Literatūrologas, literatūros kritikas, eseistas, radijo laidų vedėjas Aleksandras Genis gimė 1953 m. Riazanėje, užaugo Rygoje, o nuo 1977 m. gyvena Niujorke. A. Genio knygos kupinos aistros ir humoro: tai ir lyrinė kultūrologija „Babelio bokštas“, ir įmantrus žodynas „Amerikietiška abėcėlė“, ir filologinis romanas „Dovlatovas ir apylinkės“, ir kulinarijos istorija „Rusų virtuvė tremtyje“. Siūlome ištrauką iš knygos „Skaitymo pamokos. Knygiaus kamasutra“ (2013) – tai viena iš 35 puikių literatūrinio hedonizmo pamokų.

Pieštukui

Nusipirkite pieštuką! Dar geriau du ar penkis, ar visą tuziną, kaip darau aš: užverčiu jais namus nuo darbo kambario iki tupyklos. Pieštukas visada turi būti po ranka, nes jis – svarbiausias ne tik darbo, bet ir poilsio įrankis.

Naudotis pieštuku įpratau dar vaikystėje. Tada svajojau, kad nagas baigtųsi grifeliu. Jo užsiauginti nepavyko, todėl užsiželdinau barzdą, kurioje patogu slėpti pieštuko nuograužą, kad ši būtų po ranka visada, kai tik atsiverčiu knygą. Pieštukas leidžia įsikišti į tekstą ir tapti jo bendraautoriu. Aš pasibraukiu tai, kas žavi, ir tai, kas erzina, ir tai, kas iki skausmo aišku, ir tai, kas iki pasiutimo nesuprantama. Paraštėse ginčijuosi su autoriais, fiksuoju laisvas asociacijas, užsirašau atsitiktines mintis, kurios kyla iš pernelyg didelio susikaupimo. „Tai, kas geriausia, – prisipažino Rozanovas, – aš parašiau kitų autorių knygų paraštėse.“ Ir tai suprantama: pavydas meta iššūkį. Atsispirdamos nuo teksto ir rimuodamosi mintys kyla tumulais, pieštukas pašėlusiai skrebena, lapas tamsėja, knyga gadinama. Geriausiais atvejais – sugadinama visiškai, nes kai nelieka vietos, persikeliu į priešlapį, rašau išilgai puslapio ir tarp eilučių. Jeigu –­ kaip atsitiko su Mandelštamo dvitomiu – knygos pasidaro netinkamos naudoti, įsitaisau naują leidimą ir pradedu viską iš pradžių.

Nabokovas taip pat negailestingai elgdavosi su tais, kuriuos vertino. Mačiau jo visiškai sumaitotą profesorišką „Uliso“ egzempliorių: replikos, išnašos, šauktukai, klaustukai, kažkokie kabliai ir karsteliai. Prousto paraštėse Nabokovas braižė Paryžiaus planą, „Aną Kareniną“ puošė jos teniso kostiumas, prie Dickenso jis pripaišė Ang­lijos žemėlapį, prie Turgenevo prirašė dienotvarkę, ir visur – jaudinantis priminimas sau rusų kalba: „Pasižiūrėti į laikrodį.“

Su meile perskaityta knyga – palimpsestas. Nagrinėdamas jį pasineriu į savo žinių archeologiją. O kad lengviau būtų atskirti vieną kultūrinį sluoksnį nuo kito, visada užsirašau datą, kada skaičiau. Laimei, knygos bręsta kartu su mumis. Sensta, deja, taip pat.

Mano galva, skaityti be pieštuko – tas pat, kaip gerti su nebyliais. (Kartą teko stebėti jų išgertuves, pasibaigusias tyliomis muštynėmis.) Pieštukas santykiams su knyga suteikia daugiau lygybės. Jis grąžina mums balsą, o knygai primena, kas čia šeimininkas. Todėl knyga turi būti nuosava: svetimą reikės grąžinti ir gėda sutepti. Žinoma, pieštuko žymę galima pašalinti trintuku, bet šito daryti nieku gyvu nederėtų. Biblioteką reikia ne „turėti“, bet naudoti – kad ir kaip brangiai jai tai atsieitų.

