Žurnalas „Literatūra ir menas“ šiemet mini 80 metų jubiliejų. Ta proga pakvietėme kultūros žmones šiek tiek pažaisti ir uždavėme klausimą, kokias asociacijas jiems kelia „Litmenis“. Jūsų dėmesiui – žaismingi, rimti, ilgi ir trumpi atsakymai.

 

Sarah Illenberger, iš serijos „Flowerworks“, 2014; fotografija

 

Režisierius, dramaturgas Aleksandras Špilevojus

„Literatūra ir menas“ pirmiausia asocijuojasi su lėktuvų skrydžiais, nes dažniausiai šį žurnalą skaitau būdamas danguje. Man sunkiai sekasi jį skaityti būnant ant žemės, kai esu blaškomas darbų ar žmonių, todėl lieka lėktuvai.

Žurnalas asocijuojasi ir su atradimais, pavyzdžiui, Rimvydu Stankevičiumi, nes pirmą kartą susipažinau su šio man svarbaus poeto kūryba būtent „Litmenyje“. Lėktuve. Danguje.

Šis leidinys man primena studijų laikus, gyvenimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bendrabutyje – jame vykusias daiktų mainytuves. Kas nors iš studentų paprastai turėdavo vieną naują ir kelis senesnius „Litmenio“ numerius, kurie būdavo greit išgraibstomi, perskaitomi ir kitose mainytuvėse perleidžiami kam nors kitam. Dvigubą vertę turėjo tie numeriai, kuriuose būdavo aprašoma kieno nors iš bendrabučio gyventojų kūryba. Va taip paprastai mes imdavome svajoti, kad mūsų kūryba patektų į „Literatūrą ir meną“. Kad vieną dieną ji būtų kieno nors brangiai gauta ir perskaityta danguje – ten, kur neblaško jokie Žemės darbai ir jos žmonės. 

 

Rašytoja Ieva Marija Sokolovaitė

„Literatūra ir menas“ – labai naudingas daiktas, net daugiafunkcis. Turiu numerį, kurį patiesiu po batais grįžusi iš liūties ar pusnynų; ant grindų prieš persodindama augalus; palei veidrodį, kai trumpinu kirpčius ar karpausi kojų nagus. Žinoma, kaskart paskaitinėju, tad turbūt „Litmenis“ kaltas, kad net buitiniai judesiai man virsta truputį poetiškais, truputį kritiškais ir visur kur išsiilgusiais konceptualumo. Beje, kitas to paties numerio egzempliorius saugiai ir švariai guli knygų lentynoje, imituodamas tikrąją paskirtį (o anam murzinas likimas atiteko tik dėl susidubliavimo, kai išnaršiusi knygynus, kioskus ir spaudos skyrius pagaliau nutvėriau leidinį su savo publikacija, o po keleto dienų, per „Literatūrinio sprinto“ skaitymus, jis man vėl buvo įteiktas kaip prizas). Bet šitaip „Litmenis“ man sutalpina ne tik literatūrą ir meną, bet ir jų egzistencinę prielaidą – kasdienį krebždėjimą, banalią gyvastį, patį gyvavimą: liūtyse, dulkėse, kraustymesi iš vazono į vazoną, ataugančiuose ir pasikartojančiuose įvykiuose.

 

Festivalio „New Baltic Dance“ vadovė 

Gintarė Masteikaitė

„Literatūra ir menas“ – tarsi nuotykis: kiekvieną kartą gavusi laišką iš komandos ar atsivertusi naujausią numerį lieku su šypsena, dažnai ir su nuostaba. Tai žurnalas, kuris geba nuolat transformuotis, o jo komanda – žaisti. Ir tai labai įkvepia.

 

Scenografė, fotografė Aleksandra Jacovskytė

Logotipas. Tęstinumas.

 

Poetas, vertėjas Simonas Bernotas

„Literatūra ir menas“ man siejasi su pastanga burti kultūros bendruomenę, o tokiems būrimams reikia magiškų galių ir žvėriškų pastangų. Ypač žavi teminiai numeriai, supažindinantys su kitomis kultūromis. Pirmiausia žurnale ieškau geros poezijos ir dažniausiai randu. Garbingo jubiliejaus proga linkiu sveikatos, skalsos ir ilgiausių metų ilgiausių!

