Išvykstu iš namų, nes laikas grįžti namo. Žmogui, užaugusiam sedentaristinėje metafizikoje – pasaulėvaizdyje, kuriame namai, tapatybė ir priklausymas laikomi pririštais prie vienos stabilios vietos, – tai skamba kaip šizofreniškas oksimoronas. Tačiau pagal sezonų kaitą tam tikrais maršrutais judantiems pastoralistams, klajoklių bendruomenėms ar migruojantiems paukščiams tai yra savaime suprantama.

 

Agnės Gintalaitės nuotr.

 

Fuerteventūros saloje, mūsų miestelio uoste, vis nakvodavo didysis baltasis garnys, o aš eidavau pažiūrėti, ar jam nieko nenutiko. Buvau įsitikinusi, kad jis – kaip ir aš – iš Lietuvos. 

Vis galvoju apie emocijų tyrimus antropologijoje. Kultūros teoretikė Sara Ahmed yra rašiusi, kad emocijos nėra uždaros vidinės būsenos: jos cirkuliuoja tarp kūnų ir objektų, limpa prie pasų, sienų, odos spalvos, drabužių, balsų, akcentų, žvilgsnių.

Pirmą kartą sulaukiau kvietimo parašyti skyrių akademinei knygai, leidžiamai užsienio leidykloje, – ,,Jausmai kelyje: (ne)mobilumai, įkūnytumas ir emocijos“. Ten pristatysiu jau atliktą tyrimą, tačiau knygos teorinė prieiga manęs nepalieka. Važiuodama iš Fuerteventūros į Lietuvą, savo kūno reakcijomis imu braižyti Europos žemėlapį. Mobilumo tyrimai primena, kad judėjimas nėra tik atstumo įveikimas: jis turi ritmą, kainą, infrastruktūrą, laukimą, nuovargį ir nevienodai paskirstytą teisę būti nesustabdytam, neįtartam, neprašomam pasiaiškinti, kodėl ir kur vyksti. Kelias tampa ne linija tarp dviejų taškų, o besikeičiančių emocijų juosta, kurią kūnas matuoja kaip jautriausias matavimo prietaisas, tačiau dar nėra visai aišku, pagal kokią sistemą jis sukalibruotas.

Galvoju apie tai, kad migruojantys paukščiai vis dar stipriai veikia mane emociškai. Rudenį Lietuvoje matant besiburiančius, besirikiuojančius paukščių trikampius, klausant jų klyksmo, man visada spaudžia krūtinę. Vaikystėje pravirkdavau. Nenumaldomai pavydėjau jiems judėjimo laisvės. 

Sparnus mums suteikė ne „Red Bull“, o Lietuvos Respublikos pasas ir ES narystė. Tačiau mobilumas niekada nėra vien laisvė judėti, jis visada yra ir atranka – kas gali judėti lengvai, kas turi aiškintis, kas sustabdomas, kas įtariamas dar prieš praverdamas burną.

Vis dar prisimenu sovietų kareivių traktoriaus vėžes pajūrio smėlyje, sustabdžiusias mūsų su mama pasivaikščiojimą Palangos apylinkėse. Vėžes mindė žuvėdros, o mes ant jų žengti negalėjome. Nežinau, kas ten tiksliai vyko, ką jie saugojo ar gaudė, buvau mažas vaikas, prisimenu tik klaikų neteisybės jausmą. Tai buvo viena iš tų per afektą į kūną įsismelkusių ankstyvų patirčių, suformavusių automatinę atmetimo reakciją sienoms ir tvoroms, fizinėms ir simbolinėms. Kai kurios represuojančios politinės tvarkos įsimenamos ne kaip datos ar įvykiai, o kaip kūno sustabdymas. 

 

Agnės Gintalaitės nuotr.

 

Išvykstu iš namų, nes laikas grįžti namo. Didysis baltasis garnys jau seniai išskrido. Jei ne jis ir ne kalendorius, ne telefone mirksintys priminimai, nė nežinočiau, kad laikas. Nes jis čia sustojęs. Temperatūra svyruoja tiek nedaug, kad ruduo, žiema ir pavasaris susilieja į vieną vasaros dieną. 

