Būties disonansai Merkinėje

 

Garbaus amžiaus vargonų meistras juokėsi susiėmęs už pilvo, kai paaiškinau jam, kad šis mano kieme stovintis nedidelis obeliskas žymi aukščiausią kiemo vietą. Kad įžiūrėtų tą subtilų žemės pakilimą, jis net atsigulė ant žemės. Vėliau sėdo į savo kemperį ir juokdamasis išdūmė atgal į gimtąją Šveicariją, palikęs už nugaros šį keistą mažą miestelį išdidžia krūtine.

Silikatinė plyta nėra kažkokia ypatingai bjauri. Tai balta, aiškios apimties ir daug skulptūrinės potencijos turinti medžiaga. Tačiau buvo epocha, kai iš to paties statė ir gyvulių fermas, ir kultūros centrus, ir tam tikroje estetinėje visumoje jie atrodė gan panašiai. Be jokios abejonės, visi sakydavo, jog tvartai atrodo gražiai, kaip kultūros centrai. 

 

Merkinės panorama. Pirmame plane – cerkvė, kurioje dabar įsikūręs Merkinės krašto muziejus, tolumoje – parapinė bažnyčia, 2026. Algimanto Roko Černiausko nuotr.

 

Peršasi mintis, kad tokius objektus kartais geriau nugriauti, o vietoj jų pagaliau statyti kažką parodant daugiau meilės architektūrai, tačiau Merkinėje stebėjome, kaip miestelio centre už Europos Sąjungos lėšas renovuotas tarybinis gargaras. Neatrodo labai išvaizdus, bet baltas, švarus, viduje šilta ir jame dirbdamas skųstis negaliu. Būtų negražu nepasidžiaugti kaminu, primenančiu varpinę iš Čiurlionio paveikslo „Pavasario motyvas“, o pastuksenus į šio kultūros centro apšiltinimą galima netgi maloniai nustebti: pastatas skamba identiškai kaip MO muziejus Vilniuje.

Biudžetinės kultūros įstaigos – svarbus kultūros apytakos, taip pat ir bendruomenių gyvenimo mediumas. Didmiesčiuose mažai kam įdomūs mėgėjų teatrų ir ansamblių vadovai, sugebantys bendrai dainai ar net spektakliui sujungti atokiausių politinių pažiūrų visuomenės polius.

Kultūros centrų safaris galėtų būti brangiai apmokama kultūrinio turizmo paslauga daliai sostinės elito, besiskundžiančio, kokie tie regionai blogi, neišsilavinę, neturi skonio ir ne už tuos balsuoja, tarsi regionų gyventojai neturėtų ausų ir išdidumo. Tie kaltinimai ypač nesąžiningi dar ir dėl to, jog dauguma mažų miestelių raidą formuojančių įstatymų yra priimami būtent Vilniuje. 

Ir vėl stebime sostinės biurokratus savaip tvarkant regionų likimą. Neseniai užsimota carinės imperijos cerkvę Merkinėje paskelbti nacionaline Lietuvos kultūros vertybe. Čia, žiūrėk, taikomi vienodi urbanistinės minties įstatymai tiek etnografinėms Zervynoms, tiek šiferiu ir silikatinėmis plytomis užverstam Merkinės landšaftui.

Turistai važiuoja ir sako: kokia graži bažnyčia jūsų miestelio viduryje. O ten visai ne bažnyčia. Užtenka pažiūrėti į tą rusišką svogūną, ir net akis nuo jo ima graužti. Dar tarpukariu jau buvo norima ją nugriauti ir atstatyti jos vietoje čia kadaise stovėjusią Merkinės miesto rotušę. Deja, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ilgiems dešimtmečiams šią idėją nustūmė į šoną, tačiau pastaruoju metu tarp drąsesnių miestelėnų vėl galima išgirsti populiarėjant idėją, jog rusifikacijos simbolį reikėtų mažų mažiausiai apšaudyti patrankomis, o tada jau bus galima pagal išlikusius brėžinius atstatyti renesansinį rotušės pastatą, kurio aukštas bokštas taip gražiai atsiverdavo iš visų septynių į miestelio centrą sueinančių gatvių. 

