Adomo MICKEVIČIAUS poezija

Šie Adomo Mickevičiaus eilėraščių vertimai bus išleisti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rengiamoje chrestomatijoje. Versdamas vis gailėjausi, kad lietuvių poezijoje taip ir neprigijo silabinė eilėdara, tokia populiari lenkų literatūroje. O pradžia buvo įkvepianti – Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ paklojo tvirtus šios eilėdaros pamatus, įrodė ją puikiai tinkančią mūsų kalbai. Tačiau vėliau gal dėl Maironio, gal dėl rusų poezijos įtakos buvo visuotinai pereita prie silabotonikos. Mes jambu nebevadiname to, ką juo vadino Adomas Mickevičius. Lietuviškai ausiai sunku apsiprasti su tame pačiame eilėraštyje besi­kaitaliojančiomis silabotoninėmis jambinėmis ir trochėjinėmis, dviskiemenių ir triskiemenių pėdų eilutėmis. Mickevičiaus 13 skiemenų jambas, man regis, artimesnis šekspyriškajam, laisvesnis, mums neįprastas, bet savitai žavus. Nemanau, jog tokia eilėdara yra pasenusi, archajiška. Tikiu, atsiras pasiryžęs ja kurti jaunas poetas ir ims pratinti mūsų ausis prie laisvesnio ritmo, bet tokios pat griežtos tvarkos.

Šie eilėraščiai, regis, lietuviškai skelbiami pirmą kartą, išskyrus „Romantiką“, anksčiau verstą Eduardo Mieželaičio. Versdamas šį eilėraštį bandžiau perteikti originalo eilėdarą sąmoningai nusižengdamas minėtiems mūsų poetiniams papročiams. Kaip tai pavyko, tesprendžia skaitytojas.

Vertėjas

Henryk Rodakowski. „Adomo Mickevičiaus portretas“, 1856, drobė, aliejus, 126 x 93 cm. Varšuvos literatūros muziejus

 

Jau nuo giedro dangaus1

Jau nuo giedro dangaus sutemos traukias niūrios.    
Jūreivi, suk vairą, vėjui išskleiski burę,
Pailsėjusiu delnu sūrią putą rieki;
Vandenynai platūs prieš tave nusidriekę.
Te dvejoti negundo potvynis įnirtęs;    
Negausi palyda ir laivelis netvirtas.
Ne ąžuolo juk laivas ir širdis ne plieno
Buvo frygo2, kurs andai paliko tėvynę
Ir laivelį palaikį nukreipė prieš bangą,
Nors rūstybe alsavo pragarai ir dangūs,
Kliaudamasis savim, drąsių troškimų pilnas
Dangų, gelmes nurungė, gavo aukso vilną.
Jei mūsų siekiui reikia ne mažiau narsumo
Ant naujų pamatų mūrijant naują rūmą,
Jei mūs triūsas didis ir tikslai kilnūs lygiai,
Pavyzdys tebus mums narsūs graikų karžygiai.
Jiems, pirmąjį kartą paliekantiems gimtinę,
Nuogąsčio nekėlė kelionė begalinė;
Nejau drebėti imsim, vos stoję į kovą,
Juk įveikta kliūtis – tai laiptelis į šlovę? –
Labui bendram sudėjo talentus jie mitriai:
Kas jėgą, aštrų žvilgsnį, kas skambesį citros3.
Ir mes taip darykim – darnia greta į priekį,
Talentų trūks keliems gal, bet uolumo – niekam.
Visi pasiekti trokštam, o pasieks kas gali,
Nes ne visiems po lygiai – pagal Dievo valią.
Bet kai platūs barai verias darbams didingiems,
Nelygybė tampa ne tokia pragaištinga.
Laimės vaikai kam tenka vainikai pirmieji:
Sau pelno šlovę ir norą kituos pasėja.
Bet puikybės tuščios spindesiu tesibodi,
Pagal vaisius, ne lapus įvertinam medį.
Ne dėl garsių plojimų ir palmių šakelių,
O kad naudingi – ženkime galvas iškėlę.
Ir kaip tas graikas šaunumą rodyti imkim:
„Stipresnis esu, man duokit sunkesnį ginklą.“

