Alberto Vanolo – Turino universiteto politinės ir ekonominės geografijos profesorius, rašytojas, Teo tėtis. Knygą „Autistiškas miestas“ („La città autistica“) įkvėpė autoriaus „betiksliai“ klaidžiojimai su sūnumi po neuroįvairovei ir apskritai kitoniškumui ne itin draugišką gimtąjį didmiestį. Jis stebi, kaip sūnų veikia įvairūs sensoriniai dirgikliai, šviesos, garsai, ką tai sako apie pačią miesto prigimtį. Rašytojas nekart pabrėžia kad negalios tema pirmiausia yra socialinio teisingumo tema, o autizmas, kaip viena iš žmogiškosios būklės formų, gali būti neįtikėtinai vertingas ieškant naujų urbanistinio sugyvenimo būdų. Tad ir būdvardis autistiškas, priešingai nei įprasta vartoti, yra esmiškai teigiamas, įtraukus ir empatiškas žodis, o autistiškas miestas – tai miestas, atmetantis segregacines erdves ir kviečiantis grįžti prie bendruomeniškumo. Knyga ne tik autoetnografiška, bet turi ir aiškiai įvardytą politinį siekį: skatinti permąstyti mūsų santykį su kitoniškumu viešosiose erdvėse, atmesti diskriminuojančias kategorijas, produktyvumo imperatyvą, skatinti atvertį ir reikalauti teisės į teisingą miestą visiems. Šiuo tikslu A. Vanolo kviečia burtis draugėn skirtingus mažumų judėjimus ir taikyti queer perspektyvą, t. y. nebeslėpti savojo ar artimo žmogaus „kreivumo“, o priešingai – didžiuotis ir švęsti jį.

Vertėja

 

 

– Štai raktai, labai ačiū. O kodėl sūnaus neatsivedei?

– Liko mašinoj, žinai, sūnus nemėgsta būti su nepažįstamais. Čia ne dėl drovumo: jis autistiškas.

– Galėjai atsivest, tikrai nereikia gėdytis! Neturiu problemų su invalidais, esu net savanoriavęs, stumdžiau vežimėlius!

 

„Na ir šiknius tas vaikas!“ Kartą tokie žodžiai pasiekė mane gatvėje, bet ištarti taip, lyg būtų skirti ne mano asmeniui. Paprastai juos išgirdus kyla begalė sudėtingų jausmų: tą akimirką buvau nervingas ir nusivylęs, o kadangi iš prigimties esu linkęs ginčytis, apėmė stiprus noras pasimėtyti granatomis, ir kuo audringiau. Tačiau išlieti savo pyktį ant kitų, kai tavo sūnus raitosi ant žemės purtomas verksmo, nėra geriausia mintis. Tokia jausena neapsakomai sekina ir ne visada pavyksta ją tinkamai suvaldyti. 

 

 

Vertėjos Tomos Gudelytės dukra Milano XX a. meno muziejuje (Museo del Novecento) priešais graikų kilmės italų menininko Jannio Kounellio paveikslus, 2019. 

 

Dalis etnografinių tyrimų, įtraukusių tėvus ir globėjus, atskleidė giliai įsišaknijusius bendrus gėdos bei frustracijos jausmus ir sugrupavo skirtingas taktikas, naudojamas krizėms viešosiose erdvėse suvaldyti, į dvi esmines tipologijas: matomumo ir nematomumo strategijas. [...] Tarp begalės keisčiausių mudviejų su Teo dieninių veiklų išskirtinę vietą užima tai, ką vadinu – pabrėžtinai perdėtai ir ironizuodamas – psichogeografinėmis ekpedicijomis arba situacionistiniais pasivaikščiojimais. Kalbant glaustai, psichogeografija – tai technikų ir strategijų miesto erdvei tyrinėti visuma, kuri į pirmąją vietą iškelia klaidžiojimą ir atvertį susitikimų bei progų atsitiktinumui. Nepaisant savo žaismingos intencijos, psichogeografija turi kilmingas intelektualines ištakas: psichogeografijos teoriją kūrė Guy Debord’as bei kiti šeštojo dešimtmečio letrizmo ir pasaulinio situacionizmo protai, siekę sukurti praktiką, kuri dekonstruotų ir drauge kurstytų įtampą tarp skirtingų gyvenimo mieste perspektyvų, ypač permąstant represyvius vyraujančios moralės konstruktus. 

