Kalbėdamasi su meno „burbulo“ kolegomis iš skirtingų šalių apie ilgai trunkantį ukrainiečių laisvinimąsi iš imperinės Rusijos įtakos, daugybę metų susidurdavau ne tiek su nepritarimu ar nesupratimu, kiek su tam tikru neišsakomu liūdesiu ir skriauda. Tokiu neįvardijamu intektualiniu tinguliu. Na, kaipgi šitaip: negi dabar visko reikia mokytis iš naujo, keisti žiūros tašką? Vėl kuriam laikui prarasti išmanymą, pripažinti ir nuoširdžiai ištarti „aš nežinau“? Tai labai baisu. Pamenu prieš dešimtį metų išgyventą baimę, kai visko teko tučtuojau mokytis iš naujo, atlaisvinant savyje vietos tonoms naujos informacijos, kurią teks apdoroti. Kai turėdamas menotyros magistro, daktaro diplomus aiškiai jauti toksiškus rusifikacijos spazmus ir esi priverstas iš savęs išrauti kone visas ankstesnes žinias, likti intelektualiai nuogas. Kai tebeturi mechanizmus, metodologiją, bet nebeturi faktų ir žiūros.

 

Paroda „Dovanoju jums saulėtą meną. Marijos Prymačenko kūrinių kolekcija, evakuota iš Zaporižios srities dailės muziejaus“
LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, 2024. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

 

Tada jautiesi itin nejaukiai. Vakar buvai aukščiausius reitingus turintis menotyrininkas, literatūrologas, kuratorius, dirigentas, rašytojas, istorikas, kultūrologas arba žurnalistas, o gal žinomas sociologas, bet šiandien supranti: visos tavo žinios mažų mažiausiai vienpusiškos, o blogiausiu atveju – apskritai netiesa. Imperialistinis, mitus kuriantis atviras melas. Postimperialistinis, dekolonijinis požiūris siūlo: įsiklausyk, mokykis naujų dalykų. Tačiau išmokti ko nors naujo užtrunka ilgai. O tu nebe studentas ir nebe mokinys. Tai trunka ne savaitę ir ne metus. Todėl žmonių su mokslo bei meno žinių bagažu reakcija paprastai yra tokia: „Nedarysiu to!“ Nusprendi pernelyg nesijaudinti. Tačiau tas bjaurus mažas akmenėlis jau tavo sportbatyje. Eini toliau kaip anksčiau, bet akmenukas nukreipia tavo dėmesį, erzina, jo neišeina pamiršti. Intelektualinis tingulys nugali diskomfortą. Pripranti prie naujienų apie kasdienes žūtis, apie griovimus, liaujiesi kreipęs dėmesį į raginimus padėti, tad grįžti prie įprasto ritmo ir ankstesnių intelektualinių ryšių.

Ne per seniausiai kalbėjausi su viena pažįstama, daug metų gyvenančia Vokietijoje. Ji gerai moka vokiečių kalbą, yra išsilavinusi vertėja, menotyrininkė ir rašytoja. Giliai į Vokietijos visuomenę šaknis įleidęs žmogus (kiek tai apskritai įmanoma, nes Vokietijos piliečiai ne itin palankiai žiūri į kitų šalių atstovų integraciją, nors šito nepripažįsta net patys sau). Taigi, pokalbis buvo gan atviras, ir jame nuskambėjo žodžiai, kurie man netapo atradimu, tačiau juos dažnai apmąstau kaip būsimą istorinį paaiškinimą apie dešimtmetį besitęsiančio karo ir kraujo liejimo priežastis. Vien jau ši mintis, matyt, įprasmina tokių tekstų rašymą. „Vokiečių intelektualai nepasitiki ukrainiečių intelektualais.“

Lygiavertiško požiūrio nebuvimą akivaizdžiai lemia imperialistinė praeitis, deranti su užslėptu šovinistiniu gigantizmu (kurio vokiečiai jau atsikratė, o rusai dar ne), įpročiai, seniai suformuoti europocentristinių pažiūrų, didžiulė baimė dėl pasikartosiančio pasaulinio karo ar reparacijų, subyrėjimo baimė ir išgąstis vėl prarasti stabilumo iliuziją. Žinoma, vokiečiai nesąmoningai priešinasi kadaise kolonizuotų kultūrų teisei į subjektyvumą. Kone visi projektai, įvardijami kaip tarptautiniai, įtraukiantys ekspertus iš viso pasaulio, paprastai būna tik parodomieji. O tai, kas susiję su žiūros keitimu, siūlomomis naujomis taisyklėmis, – tai leidžiama tik saviems.