Atletams skubant link tikslą žyminčio mieto
Kol dar būriu, kol kiekvienas gali laimėti,
Tol žmonės artėjančių laukdami bėgikų
Svarsto ramiai, kuriam jų atiteks vainikas.
Bet jei jau kartą pavyko minią aplenkti,
Gėdos bijok amžinos ir nelėtink žingsnio,
Kad iki galo jėgas atidavęs kovai,
Nebūtum pavytas jau aplenktų varžovų.
Jei už kitus daugiau esi talento gavęs,
Kas kito šlovę padidins, sumenkins tavo.
Ar varžovą pargriovus ant arenos smėlio,
Nedžiugina atleto plojimai ir gėlės?
Nors pusdievio, kuris nugalėjo kentaurus4,
Visai neviliojo imtynininko laurai.
Taip užkopęs aukščiau didesniam darbui mojas
Ir lyg nusižemina pats, kopti nustojęs.

Jums kalbu, kuriuos taip miela vadinti broliais,
Jūs – būsima Draugijos šlovė ir pastoliai!
Jūs, kuriems gamta it motina maloninga!
Kuo aukščiau, tuo plačiau skėsti sparnus pritinka,
Kad pasiekę padangių šlovės tvirtą skliautą
Drąsintumėt kitus į aukštybes keliauti;
O mums, kurie kiek žemiau pagal Dievo valią,
Bus garbė, vien kad sekti pėdom jūsų galim.    
Kai Achilas5 dievams mielus kvietė rikiuotėn,
Ir dešimta vieta verta buvo didžiuotis.
Sekime jais – te širdžių pavydas negraužia,
Piktumas į jas te gyvate neįšliaužia.
Juk savo pačių valia subūrėm šią gentį,
Juk mūsų ženklas – draugystė, o darbas – šventas.
O kad taip visas pasaulis sukibęs rankom
Mūsų dievybėms smilkytų po mūsų ženklu!

Tačiau tai išgirdęs nebuklus pagalvotų,
Kad kiekvienas pas mus gali lengvai įstoti.
Bet neilgai stovės rūmas, prastai statytas,
Jei meistras jį mūrys neatrinkdamas plytų.
O jeigu norim, kad mūs darbas nebūtų prastas,
Siekim, kad tik verti kelią pas mus surastų.
O kad pasiekti tokį dalyką pavyktų,
Atranką turim narių kuo kruopščiau atlikti.
Andai samietis6, gamtos paslapčių žinovas,
Tiesai ilgai, nuogai, skraistę užmetė droviai,
Ir slaptą dorybės skeptrą iškėlęs uoliai,
Mokinį ne kiekvieną vadindavo broliu.
To mokė Orfėjas7, liaudį ugdęs laukinę,
Taip vyko slaptos misterijos Eleusino8.
Nors ir plūsti būriais savanoriai suskato,
Bet skirtingi jų norai, tikslai ne tie patys,
O klastingos apgaulės skraistes jų nuvilkę
Ne po vienu avies kailiu atrasim vilką.
Tą aklas godumas veda, kitą puikybė,
Būrį draugų pasiversti tarnų daugybe;
O jei pasitaikys klastos šunkelis blogas,
Persekiotoju nuožmiu pavirs buvęs draugas.
Kitas užgaidos vedamas ar tik smalsumo
Darbo sunkaus nė kiek nedvejodamas imas;
Ir lygiai kaip vaikui, suviliotam skanėsto,
Vaikiška pirmoji kliūtis valią suvysto.
Jei kelio pas mus neras tokie keliauninkai,
Jei toliau kaip ir veikę veiksime vieningai,
Jei nuoskaudas savo užmaršty nuskandinę,
Bendro gėrio tetrokšime savo tėvynėj,
Apmąstęs praeitį mūsų, ateitį spėsiu:
Rodysim pavyzdį ir didžiuotis galėsim.