 

Poetė Giedrė Kazlauskaitė

Grafika, Rašytojų sąjungos skelbimai, meilės paštas, bulvės redakcijos darželyje, Cvirkos kilimas, literatūra, menas.

 

Literatūrologas Paulius V. Subačius

Krūva gelstančio laikraštinio popieriaus prie mamos lovos. Atpažįstamo iš šen ten šmėkštelinčios žalios spalvos – kituose sovietmečio laikraščiuose tokios nebuvo.

 

Kompozitorė, menininkė Lina Lapelytė

„Literatūra ir menas“ yra tas leidinys, kurį iš tiesų norėčiau rasti savo pašto dėžutėje, kad reguliariai įkristų. Tiesą pasakius, kiekvieną kartą prieš atsiversdama šitą žurnalą nežinau, ar tai bus labiau literatūra, ar labiau menas. Gal todėl, kad pirmasis žodis yra „literatūra“, visada tikiuosi daugiau literatūros, bet kas pasakė, kad literatūra nėra menas. 

 

„Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktorė, rašytoja Eglė Frank

„Litmenis“ tam tikru metu buvo neatsiejamas nuo aštuonerius metus jam vadovavusio Gyčio Norvilo – drumstusio vandenis, nuolat nerimusio, laužiusio normas. Dabar leidinys intensyviai ieško savo naujo veido. Ar galėčiau „Litmenį“ pavadinti virsmo žurnalu? Turbūt taip. Vis dėlto man asmeniškai jis susijęs su epochos pabaiga – kai „Litmenis“ su „Šatėnais“ dar dalinosi vienomis patalpomis ir kiemeliu Mėsinių gatvėje, kai redakcijose virdavo tikras, o ne virtualus gyvenimas, kai visi dirbdavo sunkiai, nes leidiniai eidavo kas savaitę, o švęsdavo audringai. Tebūnie tokia prustiška prarastojo laiko goda.

 

Menininkė Laisvydė Šalčiūtė

Kaip puiku, kad nepasikeitė leidinio „Literatūra ir menas“ antraštės stilius. Pažvelgus į ją, apima gyvenimo tėkmės melancholija. Sovietmetis, esu labai maža, kokie 1972 metai, vieno kambario butas Žirmūnuose, savaitgalinis šeimos ritualas – tėvas ryte eina į spaudos kioską, vedasi mane už rankos, perka laikraštį „Literatūra ir menas“. Grįžtam. Mažytė virtuvė, prie stalo vos telpam trise. Arbata su juodųjų serbentų uogiene, sumuštinis – juoda duona, sviestas, baltas varškės sūris. Neskubam. Tėvas laiko išskleistą „Literatūrą ir meną“, lengvas spaudos dažų dvelksmas, verčiamų puslapių šnarėjimas. Man irgi įdomu. Ten daug nespalvotų fotografijų, kažkoks kitas, tolimas, intriguojantis pasaulis. Keliantis pagarbą.

„Literatūra ir menas“ išsiliejo iš mano vaikystės savaitgalių nespalvoto laikraščio puslapių ir tapo kertiniais dalykais, lydinčiais visą gyvenimą, padedančiais išgyventi. Dabar literatūra ir menas jau yra kasdienis mano ritualas. Pabėgimo nuo nepakeliamos tikrovės strategija. Vakare – būtinai knyga. Dieną – kūryba, į kurią panyru savo studijoje. Taip gyvenu.

 

Poetas, vertėjas Eugenijus Ališanka

Kai dabar pagalvoju, „Litmenis“ (kitaip jo ir nevadinome) yra neatsiejamas nuo mano literatūrinės „karjeros“. Atsuksiu filmą, pradėsiu nuo galo (savo „karjeros“, ne „Litmenio“). Dviem metams netikėtai buvau tapęs žurnalo skeltininku, esu dėkingas Gyčiui už pabaksnojimus, be jo šitiek nebūčiau ištvėręs. Kai redagavau žurnalą „Vilnius“, su „Litmeniu“ (o taip, ir su „Šatėnais“) dalijomės bendromis erdvėmis Mėsinių gatvėje, visų pirma – kiemeliu, kuriame nutiko tiek daug visko (gėlių darželis, bulvės, vynas, kalbos, kur dar kava ir cigaretės). Būdamas „jaunas literatas“ mėgdavau užsukti į „Litmenį“ Alumnato kiemelyje net ir neturėdamas pasiūlyti tekstų. „Litmenis“ buvo kaip bičiulių klubas, kuriame vykdavo smagiausi pasisėdėjimai. 