 

Gintarės Grigėnaitės nuotr.

 

Palaikyti lygiaverčio pokalbio neįmanoma ir dėl gilaus įsitikinimo, esą visuomenės ir atskiri asmenys, išgyvenantys traumines patirtis (o mes, žinoma, tokias patirtis išgyvename), negali ramiai, išlaikydami pusiausvyrą – t. y. objektyviai – analizuoti, apibūdinti tikrovės, nes tai visada bus tikrovė, vaizduojama iš skausmo ir aukos perspektyvos. Žinoma, norėčiau šias primityvias išvadas pavadinti klaidingomis, nebrandžiomis, atsiprašyti dėl kaltinimų užslėptu šovinizmu ir vėl įsisprausti į periferinės kultūros kamputį, kad savo traumomis netrukdyčiau „suaugusioms“, išsivysčiusioms, gerbiamoms pasaulinio lygio kultūroms. Šias sarkastiškas mintis irgi aptarėme su minėtąja pažįstama. Iš esmės pastebėjau vieną dalyką: kuo arčiau esi fronto linijos, tuo pokalbiai darosi atviresni. O nuo pykčio ir skausmo giniesi arba ašaromis, arba ironija. Tačiau aš panorau išreikšti užuojautą.

Labai užjaučiu vokiečių ir kitas panašias visuomenes, nes jų baimė ir praeito šimtmečio giluminės traumos paralyžiavo jų gebėjimą pastebėti audringų pokyčių teikiamas galimybes, o dėl meilės stabilumui jiems atrofavosi empatija.

Visuomenės traumos gylį rodo įsitikinimas, kad nusistovėjęs pasaulio žemėlapis, žinomas ir tau, ir kitiems, yra vienintelis galimas. Visa, kas nejuda – rūdija, tai aksioma, nereikalaujanti didelių svarstymų. Daugeliu klausimų Vokietijos visuomenė aktyvi, įsiklausanti ir pati gebanti kurti naujus naratyvus, ji daugiasluoksnė ir besikeičianti. Tačiau ukrainiečių kultūros, jų filosofinės bei menotyrinės minties savarankiškumo klausimai vokiečiams tapo neįveikiamu barjeru. Žmonija tiktai dabar pradeda sąmoningėti ir ima suvokti, kad senųjų imperijų atsakomybė yra mokytis ir pažinti periferijoje esančias kalbas bei kultūras. Nes kol kas yra atvirkščiai: tų periferinių šalių atstovai ar atstovės, neturintys politinio lobizmo (kuris paprastai būdingas imperijoms) įrankių, bando pavieniais balsais išsakyti savus naratyvus, kad šie pasiektų tuos, kurie nuolaidžiai pasirengę keletą minučių atsukti ausį. Vykstant okupaciniam genocidui, šie pavieniai balsai iš nevilties ir skausmo ima maištauti. O tai laikoma necivilizuotu būdu, todėl tie balsai ignoruojami. 

Toks požiūris reiškia, kad mus priima kaip paauglišką maištaujančią tautą, tačiau tai netiesa – ukrainietiškos filosofinės minties, valstybės kūrimo mechanizmų senumas, gelmė, daugiabriauniškumas rodo, kad yra priešingai.

Mūsų valstybingumui nuolat užkimšdavo burną, jį sistemingai naikino holodomorais, lageriais, šaudymais, tremtimis, katorgomis, prievartavimais. Rusai, beje, šitaip elgėsi su visomis pavergtomis tautomis, dabar vadinamomis „federacijos subjektais“. Jų metodas – įbauginti, uždaryti, paskelbti visam pasauliui, kad štai ten kažkokie maži nereikšmingi žmogeliai kuria nereikšmingą primityvią kultūrą, kuri neverta dėmesio. Tai tipiškas, visiems žinomas hierarchinis šovinizmas. Mes jį atpažįstame, žinome, kodėl mūsų miestuose ir kaimuose šimtmečiais statė paminklus Puškinui, kodėl degino „sovietų agentais“ atsisakiusių būti kompozitorių natas, kodėl kai kurie, kaip Gogolis, priėmė rusišką tapatybę ir atsisakė savosios, – jie gavo galimybę išvengti kankinimų, o dar ir tapti žinomi.