[1818 rugsėjis]

 

[Daina]9

Ei, džiaugsmu jau akys tviska,
Vainikai kaktas dabina,
Broliai čia visi, saviškiai
     Draugiškai apsikabina!
     
Meskim prieš slenkstį išrovę
Prabangą, klastą, puikybę,
Nes čia amžina šventovė
     Tėvynės, mokslo, dorybės.

Susiję brolybės saitais
Plačiai atverkime širdis,
Jausmus, troškimus – teskaito.
     Šventa, ką čia išgirdom!

Kančias čia apmaldo mūsų
Draugystė, linksmybės, mūzos.

Bet kas mūsų draugėj būna, –
Ar ilsis, ar gniaužia pirštais,
Plūgą, ar dėvi karūną, –
     Te  Į s t a t ų10  nepamiršta!

Priesaiką savo atminki
Kol gyvas, te sieloj žiba
Ir valdo mintis kilmingas
     T ė v y n ė, m o k s l a i, d o r y b ė.

Jei brolis ties broliui ranką,
Ištversim kelionės vargą,
Nes mums pagelbės ir dangūs,
     D r ą s a, s u t a r i m a s, d a r b a s.

[1819 spalis]

 

[Jambai visiems]11

    Ei, jambe! Išeik, sušviski visa grožybe
    Ir pašok, pašok, broliams, Jų Malonybėms!
Štai, pasirodė, štai jau ir letenom lokio
Ropščias ir bando kūliais paikai vartaliotis!
Rinktinėse galvose užgimęs jambukas         
Asilo turi ausis, o nagus barsuko,
Sakalo akis ir uoslę jautrią Anupro12.
Oi, Vivlasas13 nuo jo irgi gautų į kuprą:
Jei kas pavakary riebų pagauna gaidį,
Nuduoda, kad metafizika šitaip aidi,
Pats tyliai: „Atšauk“, beldžias, malonumų velkę;
Ar kas ką už gražų pinigą pasitelkia,
Ar midaus nusiperka, ar knygas išmėto –
Jambas tai stebi ir skelbia ant viso svieto.
Tai giria, šaipos, tai bara – visoks jo tonas,
Tai lyg Pindaras14, tai boba, ar net čigonas.
    Ei, jambe! Išeik, sušviski visa grožybe
    Ir pašok, pašok, broliams, Jų Malonybėms!
Išėjo, bet nešoka, tik stebi mus rimtas,
Po pažastim paslėpęs keturgubą rimbą.
Ne plūstis atėjo ir, juo labiau, ne plakti:
Atsiprašinėja visų, stengias įtikti.
Taip, taip, Adomai, velnias laikus tuos nujojo,
Kai Vivlasą galėjai pašiept ir išlojot,
Ir nors ne kiekvienam tavo mintys patiko,
Ir perdėtu įkarščiu nusidėti teko,
Nors viernas Tamošius15 tavo eilių nemyli,
Nes pranašų širdys perdėm irritabile16,
Praėjo tai, non sunt17, ir per kitą puotą
Gyrė ir prastą didžiu vadino poetą,
Nes ilgokai pykęs būgštavo, jog Adomas
Gali jį vėl įspraust į savo jambų rėmus.
     Dabar, kai likimas atima jambo kūlę,
Ko esu vertas? Vos nulio, o gal nė nulio
Nevertas, gal Mūza paskutinįkart žioptels:
Ir aš – į Kauną rūgti prie Vilijos žiočių.
Kas suturės nasrus iššieptus ant bedalio?
Kumščiais kas atsigins, jambais kas atsiskalys?
Nieks. Vos išnyksiu, užstaugs: „Pulkim visi jį urmu!“
Kokios prėskos jo dainos – nei jėgos, nei formos.    
Tas sakys, jam rimuoti dažnai neišėjo,
Anas – kad perdėdavau, o šis – nepridėjau.
„Ar jambais prilygs jis Zanui, odėmis – Jonui18!“
Kiekvienas kokią kvailystę pridurs maloniai.
O gal ir bus teisūs, dievaži, viskas mainos,
Gal rimai nebe tokie, kaip anksčiau išeina?
Būdavo, vos vizitą padarau Teresei19,
Kraujas liepsnoja, o pirštai link plunksnos tiesias!
O šiandien? Kaip nelengva išjudinti ranką!        
Dvi dienas rašius, skaityti valandą trunka.    
Kiek triūso į savo jambus esu sudėjęs!
Nė dviguba Jono arbata nepadėjo,
Tomas tuščiai su zlotu pas Sipkovą siuntė –
Veltui galvos dykroj mėginau rasti mintį.
Ar aš dėl to kaltas? O, ne! Jei ne, tai kas gi?
