Alvydas ŠLEPIKAS. Ąžuoliukas duobės dugne

Nuotrauka iš asmeninio archyvoDarbas veja darbą ir nematyti jokio kranto. O vasara jau įsibėgėjo, nepajusi kaip atšniokš ruduo. Gatvės pilnos vaikų, merginų ir dykinėtojų, miestas kalba daugybe kalbų, o piratai-balandžiai, pikiruodami tarp žmonių, daužo jiems sparnais per ausis.

Pavydžiu turistams, kurių ritmas sulėtėjęs, pritaikytas prie saulės ir debesų kaitos: jie spokso užvertę galvas į bažnyčių kryžius ir tuoj pat juos pamiršta, o tam, kad nepamirštų, viską aplink fotografuoja. Tačiau garantuoju, jog paskui pamiršta ir tai, kur yra tos jų fotografijos, kokiam kompiuterio atminties tirštume. Pavydžiu žmonėms, kurie sugeba viską suderinti: darbus, poilsį, keliones, rūpesčius dėl vaikų, susitikimus su bičiuliais... Pavyzdžiui, mano draugas And­rejus, kurio dukrelė Alionka smagiai supasi skverelio sūpuoklėse. Štai prieš kokią valandą visa jo šeima – jis pats, jo žmona Marina ir linksmuolė Aliona – išlipo iš autobuso Minskas–Vilnius, atidavė bagažą saugoti, o dabar mes ramiai geriam alų Vilniaus senamiesty, kalbamės, juokaujam ir kartu stumiam laiką iki kito, jiems reikalingo autobuso. Jie važiuoja į Gdanską pas Pawełą Huellę, kurio jau antrą romaną verčia Marina. Ji ten žada išsiaiškinti kažkokius iškilusius teksto neaiškumus, o šeima tiesiog pasigrožės Baltijos jūra, miestu, Lenkijos vasara, juo labiau kad rašytojas žadėjo surengti smagių ekskursijų. Pasakoju jiems, jog puikaus rašytojo Paweło romanas „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“, kurį su įkvėpimu išvertė Vytas Dekšnys, guli nukainotas Lietuvos knygynuose – gali imti beveik veltui, o niekas vis tiek neima, todėl, ko gero, leidyklos nesusigundys kita jo knyga. O gaila, nes romanas puikus: ir lengvas, ir juokingas, ir liūdnas, ir apie meilę, kaip tik vasarai. Nerašyčiau čia apie tą knygą, bet supraskit tai kaip reklamą. Kodėl jo neperka: gal viršelis nepatinka: jauna porelė automobilyje? Gal pavadinimas? Marinai keista, nes jų šalyje romaną išgraibstė.

Apie literatūrą daugiau nebekalbam, kalbam apie medžius. Jie pasakoja, kad Baltarusijoj yra blogas ženklas sodinti ąžuoliukus, bet labai geras – sodinti kaštonus. O Lietuvoj, sakau, labai geras ženklas sodinti ąžuoliukus, o kaštonus – reikia turėti drąsos, nes jeigu numiršta tavo pasodintas kaštonas, reiškia tuoj numirsi ir tu. Oho, stebisi Marina – jeigu tai tiesa, tai man visai blogai, nes aš jų esu pasodinusi pakankamai daug. Mes diskutuojam apie matematiką – kaip siaubingai didėja tikimybė greitai numirti, jeigu pasodini ne vieną, ne du, bet, sakykim, šimtą kaštonų. Baisu. Geriau sodinti ąžuoliukus. Pasakoju, kad mūsų kaime mokyklos baigimo proga berniukai visada sodindavo ąžuoliuką, o mergaitės liepaitę. Gražu, konstatuoja Andrejus. Ir Naisiuose mano pasodintas ąžuoliukas jau nemažas, ir Veliuonoj, atrodo, nenudžiūvęs, ir dar kažkur auga mano sodinti ąžuolėliai, o mūsų sobyboje vaikai yra sudaiginę visą jų lysvę. Dabar medeliai jau nemaži, tad greitai teks juos persodinti.

