Gruodžio pradžioje „Lancet Psychiat­ry“ paskelbė tyrimo rezultatus, iš kurių paaiškėjo, kad vienu iš motyvų piršti vaikams mitą apie namus per Kalėdas aplankysiantį Santa Klausą yra nesąmoningas tėvelių noras tuo mitu patiems įtikėti ir trumpam susigrąžinti palaimingus vaikystės išgyvenimus. Psichologai įsitikinę, jog anksčiau ar vėliau išaiškėjanti tiesa apie Kalėdų stebukladarį sukuria vaikučiams sudėtingą moralinę situaciją ir šis melas gali daryti naikinantį poveikį jų psichikai. Todėl patariama neslėpti nuo atžalų dilginančios teisybės apie Santa Klausą kaip viso labo tradicijos per amžius kaldintą fikciją, deja. Tiesa, vyliaus klausimu suaugusiems vilties vis dėlto paliekama, apgauti vaikus kai kuriais atvejais prasminga. Tarkime, mirus (kita verbalinė versija – nugaišus) mylimam naminiam gyvūnėliui racionalu sakyti, jog katinėlis ar šunelis iškeliavo į „specialią vietą“, užuot tiesmukai pasakojus apie mirtį. Mirtis „tikslines auditorijas“ užburiančių temų reitinge kol kas apačioje, iš jos ne ką tepeši, tad mirtį be problemų galima nutylėti.

Kas kita par excellence paklausus Santa Klausas, kuris jau „institucinamas“ patikimai ir išmoningai. Internetą prižiūrinti valstybinė įstaiga „Roskomnad­zor“ gruodžio pradžioje užblokavo 76 interneto puslapius, kai nustatė, jog juose paskelbtuose laiškuose rusiškam Santa Klauso koveriui Seniui Šalčiui vaikai leng­vabūdiškai atskleidė savo asmeninius duomenis. Įstaiga paragino vaikučius neprarasti budrumo ir dėl visa ko nutylėti savo pavardę, namų adresą bei mokyklos numerį. „Atminkite, tikras Senis Šaltis viešai neprašys jūsų nurodyti tokių vertingų žmogui asmeninių duomenų“, – paslaptingai paskelbta „Roskomnadzor“ interneto puslapyje, ir tai veikiausiai ypač atitinka Kalėdų paslapties dvasią. Nurodyk, vaikeli, tik vardą ir gal dar amžių, visa kita Senis atsirinks pats. Labai literatūriška, ypač turint galvoje šios įstaigos siūlomą, jos nuomone, dar ir korektišką laiško pavyzdį Seniui Šalčiui. Dėl visa ko.

Tai tokia simpatiškai daugiabriaunė post­moderni laikų virsmo mitologija, kiek besiskirianti nuo Mirceos Eliade’s aprašytosios veikale „Amžinojo sugrįžimo mitas“, kur pasakojama apie pirmykštes kultūras metų sandūroje ištikdavusią sumaištį, kai dar viena laikų pabaiga įtikėję ir to supratimo slegiami žmonės atsiduodavo visapusiškai destrukcijai, kol pamažu įsisiūbuojantis naujų kalendorinių metų ritmas nesugrąžindavo atgal į gyvenimą. Patrakęs tai būdavo metas, net labai nutikdavo visokių dalykų.

Kita vertus, būtų paikai naivu manyti, kad konstruktyviai nusiteikusi globali žmonija rumunų religijotyrininkui nepaliko jokių šansų. Eliadę neabejotinai savaip nudžiugintų faktas, kad incidentuose, peraugusiuose į šaudymus Tenesyje, Naujajame Džersyje ir Nevadoje, bent pora žmonių žuvo, dar keturi buvo sužeisti per šiųmetį „Black Friday“ išpardavimą lapkričio 25-ąją. Naujajame Džer­syje vienas nelaimėlis buvo nušautas, kitas sužeistas prie universalinės parduotuvės „Macy’s“, Nevadoje skubantieji į išpardavimą aiškinosi dėl automobilio parkavimo pirmumo prie „Walmarto“, Tenesyje lankytojai susišaudė jau prekybos centre. Taip visai pagal ikiistorines tradicijas prasidėjo tradicinių kalėdinių išpardavimų sezonas.