Mįslę užminęs, pats ir atnarpliosiu mazgą:
     Dievo bausmė mane vaikos, piktas likimas,
Mūzos prikaišioja, Febas keršyti imas;
Ant proto užmetė storą milinę skrandą
Ir batsiuvį trenktą dar ant manęs užsiundė.
Mąsčiau apie jambo esmę, drožiau pavėjui,
Per penkias valandas tris eilutes sudėjau.
Skuodžiu su tuo lobiu, o čia Anupras: „Velnias!
Kokia netvarka archyve! Teks gaišti vėl, nes
Neturim Tamstos kvalifikacinio rašto,
Neredaguoti punktai, netvarkytas paštas20!
Tamsta!“ Nuo tų pamokslingų žodžių apdujęs
Galvą toliau nešuos, pilną minčių liūdnųjų.
Sėdžiu; ieškau rimų, ir matau naują sceną:
Triukšmas namie, vaidas, batsiuvys – nota bene,
Batsiuvys niekšas – na, ar pajėgtum nepykti?
Su mano auliniais jau ruošiasi išvykti.
Būt išsivežęs, jeigu ne pagalba Jono:
Turėjau kuo patepti snukį kapitonui.
     Išsklaidęs protą ir širdį gaubiantį rūką,
Draugams suklijuosiu šiokį tokį jambuką;
Tegu, jog apsimetu niekas čia nemano:
Gal eilėmis pranoksiu net Joną ir Zaną.
Šalin kuklumą! Dar prisiminsit Adomą,
Matydami jam išėjus likusią lomą!
Dar pasigailėsit! Gėdysitės žemai taip
Vertinę proto bokštą ir talentų kraitę.
Eilės man – niekis! Dažnai paįvairint veiklą
Apima noras – kad ir tapyti paveikslus!
Meistriškai ir sąmojingai kaip reta, uoliai
Čiupęs anglį, kreidą arba ochros ir molio,
Meno šedevrus ant sienų: čia portsigarą21,
Ten musę piešiau, o štai ten pačią Venerą.
Kas iš to? Visur tie prakeikti chi chi, chi chi!
„Ne menas tai! kažkokie nemokšiški štrichai.“
Talentas žūsta, jei jo nepalaiko niekas.
Anglį metu, pasaulis Apelio22 neteko.
     O  Zanas su kontrabosu kuo pranašesnis23?
Ar ne tokios balsingos būtų mano giesmės?
Ar Bekiu chore neplėščiau aukštai užlipęs:
 „Savo didybe apklojai dangaus aukštybes...“24
Bet negiria nieks, Jeronimas25: „Padainuosi
Gal ką, – neprašo, – panoms Marijai ar Zosei?26
Žinia, mūsų puotose pavyduolių būna –
Vos tik prabylu, užkemša burną keikūnas.
Šaipos, kad batai neblizga, kad ne puošeiva,
Kad ant grindinio gatvėj raitau girtą kreivę27.
Jis geresnis: kaip diržu įsuktas vilkelis
Lekia tiesiai, tai lekia – ir griūva, ir kelias! –
Emaliuotas dviąsis, įsisprendęs šonuos,
Akys – į pastoges, nosis – į dangaus kūnus.
Nededu nė kablelių, nors skaitau ryžtingai,
Nesnaudžiu, kaip kai kuriems žmonėms atsitinka:
„Rašo iš Vienos: čia naują metropolitą
Paskyrė, čia knygą išleido tą ar kitą.“28
     Vėl kažkur nuklydau, veltui eikvoju laiką,
Ir mano jambografija pamažu baigias.
Tad sudie visiems kartą ir antrą, ir trečią...
Ką – dar nedūsaujat? Ne rauda pečius krečia?
Anuprai! Kalendoriuj rask raudoną skaičių,
Kuomet Vivlasas į pirmąją puotą kviečia!
Tada kažkur toli Ukrainą palikęs
Vėl į smėlingą Lietuvą užsuks vežikas29.
Ir tu, Ponuli, apleidęs šiauriečių miestus,
Bėgi kovon dėl medaus30 ar į puotą kviestas.
(Bet saiko laikykis ir kitam nepakenki,
Nes baisu su Dručkiu31 bus sode prasilenkti).
Atsisės ir Erazmas tarp dabitų tykiai
Ir Janai, ir Juzefai, kuklūs Dominykai.
Visi jau. Bet kas puotą pradės? Jambologas!
Kur jis! – Nėr! – Kas prologą sakys, epilogą
Kas? – Nėra! – Kas šūktels, kas išgers ligi dugno?
Nėra! – Kas ilgą rimuotą kalbą išbūgnys?
Nėra! – Kur ta ugnis, kur pranašingas garas –
Nėra! Hu – hu –