 

Gintarės Grigėnaitės nuotr.

 

Pats metas prisiminti, kad mūsų kova remiasi pasaulėžiūrine ir politine tapatybe, o ne etnine. Deja, Vakaruose šituo nesidomima ir nesistengiama įsisąmoninti; ten dėl jų pačių patirtų traumų bijoma žodžio „nacija“ ir stengiamasi jį išblukinti. Rusai, kariaudami genocidinį karą, dabar naikina mus būtent dėl politinės tautinės tapatybės: naikina literatūrą, muziejus, galerijas, kalbą, valstybės simboliką. Okupuotose teritorijose visų pirma žudo mūsų poetus ir mokytojus, nesvarbu, kokia jų etninė kilmė. Viena vertus, mes ginamės nuo dešimteriopai stipresnio, gudresnio bei klastingesnio priešo, kita vertus – čia, Europoje, turime nuolatos teisintis. Mums tenka kaip pradinėje mokykloje su žemėlapiu rankose pasakoti XX a. istoriją – subjektinę, neiškreiptą Maskvos propagandos. Privalome kaskart aiškinti, kad mūsų politinis nacionalizmas turi daugybę šaknų: ir ukrainietiškų, ir Krymo totorių, ir romų, ir graikiškų, žydiškų, karaimiškų, kartveliškų, lenkiškų, krymčiakiškų, armėniškų, gagaūziškų, bulgariškų, moldaviškų, lietuviškų, čečėniškų, azeriškų, net vietnamietiškų. Jo pagrindas yra lanksti sąmoningos pilietinės visuomenės saviidentifikacija, o ne etninė kilmė.

Tai sakydama klausiu savęs: kam rašyti tekstą iš anksto žinant, kad jo skaitymas taps hierarchinio nuolaidžiavimo aktu? Tik mandagus dėmesys „aukai“, primenantis sveikų visuomenių reakciją į vaikų poreikius, kai išklausomi jų prašymai laikyti juos asmenybėmis, tačiau pasąmoningai suvokiama, kad tai nėra lygiaverčių žmonių pokalbis. Dirbdama Vokietijoje labai dažnai iš savo pašnekovų jausdavau tokį nuobodulio persmelktą nuolaidžiavimą. Plačiai atmerktomis akimis tau rodo dėmesį, tau skiria laiko ir klausosi: tai pamatuotas, sausas, intelektualus klausymasis be įsiklausymo ir supratimo, be „šleifo“. Tavęs klausosi, nes tai – gero tono požymis, taip rodomas išsiauklėjimas ir šiuolaikiškumas, bet už viso to nėra adekvačios reakcijos į tikrovę. 

Pateiksiu tą postkolonizacijos pusę atspindintį pavyzdį su užsienio instruktoriais. Kai specialistė ar specia­listas mūsų kariuomenėje veda mokymus, paprastai viskas remiasi autoritetu, mokėjimu pateikti medžiagą, išlaikyti klausytojų dėmesį. Tačiau, vos atvykus užsienio instruktoriui ar instruktorei, visi iškart labiau pasitempia, suklūsta, rečiau išeina į tualetą ar parūkyti. Menkavertiškumo kompleksas suveikia taip, kad nesvarbu, ką tas žmogus pasakys, – dėmesys sutelkiamas vien todėl, kad jis kalba užsienietiškai ir jį verčia. Žinoma, kai kalbamės tarpusavyje, imame tai neigti, tačiau iš kartos į kartą perduodama trauma užkariautose tautose palieka tokius atavistinius elgesio refleksus. O užkariautojų tautos elgiasi atvirkščiai: jeigu žmogus prastai moka jų kalbą ar silpnai pažįsta jų kultūrą, jo klausomasi nedėmesingai arba jis apskritai ignoruojamas. Regis, tai paprastas mechanizmas, tačiau vis dar nenoriai pastebimas tiek vienų, tiek kitų.