Čia netvyro karo grėsmė. Tik kartais kiek aukščiau pakyla Atlanto vanduo ar vėjas atpučia Sacharos dulkes. Jei nesusileistum kasdienės dozės naujienų, pamirštum, kad pasaulis išprotėjo. Kai gyveni saloje, viskas, kas vyksta, yra taip toli, kad atrodo beveik netikra. 

Po pusantros paros laive Kadiso apylinkių žemė truputį siūbuoja. Pajudame link Sevilijos, tačiau iš greitkelio nusukame į mažesnį keliuką – tiesiai iš spaudyklos Grasalemos kalnų regione norime nusipirkti nefiltruoto alyvuogių aliejaus lauktuvėms. Automobilių mažai. Keliai geri. Sustojame degalinėje, paėjus keliolika žingsnių už jos atsiveria Bornoso miestelio žaliame slėnyje panorama, Bornoso tvenkinio vandenys susilieja su debesimis ir kalnais. Pita, po kelionės laivu išsiilgusi atviros erdvės, tempia pavadį. Mums smagu ir ramu. Afektinė atmosfera čia dar menkai skiriasi nuo salos. Vietos turi ne tik peizažą, bet ir kažką daugiau, kas tiesiogiai veikia kūną: atpalaiduoja arba suspaudžia krūtinę, ištiesina pečius, suteikia lengvumo arba užgula, spaudžia prie žemės. Čia lengva užsisakyti kavos, malonu plepėti paprasta ispanų kalba, mostaguoti rankomis. Mes vis dar su šortais ir šlepetėmis ant nuogų pėdų. Mūsų aštuonerių metų „Škoda Fabia“ apsieina su 4,5 litro degalų 100-ui kilometrų, tad Ispanijoje, vyriausybei dėl karo Irane ir Hormuzo sąsiaurio krizės prislopinus degalų kainų smūgį, kelionės pojūtis beveik nesiskiria nuo ankstesnių metų. Vykstame jau šeštą kartą, o mūsų automobilis, kaip ir anksčiau, vis dar atrodo taupiausias ir puikiausias pasaulyje, nė karto nesugedęs kelyje.

 

Agnės Gintalaitės nuotr.

 

Judame link Valensijos aplankyti draugų. Truputį pavakarojame, tačiau keliamės šeštą ryto – planuojame pranerti per Prancūziją ir nakvoti Vokietijoje. Tačiau susitariame, kad elgsimės spontaniškai ir nuspręsime, kada stoti, pagal nuotaiką ir savijautą. Likutis Ispanijos, aplinkkeliu lenkiant Barseloną, vis dar lengvas ir šviesus. Dangus aukštas, kelias platus ir beveik tuščias. Kvėpuojame laisvai, pilna krūtine. Prancūzija pasitinka vėsuma, nors termometras teberodo 19 laipsnių. Žmonės vilki striukėmis, ilgomis kelnėmis ir batais. Mano šortai, įdegusios blauzdos ir basos kojos šlepetėse traukia žvilgsnius. Drabužiai čia veikia kaip orientacijos technologija: jie ne tik dengia kūną, bet ir pasako, ar kūnas sutampa su vieta, ar ima kliūti žvilgsniams. Paprastai siekiu neišsiskirti, bet mautis ilgas kelnes ir autis batus delsiu. Šortai ir „tapkės“ – Fuerteventūros uniforma – yra emocinės atmosferos išraiška, kai nesijauti vertinama pagal drabužį, automobilį, karjerą, amžių ir kitus „pasiekimus“.

Apsimetu, kad žvilgsniai manęs nevėsina, nes dar vis noriu išlaikyti tą būseną, kai prieš išeidama iš namų nežiūriu į savo atspindį veidrodyje, kai nesvarstau, ką apsirengsiu ryt. Galų gale koks skirtumas, ką apie mane pagalvos kažkokie nepažįstami žmonės parduotuvėje šalia greitkelio. Bet vis vien metu akį į žodyną ir gana tiksliai prancūziškai paaiškinu, kokios noriu kavos ir kiek kruasanų. Pardavėjos stovi už prekystalio, jos nemato mano kojų. Šalia vienas vyras angliškai suklykia, kad nieko nesupranta, ir mes su pardavėja abi prancūziškai šypsomės. 

 

Agnės Gintalaitės nuotr.