Dauguma Merkinę pervažiuojančių žmonių net nesusimąsto, jog už aikštės identitetą formuojančių pilkų pastatų iškyla visai ne debesis, o Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios stogas. Pats tikriausias stebuklas, kad pergyvenusi visas negandas Merkinėje išliko ši šimtmečius skaičiuojanti barokinė šventykla. Nuo akių ją saugo Minsko mikrorajoną primenanti „Iki“ parduotuvė ir silikatinio mūro vaistinė, nors reklama ant sienos skelbia, kad tos plytos – gintarinės. 

Akį nustebina tarp parduotuvių įsiterpęs bronzinis Merkinėje mirusio Lietuvos ir Lenkijos valdovo Vladislovo Vazos VI biustas, bylojantis apie visai kitus miesto ir egzistencijos laikus. Menus mylėjusio Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus paminklas išties kanoniškas ir savuoju išlaikymu susišaukia su žymaus muzikanto Franko Zappos biustu Vilniuje. Kartais taip ir vadiname: Frank Vaza arba Vladislovas Zappa. Vienas vienoje mašinų stovėjimo aikštelėje, kitas – kitoje. 

 

Tarpdisciplininių menų festivalis „Aritmija“ Merkinėje, 2025. Algimanto Roko Černiausko nuotr.

 

Štai aplankęs vieną kitą kiemą su varvančia žarna pašonėje į Merkinės aikštę įrieda traktoriukas „Belarus“. Matosi, kad jau vos patraukia teliūškuojančią pilnutėlę cisterną. Ši aikštė – tai toks asfalto ežeras, kuriame vyksta amžinas baletas. Darbo dienomis aikštė prisipildo sedanų, autobusų, sunkvežimių, kombainų, kadilakų, ko tik nori. 

Varpai į tylą palydi dar vieną laidotuvių procesiją. Retkarčiais stabteli karinė technika. Vakarais vidury miestelio harmoniją įtvirtina sustingę juodi automobiliai. Vaikinai, merginos. Kartą metuose dainuodamos praeina minios lenkų maldininkų. Ankstų rytą miestelio centre gali pamatyti netgi zuikį, bet arklį su vežimaičiu kažin ar beišvysi.

Istorinį Merkinės apvalkalą saugo ne tik platūs asfalto plotai, bet ir griežti įstatymai. Neduok dieve savo sklype kasi giliau velėnos – gali rimtai prisižaisti. Belieka gūžčioti pečiais žvelgiant į kitapus tvoros ekskavatoriumi dirbančius kelininkus. Dviejų metrų gylyje dūlo akmeniniai grindiniai. Vėl sublizga naujas asfaltas, o elektros laidai mūsų gatvėje taip ir liko kyboti žmonėms virš galvų. 

Kitoje kvartalo pusėje po ką tik renovuotu daugiabučiu archeologai atkasė dar vienas kapines. Mūriniai dominikonų, jėzuitų vienuolynai – lyg ištirpę ore. Tuo metu Merkinės miestelio gatvėmis vilnija kultūros fanatikų skleidžiami pasakojimai apie dingusį miestą, didikų meilės istorijas, dėliojamos klasikinės muzikos koncertų programos ir plėtojami tarpdisciplininių metų festivaliai. 

Atsitiktinai sutiktas dailės akademijos dėstytojas sako: ai, Merkinėj gyveni… tai gerai, ten, sako, reikalavimai mažesni nei tie Vilniaus standartai. Tą akimirką maniau, kad tarsi suprantu jį, bet praėjus kuriam laikui nesu tikras, kokius standartus jis turėjo omenyje. Merkinė turi visą paletę standartų, tendencijų, rakursų ir perspektyvų. Viena iš jų – ta, kurią matai į miestelį įvažiuodamas pagrindine Vilniaus gatve. 