Štai ką nuolat matau. Kokiems nors nežinomiems režisieriams iš Europos atvažiavus į Ukrainą, į jų spektaklius ateina daugiau žmonių, žiniasklaida skiria jiems daugiau dėmesio. Net jei speklaklis yra nekokybiškas, neįdomus, vien dėl to, kad jį pastatė užsienietis, kūrinys laikomas vertesniu, o abejonės jo kokybe paprastai aiškinamos mūsų „negebėjimu suprasti šiuolaikinį meną“. Akivaizdu, taip atsitinka su režisieriais iš Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, kur kas rečiau – su režisieriais iš Graikijos ar Slovėnijos. Beveik niekada – su režisieriais iš Kazachstano ir Sakart­velo. Deja, tai ne paradoksas, bet visiškai suprantama, garsiai neįvardijama tikrovė, kurioje gyvena visos postkolonijinės visuomenės. Tokie dalykai veikia ir priešinga kryptimi – užsienio šalyse kitaip reaguojama į ukrainiečius, net jeigu jos skelbia vidinę dekolonijinę politiką.

Puikus pavyzdys iš praeitos vasaros: Atėnų Epidauro festivalyje viena iš diskusijų buvo skirta klausimui, kaip šiandien perskaityti antikos tekstus, kaip juos interpretuoti ir suprasti. Daugiausia apie tai kalbėjo svečiai iš Britanijos ir Vokietijos (tarptautiniuose meno festivaliuose visada daugiausia kalba svečiai iš Britanijos ir Vokietijos, jeigu jų ten yra). Mes, nedidelis jaunų kuratorių būrelis iš Sakartvelo, Ukrainos, Suomijos, Albanijos, stengėmės atsargiai pasakyti, kad būtų įdomu išgirsti pačių graikų menininkų mintis apie šiuolaikinį jų teatrą, kuris ir toliau dirba su antikiniais tekstais, juk to čia ir atvykome. Bandėme užsiminti britų ir vokiečių kolegoms, kad galbūt jiems taip pat būtų įdomus periferinių šalių (kurioms mes ir atstovavome) požiūris arba tų šalių ir graikų menininkų dialogas, juk tokia reta proga. Kaip suprantate, vėl kalbu ne apie etninį, o apie pasaulėžiūrinį identitetą. Man buvo labai smalsu, ką apie tai mano suomių specialistė, kartvelų teatrologas. Užkulisių pašnekesiuose bandžiau paaiškinti: graikai nežino, kad Mariupolis kadaise buvo absoliučiai graikiškas miestas, kad Ukrainos rytuose esama graikiškų gyvenviečių, graikiškų mokyklų, kad mano giminės iš Besarabijos šaknys taip pat graikiškos, taigi mes turime daug bendrumų, tačiau tie bendrumai neturėjo galimybių reikštis mene, nes imperijos slopino mūsų savivertę.

Žinau ir vertinu dekolonizacijos darbą, kurį pradėjo Europos muziejai, tačiau kitą dieną po diskusijos apsilankius Atėnų akropolio muziejuje nebeliko jokio noro klausytis, ką apie šį meną galvoja britų ar vokiečių specialistės. Žinoma, tai tik akimirkos jausmai, bet juk mes veržiamės gyventi pusiausvyrą išsaugančiame pasaulyje, kur girdimi visi balsai. Nemanau, kad jausmai yra blogis. Tai dalis adekvačios, gyvos, natūralios reakcijos į skausmą ir nesąžiningumą.

Per pusantrų metų Berlyne nesugebėjau ramiai įeiti kone į jokį kraštotyros muziejų, kur ligi šiol guli pavogti originalūs artefaktai. Man paprasčiausiai buvo nesmagu. Maždaug tokį jausmą prisimenu, kai tolimais 2010 m. užsukau į Ermitažą ir išvydau šimtus Ukrainos menininkų paveikslų bei artefaktų. Kai paklausiau gido, kodėl jie čia, o ne Ukrainoje, gavau atsakymą: „Koks keistas jūsų klausimas, mergaite.“