[1819 birželis]

 

Romantika

    Methinks, I see... where?
    – In my mind‘s eyes.

    Regis, matau, o kur?
    – Akyse savo sielos.
        Shakespeare32

Klausyk, mergaite!
– Ji nesiklauso –
Čia miestelis dieną skaisčią!
Šalia tavęs – nė gyvos dvasios!
Ko aplinkui grabaliojies?
Ką kvieti ir kam čia moji?
– Ji nesiklauso. –

Tai kaip uola sustingus
Nesidairo aplinkui,
Tai šaudo akim be saiko,
Tai pradeda ašaroti;
Tarsi ką čiumpa, tarsi ką laiko;
Pravirksta, ima kvatotis.

„Ar jau naktis? – Tu čia, Joneli!
Ak! Ir numiręs myli!
Eikš, pamažu, nė žodelio
Pamotei, slinkis čion tyliai!

Tegu sau girdi, tavęs nebėr jau!
Ir palaidoti spėjom!
Tu jau numiręs? Ak! Aš bijausi!
Ko čia bijausi – savo Jonelio?
Ak, tavo tai akys, skruostai švelniausi!
Balti marškinėliai!

Baltas lyg drobė ir tù pats,
Šaltas, rankelės šaltokos!
Čia dėk, man į skreitą duok jas,
Apglėbki, suglauskim lūpas!
 
Tartum jaučiu tavo kapą vėsų!
Miręs! Jau metai vėlei!
Veskis mane, šalia gulėsim,
Gyvent nemiela.

Bloga minioj prasčiokų,
Aš verkiu, o jie juokias,
Ką kalbu, nesuvokia,
Ką regiu, nenutuokia.

Gal dieną... O gal sapne ateiki?
Ne, ne... laikau savo mielą.
Kur tu, kur dingsti, Joneli?
Dar ne laikas, dar ne laikas!

Dievuli! lange suspindo,
Aušra, pragydo gaidelis.
Kur tu? Palauk, Joneli!
Aš nelaiminga.“

Taip ji bernelį savo myluoja,
Vejasi jį, šaukia, krinta;
Skausmo riksmą išgirdęs apstoja
Ją kaimo žmonelių tuntas.