Dviejų kilometrų prospektas tarsi suprojektuotas miškovežiams ar iškilmingam balistinių raketų paradui, bet yra ir kita miestelio pusė – arčiau gamtos, magiško reljefo, su upių santakų panoramomis, paukščių nusileidimo takais ir neužstatytais kadaise čia klestėjusių mezolitinių gyvenviečių plotais. Čia pats Merkys sprendžia savo vingiuotą likimą, prieš įsiliedamas į Nemuną, kuris dėl salų gausos ties Merkine pasidalina į du, o vietomis net į tris Nemunus! 

Tramplinas iš civilizacijos į gamtą – Merkinės apžvalgos bokštas, iškylantis maždaug per patį vidurį tarp Tokijo ir Niujorko. Giedrą dieną užlipęs į viršūnę galiu pamojuoti Manhatano gatvėmis į koncertą menų festivalyje „Aritmija“ Merkinėje skubančiam Daliui Naujokaičiui. Jau kelintus metus iš eilės Dalius grįžta į šį miestelį pliekti būgnais.

Esu nugirdęs žmones kalbant, kad kartą į apžvalgos bokštą buvo įkeltas netgi fortepijonas. Šis sparnuotas gandas turi nemažai tiesos. Per 2022 m. „Aritmiją“ menininkė Indrė Ercmonaitė apžvalgos bokšte eksponavo mini parodą pavadinimu „Neverk“. Miniatiūrinėje instaliacijoje puikavosi ne tik fortepijonas, bet ir ištisa prabangiuose rėmuose spindinti mini paveikslų galerija. 

Šis bokštas – pats tikriausias mėnulio kunigaikštis. Iš kosmoso nusileidusią metalinę pušį primenantis objektas – turistų ir vietinių pamiltas traukos taškas. Kadaise teko skaityti satyrą, kurioje anuomet populiarus rašytojas Zervynose pasigedo stiklinio baravyko formos makdonaldo. Autorius gyrė savo idėją ir linkėjo tokiam objektui kuo greičiau papuošti etnografinę Dzūkijos panoramą. Tada mane ši mintis šokiravo, tačiau klausydamas, kaip kaukši fantasmagoriškojo statinio laiptai Merkinėje, pajuntu savotišką darną tarp šio bokšto ir to siurrealistinio restorano.

Prieš keletą metų vaikštinėdamas Nemunų pakrantėmis, už Straujos intako užtikau bebrų apgraužtą juodalksnį. Stambus virš vandens palinkęs kamienas su styrančiais strampais buvo gražiai nužievintas ir spindėjo kaip fantastiškiausia skulptūra. Tarsi bebrai būtų matę stirną ir bandę atkartoti jos siluetą. Negana to, ji buvo tokia didelė, kad ant jos laisvai it ant arklio galėjo atsisėsti bent du grafikos dizaineriai.

Kartą pokštaudami Merkinėje organizavome naują brutalizmui dedikuotą monumentą, turėjusį laikinai papuošti Merkio ir Nemuno santakos peizažą. Vienas tiktoke populiarus skulptorius didžiavosi, kad dar spėjo pastudijuoti pas tvarių objektų, obeliskų, menhyrų ir titano menininką, griežtą ranką turėjusį dėstytoją X. Deja, kol buvusio studento kūrinys iš idėjos tapo kūnu, pasikeitė kūrinio forma ir skulptūra prarado savo grubią estetiką, nusaldėjo ir netgi labiau priminė vaikų darželio dekoraciją, tačiau džiaugdamasis kūriniu buvęs X studentas juokavo, kad dėstytojas jo „bent už šitą skulptūrą neužmuštų“. Po pusės metų vedžiau ekskursiją vienai menotyrininkei, parodžiau kūrinį ir papasakojau šią istoriją. Šiek tiek patylėjusi tyliai atsiduso: „Užmuštų.“