Ir štai einame Atėnų muziejuje su „periferinio“ jaunimo būreliu, tylime, kartkartėmis vienas kitam sušnabždame: „This is the poorest museum I have ever seen in my life“, „It’s a museum of forced emptiness.“ Šis muziejus pasirodė dar skurdenis už ukrainietiškuosius. Juk mūsiškius, kaip ir graikiškus, išgrobstė Vatikanas, vokiečiai, bet daugiausia, žinoma, rusai. Tačiau mes vis vien sugebėjome kai ką susigrąžinti, kai ką iš mūsų istorijos atkurti. Bet prieš dešimt metų vėl prasidėjo okupacija. Okupuotose teritorijose rusai išvogė iš mūsų muziejų absoliučiai viską. Ko nepavyko pavogti – sudegino ir sugriovė. Tenai, Atėnuose, mes nuolat klausinėjome gidės, kur šiuo metu yra vieno ar kito kūrinio originalai. Gidė kaskart nuleisdavo akis ir su įtempta šypsena ramiai atsakydavo: „Deja, kol kas nežinome, kada kūriniai sugrįš pas mus, jie yra Britų muziejuje arba Antikinio meno kolekcijoje Berlyne, na, dar Vatikano muziejų istoriniuose archyvuose.“ Kaip man pažįstama kiekvieno raumenėlio įtampa toje gidės šypsenoje, už kurios slypi suvaldytas pyktis, nuoskauda, įsiūtis, nuolankumas, nenuolankumas, sutrikimas, tuštuma, viltis, neviltis, savikontrolė ir savicenzūra. Lyg kvapnia pavasarine alyva pražystanti jausmų puokštė, išsiskleidžianti tą akimirką, kai ryji seiles, kad būsimu atsakymu kaip nors nustumtum karta iš kartos patiriamą neteisybės kamštį.

 

Paroda „Dovanoju jums saulėtą meną. Marijos Prymačenko kūrinių kolekcija, evakuota iš Zaporižios srities dailės muziejaus“
LNDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, 2024. Gintarės Grigėnaitės nuotr.

 

Ši jausmų puokštė kaskart išsiskleidžia tylos akimirką prieš atsakant į nevykusį klausimą apie tai, kas blogai su Dostojevskiu ir kuo prasikalto Čaikovskis, juk jis gyveno dar prieš Puškiną ir Staliną, ir apskritai Čaikovskio šeima kilusi iš ukrainietiškos kazokų giminės. Todėl kiekvieną sykį turi nuryti, nustumti tą gniužulą gerkle žemyn, kad nutaisytum nuolaidžiai nuolankią šypseną vėl ieškodamas žodžių, galinčių paaiškinti, kaip veikia negailestinga rusų propagandos mašina, nes jų propaganda nadojosi menu kaip ginklu visais laikais. Jie ženklina sau parankiomis žymėmis visas teritorijas, sutrypia, kankina ir naikina tuos, kurie nenaudingi ir neparankūs. Kalbu ne apie menininko asmenybę, o apie tai, kaip imperija juos išnaudojo savais tikslais. Šitaip Rusija išnaudoja visus menininkus, netgi tuos, kurie mano, esą jie priešinasi režimui.

Kad tai įsisąmonintum, reikia be galo daug nuveikti, reikia pripažinti savo nežinojimą, savo klaidingą žiūrą ir labai daug dirbti.

Intelektualinis tingulys – kaip tik tai, ko visada tikisi imperija. Būtent dėl to ji taip mėgsta apdovanoti ordinais bei raštais, organizuoti kviestinius vakarus, sukviesti į didžiules operų sales, rengti ilgus ir iškilmingus susitikimus Europos šalyse po rusų kūrėjų premjerų – taip pat tų garsiausių „gerųjų“ – ir gerti proseką, būtinai gerti proseką per pertraukas, o dabar dar ir „Fritz-Kolą“.

Rusiškaisiais naratyvais užkrėsta kone viskas aplinkui. Nevisavertiškumo kompleksą galima lengvai atpažinti: kadaise kolonizuotos visuomenės iki šiol savyje turi atavistinį „šeimininkų“ klausymosi refleksą, net jeigu šie kalba ne itin protingus dalykus. Bet tai veikia ir kita linkme. Buvę „šeimininkai“ (tie, kurie turi imperinės patirties, tarp jų ir Vokietija) mano, kad jie mąsto geriausiai, žino daugiausia; jie turi ką pasakyti ir gali užimti daugiau erdvės. Užimti „teisėtai“, – nes juk iš tiesų egzistuoja intelektualinė tąsa, argi ne? Kol buvę šeimininkai-kolonizatoriai nesuvoks savo atsakomybės už dešimtį metų prieš Ukrainą vykdomą karą ir nepasivargins pasislinkti, nelygybė šioje diskusijoje niekur nedings.

