Paskutinę vasaros dieną feisbuke suradau Džojos Barysaitės darytą nuotrauką, kurią įkėlė seniai matytas bičiulis ir jau norėjau spausti „like", nes žmonės užfiksuoti nuotraukoje yra man simpatiški, svarbūs: Eugenijus, Kerry's, Gerardo, Kornelijus. Jų apsupty švytėjo balta, kiek pasišiaušusi poeto Seamuso Heaney'o galva. Fotokadras darytas 2002 metais, matyt, po vakaro Vilniaus rotušėje, kur buvo pristatyta Kornelijaus Platelio versta S. Heaney'o knyga „Kasanti plunksna". Prisimenu tą vakarą visus sužavėjusį airių poetą, tokį nepanašų į pasaulinę garsenybę, jo skaitomus eilėraščius, juoką, išgirdus, kad lietuviškas žodis „kasanti" gali būti padarytas ne tik iš veiksmažodžio „kasti", bet ir iš žodžio „kasyti". „Tai praplečia mano poezijos suvokimą", – juokėsi jis. Viskas, atrodo, buvo vos ne vakar – ir štai dabar ši nuotrauka reiškia jau ką kita, ne tik besišypsančius žmones: nepaspaudžiau „like", nes netikėtai suvokiau, kad to šviesaus Airijos poeto nebėra tarp mūsų.
Poetas mirė priešpaskutinę vasaros dieną.
Puoliau ieškoti Kornelijaus verstos ir sudarytos knygos, tačiau prisiminiau, kad ji paskolinta. Seniai. Puikiai prisimenu kam, tačiau tas žmogus jau tikriausiai nebepamena – praėjo keleri metai ir dabar jau nebėra kaip skambinti, sakyti – grąžink. Knygą buvau skaitęs, bet norėjau prisiminti, pasitikrinti įspūdį, kuris pasiliko anuomet. Kodėl prisimename ką nors tik tokia proga? Paskambinau į LRS leidyklą – pasirodo, dar yra keletas knygos egzempliorių, ir jeigu prisireiktų galima nusipirkti jų knygynėlyje.
Internete perskaičiau, ką sako apie Poetą kiti garsenybės, pavyzdžiui, garsusis airių superherojus Bono. Jis kažkodėl S. Heaney vadina tylia audra, įsiveržusia į miestą –­­­ keisti tie bandymai kalbėti metaforomis. Sužinojau, kad 2007 metais BBC skelbė, jog iš visos britų ir airių šiuolaikinės poezijos net du trečdaliai parduotų knygų yra būtent Seamuso Heaney'o. Perskaičiau, ką dedikavo jam Josifas Brodskis, paskui – ką Heaney's J. Brodskiui.
Apie poetą kalbėjo visi: politikai ir žvaigždės, paprasti žmonės ir dvasininkai, visi pasakojo apie jo paprastumą, jo poezijos gylį ir įtakas, apie susitikimus. Pagalvojau, kad susitikimai ypač svarbu. Svarbu dalyvavimas, matymas, pažintis. Kad ir tokia laikina – vos pasikeitimas žvilgsniais, keliais sakiniais, girdėjimas, kaip paties poeto skaitoma jo eilutė, eilėraštis. Visa tai įstringa į atmintį, pasilieka ir veikia. Kokie mes laimingi, pagalvojau, kad galime kasdieną bend­rauti su tokia daugybe talentingų žmonių, girdėti jų balsus, skaityti jų kūrybą, tik to nepasakome. O juk daugeliui ir nebepasakysime, nors skaitydami dar girdime skambantį jų balsą, kaip puiku dar girdėti. Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus, Seamuso Heaney'o, Stasiuko, Šamano... intonacijas.
Nuotraukoje Seamusas Heaney's man atrodo panašus į Marcelijų. Net ir jų kūryba, jų laikysena savaip panaši. Kas jungia? Gal tai, kad S. Heaney'o gimtinėje taip pat tik lygumos, tik tokios pat pelkės, o vertikalė tik gilyn, tik į šulinį. Tik kasimasis į žemę. Į žeminę, į praeitį.
Atplūstantis ruduo visada neša liūdesį: kartu su šalčiu ir krintančiais lapais, vėjo šuorais, pernelyg aštria įkypa saulės šviesa užlieja suvokimas, kad viskas laikina, kad nieko nėra amžina. Vasara tarytum analgetikas prigesina ar net visai nutrina laikinumą ryškinančias spalvas – viskas rodos amžina kaip tas kamanių dūzgimas viržynuose.
Paskutinės vasaros dienos. Atsisveikinimas.

„Už galimybę žengti atviru kosmosu aš dėkoju poezijai. dėkoju tiesiog dėl savo visai neseniai parašytos eilutės, kuria save (ir visus, kurie ją išgirs) drąsinau „žengti oru nepaisant sveiko proto". Bet galiausiai dėkoju už tai, kad poezija gali tapti struktūra, tokia ištikima išorinės tikrovės poveikiui ir tokia jautria poeto būties vidiniams dėsniams, kaip ir tie ratilai, raibuliuodavę vandens paviršiuje mūsų indaujos kibire prieš penkiasdešimt metų. Kitaip tariant, dėkoju poezijai ir už buvimą pačia savimi, ir už pagalbą, įgalinusią sustiprinti lakius santykius tarp sąmonės centro ir jos periferijos [...]"

Iš Seamuso Heaney'o Nobelio paskaitos „Padėka poezijai" (vertė Laimantas Jonušys)

---

Airių poeto, Nobelio premijos laureato Seamus Heaney poezijos rinktinės „Kasanti plunksna" pristatymas Vilniaus rotušėje 2002-05-21, dalyvaujant autoriui:

{youtube}SMGqqdJVz8o{/youtube}