Knygoje „Šventa ir pasaulietiška“ Eliade nurodo, jog senųjų tautų religingą žmogų erdvės sakralumas apnikdavo tarpininkaujant kokiai nors hierofanijai. Tarkime, svarbų vaidmenį sakralizuojant erdvę atlikdavo šventasis pasaulio stulpas, simbolizavęs kosminę ašį, aplink kurią dievai sukūrė pirmykščius žmones. Mūsų laikais vienas iš erdvę sakralizuojančių ritualų yra susišaudymas prie prekybos centro pačioje kalėdinių išpar­davimų aušroje. Šaudytis dera būtent pačioje aušroje ir ne kitaip – informuotas šiuolaikinis žmogus negali sau leisti pražiopsoti beatodairiško apsipirkimo linksmybių pradžios, kad taip pastūmėtas būtų genamas iki pat išpardavimų pabaigos ir nekvaršintų galvos dėl pirmykščio įsitikinimo, kad laikai baigiasi.

Tarpulaikio sumaišties vadyba seniai tęstinė ir visuotinai reglamentuota, su turiniu galima „elgtis“ pagal situaciją ar poreikį, mat žmogus, subtili ir jautri būtybė, turinti galimybių siekti momentinio laimės išsipildymo iki paskutinio atodūsio 24 valandas per parą. Todėl seniai aktualus ir naratyvas apie rinkodaros Santa Klausą arba konspiracinį Senelį Šaltį kaip socialinės terapijos vaidmens atlikėjus. Pasaulis margas kaip niekada, informacija mus pasiveja bet kokiomis aplinkybėmis, natūralu, nuo margumo paklaikę žmonės nevalingai kaip teikiančius vilties ima graibstyti visus iš eilės motyvus (reikia pasakyti, kad dalis jų iš tiesų optimistiniai).

Nesvarbu, kas, kada, kur pasakyta, sumaišties šventė tave, praeivi, pasigauna bet kur. Šiaip repriza: „LRT Kultūros“ kanalo laidoje „...formatas. Poetė Ramutė Skučaitė“ (12 04, laida kaip suprantu, kartota, – A. S.) skelbiama egzistencinė jungtis tarp rusų Sidabrinio amžiaus poe­čių Anos Achmatovos, Marinos Cvetajevos ir Salomėjos Nėries. Kūrybinio metodo, filosofine, egzistencine, beveik kokia tik nori prasme tokia jungtis yra beveik tobulas oksimoronas. Su tokia pat sėkme galima „tiesti tiltus“ tarp Leni Riefenstahl ir Marlene Dietrich, ir ne žanras čia svarbiausia. Absurdiška ir net į galvą nešauna, kad galėjo būti suteiktas žodis Adolfo Hit­lerio oponentams nacizmą šlovinusiame L. Riefenstahl filme „Valios triumfas“, kai talentingosios filmų gamintojos amžininkė talentingoji M. Dietrich beveik tuo pat metu (t. y. per Antrąjį pasaulinį karą) vaidino sąjungininkų kariams ir transliavo antinacistinę laidą į Vokietiją. Panašių jungčių autores turėtų skubiai įsidėmėti ir mėginti patraukti į savo gretas viešųjų ryšių kompanijos, idant reklama „bet ko“ švytėtų neįtikėtinomis, neįmanomomis spalvomis.

XXI amžiaus pasaulis – tai permanentinės, „valdomos“ šventės pasaulis. Kažko biblinio esama bet kuriuose dabarties siužetuose, koks dar Eliade...