Agnė MACKEVIČIŪTĖ. Jonas Mekas kalbasi su draugais

2012 m. filme „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo" („Outtakes from a life of a happy man") Jonas Mekas montuoja grožį ir, prisimindamas save penkerių, dainuojantį, sako, kad tą ryškumą, kurį tada jautė, bando savo gyvenimu ir kūryba nuolat kartoti, sukurti.


Mėgindama suprasti savo iki šiol palyginti drungną santykį su Jono Meko kūryba taip pat prisiminiau vaikystę: su tetomis, dėdėmis, baba, ožkomis, triušiais ir vištomis augau viename Kauno name. Ten galiojo trys nerašyti įstatymai: 1) mėgti skaniai pavalgyti, 2) būti „prie meno" ir 3) turėti gerą humoro jausmą. Kai gyveni name, kurio virtuvėje kasdien sėdi baba ir tyli, o pas ją užėjusi geriausia jos draugė nesustodama pasakoja apie karą, viename namo kampe pusseserė mokosi čirpinti smuiku, kitame – vienas dėdė marinuoja mėsą ir skaldo anekdotus, kitas dėdė tikrina, ar gerai auga sliekai žūklei, mama plauna indus ir niūniuoja operas, tėvas fotografuoja, o teta architektė moko gerbti meną ir susikoncentruoti sakydama: „Žiūrit kiną arba nežiūrit. Jei nežiūrit, eikit lauk", tai net nepajunti, kaip su pussesere ir broliu (kai visiems kokie šešeri) imi planuoti: šiandien prajuokinsime namiškius, jeigu prie pietų stalo ateisime be rūbų! Be abejo, ne visi virtuviniai mūsų performansai sulaukė pasisekimo, tačiau jie buvo taip toleruojami, kad vėliau, dailės mokykloje ir universitete klausantis apie Joną Meką, Jurgį Mačiūną, Fluxus judėjimą ir gyvą 6 dešimtmečio Niujorko gyvenimą, viskas atrodydavo sava ir aišku, todėl keistesnį įspūdį ir didesnį susidomėjimą keldavo griežtos, neavangardinės visuomenės normos ir baimės, religinės ir kultūrinės tradicijos ir sektos, kurių niekaip nesuprasdavau. Per dvidešimt metų mano vaikystės namas ištuštėjo, pusė gyventojų mirė arba emigravo, o kultūrinės grandinės, kurias taip norėjosi išbandyti, galiausiai prispaudė...
Todėl spalio 17 d. Briuselyje į „Bozar" meno centre atidarytos retrospektyvinės parodos „Jonas Mekas / The Fluxus Wall" (surengtos Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga) spaudos konferenciją slinkau alsuodama senatviniu skepsiu, pamiršusi gyvenimo smagumą – įsivaizdavau nuobodų, oficialų, mikrofonais ir lempomis išpuoštą renginį, kurio, ačiū Jonui Mekui ir parodos kuratoriui Liutaurui Pšibilskiui, nebuvo – susirinkusių žurnalistų grupelę jie, tyliai kalbėdami, vedžiojo po parodos erdvę. Todėl, norėdami išgirsti klausimus ir atsakymus, žmonės turėjo būti labai arti vienas kito. Esu įsitikinusi, kad dėl netikėtai iki 30 cm sutrumpėjusios distancijos sutrikome, standartiniai, negyvi klausimai apie Amerikos kino avangardo istoriją, žymius vardus turinčius Jono Meko amžininkus ėmė strigti gerklėse. Pvz., vienai moteriai paklausus: „Ar jums buvo įdomus toks ir toks asmuo?", Jonas Mekas juokdamasis atsakė: „Kas čia per klausimas? Užduokite kitą." Moteris atsakymo nesuprato, bet nuraudo visi – niekas nebuvo pasiruošęs paprastam, žmogiškam pokalbiui. Nežinau, ar toks intymus pasivaikščiojimas buvo suplanuota šoko terapija miegantiems „kultūros darbuotojams", bet paveikė kuo puikiausiai – atsibudau. Paprasti, kuklūs Jono Meko teiginiai „Laimei, buvau numestas į Niujorką, ten buvo taip įdomu", „Fluxus yra toks žaidimas, kada pernelyg rimtai savęs ir savo meno nevertini, kada žiūri su lengva šypsena" paruošė vėliau įvykusiam viešam Jono Meko ir prof. Vytauto Landsbergio pokalbiui.