„Poterius kalbam! – šaukia suėję, –
Jo vėlę jaučiam čia būsiant.
Jonas aplankė savo Karusę,
Kol gyvas, jis ją mylėjo!“

     O aš girdžiu tai, ir aš tikiu ja
Raudodamas poteriauju.
„Klausyk, mergele!“ – riksmus nustelbęs
Senis byloti suskato:
„Akys ir akiniai mano skelbia:
Nieko aplink čia nematom.

Dvasios tos gimsta už smuklės stalo,
Ten kala šnipštus kvailiausius.
Ši mergina nesąmones mala,
O žmonės proto neklauso.“

„Mergaitė jaučia, – kukliai atsakau jam, –
O žmonės šie giliai tiki;
Tikėjimas, jausmas sako daugiau man
Nei akys mokslinčiaus ar stiklas.        

Negyvos jo tiesos nerūpi liaudžiai,
Smulkmenas jis teįstengia patirti33;
Stebuklų, gyvųjų tiesų nejaučia!
Širdį turėk, žvelk į širdį.“

[1821]        

 



1 Programinis eilėraštis, kurį Adomas Mickevičius perskaitė 1818 m. rugsėjo 14 d., prasidedant antriesiems Filomatų draugijos veiklos metams
2 Minimas Jasonas, senovės graikų mitinis herojus, kuris su bendražygiais išplaukė į Kolchidę (sen. Gruzijos regionas) pargabenti auksinio avikailio. Jasonas buvo kilęs iš Tesalijos, ne Frygijos.
3 Citra – senovinis daugiastygis muzikos instrumentas.
4 Heraklis, sen. graikų mitologijos herojus.
5 Legendinis Trojos karo graikų karžygys.
6 Graikų filosofas Pitagoras (manoma, gimęs Samo saloje VI a. pr. Kr.). Jo mokyklos mokiniai, atrinkti po ilgamečių išbandymų, sudarė savotišką slaptą draugiją, gyvenančią pagal griežtas taisykles. Tik jiems Pitagoras patikėdavo visą mokymo turinį, kuris nebūdavo atskleidžiamas kitiems.
7 Graikų mitologijoje Orfėjas, Trakijos karaliaus (pagal kitą versiją – menų globėjo Apolono) ir epinės poezijos bei mokslo mūzos Kaliopės sūnus, buvo laikomas slaptos orfikų sektos, rengusios religines apeigas tik su išrinktaisiais, įkūrėjas.
8 Eleusino misterijos – religinės apeigos Demetros ir jos dukters Persefonės garbei Eleusine netoli Atėnų.
9 Eilėraštį Mickevičius perskaitė filomatų susirinkime 1819 lapkričio 1 d. Šiam eilėraščiui buvo pritaikyta kažkurios masoniškos dainos melodija, ir jis dažnai buvo dainuojamas kaip savotiškas filomatų himnas.
10 Įstatai (Ustawy) – Filomatų draugijos statutas; jį parašė Tomas Zanas ir Adomas Mickevičius, pataisė Juozapas Ježovskis. Statutas, patvirtintas pirmajame filomatų draugijos posėdyje 1817 m. spalio 1 d., buvo papildomas ir tobulinamas kiekvienais metais.
11 1819 m. pavasarį Adomas Mickevičius baigė studijas VU ir po atostogų turėjo pagal paskyrimą važiuoti dirbti mokytoju į Kauno apskrities mokyklą. „Jambai visiems“ – atsisveikinimas su bičiuliais filomatais.
12 Minimas Anupras Petraškevičius. Jis buvo uolus Filomatų draugijos archyvaras –­ tai minima toliau tekste. Jo dėka buvo sukauptas ir išsaugotas filomatų archyvas.
13 Šiuo neaiškios kilmės žodžiu vieni kitus juokaudami vadino filomatai.
14 Pindaras – VI–V a. pr. Kr. graikų poetas, iškilmingų himnų, ditirambų, odžių kūrėjas.
15 Tomas Zanas.