Taip, svarbiausia šiuo metu yra ginklai, kad apgintume žmones nuo rusų, bet jau seniai laikas atlaisvinti erdvę tiems, kurių niekas negirdi. Ir vokiečiams, ir liberaliesiems rusams, kurių Berlyne pilna, gyvybiškai būtinas supratimas, kad reikia pasislinkti, reikia atlaisvinti vietos kazachų, kartvelų, Krymo totorių, čečėnų, moldavų, ukrainiečių, lietuvių intelektualų balsams, kurie pateiks savo žiūrą – naują, netikėtą Europai žiūrą tų, kurie buvo pavergti, kurie kovoja su federacija pasivadinusia imperija. Tačiau šiandien žvilgsnis sufokusuotas į didžiausią karą Europoje, draskantį Ukrainos žemę ir, visam pasauliui stebint internete, naikinantį Ukrainos piliečius.

Klausytis tų balsų reikia dėmesingai, žvelgiant į juos ne kaip į išvargusius „nervingus, pusiausvyros netekusius, traumuotus pabėgėlius“. Reikia išmokti vertinti žmones, kurie sugebėjo pasakyti „ne“ smurtautojui ir teroristui. Nes jeigu šiam karui buvo leista įvykti, jeigu šitiek blogio vyko europiečiams stebint per pirmus aštuonerius karo metus (nors jis baimingai vadinamas ne karu, o „konfliktu“), – tai reiškia, kad įprasti naratyvai neveikia. Ką daryti, jeigu jie neveikia? Peržiūrėti juos. Kad juos peržiūrėtum, reikalinga distancija. Kad atsirastų distancija, reikia suprasti, nuo ko aš atsitraukiu, kur atsitraukiu. Aš atsitraukiu nuo savo įsitikinimų. Jeigu atsitraukiu nuo savųjų įsitikinimų, atlaisvinu vietos ir pasirengiu klausytis, esu pasiruošęs suprasti, kad tam tikri mano naratyvai nereikšmingi, neadekvatūs. Tik tada tai, ką kalba kita pusė, įgis subjektinę reikšmę.

Kol šitai neįvyks, tokių tekstų rašymas gali atrodyti beprasmiškas. Nes daugiausia tokius tekstus skaito tie, kurie pasirengę elgtis kaip suaugėliai, kaip tėvai su verkiančiu dėl užgauto keliuko vaiku, bet ne kaip pokalbio partneriai, kurie suteiktų savo pašnekovui teisę kalbėti, teisę žinoti daugiau, užimti viršesnę padėtį ir būti išmintingesniam, suvoktų, kad ir jų pačių naratyvai gali būti nesvarbūs, kad ir jie negali visko žinoti.

Dabar turėčiau parašyti šiltą pastraipą apie tai, kad viskas ne taip blogai, – ir iš tiesų egzistuoja daugybė adekvačių erdvių lygiavertei diskusijai. Bet šiuo metu vėl išjungė elektros tiekimą, nes rusai sunaikino kone visą didžiausios Europos šalies civilinę energetiką. Tamsoje geriau supranti tuos, kurie kalba tiesiai, nebijo pripažinti klydę ir yra pasiruošę pasipriešinti genocidinei tironijai. Nesinori rašyti gerą tekstą tamsoje, kone išsikrovusiu telefonu. Aš kalbu ne apie emocinę traumą, o apie pačią tikrovę.

Gyvename ūkanotoje precedentų neturinčio kasdienio žiaurumo plazmoje, kur horizontas toks žemas, kad pamatyti bent savaitės ateities perspektyvą – jau privilegija. Tiesiog norėčiau palinkėti tapti jautresniems ir sąžiningesniems – tai erzina imperijas. Tačiau šis patarimas veikia tik tuomet, jeigu esate pasirengę susidurti su nuožmiu žvėrimi, taip pat ir savyje.

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Jurgita Jasponytė