Esminis psichogeografijos įrankis – „dreifavimo“ strategijos: eiti, pasiklysti, netikėtai kirsti miesto erdves, sugriauti reikšmes ar erdvės paskirtį apverčiant prasmę ir pritaikant trumpalaikes mutacijas, taigi kuriant situacijas tikrąja šio žodžio prasme. Dreifuodami žmonės apleidžia įprastas judesio ir veikimo priežastis, tokias kaip darbas ar pramogavimas, ir leidžiasi vedami bet kurio netikėto elemento ar atsitiktinumo. Drauge psichogeografija ne tik provokuojamai pabrėžia atsitiktinumo, susvetimėjimo ir apleisties idėją, bet ir gana rimtai ieško metodo, galimybių ir pažinimo kelių. 

Mudu su Teo sėdame į bet kurią viešojo transporto priemonę, nesvarbu, kuria kryptimi. Išlipame atsitiktinėje stotelėje. Susigalvojame (tiksliau, aš sugalvoju) išskirtinį tikslą, apie kurį pranešu sūnui su derama rimtimi, lyg tai būtų kas nors labai svarbaus: reikia rasti ledainę. Nupirkti raudonų sagų. Nufotografuoti violetinį namą. Tada pasukame viena ar kita kryptimi. Leidžiame sau visokius nuokrypius ieškodami įdomybių ar netikėtų malonumų, tokių kaip sukišti kojas į fontaną, suvalgyti picos gabalėlį, pasisupti ant sūpynių, išsitiesti ant suoliuko. Paprastai šiuos mūsų performansus įamžinu nuotraukose. Visada stengiamės pasiekti pirminį tikslą. Randame būdą grįžti namo – pėsčiomis ar kitomis transporto priemonėmis. 

Didžiuojuosi mūsų situacionistiniais pasivaikščiojimais. Taip pat puikiai suvokiu, kad jie įmanomi tik dėl autistiškų Teo ypatumų, nes sūnaus neerzina nepažįstamos erdvės, bent jau kol jose nesama pernelyg stiprių sensorinių dirgiklių (garsų, šviesų, temperatūros svyravimų, minios). Šiuo požiūriu dreifavimo metu būtina išlaikyti skaidrų protą: rinktis tinkamas gatves privengiant pernelyg triukšmingų ar judrių, bandyti nuspėti, kurios jų įdomesnės mums, nepersistengti ir nepervargti. Iš mudviejų pasivaikščiojimų visada grįžtu namo praturtintas šių patirčių. Kita vertus, būti flâneur – tai bendražmogiška miestą mylinčiųjų patirtis. Į šį reikalą žiūriu labai rimtai. Ką įdomaus nuveikėte šią popietę? O, mes atlikome psichogeografinį tyrimą, ir gana sudėtingą, bet mums puikiai pavyko. [...]

 

Vertėjos Tomos Gudelytės dukra Milano XX a. meno muziejuje (Museo del Novecento) priešais graikų kilmės italų menininko Jannio Kounellio paveikslus, 2019. 

 