Man tai daryti lengviau nei kitiems knygų fanatikams. Aš nejaučiu bibliofiliškų sentimentų, todėl nesunkiai apsieinu su pigiais leidiniais, dažniausiai jau naudotais. Tokie Amerikoje parduodami pusvelčiui, kartais – už 1 centą. Pardavėjas užsidirba iš persiuntimo, o aš stengiuosi negalvoti apie autorių. Vis dėlto daugelis bodisi senomis knygomis. Pavyzdžiui, dėl to, kad jų puslapiai gali būti prakvipę tabako dūmais... Tačiau mane trikdo tik svetimos pastabos paraštėse. Skaitymas, kaip ir meilė, –­ poros reikalas, jam nereikia stebėtojų. Metams bėgant biblioteka tampa dienoraščiu ir haremu, kurį būtų kvaila traktuoti kaip palikimą. Ir, tiesą sakant, kam dabar šito reikia?

*

Vakar iš laikraščių sužinojau, kad interneto gigantas „Amazon“ pirmą kartą pardavė daugiau elektroninių knygų nei įprastų. Tikros revoliucijos vyksta nepastebimai, apie jas sužinom tada, kai jau nieko nebegalima pataisyti. Per Spalio revoliuciją žuvo šeši žmonės, vykstant Prancūzijos revoliucijai minia užėmė tuštutėlę Bastiliją. Taip niekieno nepastebėta žinia apie elektronines knygas paskelbė mirties nuosprendį namų bibliotekoms. Dabar jos tampa našta, panašiai kaip baudžiauninkai. Kaupti knygas namuose taip pat kvaila, kaip kaupti maisto atsargas, kai pašonėj prekybos centras. Nieko stebėtina, kad pažengęs jaunimas linkęs bjaurėtis knygomis. Jam tai – tik medžių dvėseliena paverstos vaizdingos giraitės.

Tačiau ekranas ne tik išstumia knygas, jis keičia ir patį skaitymą. Kompiuteris „sugūglina“ (V. Gandelsmanas) smegenis. Knygos skaitmeninėje visatoje neįrištos, vadinasi, tampa nebepriklausomos nuo rašytojo padiktuotos tvarkos. Skaitytojas šiais laikais nesunkiai peršoka nuo vieno dalyko prie kito. Gilindamasis į šalutinius ar pašalinius dalykus, jis tai plečia žinias apie aprašomą dalyką, tai iš viso keičia temą. Patys nepastebėjome, kaip pripratome prie to, kad ekrane tekstas nuolat šakojasi. Kadaise perskaitytų puslapių skaičiumi matuodavo laiką, tačiau skaitant kompiuteryje šito daryti neįmanoma, nes jis rutuliojasi griežtai individualiu ritmu, kurį lemia skaitytojo smalsumas ar kantrybė.
Linijinis skaitymas iš kartos, augusios su internetu, reikalauja tokių pat pastangų, kaip iš ankstesnės – nelinijinis skaitymas. Progresas kaip visada yra kelias viena kryptimi. Todėl ir popierines knygas dabar skaitau lyg su yla sėdynėje – nuolat peršokdamas tvarkingai vieną po kito skleidžiamus puslapius pasiieškoti kokios informacijos, išsamaus istorinio ekskurso, iliust­racijų ar žemėlapių.

Tai dar nereiškia, kad knygos apskritai išnyks, jos išliks, kaip arabų žirgai ar burlaiviai. Tiesiog bibliotekos, kaip ir paveikslai, tapusios prabangos dalyku, virs turtingų keistuolių kolekcijomis. Vieną tokį aš net pažįstu. Įkūręs Penktojoje aveniu savo biurą daktaras Šifas pašėlusiai brangiai po vieną per metus leido vienetines knygas ant specialiai tam pagaminto popieriaus. Pavyzdžiui, „Daktarui Živagui“ buvo panaudota pilietinio karo metais leistų rusiškų laikraščių makulatūra. Tačiau leisti tokias brangias knygas – vadinasi, sunaikinti bibliotekas. O šis būdas veiksmingesnis už laužus. Anksčiau mes šito nesupratome: nei aš, nei Bradbury.

*

„451° Farenheito“ pirmą kartą perskaičiau neturėdamas žalio supratimo, kas galėtų būti tasai Farenheitas, bet jau tada deginti knygas man atrodė ne ką išmintingiau, nei deginti pinigus. Tais laikais knygos, tiesą sakant, ir buvo pinigai, tiktai tikri. Iš jų buvo galima susikrauti kapitalą, o aš dar užtikau epochą, kai pavogtas iš specialiųjų fondų Berdiajevo tomas kainavo tiek, kiek aš uždirbdavau per metus.

Tiesa, mano atlyginimas buvo menkas, tačiau nesiskundžiau, nes gaudavau jį gaisrinėje. Nemokėjau žaisti domino, todėl ištisą pamainą – nuo ryto iki ryto –­ skaitydavau. Be kita ko, – ir Bradbury. Pastarojo veikėjas nešiojo tokį pat šalmą kaip ir aš, tik jo viršininkas buvo protingesnis:
– Prisirankiojau iš visur visokių nuotrupų, – aiškinosi Bitis. – Taip pasitaiko daugeliui gaisrinės kapitonų¹.

Velnio advokatas, grėsmingasis Brand­meisteris tarnauja Bradbury’ui Didžiuoju Inkvizitoriumi. Jis užsivertė ant pečių išmanymo naštą, kad ši netrukdytų kitiems žiūrėti televizoriaus. Knygos apnuodijo jam gyvenimą, ir jis ieško mirties kaip galimybės išsigelbėti nuo knygų primestų prieš­taravimų. Biblioteka jam –­ ne protų choras, bet nuomonių chaosas. O skaitytos mintys liejasi iš Brandmeisterio kaip vienas kitą paneigiančių aforizmų srautas.

Dėl jų aš dar labiau pamėgau Bradbury. Vienur Bitis cituoja Mallarmé: „Metafora – dar ne įrodymas“², kitur –­­ „Karalių Lyrą“: „Kažin ar tiesą reikia šitaip aršiai ginti?“³ Ir taip visoje knygoje. Ištrauktos iš konteksto citatos atgyja ir ima krutėti. Atsidūrusios laisvėje, jos lieka be šeimininko ir atsiduoda bet kam, kas pasilenkė jų pakelti. Į senąją prasmę įsilieja nauja, situacinė, taviškė. Štai kodėl cituoti – ne visai tas pats, kas vogti, nors šios sąvokos ir artimos. Tai, kas pasisavinta, nuo to, kas užsidirbta, skiria laisvė. Mintis –­ kartu ir sava, ir svetima – blyksteli atsainia gracija. Matuojiesi jau gatavą verdiktą žinodamas, kad šis svetimas. Žvilgesio daugiau, bet neprigulę. Kur neprigulę –­ visas citatos saldumas. Ji lyg ir vietoje, bet ne visai, su intelektiniu pertekliumi ir siužeto atsarga. Todėl cituoti reikia taip, kad prasmė būtų neginčijama, bet ne visa apimanti. Atsivėrusi citata vilioja į ankstesnį kontekstą. Tačiau ten verčiau nelįsti –­ geriau nebus.

Visa tai išsiaiškinau diskutuodamas su savo bičiuliu Pachomovu. Citatų karalius! Užkaldavo jomis pokalbio karstą, apibendrindamas visas diskusijas. Balsu mintydamas apie tėvynę, Pachomovas cituoja Rozanovą: „Peterburge visi vaistininkai vokiečiai, nes kur vokietis lašteli, rusas šliūkšteli.“ Komentuodamas „Titaniką“ prisimena Bloką, kuris, išgirdęs apie katastrofą, sušuko: „Dar tebėra vandenynas!“ Vos pamėginu pagirti Pachomovui neįtikusį autorių, šis pacituoja Čechovo atsiliepimą apie Stasovą: „Šitas gebėdavo apgirsti nuo paplavų.“

Pirmiau eidavau nuo citatos prie jos šaltinio, ir be reikalo. Tinkamai išplėšta citata svetimose lūpose skamba geriau nei autoriaus. Čia kaip anekdotai. Jų sąmojo druska taip reaguoja su pasakotojo asmenybe, kad vieniems tinka nešvankūs anekdotai, kitiems – ukrainietiški, tretiems – žydiški, visiems – abstraktūs.

Įpratome vertinti žmones pagal citatas, nes dažnai jos ir sudaro pašnekovą nelyginant tvarsčiai nematomą žmogų. Visos kultūros – citatų antpilai, mūsiškė ypač. Ten, kur neįmanoma išsiskirti turtais ar padėtimi, citata – slaptažodis, leidžiantis nedelsiant ir visiems laikams atpažinti savus. Su „Cvetajeva“ ėjo į filharmoniją, su „Asadovu“ – į šokius. Dar visai vaikas keliavau po Šiaurę kaip Jackas Londonas – prekiniais traukiniais, „zuikiu“. Naktį į mūsų vagoną įšoko kita kompanija. Tamsoje greitai susidraugavome deklamuodami vieni kitiems eilėraščius – sukurtus kitų, bet tarsi savus.