Ir pati pradžia – mano pirmoji eilėraščių publikacija buvo paskelbta būtent „Litmenyje“, gūdžiais 1984 metais. Nuo tos publikacijos pradėtas skaičiuoti mano kaip meno kūrėjo statusas, kartu ji išvedė mane iš kelio – ėmiau ir patikėjau, kad esu poetas. Taigi oficialiai kaltinu dėl to „Literatūrą ir meną“. O juk galėjau... Pamiršau, ką galėjau. 

 

Poetas, vertėjas Marius Burokas

Sakyčiau, kelia visą puokštę asociacijų. Nepamirštamasis pavadinimo šriftas, be to – LM man visų pirma laikraštis, jo popierius, jo raidės ir net spaudos dažų kvapas. Antra – buvusi redakcija Mėsinių gatvėje, kur teko kurį laiką dirbti: tamsūs kambarėliai, Alvydas su Liudviku, pasakojantys vienas kitam visokias juokingas istorijas, senas, prieštvaninis kompiuteris koridoriuke, kuriuo gana dažnai rašydavau mini recenzijas, žalias seifas buhalterės kabinete, vidinis kiemelis parūkyti. Tokie beveik namai. 

Na ir, žinoma, prisimenu legendinį tuščią LM numerį ir sniego kasimą prie Kudirkos. Linkiu, kad sniego kasti nebereikėtų ????.

 

Rašytojas, vertėjas Vidas Morkūnas

Primena jaunystę, kai dulkėtais laikais, dulkėtu vieškeliu, dulkėtu autobusu Klaipėda–Naujoji Akmenė per Salantus, Barstyčius važiuodamas namo, skaitydavau uostamiestyje nusipirktą „Literatūrmenį“, kuris anuomet išeidavo šeštadieniais. Mažai ką suprasdavau, bet vis tiek godžiai slebizuodavau viską iš eilės. „Literatūrmenis“, taip tada savaitraštį vadinome, man buvo rimtas akstinas skaityti, rašyti, domėtis, tyrinėti. Gera dabar žinoti, kad laikai keičiasi, o kepurėlės – ne.

 

„Metų“ vyr. redaktorius, poetas Antanas Šimkus

Geros asociacijos. Prisiminimai. Reminiscencijos. Tai vyko prieš dvidešimt metų. Kai „Litmenis“ dar tebuvo žvalus šešiasdešimtmetis Mėsinių gatvėje. Kai triskart degė „Brodvėjus“ kaimynystėje, nors ir redakcijoje kartais parūkydavome. Kai stotiniai nušvilpė iš patalpų mano kuprinę su asmeniniais dokumentais ir kurį laiką buvau žmogus be tapatybės. Bet „Litmenis“ padėjo save susigrąžinti. 

Dar daug tų „kai“ galima vardinti, bet buvo geri laikai. Geri žmonės. Netgi ir stotiniai. Ir tekstai. Ir menas. Ir literatūra. 

Dabar turbūt taip pat gerai, bet tepasisako tie, kurie „Literatūroje ir mene“ yra dabar.

 

Vertėjas, literatūros kritikas Laimantas Jonušys

„Literatūra ir menas“ man kelia ilgaamžiškumo įspūdį. Kiek save atsimenu, tiek jis namie, net nuo vaikystės – dar tėvų prenumeruotas savaitraštis. Asmeninė patirtis ir tokia: 1988 m. liepos 23 d. publikuotas straipsnis (apie tuo metu Lietuvoje dar nežinomą rašytoją J. M. Coetzee, kartu su romano ištraukos vertimu) turbūt buvo mano pirma publikacija Lietuvos spaudoje (tiesa, anksčiau pasirodė pora vertimų).

Dabar žurnalu tapęs „Litmenis“ (nors kai kurie vadina „Literatūrmeniu“) šiek tiek kitoks, o jo sėkmė, man regis, yra ta, kad įgavo aiškią struktūrą, yra gražiai suskirstytas į skyrius, kuriuose dažnai galima rasti ko nors įdomaus ir kokybiško.