Krizių ir emocinių perkrovų atvejai tėra dalis viešojoje erdvėje matomų autizmo apraiškų. Mažesniu intensyvumu pasižymi jau minėtas stimingas, tiksliau – savistimuliacijos elgesys, paremtas pasikartojančiais judesiais, tokiais kaip plasnojančios rankos ar lingavimas, taip pat specifinių žodžių ir garsų kartojimas. Įvairūs tyrimai nagrinėja ir maskavimosi praktikas, bendrai įvardijamas anglišku terminu masking. Jas autistiški asmenys taiko slėpdami savo ypatumus ir spontanišką elgesį, nes bando prisitaikyti prie normotipiškų socialinių standartų, pavyzdžiui, verčia save žiūrėti pašnekovui tiesiai į akis, o neurodivergentiškam asmeniui tai kainuoja daug pastangų; arba nutaiso tinkamą veido mimiką vengdami žvilgsnių ir šypsnių, kuriuos kiti galėtų suprasti ne taip. Masking praktika gali turėti kelis tikslus: pavyzdžiui, padidinti socialinės įtraukties galimybę arba išvengti patyčių epizodų. Pats terminas dažnai kritikuojamas, nes tarsi bando mistifikuoti tai, kas kasdienėje praktikoje iš esmės yra prisitaikymo strategijos siekiant užtikrinti asmens saugumą ir išgyvenimą. Prie viso to būtina pridėti du pasvarstymus. Pirmasis būtų toks, kad neurodivergentiškam asmeniui maskavimasis gali būti ypač varginantis, gal net alinantis ir skausmingas. Antrasis – šią praktiką diktuoja socialiniai lūkesčiai bei gyvenimo būdas, marginalizuojantis ir stigmatizuojantis atipišką elgseną ir buvimą savimi; šiuo požiūriu socialinis spaudimas maskuotis slepia daugiau ar mažiau apčiuopiamą smurto plotmę. Autistiškas miestas, žvelgiant iš šios perspektyvos, kaip siekiamybę išsikelia laisvėjimą nuo neuronormatyvių prievolių. [...]

Vienas svarbiausių tyrimuose atskleistų aspektų – būtinybė didinti tam tikros srities profesionalų sąmoningumą ir jautrą permąstant viešųjų erdvių funkcionavimą įvairiais lygmenimis. Užtenka pagalvoti apie policijos pajėgas – koks kartais nemalonus gali būti neapmokyto valstybės pareigūno elgesys su sunkumus patiriančiu autistišku asmeniu. Drauge policijos pajėgos gali būti vertinga pagalba valdant tam tikras specifines problemas, tokias kaip „klaidžiojimai“ ir „pabėgimai“ (wandering ir elopement) – ribotų bendravimo gebėjimų autistiškų asmenų polinkį slampinėti po viešąsias erdves ir pasiklysti. Ši tema, beje, atveria dygias etinio ir moralinio pobūdžio refleksijas, kokį vaidmenį gali atlikti GPS technologijos ribotų bendravimo gebėjimų neurodivergentiškus asmenis paverčiant susekamais subjektais, kai naudojamos programėlės ir skaitmeninės lokalizacijos sistemos.

 

– Negalite čia perrenginėti vaiko, – kategoriškai ir šiurkštokai rėžė jaunas policijos pareigūnas, sakytum, pričiupęs mane nusikaltimo vietoje.  

– Sūnus šlapias, tuoj jį perrengiu, ir baigta. Apsidairykit, čiagi pilna permirkusių vaikų, – pasakiau ir parodžiau į aikštės fontanus, kuriuose vasarą visad išdykaujama su vandens čiurkšlėmis. 

Teo stovėjo kiaurai permirkęs ir laimingas, išdidus už portiko kolonos, su vienom trumpikėm ir apnuoginta krūtine. 

– Nesvarbu, žmonės skundžiasi, jums čia negalima.

Apėmė siutas.

– Bala jų nematė, negi jums atrodo gražu aikštėj, kur pilna žmonių, priėjus apšaukti būtent mus ir išvaryti autistišką devynmetį, ramiai sau persirenginėjantį atokiam kamputyje?

– Nežinojau, kad jis psichinis. Kitąkart taip ir sakykit. 

 

Kartą per savaitę vakarieniaujame ne namuose. Ši veikla mums yra potencialiai sudėtinga: Teo gali suirzti dėl kurios nors situacijos ar netikėtų dirgiklių, tapti nervingas, klykti, atsisakyti sėstis ir laukti maisto stovėdamas ar galbūt trukdyti kitiems, pavyzdžiui, nepaisydamas fizinio atstumo, nugvelbdamas bulvyčių nuo gretimo staliuko, apliedamas staltiesę ar grindis nevėkšliškai pabandęs įsipilti stiklinėn vandens. 

 

Vertėjos Tomos Gudelytės dukra Milano XX a. meno muziejuje (Museo del Novecento) priešais graikų kilmės italų menininko Jannio Kounellio paveikslus, 2019. 