16 Parafrazuojamas lotyniškas Horacijaus posakis: Genus irritabile vatum – dirglioji, jautrioji poetų gentis.
17 Non sunt (lot.) – nėra.
18 Minimas Jonas Čečiotas. Filomatų draugijoje ir juokais, ir rimtai varžėsi trys poetai – Mickevičius, Čečiotas, Zanas.
19 Teresė, kaip ir toliau Sipkova, – studentiškos kavinės Vilniuje.
20 Filomatai turėjo kiekvieną metų ketvirtį draugijai parašyti kvalifikacinį raštą apie savo mokslo pasiekimus, planus ir pan. (žr. tokį Juozapo Ježovskio raštą, skelbiamą Antologijoje).
Neredaguoti punktai, netvarkytas paštas – kalbama apie Draugijos statuto redagavimą, smulkesnių formalaus pobūdžio raštų (originale – kvitų) tvarkymą.
21 Originale: tabokinę. Gali būti, kad Mickevičius čia juokais kalba apie savotišką „iliustraciją“ 1817–1819 parašytai Zano herojinei-komiškajai poemai „Dingusi tabokinė“ („Zgon tabakiery“).
22 Apelis (gr. Apelles) – IV a. pr. Kr. žymus graikų tapytojas, Aleksandro Didžiojo rūmų dailininkas.
23 Zanas turėjo muzikinių gabumų, dalyvavo VU medicinos profesoriaus Augusto Bécu suburtame chore.
24 Originale įterpta eilutė iš Renesanso lenkų poeto Jano Kochanowskio išverstos VIII psalmės.
25 Pranciškus Jeronimas Malevskis.
26 Marija ir Zosė (Sofija) – Malevskio seserys. Ypatingą dėmesį Sofijai Malevskai rodė Tomas Zanas ir Jonas Čečiotas, pastarasis dar prieš tremtį sukūrė ir jai dedikavo poemą „Naujoji Sofijuvka“.
27 Bičiuliai pašiepdavo Mickevičiaus eigastį; dėl to, kad eidamas gatve užsigalvojęs vis nukrypdavo į šonus, filomatai jį praminė „Krzywoboki“ – „Kreivašoniu“; tikriausiai dėl to paties, regis, vadintas ir Vėžiu, Vabalu, Voru (plg. „ [Jamby. Na imieninach Jana Czeczota]“ – „[Jambai Jono Čečioto vardinėms]“.
28 Filomatai per posėdžius pasidalindavo žiniomis iš perskaitytos užsienio spaudos ir naujų nkygų.
29 Kalbama apie Juozapą Ježovskį, kuris atostogas rengėsi praleisti gimtinėje Ukrainoje.
30 Kova dėl medaus – vienas pirmųjų filomatų surengtų poetinių turnyrų per Tomo Zano vardines 1818 m. gruodį. Kartą filomatas Dionizas Chlevinskis vaišindamas draugus (dreviniu) medumi papasakojo, kaip jį apgynė nuo lokio, kuris taikėsi iškopinėti, ir pasiūlė Tomui Zanui parašyti to medaus poetinį pašlovinimą. Tomas spyriojosi, bet Jonas Čečiotas jį iškvietė į poezijos dvikovą. Tomui nežinant, numatytos dvikovos dieną filomatai surengė ir jo vardinių šventę. Dvikova įvyko, vaišinantis medumi, duona ir olandišku sūriu; sukurti tekstai apie kovą dėl medaus – herojinės-komiškosios epopėjos ir satyrinio jambų pobūdžio.
31 Filomato Teodoro Lozinskio pravardė.
32 Epigrafas iš dramos „Hamletas“, tėvo šmėklos pasirodymo scenos.
33 Originale: mokslininkas „mato pasaulius dulkėje, kiekvienoje žvaigždės kibirkštėlėje“. Užuomina į mokslinius tyrimus, atliekamus su mikroskopu, teleskopu, skaidančius tiriamą objektą į dalis.

 

Vertė Kornelijus Platelis

Paaiškinimai Brigitos Speičytės

 

gyčio norvilo nutraukimai