 

Muzikologė Jūratė Katinaitė

„Literatūrą ir meną“ atsimenu iš to laiko, kai dar nemokėjau skaityti. Laikraštį prenumeruodavo tėvai. Mano vyresnė sesė perskaitydavo jį visą, paauglystėje prisidėjau ir aš. Nors gyvenome toli nuo Vilniaus, Šiaurės Lietuvoje, o į Rygą važiuodavome dažniau nei į Vilnių ar Kauną, skaitydavome spektaklių ir parodų, kurių niekada nematėme, recenzijas. Interviu su aktoriais gniauždavo kvapą. Apie Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro talentą ir modernumą sužinojau anksčiau, nei išgirdau jų muziką. Tik dabar susimąsčiau, kokia dėkinga esu „Litmeniui“ už vertybes, skonį ir begalinį troškimą visa tai pamatyti, išgirsti. 

Anuomet nenutuokiau ir net nesvajojau, kad aš irgi rašysiu į „Litmenį“! Atrodė, kad ten rašo tik dideli ir ypatingi žmonės, kad gyvai jų niekada nepamatysiu. Nuo 2004-ųjų kokius penkerius ar kiek daugiau metų nuolat rašiau recenzijas į „Litmenį“. Niekada nepamiršiu anuometinio redaktoriaus Kornelijaus Platelio komplimento, kurio kuklumo dėlei neperpasakosiu. Bet tai suteikia jėgų, kai eilinį kartą nusvyra rankos kam nors vėl pakartojus amžiną priekaištą: „Bet Lietuvoje kritikos nėra!“

 

Vertėja, komiksų autorė Miglė Anušauskaitė

Dabartinis žurnalas man siejasi su labai spalvinga ir įvairia komunikacija: teminiai numeriai, jiems skirti pristatymo vakarėliai, rėmėjų paieškos, gyvi susitikimai...

Neseniai tvarkydama knygų spintą aptikau ir kitą susitikimą: 2013 m. sausio numeryje su Asta Skujyte-Razmiene kalbinome a. a. Kęstutį Nastopką, o vos už poros puslapių buvo Gerdos Venčkauskaitės interviu su Aleksandru Ikamu. Tuomet su Gerda Jord viena kitos dar nepažinojome, bet tais pačiais metais „Literatūroje ir mene“ publikuotuose komiksuose jau ruošėme Darių ir Girėną lemtingam skrydžiui, kuris buvo lemtingas ir mums (laimei, kiek kitaip): vėliau šie komiksai sugulė į knygą „10 litų“, kuri, sakykim, išasfaltavo mūsų kelią į komiksų pasaulį.

Taigi „Literatūra ir menas“ man siejasi su susitikimais – kartais gyvais, kartais tekstiniais (ar intertekstiniais), jo puslapiuose ne tik gali sutikti žmones, kurių nebėra, bet ir užmegzti naujas draugystes, atrasti naujus kelius. To gimtadienio proga ir linkiu!

 

Poetas, vertėjas Tadas Zaronskis

„Literatūros ir meno“ tęstinumas per skirtingas epochas man žymi kai ką svarbaus: kad vis dėlto galima ne brutaliai griauti brutalistinę praeitį, vietoj jos paliekant besielius neoliberalaus stiklo dangoraižius, o pasiimti iš praeities tai, kas iš tiesų buvo gera, kruopščiu darbu ištaisant neigiamus, regresyvius aspektus.

 

Fotografė Dovilė Dagienė

„Literatūra ir menas“ man visų pirma asocijuojasi su šiame žurnale 2017 m. pradėta rašyti rubrika „Portretas prisiminimui“ ir pirmuoju jos herojumi – Rolandu Rastausku. Tuomet savo herojaus (kaip ir visų vėlesnių) prašiau užrašyti vieną trumpą gyvenimo prisiminimą, kuris buvo publikuojamas kartu su mano sukurtu menininko portretu. Dabar jau nesužinosime, bet galbūt tuomet šiai rubrikai parašytas prisiminimas galėjo paskatinti ir vėlesnį rašytojo trumpųjų esė ciklą, pavadintą „Atminties stalčiai“ (taip pat spausdintą žurnale), kuris kiek vėliau nugulė į to paties pavadinimo knygą, išleistą jau po Rolando mirties.