Bet kodėl, anot jūsų, negerai sodinti ąžuolus, klausiu Marinos. Nežinau, atsako, bet negalima nei sodinti, nei kirsti – geriau iš viso neliesti ąžuolų.

Gal nenori sakyti, kad manoji tikimybė greitai numirti jau smarkiai išaugo. Jeigu su ąžuolais yra ta pati istorija kaip ir su kaštonais. Bet aš netikiu. Juokiamės, kad rusiškai „dub“ – ąžuolas – reiškia priekvailį, maišu trenktą žmogų, todėl lietuviškas filmas „Virto ąžuolai“ Rusijoje buvo rodomas kaip „Ąžuolo lapų vainikas“. O kariuomenėj, prisimenu, buvo sakoma: čem bolše v armiji dubov, tem krepče naša oborona.

Ne, Lietuvoj nieko bloga sodinti ąžuoliukus.

Neseniai kaime susitikome su pusbroliu Valentinu bei jo žmona Dalia, sėdėjom ir kalbėjom apie seniai užmirštus žmones, apie mūsų paauglystę ir vaikystę. Valentas su žmona ruošėsi aviečiauti savo miške, kuris yra mūsų abiejų – jo ir mano – tėčių tėviškėje, kaime, kurį visi vietiniai visada vadino ir tebevadina Albanija. Nors jo pavadinimas Duobužėlė, tačiau čia tik oficialiai, nes „Duobužėlė“ aukštaičio liežuviui yra neišlankstomas žodis – jeigu ne Albanija, tada – Dabušėla.

Gaila, bet ten buvusi puiki sodyba, kurioje gyveno mano senelė (mano tėvo mama) ir dėdės Alfonso (Valento tėvo) šeima, seniai nugriauta. Buvo toks keistas laikas, kai daug kas griovė namus ir kėlėsi į miestus. Kaip gerai būtų, jeigu dabar ten būtų senieji namai...

Nuvažiuojam su Valentu ir vaikštinėjam po buvusią sodybvietę, bandom prisiminti, kur tiksliai buvo tvartas, troba, kur garažas, kurioj vietoj augo uosis. Dabar čia Valento žemė – šiek tiek dirbamos, šiek tiek miško.

Ar buvai prie tėvo bunkerio, klausia pusbrolis. Aš ten nebuvęs, nežinau net kurioj vietoj. Einam, parodysiu, sako.

Daug laiko praėjo, daug metų – bunkeris, kuriame mano tėvas ir Valento tėvas praleido beveik dvejus metus besislėpdami nuo skrebų, jau užgriuvęs. Belikusi tik duobužėlė... Keista, bet aš šitą vietą prisimenu iš vaikystės, čia mes su močiute ateidavom rinkt baravykų. Eglynas man tuomet atrodė niūrus ir senas, beveik kaip iš pasakos. Vadinasi, mes eidavom į savo, kad ir atimtą mišką. O mūsų tėvai net ir bunkerį išsikasė ne kieno nors kito, o savo miške.

Tik duobužėlė... O jos dugne dailus, gerai įlapojęs ąžuolėlis. Pasodinau jį čia, sako Valentas, tegu auga.

Ne, nėra blogai sodint ąžuoliukus, negali būti blogai.

Išklausę mano pasakojimą Andrejus ir Marina kurį laiką patyli, o tada klausia: ar jie šaudė? Tavo tėvas ir dėdė šaudė? Nežinau, iš kur man žinoti – jie buvo jauni, beveik dar paaugliai, iš kur jie galėjo gauti ginklų. Manau, kad jie tik laukė įsirausę į savo žemę, laukė, kad baigtųsi ta prakeikta sovietų okupacija.

Pribėga Alionuška ir sako: „Man labai sveika sūpynės, nes pasisupus aš tampu ramesnė ir jums su manim tada būna mažiau rūpesčių.“ Juokiamės.

Ak, vasara – atostogų ir sūpynių metas... Kaip aš jiems pavydžiu, tiems turistams ir šitai mielai mano bičiulių šeimai.