 

Važiuojant pro Lioną sunkiausias yra trumpas, bet labai painus ruožas ties Perašu. Čia turi kirsti miesto gabaliuką tarp dviejų Liono upių – Sonos ir Ronos. Navigacijos prietaise tai atrodo kaip paprastas maršrutas: riedi palei upę, persirikiuoji ir pervažiuoji tiltą. Tačiau iš tiesų ten keliai sluoksniuojasi vienas virš kito: viadukai, tuneliniai pervažiavimai, greitkelio įvažos, miesto gatvės, autobusų ir tramvajų linijos, o šalia dar milžiniškas geležinkelio mazgas. Būtent ties Perašo transporto mazgu GPS ryšys visuomet stringa, todėl kartą čia jau esame pražiopsoję persirikiavimą į reikiamą juostą. Tada, užuot ramiai kirtęs upę ir išvažiavęs iš miesto, vėl esi įtraukiamas į miesto centro kryptį. Kiekvienas netikslus posūkis čia reiškia ne paprastą apsisukimą, o dar vieną ratą per centrą, aplink stotį ir per viadukus. Šį kartą mums pavyko pervažiuoti iš pirmo karto, truputį net padžiūgavome, tačiau šioje kelio atkarpoje vis vien užtrukome ilgiau, nei planavome. 

Kai Prancūzijoje nekeliaujame, tik skubame ją kirsti, visuomet renkamės mokamus kelius. Mūsų maršrute jie kainuoja apie 90 eurų, kartais daugiau, todėl norisi sutaupyti nakvynėse. Lengva, jei nakvoji pakelės tinkliniuose viešbučiuose – tokiuose tranzito miego fabrikėliuose kaip ,,Formule 1“ ar ,,Ibis Budget“, tačiau būtent tokios nakvynės vietos beviltiškai sugadina Prancūzijos pojūtį, kuris dėl brangių, tačiau netobulų kelių jau ir taip būna apgadintas. Šie pigūs viešbučiai visai gražiai atrodo nuotraukose – standartizuoti, apstatyti „Ikea“ baldais, tačiau kambariūkščiai iš tikrųjų būna tokie maži, kad Pita neturi kur apsisukti. Ten man nepatinka ir kvapas. Todėl ieškau nakvynės tokiose vietose, kur emociškai Prancūzija būtų reabilituota. Kadaise, dirbdama glamūriniuose žurnaluose, esu šią šalį patyrusi per gurmaniškas keliones. Be to, į ją vis grįžtu kaip menininkė, todėl nenoriu leisti, kad Prancūzija susitrauktų iki mokamų kelių, pigių viešbučių ir nuovargio.

Man patinka senoviniai istoriniai pastatai ar pilaitės, kiek nutriušusios, įrengtos taip, kad įpratusieji prie lietuviškų remonto standartų iš siaubo prarastų sąmonę. Šį kartą radau kambarį senoviniame name pas arklių augintojus Dižono apylinkėse, kaime netoli Šveicarijos ir Vokietijos sienų. Savininkai – prancūzas ir galvą skara pridengusi jauna marokietė, su kuria atsargiai kalbamės apie arabišką kultūrą. Jie kviečia arbatos, tačiau mes pavargę, Pita nori lakstyti ir uostyti, tad tempiu ją į kambarį ir lūžtu šypsodamasi, nes buvau pagirta už gerą arabišką tarimą. Suprantu, kad tai tik mandagumo gestas, nes ištariau vos vieną žodį – šukran (ačiū), bet vis vien smagu. 

 

Agnės Gintalaitės nuotr.

 

Prancūzija emociškai reabilituota tik trumpam. Ryte mus stabdo pasienio pareigūnų automobilis, turime jį sekti keletą kilometrų į atokią vietą. Pareigūnai ginkluoti, jie kalba maloniai, angliškai, tačiau su stipriu akcentu ir vis kaišioja prancūziškų žodelyčių, tokių kaip oui, d’accord (taip, gerai). Bandau save linksminti, kad jie kalba kaip Frenčis iš serialo ,,The Boys“, tačiau nuotaika sugadinta. Svarstome, kodėl iš viso automobilių srauto greitkelyje pareigūnai pasirinko būtent mus. Lietuviški numeriai? Ar čia vis dar veikia Rytų Europos stereotipai? O gal klasės žymuo? Ispanijos provincijoje atrodžiusi kaip geriausias pasaulyje kelionių automobilis, Prancūzijoje, šalia Šveicarijos sienos, „Škoda“ tampa įtartina. Imu gėdytis jos surūdijusių ratlankių ir kartu pykti ant savęs, kad leidžiu sau taip jaustis.