 

Kultūros politikos tyrinėtoja, kuratorė 

Skaidra Trilupaitytė

Visų pirma – didžiausi sveikinimai jubiliejaus proga! Nesu nuosekli ir pažangi visų numerių skaitytoja. Pasidalinsiu tiesiog fragmentišku įspūdžiu ir komplimentu. Žurnalas šiandien atrodo kaip reto žanro kultūros leidinys – mat tai seniausiai nebe laikraštis, bet vis dar primena neprabangaus popieriaus formatu leidžiamą laikraštį. Dvisavaitinis „Litmenis“ taip pat išlaikęs geriausius savaitraščio bruožus, kaip antai pastabumą aktualijoms ir einamiesiems reiškiniams, o teminiai numeriai atveria visai kitokią skaitymo perspektyvą. Kalbant visai asmeniškai, noriu pagirti nuostabią dabartinę redakciją. Ir dar man labai patinka leidinio viršeliai – jie dažnai būna šiek tiek crazy, nuolat nustebina vizualiniu šviežumu.

 

Žurnalistė Agnė Bukartaitė

Į galvą šovė pirmas atsiminimas iš vaikystės, kai tėvų draugai iš Vilniaus manęs, kokių penkerių, paklausė, ar pažįstu raides ir ką skaitau. Atsakiau su pasididžiavimu: žinoma, pažįstu. O skaitau „Litmenį“ (kodėl nepasakiau kokio „Ogonioko“?). Buvo, matyt, gerai įsirėžęs į vaiko galvą iš šeimos pokalbių. Toks skaitomas talismanas ir liko, kaip ir keletas kitų kultūrinių žurnalų. Stengiuosi visada perversti, kažkas užkliūva, o privalomus perskaityti straipsnius dažnai atšviečia daugiau laiko turinti krikšto mama, mano biblioteka ant ratų. Žodžiu, LM yra skaitomas.

 

Fotografas Vytenis Jankūnas

Puikus savaitgalio laikraštis, kuris ėjo per rankas namie, kaime ar pajūryje nuo tada, kai save atsimenu skaitantį.

 

Kino operatorius, režisierius Vytautas Katkus

Laikraščio kvapą iki dabar prisimenu, kartu ir skaitytos pirmos recenzijos, straipsniai su tais kvapais asocijuojasi.

 

Rašytoja Giedra Radvilavičiūtė

Atsivėrė čia tokie negilūs „atminties stalčiai“, – apie naujausius laikus parašys tie, kam ateities liko daugiau nei praeities. Iki kiosko, kuriame prieš penkiasdešimt metų eidavau Panevėžyje nusipirkti „Literatūros ir meno“, buvo maždaug pora entuziastingo laukimo kilometrų. Dabar iki kiosko – apie trys šimtai metrų. Distancija su tekstais – irgi skirtinga. Vyresnėse mokyklos klasėse laikraščio tekstai buvo beveik kaip mano močiutei maldaknygė, ten buvo tiesa, tikėjimas, akibrokštai, vaizduotė, kalbos nepragmatiškumas. Nepriklausomybės pradžioje laukdavau Herkaus Kunčiaus, Arūno Brazausko tekstų, mėnesinių Aido Marčėno literatūros publikacijų apžvalgų. Tų tekstų stilius trenkdavo per smegenis kaip RoRa tekstai „Lietuvos ryte“. 

Neseniai perskaičiau dar kartą tas „Literatūroje ir mene“ bei „Šiaurės Atėnuose“ spausdintas  apžvalgas, įtrauktas į „Apostrofos“ 2008 m. išleistą knygą „Būtieji kartiniai“. Pati nustebau, kad tekstai veikia panašiai kaip praeito amžiaus 10-ojo dešimtmečio viduryje. Metaforos taiklios („Kartais V. Gedgaudas panašiai elgiasi su poetine tradicija – kailis į vidų, žarnos į išorę“); su meile ieškoma lobio vidutinių ar net prastų poetų eilėraščiuose („Visą birželio vakarą buvome nemirtingi“); humoras gyvas („Bet K. Platelis intelektą įkėlė į ministro kėdę“). Beje, vakar Halės turguje sutikau moterį, kuri prisipažino, kad pamilo A. Marčėną skaitydama jo literatūrines periodikos apžvalgas „Literatūroje ir mene“. Pamilo prieš keliasdešimt metų, o vyšnias jam pirko vakar. Štai kas, ponios ir ponai, yra tikroji teksto trauka...

80 metų – teisingai gyvenančio žmogaus, beveik sveikuolio amžius. Jei laikraštis būtų persona, ant torto užrašyčiau – „Visą liepos vakarą būk nemirtingas“. 

 

Parengė Dovydas Kiauleikis