Vakare „Bozar" teatro salės scenoje raudonuose krėsluose susėdusių Jono Meko ir Vytauto Landsbergio pokalbis skambėjo kaip žaisminga panegirika vienas kitam, a. a. Jurgiui Mačiūnui, Briuseliui ir gyvenimui. Jonas Mekas pradėjo juokaudamas, kad pakeitė nuomonę ir išbraukė Briuselį iš penkių nuobodžiausių pasaulio miestų sąrašo, į jo vietą įrašė Manhataną. Neįtikimai karšti, nuosprendį palydėję aplodismentai leido suprasti, kaip ilgai Briuselis Jono Meko laukė –­ 50 metų užtruko, kol šis sutiko sugrįžti į Belgiją po 1963 m. eksperimentiniame kino festivalyje „EXPRMNTL 3" kilusio konflikto su festivalio žiuri ir teisėsauga, nes tada Jonas Mekas ėmėsi ginti pornografija kaltinamą, atmestą Jacko Smitho filmą „Flaming Creatures" ir neleistinai jį rodė.
Jonas Mekas į komentarus apie šį, seniai praėjusį įvykį nesileido, o savo požiūrį į visokiausias problemas, mano manymu, aiškiai išreiškė pristatydamas Jurgį Mačiūną kaip nuo mažens fiziškai silpną žmogų, tačiau lyg jėgainė produktyvų kūrėją, sukūrusį naujo meno platformą. Trumpai užsimindamas apie save jis taip pat prisiminė ligos patalą, kuriame gulėjo aštuonerių metų ir girdėjo suaugusiuosius jau skaičiuojant jam gyventi likusias dienas. Jis atsitiesė, kada su broliu pamatė Olimpines žaidynes ir tiesiog ėmė jas mėgdžioti. Kreipdamasis į Vytautą Landsbergį jis juokdamasis tarė: „Neklausinėsiu, ar esi sirgęs ir tu, tačiau Lietuvai svarbiu pereinamuoju laikotarpiu ėmeisi visai tautai svarbaus vaidmens." Sužavėjo Jono Meko orientacija ne į ligą, traumą, bet į sveikatą.
Tuo tarpu stilistiškai rafinuoti Vytauto Landsbergio komplimentų periodai Jonui Mekui, skrodžiantys pasaulio ir Lietuvos kultūros istoriją ir teigiantys žmogaus išskirtinumą, pribloškė ne dėl teiginių tiks­lumo, bet kaip ypatingos pagarbos draugui ženklas. Be to, V. Landsbergis subtiliai palietė jautrų pripažinimo klausimą ir tarė, kad Jonas turėtų tikėtis visuomenės nesupratimo – jis tiesiog pernelyg neįprastas. Galimoms publikos ašaroms dėl tokio švelnumo Vytautas Landsbergis užbėgo už akių ir metė savo linksmąją kortą: komiškai liūdna išraiška subaubė porą lietuvių liaudies dainos eilučių: „Iš apvalios taurės gėriau, už jauno bernelio tekėjau!" ir taip prajuokinęs paaiškino briuseliečiams, kad lietuviai gražiais žodeliais kalbėdavo visada, tik melodija būdavo liūdna. Todėl Joną Meką turėtume suvokti kaip ypatingai giedrą lietuvį.
Į sužadintos publikos klausimus Jonas Mekas ėmėsi atsakinėti vis linksmesnėmis dviprasmybėmis. Pvz.: „Ar jums rūpi istorija?" – „Taip, kuo toliau, tuo labiau man istorija rūpi. Supratau, kad jeigu galėčiau dabar pasirinkti, ką studijuoti, tikrai imčiausi istorijos studijų, nes istorijai niekada neskyriau dėmesio." O paklaustas apie savo požiūrį į Holivudą, priminė, kad užaugo ūkyje, kur buvo daug įvairiausių gyvulių, todėl Holivudas jam primena kurį nors iš jų – jeigu nebūtų Holivudo, sunku būtų suvokti, kas yra geras kinas.
Taip per fragmentišką pokalbį (apie Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos sielą, Niujorką, Fluxus, J. Mačiūną, J. Meką, V. Landsbergį, Ameriką, šių dienų Palestiną ir t.t.) prieš žiūrovų akis ėmė skleistis dvi visiškai skirtingais stiliais šnekančios ir gražiai susikalbančios asmenybės. Jų rimtas, laisvas ir linksmas pokalbio pobūdis padėjo geriau suprasti Jono Meko dažnai vartojamų žodžių draugai, šeima reikšmę, pradėjau įsivaizduoti, kad galbūt panašiai pagarbiai kadaise bendravo ir parodoje pristatomos Fluxus menininkų šeimos nariai.

M. Mikulėno nuotraukos