 

Panašūs incidentai nėra itin baisūs ir nesudaro didesnių keblumų nei Teo, nei aplinkiniams žmonėms. Jei tik pavyksta iš savo mentalinio horizonto išstumti jausmus, tokius kaip gėda ir baimė, – kurie vis dėlto gerbtini, nes tai žmogiški jausmai, – aplanko aiškus suvokimas, kad problema iš tikrųjų neegzistuoja. Mano atveju ši mentalinė slinktis įvyko pasitelkus į pagalbą autizmo queering strategiją.  

Sąvoka queer bene universaliai vartojama seksualinių mažumų tapatybių, taigi ne heteroseksualų ir ne cislyčių, kategorijai įvardyti. Pradinė ir pažodinė jos reikšmė būtų „kreivas“, „keistas“, „ekscentriškas“, vos prieš kelis dešimtmečius ji turėjo atvirai neigiamą atspalvį, artimą anglų weird ar punk vertiniams į kitas kalbas. Būtent autoironiškas kultūrinės reapropriacijos darbas, kurio ėmėsi seksualinio išsilaisvinimo judėjimai drauge su begale kitų gretutinių judėjimų, apvertė neigiamą reikšmę ir transformavo queer į sąvoką-skėtį, po kuriuo šiandien sutelpa marga tapatumų įvairovė. Vis dėlto įdomu tai, kad ši sąvoka įkūnija ir lūžio momentą pačiame LGBTQIA+ judėjime. Kiek grubokai schematizuojant, galima matyti skilimą į grupes, kurios pilietinės visuomenės mechanizmų atžvilgiu ieško asimiliacijos ir egalitarizmo (apibendrintai: kad į juos būtų žiūrima kaip į bet kuriuos kitus žmones), ir į radikalesnes grupes, būtent queer siaurąja prasme, kurios reikalauja teisės į nesitaikstantį kitoniškumą. Klausimas darosi akivaizdus permąsčius, kaip šiandien atrodo mūsų kultūrinė scena, kurioje nebinarinės tapatybės yra visiškai integruotos ar net paryškintos, tačiau redukuotos į kaukes, tinkamas vyraujančioms visuomenės vertybėms, pirmiausia vartojimui (baltaodis vyrukas gėjus kaip stiliaus ir mados ekspertas – viena tokių klišių). Provokacija: seksualinėms mažumoms priklausantys asmenys puikiai tinka tol, kol užsiima mados reikalais ar atidaro kultūra alsuojančias kavines-knygynėlius, taigi imasi tradiciškai nulytintos veiklos, tačiau iškart linksniuojami kaip esantys „ne savo vietoj“, jei bučiuojasi viešumoje, savąją kitonybę paversdami kuo nors, kas regima, tikra ir gyva. 

Siaurąja prasme politinė queer prieiga pasižymi radikalia kritika daugeliui šiuolaikinės visuomenės vertybių, įskaitant vartotojiškumą ir neoliberalizmą, kai pasitelkiama pozicionavimosi paraštėse strategija (t. y. už bendro choro ribų) atmetant bandymus asimiliuotis ir išdidžiai pabrėžiant savo kitonybę. Mes nesame kaip jūs ir nenorime tokie būti – esame keisti. Neatsitiktinai LGBTQIA+ judėjimų heterogeniškos šeimos gretose aidi kritiški balsai dėl pačios sąvokos queer vartojimo lūpomis tų, kam nejauku būti tapatinamam su keistuoliu ar keistuole. 

Taigi queer tapatybės politikos ir neurodivergentiškos tapatybės politikos analogija ne tokia jau laužta iš piršto, kaip galėtų pasirodyti. Teo yra keistuolis, ir aš nesiruošiu šito nei neigti, nei slėpti ar siekti sudėtingos asimiliacijos – skausmingos ir gal neįmanomos. Mieliau renkuosi apkabinti – dargi su pasididžiavimu – savo sūnaus keistumą. Tai procesas, reikalaujantis dvigubo postūmio: asmeninio ir visuomeninio. Antruoju atveju būtina nuoširdžiai perlipti per milžinišką kiekį lūkesčių ir normų tam, kad galėtum smagiai patirti savo ekscentriškumą. Būtinas sąmoningumas, nes kalbame ne apie nihilizmą ar narciziškumą, o apie tikrų tikriausią politinę strategiją. Tikiu, kad mūsų pankiškas keistuoliškumas – su visais savo prieštaravimais – pakeis pasaulį. 

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė