Buvau giliai sukrėstas, kai suvokiau, kad protingiausia plaukioti seklumoje.

Donald Trump

 

Ankstesnis mano straipsniukas baigėsi žodžiais: „Nauja dešiniojo populizmo banga nubloškė politinį Europos demokratinės tautinės valstybės modelį į gilią ir galbūt negrįžtamą krizę.“ Dabar tos krizės ir imsimės, todėl pirmiausia siūlau atidžiau įsižiūrėti į naująjį Amerikos prezidentą Donaldą Trumpą. Atvejis itin patogus, nes remiantis šiuo pavyzdžiu lengva užčiuopti analitinę schemą, tinkamą analizuoti kitus atvejus, telpančius į tos pačios istorinės tendencijos (Rusijos, Turkijos, Lenkijos ir t. t.) rėmus. Galėčiau pateikti ir daugiau argumentų, pagrindžiančių šį pasirinkimą. JAV yra inkubatorius ir diegėja politinės santvarkos, kurią dabar pačios siekia išgyvendinti. Be to, iki šiol išlieka įtakingiausia geopolitine pasaulio agentūra, todėl tai, kas čia vyksta, svarbu visai pasaulio bendruomenei.

Štai iškalbingas prezidento prisipažinimas: „Aš neanalizuoju savęs, nes pamatęs, koks esu, galiu likti savimi nepatenkintas.“ Šį pareiškimą būtų galima palaikyti ironija išmintingo skeptiko, kuris iš tikrųjų save puikiai pažįsta, supranta savo trūkumus ir juos kontroliuoja. Tačiau ši prielaida visiškai nedera prie D. Trumpo stiliaus. Jis tiesiog prisipažino visiškai negebantis savęs analizuoti. Nes jei gebėtų, neišsiduotų kiekviename žingsnyje. D. Trumpo kalbos – nuo nagų iki plaukų galiukų – kupinos klinikinių prisipažinimų.

Nuo plaukų ir pradėkime. Sklandė gandai, esą tai perukas, kol galų gale paaiškėjo, jog plaukai tikri, priauginti antiprostatine hormonine priemone. Ir kurių velnių to reikėjo? Gėdijasi plikės? Jei gėdijasi, vadinasi, jam būdinga paauglio psichologija. Jei paklausė patarėjų, jo patarėjai – paaugliai, o jis – juokdarys. Kirpėja, šukavusi D. Trumpą televizijos šou, sako, kad jis perdėtai rūpinasi savo plaukais, pats kruopščiai šukuojasi ir nekeičia šukuosenos jau tris dešimtmečius. Jos nuomone, toks elgesys rodo, jog D. Trumpui būdingos rimtos charakterio ydos, pavyzdžiui, – jis labai inertiškas... Tai skamba grėsmingai turint omenyje, kad jis pretenduoja visiškai atnaujinti Vašingtono politiką. Reformatorius – nuostabu. Konservatorius – nuostabu. Bet abu kartu – jau įtartina. Tokie personažai dažniausiai turi polinkį į netikėtas isteriškas improvizacijas.

Toliau – jo mariage à la mode irgi neįkvepia. Akis badantis mezaliansas su akivaizdžia potekste. Jaunos gražuolės iš pasaulio provincijos sutuoktinis-geradarys. Šį santuokos variantą XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje ėmė kultivuoti aršūs antifeministai, išsigandę moterų emancipacijos superurbanizuotoje Amerikoje ir moraliai nepasirengę lygiateisei santuokai. Tai žmonės su pernelyg silp­nu arba pernelyg stipriu libido. Tiesa, toje aplinkoje labiau populiarios filipinietės ar vietnamietės, bet slavės (kaip naujoji ponia Trump) irgi tinka.

Toliau – plebėjiškas D. Trumpo polinkis pūstis. Girtis, esą į tavo inauguraciją susirinko daugiau žmonių nei į B. Obamos, – mažų mažiausiai mauvais ton. Kreipti dėmesį į tokius dalykus tinka nebent debiutuojančioms artistėms. To būtų galima tikėtis iš dekoratyvinės D. Trumpo žmonos, o ne iš paties prezidento.

Dar vienas simptomas: priekaištai spaudai (apskritai žiniasklaidai), nes ji tariamai persekioja ir skriaudžia prezidentą. Visi puikiai žinome, kad žinia­sklaida, net jei ir nemeluoja, visada manipuliuoja visuomenės nuomone siekdama naudos, ir visad mąstome apie tai, kaip pažaboti „Pilietį Keiną“. Tačiau ar prezidentui dera tuo užsiimti? Kai valdžia ima kaltinti žiniasklaidą melu, išsyk kyla įtarimų, kad ketinama įvesti cenzūrą. Ir D. Trumpas tuoj pat patvirtina tuos įtarimus neįsileisdamas autoritetingiausių žiniasklaidos atstovų į spaudos konferenciją. Tačiau jei prezidentas nepajėgia susilaikyti nesiplūdęs su žinia­sklaida, vadinasi, jo silpni nervai, taigi turime teisę įtarti, jog žiniasklaida vis dėlto teisi. O blogiausia –­ jis gailisi savęs. Nuo jo veido niekada neišnyksta kaprizinga susierzinusio žmogaus grimasa... Į Baltuosius rūmus įsikraustė smulkmeniškas kankinys, dėl savo kančių kaltinantis visą pasaulį. D. Trumpas – blogos nuotaikos vergas. Jis nesąmoningai nori, kad visų nuotaika būtų bloga.

Štai dar vienas simptomas. Prisimenate, kaip jis išgąsdino ištaręs garsiąją frazę apie tai, kas „nutiko Švedijoje“. Visas pasaulis puolė aiškintis, kas tenai nutiko. Pasirodo, karšta naujiena D. Trumpas palaikė eilinę „Fox“ televizijos šiurpę apie Švedijos migracijos politiką. Nejučia prisimeni, kaip Amerikos miesčionys tikru reportažu iš įvykio vietos palaikė radijo spektaklį pagal Herberto Wellso romaną apie marsiečių invaziją į Žemę. D. Trumpas – tipas iš tos pačios apsnūdusios minios. Jis žiūri, ką rodo per teliką. Keistas užsiėmimas prezidentui.

Ir dar vienas simptomas. Kartą kažkas suskaičiavo, jog sakydamas kalbą D. Trumpas net 35 kartus ištarė žodį „Amerika“. Kartojimas be perstojo –­ esminis demagogo hipnotizuotojo retorikos metodas. Jį didžiai vertino Josephas Gebelsas, kartojimus naudodamas kaip užkeikimus ir šitaip bandydamas įtikinti ne tik minią, bet ir save.

Toks D. Trumpo stilius. Aptarę stilių grįžkime prie jo charizmatiškojo pareiškimo turinio. Tačiau čia iškart susiduriame su sunkumais. Kur vis dėlto baigiasi stilius ir prasideda turinys? Labai daug D. Trumpo diskurso elementų iš pažiūros priklauso turiniui, tačiau iš tiesų priskirtini stiliui. Tai ne siūlomos strategijos dalis, o viso labo signalai, skirti „giminiškoms sieloms“.

Štai, pavyzdžiui, sienos su Meksika projektas. Kokia tos sienos prasmė? Atmintyje iškart iškyla du precedentai. Didžioji kinų siena irgi buvo statoma siekiant apsiginti nuo išorės pavojaus. Ar daug iš jos būta naudos? Arba Berlyno siena. Tiesa, pastarąją statė, kad neišsibėgiotų vietos gyventojai. Galbūt ji buvo šiek tiek efektyvesnė už Didžiąją kinų sieną, tačiau VDR tai neišgelbėjo nuo kracho – į tai D. Trumpo dėmesį atkreipė Berlyno meras Michaelis Mülleris. Kontrmeksikietiškoji siena veikiausiai bus dar neefektyvesnė nei garsiosios jos pirmtakės.

Taigi sienos idėja – pats tikriausias „parodomasis aktyvumas“ siekiant padaryti įspūdį elektorato daliai, manančiai, kad pažeminti atėjūnus svarbiau, nei juos sustabdyti. Siena – tai spjūvis jiems į veidą: esą štai nuo ko tenka atsiriboti karantinu – visai kaip nuo žiurkių ar tarakonų. Saldi muzikėlė ultrapatriotams. Maža to, sieną statyti turės „latinos“: šimtaprocentinis amerikietis – ne juodadarbis, jam nedera teptis rankų.

Kita vertus, nemokamai galėčiau pasufleruoti D. Trumpui gerokai svaresnį argumentą sienos naudai. Priminsiu garsųjį Johno Maynardo Keyneso aforizmą: jeigu neturite kuo užimti žmonių, statykite Egipto piramides. Taip J. M. Keynesas siūlė kovoti su bedarbyste. Iš šio recepto galima šaipytis kaip iš visiško absurdo. Tačiau jei įžvelgsime tam tikrą kiekį ironijos ir humoro, jis pasirodys kupinas gilios išminties. Ekst­remalų, tačiau labai vaizdingą pavyzdį J. M. Keynesas pasitelkė norėdamas paaiškinti aksiomą: masinio nedarbo sąlygomis bet koks neefektyvus veikimas yra geriau negu visiškas nedarbas. Viena populiariausių priemonių ištikus ekonominei krizei – investuoti į infrastruktūros objektus, net jei šie ir pradės duoti grąžą labai negreit arba iš viso neduos. Panašiomis priemonėmis naudojosi ir Franklinas D. Rooseveltas, ir Adolfas Hitleris. Sovietinės ekonomikos strategai, patys to nežinodami, žengė koja kojon su J. M. Keynesu – niekam nereikalingi kanalai, geležinkeliai per tundrą ir nuostolinga gamyba. Argi ne identiškas infrastruktūros objektas – didžioji Amerikos kinberlyno siena prieš invaziją iš Pietų? D. Trumpas pranešė planuojantis rimtas investicijas į infrastruktūrą. Kartu jis ketina mažinti mokesčius. Klausimas: iš kur tuomet ims pinigų infrastruktūrai? Egzistuoja teorija, vadinama Laffero kreive, teigianti, kad sumažinus mokesčius mokestinių įplaukų gaunama ne mažiau, o daugiau, nes padidėjus ekonominiam aktyvumui sumažėja vengiančiųjų mokėti mokesčius (ieškančiųjų teisėtų ar neteisėtų landų). Kadaise to tikėjosi R. Reaganas, tačiau teorija nesuveikė ir valstybės skola nepaprastai išaugo. Taigi nors skeptiškai šią teoriją vertinančiųjų daugiau nei jos šalininkų, vis dėlto galima tikėtis, kad dabar ji suveiks, ir D. Trumpas gali mus tikinti, jog pats sau neprieštarauja. Kita vertus, jis akivaizdžiai bando tuo pačiu metu bėgti į skirtingas puses, – į tai atkreipia dėmesį visi ekspertai. Ketindamas mažinti mokesčius D. Trumpas taip pat siūlo griežtinti pinigų politiką ir žada prekybinį protekcionizmą. Visa tai turėtų sustiprinti dolerį. Kartu tvirtina, kad pernelyg stiprus doleris jam kelia nerimą, todėl dolerio kursą esą neblogai būtų sumažinti.

Galop, antiglobalus izoliacionizmas, nesvarbu, ar jis nuoširdus, ar veidmainiškas (iš noro patikti galiorkai), ir priešiškumas welfare (nacio­nalinio draudimo sistema) rodo, jog D. Trumpo ideologija yra grynai reaktyvaus pobūdžio – nuosavų idėjų jis neturi. Nūdienos elitas, suprantama, socialiai liberalių pažiūrų: jam būdingas globalizmas, kosmopolitizmas, pliuralizmas, libertarizmas ir polinkis eksperimentuoti. D. Trumpo logika tokia: jeigu elitas linkęs į šias vertybes, mes sieksime radikaliai priešingų. Postliberalus resentimentinis epigoniškas konservatyvizmas. Bergždžias reikalas. Kaip sako D. Trumpas: „Buvau giliai sukrėstas, kai suvokiau, kad protingiausia plaukioti seklumoje.“

Apibendrinsime. D. Trumpui būdingas stiprus nevisavertiškumo komp­leksas, jis gėdijasi pats savęs ir kartu nori, kad jį mylėtų; pyksta ant tų, kurie jo nemyli, ir norėtų juos nubausti; sunkiai atskiria žodį nuo veiksmo, o kog­nityvinio disonanso atsikrato tiesiog užsimerkdamas. Jo strateginės idėjos ne novatoriškos, o reaktyvios. Visa tai resentimentinės sociopatologijos simptomai. D. Trumpas – sociopatas. Tokių personažų visada gausu politinės sferos periferijoje, kur šie galbūt net atlieka tam tikrą sisteminį vaidmenį kaip esamos dispozicijos kritikai. Tačiau pastaruoju metu matome, kad jie iškyla į politikos centrą ir net atsiduria valdžioje. Kodėl tai įmanoma? Kas bus, kai jie užims valdžią? Ir kaip šitai paveiks politinę sferą apskritai?

Tokių personažų sėkmę per rinkimus galima aiškinti įvairiai. Šįkart norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kaip pasikeitė rinkėjo motyvacijos struktūra. Jos formulę sudaro keturi komponentai: 1) materialus suinteresuotumas; 2) ideologija (prietarai); 3) pagarba; 4) savęs įtvirtinimas.
Motyvų ryšys nepaprastai painus. Jie ir alternatyvūs, ir vienas kitą papildo. Už vienų slepiasi kiti, o subjektyvusis ir objektyvusis gali nesutapti. Komponentų svoris motyvuojant elektoratą konjunktūriškai ir istoriškai kinta. Apie šią dinamiką spręsti sunku, nes niekas niekada jos netyrė. Intuityviai atrodo, jog pirmajam ir antrajam komponentui, ko gero, būdingesnės konjunktūrinės fliuktuacijos, nors jų amplitudė gali skirtis – nuo trumpo laikotarpio vieno rinkiminio ciklo viduje iki dviejų trijų rinkiminių ciklų. Trečiojo komponento svoris per pastaruosius 50, o ypač 20 metų nuolat krinta, o ketvirtojo, atvirkščiai, didėja.

Vadinasi, masės rinko valdžią iš tų, kuriems lipinamos elito, aukštuomenės etiketės, kitaip tariant, iš pilietinio nobiliteto, garbiųjų, gerbiamųjų, autoritetingųjų. Praėjusioje epochoje šie ir vien tik šie žmonės ir buvo rinkėjai, t. y. turėjo teisę (privilegiją) rinkti. Savo privilegijuotą padėtį jie išlaikė ir įvedus visuotinę rinkimų teisę kaip turintieji jei ne cenzinę, tai faktinę teisę būti išrinkti. Tačiau laikui bėgant masės ėmė kelti lyderius (arba, jei norit, rėksnius) iš savo aplinkos arba iš aukštuomenės renegatų. Šie personažai – demagogai. Tikrąja ir tiesiogine to žodžio prasme.

Vykstant politiniams rinkimams masės trokšta savųjų rėksnių pergalės lygiai taip, kaip futbolo aistruoliai trokšta, kad laimėtų jų komanda: tapatinasi su kulto objektu ir jo pergalę laiko savo pergale. Rinkdami naują valdžią, jie siekia pažeminti elitą ir taip įsitvirtina. Todėl populistiniams judėjimams nereikia programų. Vis dėlto jie visada jas turi. Kad ir kokios būtų temos, į šias programas įtraukti reikalavimai ir projektai pirmiausia turi glostyti masių savimeilę. Taip nusiteikę rinkėjai nelinkę pernelyg sukti sau galvų dėl to, kas nutiks, jeigu jų atstovai iš tiesų atsidurs valdžioje. Jiems reikia tik pergalės. Pergalės vardan pačios pergalės. Tačiau kas tokiu atveju nutinka pasiekus tikslą? Juk valdžia – tai spąstai. Valdžią reikia vykdyti.

Jeigu populistai ateina į valdžią ten, kur yra tvirtas konstitucinis valdžios aparatas, populizmo impulsas gali užgesti dar nespėjęs nė įsižiebti. Naujoji valdžia nežino, kaip darbo strategija paversti masių nepasitenkinimą aukštuomene ir protestą. Kartais masės tiesiog nesileidžia instrumentalizuojamos. Dar dažniau paaiškėja, kad konkrečiomis sąlygomis tesėti per rinkimus duotų pažadų neįmanoma. Arba kad demagogai apskritai tėra šarlatanai, nė neketinantys vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Tokiais atvejais nauja nepatyrusi valdžia greitai patenka į profesionalios viršūnės įtakos lauką ir išsižada pirmiau skelbtų strategijų. Rezultatas: valdžioje lieka tas pat konsoliduotas (jeigu ne monolitinis) valdžios aparatas, kurio bandyta atsikratyti.

Tačiau taip būna ne visada. Populistų lyderiai gali ir gerokai atkakliau siekti įgyvendinti programą, kurią iš pradžių siūlė tik norėdami užsitikrinti rinkėjų balsus. Arba vykdyti savo programą iš baimės, nes kitaip praras natūraliai susidariusią socialinę bazę. Be to, sėkmingai pasirodę per rinkimus, jie įgyja sėkmės charizmą, tačiau ši neilgalaikė, todėl nugalėtojams reikia naujų pergalių norint patvirtinti laimėjimą. Tuomet naujoji valdžia vis dėlto ryžtasi vykdyti savo programą ir jai tenka įveikti senojo valdžios aparato, kurio rankose tebėra konstituciniai svertai, pasipriešinimą. Kuo silpnesnis racionalus populistinių reformų pagrindas, tuo stipresnis pasipriešinimas, kitaip tariant, tuo stipriau joms prieštarauja ekspertai (beje, nebūtinai pagrįstai). Amerika nuo seno gerai pažįsta šią koliziją. Amerikos prezidentas privalo būti šiek tiek populistas; ilga ir alinanti prezidento kova su Kongresu – tipiškas Amerikos politinio gyvenimo reiškinys. Ir visada esama tam tikro pavojaus, kad naudodamasis savo įgaliojimais prezidentas gali nueiti pernelyg toli ir faktiškai įvesti ypatingosios padėties režimą su šiam būdingos inercijos padariniais. Tokia hipotetinė situacija išsamiai aprašyta Harry’o Sinclairo Lewiso romane „It Can’t Happen Here“ („Mūsuose šito negali būti“, 1935). Kaip tik taip gali nutikti prezidentaujant D. Trumpui. Jis, kaip sakoma, iškart pabandė griebti jautį už ragų ir susidūrė su rimtu pasipriešinimu. Jo įstatymo projektą dėl migracijos draudimo iš pradžių pataisė jo paties kabinetas, o vėliau projektas buvo atšauktas teismo sprendimu. Bandymas atšaukti B. Obamai prezidentaujant įgyvendintą sveikatos apsaugos reformą ir padidinti tarifus importui stringa Kongrese. Tuo pat metu D. Trumpas paskelbia karą žinia­sklaidos viršūnėms ir apkaltina B. Obamą bandymu surengti „Votergeito“ skandalą (tai nemaloniai primena liūdnai pagarsėjusį Reichstago padegimą). Taigi reikalai juda vienpartinio valdymo link.

Ten, kur konstitucinė tradicija silp­na, populistinės valdžios monopolija nusistovi iš karto. Pavyzdžiui, taip nutiko Rusijoje XX a. 10 dešimtmetyje laimėjus B. Jelcino vadovaujamam antikomunistiniam populizmui. Tokiais atvejais, labai tikėtina, valdžia strateginių tikslų, išskyrus tikslą pasipelnyti, gali neturėti visai ir ji atsidurs kokių nors nepolitinių jėgų rankose. Pasak vienos įtakingos teorijos, kaip tik taip nutiko Vokietijoje A. Hitlerio partijai, tapusiai stambiojo finansinio kapitalo ir konservatyvios karinės klikos marionete. Rusijoje, atvirkščiai, naujoji valdžia pati sukūrė stambųjį kapitalą ir jį kontroliuoja. Tačiau įvykus tokio pobūdžio susiliejimui nustatyti, kas ką valdo, laikui bėgant darosi vis sunkiau.

Visais trimis atvejais politinė sfera atrofuojasi užleisdama vietą autoritarinei nerenkamai valdžiai – nesvarbu, ar rinkimų ritualas toliau vyksta, ar ne. Galimi keli variantai: 1) valdžios privatizavimas (Rusija); 2) konstitucinės tvarkos sužlugdymas (Vokietija, XX a. 4 dešimtmetis); 3) politinės klasės konsolidacija – šiandien tai labai primena Vokietijos „didžioji koalicija“.

Visuomenė vis aiškiau suvokia imanentinio atstovaujamosios (ribotos) demokratijos virsmo į vienpartinio valdymo režimą (trečiasis variantas) pavojų. Kaip tik taip ir buvo aiškinamas dešiniųjų populistinių judėjimų sustiprėjimas.

Be abejo, viršūnės visus užkniso. Jos prarado atsakomybę ir projektuojančią vaizduotę. Jas apėmė arogancija. Jas užvaldė korupcija. Ir tai nebūtinai pinigų vagių korupcija kaip buvusiose SSRS respublikose. Veikiau luominė. Valdžią užėmė korporacinis kooperatinis kartelis, kuriam tarnauja konsoliduotas monopolinis ekspertinis ir moralinis autoritetas. O jis atsinaujina tik per koop­taciją. Jei apskritai atsinaujina. Pastarosios charakteristikos visiškai atitinka absoliutinį „senąjį režimą“ ir Rusijos „politinio biuro režimą“.

Tad ir vėl kyla klausimas: kaip jo atsikratyti? Pakeitus režimą populistine valdžia, kaip jau matėme, tik atstatoma jo paties degeneracinė versija. Apie šį pavojų kadaise įspėjo klasikiniai konservatoriai. Žvelgdami į tolimą istorinę restrospektyvą matome, kad jie nebuvo tokie jau neteisūs. Tačiau jei ir vienaip blogai, ir antraip – nekažkas, tai gal panašių į D. Trumpą rėksnių laimėjimai privers viršūnes atsibusti ir susirūpinti dėl stipriai sumažėjusio savo efektyvumo? Tai reikštų ir dabartinės Europos demokratijos valstybingumo pergalę konkuruojant su kitais žmogiškųjų santykių variantais.

Galėtume puoselėti viltį, kad taip ir bus. Bet vienas istorinės patirties aspektas verčia mus būti skeptiškus. Visos brandžios organizacijos anksčiau ar vėliau praranda gebėjimą reformuotis. Ir tai ne teorija, o istorijos faktai. Jei taip, labiau tikėtina, kad Europos politinės sferos reanimuoti vis dėlto nepavyks. Ji žlugs ir tik tada, jau kito socialinio konflikto paradigmoje, pradės rastis nauja politinė sfera. Jei jos reikės šiam konfliktui sureguliuoti.

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

magazines.russ.ru