Kai pavasarį Dzūkijoje sprogsta vaismedžiai ir vienos žiedų bangos keičia kitas – tapytojams tai pats tikriausias edenas. Nuostabus metas Merkio ir Nemuno slėniuose kurti aktų būrelius. Gretimoje kunigaikštystėje neseniai žiedlapius išskleidė ir naujas kultūros centras – „Druskininkų kultūros lelija“. Trumpam buvau nulėkęs į talką, bet turėjau grįžti atgal į savo miestelį, nes pažadėjau keliems vietiniams vaikinams įleisti juos į kultūros centrą pasižiūrėti UTMA varžybų. Klausiau jų: kas tai? Sako: vyrų kovų čempionatas, ir juokiasi, kad nežinau. 

Kartu stebėjome šias sausakimšoje Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusias varžybas. Šiek tiek nustebino rezultatas. Finalinėje vakaro kovoje populiarus, jau ketvirtą dešimtį minantis sportininkas stojo į akistatą prieš jauną galiūną. Mano neįgudusiai akiai pasirodė, jog šis be didesnio pasipriešinimo talžė ir tampė veteraną po sceną, tačiau teisėjas vis tiek būtent jį ir paskelbė nugalėtoju. Jaučiau, kad mano TV vakaro draugai, nepaisant oficialios savo favorito pergalės, negalėjo nuslėpti kartėlio ir negailėjo komplimentų pralaimėtojui, o jo triuškinančius smūgius su didžiausia pagarba vadino galingais „udárais“. 

Vaikinai man papasakojo, kad teisėjai šį pragmatišką sprendimą priėmė tam, kad išsaugotų Lietuvos reitingus tarptautinėje šios sporto šakos arenoje. Tą vakarą išsiskirstėme taip ir nepadiskutavę: teisėjų verdiktą turėtume vertinti kaip pilietinį ar kaip politinį veiksmą? Buvo šiek tiek apmaudu dėl jaunojo sportininko, juolab kad ir nugalėtojo kalba buvo banali, per ilga ringui ir per sausa teatrui. Kita vertus, gi negali po tokios smūgių krušos tikėtis arenoje išgirsti kalbant Šekspyrą. Sunki mesijo dalia. 

Anądien mindamas šaligatvį skaitau internetines naujienas. Skersvėjis atpūtė antraštę su populiaraus režisieriaus citata, pasakyta mitingo metu: „Mes esam nebevergiška tauta.“ Akimirką akyse pasivaideno kaulai. Asbestu it sniegu nuklotame draustinyje apsivertė ištisos epochos pasipriešinimo istorijų.  

Suskamba telefonas. Ah, senosios bohemos veidas. Nedrąsiai atsiliepiu.

– Algi, tu Merkinėj? Mes su Viktoru tranzuojam į Paryžių. Gal žinai, kuriuo keliu pasukt?

– Nieko nežinau. Važiuokit į saulę!

– Gerai. Ačiū.

Nors ir vengiau ekstravertiškojo svečio, šis vis tiek mane susirado. Išviriau kavos, prisiklausiau jo prozos vertų istorijų. Papsėdamas iš kukurūzo burbuolės drožtą pypkę komentuoja:

– Mačiau, tu ten įsitraukęs į protestus. Na, juokingi kartais ten tie protestai, bet tikrai geriau daryt kažką absurdiškai nevykusio, negu išvis nereaguot.

Pamaniau, gal ir teisus mano svečias. Atsisveikindamas paskolinau jam šiltesnį drabužį ir palinkėjau sėkmės. 

– Laikykis, – sakau.

– Gerai, laikysiuosi! – atsigręždamas sušunka svečias ir priduria: – Bet žinai, kaip sakoma – laikytis nebūtina, nes laikas mus ir taip laiko!