołowiec: „Czarne“, 2018.