Vokietija pasitinka lietumi, kelio darbais ir automobilių grūstimis. Transporto sraute vis daugiau priekabų. Vieni vežasi valtį, kiti – motociklą, treti – arklį. Susidarius spūstims, visi stoja kiek įmanoma arčiau kelkraščio, tarp eilių sudarydami laisvą koridorių, jei reikėtų praleisti pareigūnus, greitąją ar gaisrinę. „Burger Kinge“ perku veganiškus burgerius ir tualete imu spoksoti į veidrodį. Jaučiu, kad truputį pasenau. Bet dar labiau paseno mūsų „Škoda“. 

Pralenkiame kelis vilkikus su karine technika. Ties Lenkijos siena baisus kamštis. Nesuprantu, kaip čia jis susidarė, nes niekas nieko netikrina. Lenkų pareigūnės žvilgsnis nukreiptas į horizontą. Nežinau, kaip tai įmanoma, bet aš pastebiu jos sunkias dirbtines gigantiškas blakstienas. Nakvojame Vroclave, ir aš prisimenu lenkų filmą apie 1997 m. čia įvykusį potvynį. Renkuosi viešbutį kuo arčiau aplinkkelio ir jau kitą dieną jį pamirštu. Galvoju tik apie pakelės reklamas. Jose jaunos, gražios ir labai seksualios merginos reklamuoja ne tik kosmetiką, bet ir baldus, makaronus ar padangas.

Lenkijos keliai puikūs, tačiau vairavimo stilius primena tą, kuris mums nepatinka. Lietuvišką? Ar tiesiog Rytų Europos? Dabar jau mes taikome stereotipus. Brangių automobilių savininkai kaip tik juos įkūnija – jaučiasi turintys teisę viršyti greitį. Ironiškai nusijuokiame, kai vienas automobilis atlieka specifinį triuką, kurį kadaise vadinome kaunietišku, – privažiuoja pernelyg arti ir mirksi reikalaudamas pasitraukti. Prabangus „Lexus“ su lietuviškais numeriais. 

 

Agnės Gintalaitės nuotr.

 

Suvalkuose einu į „Biedronką“ vandens ir išgirstu kalbant lietuviškai. Palei kelią dėmesį atkreipia „Vynotekos“ pastatai. Lenkija į Lietuvą persilieja nepastebimai. 

Šiais metais grįžome truputį vėliau, mūsų trešnė jau peržydėjusi. Basomis kojomis einu per kiemą, uodžiu žolės kvapą, juo praskiedžiu kylantį nerimą. Į Vilnių – tik rytoj. Pirmiausia susitiksiu su savo disertacijos vadove, vėliau aplankysiu kelias nusižiūrėtas parodas. Pasivaikščiosiu po Senamiestį. Pirštu braukau per feisbuko juostą ir svarstau, kuo rytoj apsirengsiu.

Nes tie įprasti drabužiai, su kuriais kasdien vaikštau po mažą Fuerteventūros miestelį ta pačia gatve, kuria ryte į mokyklą traukia vaikai vilkėdami mokyklinėmis uniformomis – treningais, kuria ispanės vaikštinėja su sėdmenis išryškinančiomis sportinėmis tamprėmis, o vietiniai musulmonai ilgais taubais pavakare traukia į mečetę, – tie drabužiai Vilniui atrodo nepadorūs. Mirčiau iš gėdos su tokiais trumpais šortais Vilniuje, galvoju prieš užmigdama. Taip suprantu, kad kelionė baigiasi ne tada, kai kerti sieną, o tada, kai kūnas vėl ima pats save cenzūruoti. 

Ispanijos namuose kūnas beveik pamiršta save kaip objektą, o Lietuvoje įsivaizduoju žvilgsnį, kuris jį įvertins. Keista, bet viena namų vieta gali atpalaiduoti nuo kitos. Vienuose namuose galiu gyventi beveik be veidrodžio, kituose dar neatvykusi imu matuoti save pagal numanomą gimtojo miesto žvilgsnį. Ir veidrodis čia atspindi kur kas daugiau nei išvaizdą. Vienus namus pasirinkau, kituose gimiau, todėl jaučiuosi šiems truputį skolinga. Tegu atspindi.