Citatos išties priklauso tau, žinoma, jeigu jų specialiai neieškai. Jei ieškai, kad autorius patvirtintų tavo mintis, –­­ vadinasi, negerbi nei savęs, nei jo. Skaitome, kad susidurtume su kuo nors nenuspėjama. Citata – tarsi įkarta, nuo kurios pasukome nevaikščiotais takais. Tokias nesunku įsiminti, tiksliau –­ sunku pamiršti. Tarp aforizmų – ten, kur joms priklausytų būti, –­ rasdavau jų rečiausiai.

Aš nelabai pasitikiu šiuo žanru, kadangi žinau, iš kur jis imasi. Kalbos higiena dažnai susieja tobulumą su trumpumu. Tačiau kai išmeti lauk –­ iš pradžių tai, ką reikia, paskui viską, kas įmanoma, – tekstas susitraukia ir atbunka kaip grifelis. O svarbiausia –­ atgal nebeįrašysi. Nuskriausti žodžiai nebegrįžta į sakinį, o lakoniškumas (spartiečių taip pat niekas nemėgo) keršija atskirtimi. Aforizmų prifarširuotas puslapis subyra nelyginant Majakovskio posmas, ir jį taip pat būtų galima spausdinti „laipteliais“.

Didieji jais nelaipiojo. Jų žodis ne žirglioja, bet liejasi nesustodamas ties sandūromis. Todėl niekada nerasi vietos, kur visi pasikeitė, kur viskas pasikeitė, mintis tapo credo, o žodis – galutiniu žodžiu. Trumpai tariant, skaitydamas Čechovą nerasi ko pasibraukti. Ir nereikia. Man užtenka tūkstančių kitų, susibūrusių mano bibliotekoje.

Biblioteka mudu su žmona vadiname rūsį be langų, kur tarp laiptų ir skalbyklės susikaupė viskas, kas man brangu. Visi kiti parametrai puikūs: patalpų mikroklimatas sveikas, oras sausas, niekas, išskyrus katiną, neužeina. Kadaise stelažai stovėjo išilgai, tačiau pasibaigus sienoms pasukome spintas skersai ir atgręžėme knygas vieną į kitą. Išėjo mikrorajono biblioteka. Mano mikrorajono.

Kartais – kai sapnuoju košmarus –­ man atrodo, kad joje regiu savo kiaušo turinį. Tačiau čia viskas sudėliota į lentynas. Ąžuolinėse spintose už stiklo – antika. Šalia – istorija, memuarai, o toliau –­ pagal kalbas ir mentalitetą –­ japonai atskirai nuo kinų, vokiečiai –­ nuo aust­rų, rusų proza – nuo sovietinės, užtat visa poezija vienoje vietoje. Nors iš pažiūros biblioteka tvarkinga, ji kiek apspurusi. Puslapiai taukuoti, viršeliai nudriskę, iš visų kyšo skirtukai, o paraštės primargintos pieštuku.

Ištraukiau pirmą pasitaikiusį tomą ir pasklaidžiau, kol aptikau pirmą pieštuko žymę:

– Bet negi mes turim keliauti į Čikagą, kad šio to išmoktume? – graudžiai paklausė ponas Erskinas⁴.

Čia iš „Doriano Grėjaus“ – liūdnos alegorijos apie pasenusį portretą.

¹ Ray Bradbury. „451° Farenheito“. Vertė Edita Mažonienė. – K.: „Jotema“, 2006, p. 46. (Čia ir kitur – vertėjos pastabos.)
² Įdomus dalykas tas citavimas: ten pat, p. 113, citata skamba taip: „Iš prigimties būdinga mums kvailystė laikyti metaforą įrodymu, sraunų žodžių tvaną – pagrindiniu tiesų šaltiniu ir pačius save orakulais, – kartą pasakė ponas Valeris.“ Turimas omeny Paulis Valéry.
³ Ten pat, p. 113, „Neteks tiesa orumo nuo aršaus jos gynimo.“
⁴ Oscar Wilde. „Doriano Grėjaus portretas“. Vertė Lilija Vanagienė. – V.: „Vaga“, 1989, p. 39.

Iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko