Astrida Petraitytė. 1987-ųjų rugpjūčio 23-oji: fantazijos ir faktai

Lietuvos istorija kupina įvykių, situacijų, epizodų, vertų romanisto plunksnos, o tuo labiau – kino režisieriaus kameros. Ne, visai ne apie batalines Žalgirio scenas kalba: įprasminimo, įsižiūrėjimo, o įsižiūrėjus – pagarbaus nustebimo vertos istorijos dar vaikšto tarp mūsų. Štai, tarkim, regiu. Į tradicinį jau atkutusios, neblogai be­siverčiančios Tarybų Lietuvos kolektyvinį sodą sugužėjęs būrelis svečių, sukaktuvininkė – dar visai jauna (28 metų) graži moteris, jos vardas Virginija, šalia jos ir du pypliukai vaikeliai, ceremonmeisterio pareigas tegu eina jos vyras, irgi – jaunas gražus, jo vardas Vytautas, jo veidas tarsi poetinių vizijų įkvėptas, nors akyse kartais ir nerimastis blyksteli... Svečiai jau pakilę nuo stalo, jau išsibarstę, kas susėdę čia pat ant suolo prie namelio (tegu mama Virginija jame jau migdo savo vaikelius), kas vaikštinėja po sodą... Mums, žiūrovams, baugios įtampos turi sukelti kartu su šeimininku Vytautu atitrūkusi vyriškių grupelė, gal pora svečių su juo šmirinėja atokiau, daržo gale, vis paslaptingai šnibždasi palinkdami vienas į kitą, susiglausdami galvomis... Kai mes – meno galia – priartėjame prie jų, girdime šeimininką vieną šių vyrų vadinantį Antanu, kitą, dar jaunuolį – Juliumi, daugiausiai, įsakmiausiai kalba Antanas, girdime nuotrupas: „Laisvės lygos vardu...“, „pavardžių neminėti, nereikia jokių pavardžių...“, „renkamės pasmerkti Molotovo-Ribentropo pakto...“ Mano kaprizinga akis regi kažkurį pokalbio įkarštyje pasilenkiant, nuraškant pro tankią lapiją taip gundančiai šmėžuojantį žalią agurkėlį, pavalant kiek delnu, tada skaniai triaukštelint... [Nes po 25 metų Virginija Bogušienė pasakys: „Vaikščiojo tarp agurkų lysvių...“] 2012-ųjų mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Astridos Petraitytės nuotraukaO dabar mūsų kino žvilgsnis daro šuolį, atsiduriame, tarkim, San Francisko oro uoste, kur pusamžiai tėvai kiek amerikanizuota lietuvių kalba išsako paskutinius priesakus išskrendančiai dvidešimtmetei dukrai. „Būk atsargi, Mildute, juk žinai...“ –­ mamos kupinas rūpesčio žvilgsnis. „Bet jei galėsi, jei kartais turėsi progos susitikti... perduok mūsų sveikinimus tiems pasišventėliams, iškentusiems vardan Lietuvos kalėjimus...“ – tėvo žodžius ir mama palydi pritariamu linksėjimu. „Taip, tėti, žinau – Antanas Terleckas, Petras Cidzikas, Nijolė Sadūnaitė...“ Iš garsiakalbio pasigirsta raginimas lėktuvo –­­ matyt, skrendančio į Maskvą? – keleiviams paskubėti, tad tėvai, ir ašarą slapčia nubraukdami, atsibučiuoja su dukra, šiai dar atsisukus pamojuoti, mama šūkteli: „Kai jau grįši iš tų kursų, ir mus pamokysi šiandienine lietuvių kalba kalbėti!” O štai regime Universiteto – Vilniaus, akivaizdu, kad Vilniaus – auditorijoj jau sujudusį būrelį užsieniečių, kad užsieniečiai – irgi akivaizdu. Jauna maloni dėstytoja ištaria atsisveikinimo frazę: „O rytoj pakalbėsime apie tvirtagalę priegaidę, viso gero.“ „Are You going, Milda?“ – savo kaimynės pasiteirauja smagi bendraamžė, o ši, šypsodamasi, tarsi pokštautų, tarsi būtų dabar nusiteikusi smagiai pramogai, atsako lietuviškai: „Ne, atsiprašau, aš turiu pamatyti tėvelio pažįstamą.“ „See You later, see You later“, – jos atsimosuoja, ir Milda išskuba pirma. Lauke iš jos veido išnyksta žaismingoji šypsena, prikąsta lūpa išduoda rūpestį; paėjėjusi ima dairytis taksi. Ir štai jau ji kopia nykaus blokinio namo laiptais, prie vienų durų paskambina, jas atidarius pasisveikina: „Laba diena, pone Antanai, atėjau kaip tarėmės.“ „Užeik, Mildute, užeik“, – pakviečia šeimininkas, o kambaryje ją pasitinka besišypsantis, bet ir nerimastingai ją nužvelgiantis pono Antano svečias. „Čia Vytautas, kaip sakiau. Vytai, Milda pasiryžus mums padėti…“ „Ššš… – svečias nutildo besiruošiančią savo pasiryžimą patvirtinti viešnią. – Važiuosim pasivažinėti.“ Jau tylomis visi trys nusileidžia į kiemą, susėda į Moskvičiuką –­ Milda įsitaiso ant galinės sėdynės, nors jai ir buvo pasiūlyta vairuotojo kaimynystė. Ir mieste bevažiuojant ponas Antanas viešniai aiškina pritildęs balsą: „Svarbu, kad susirinktų kuo daugiau žmonių. Svarbu, kad būtų pasakyta: Lietuva ne savanoriškai įstojo į Sovietų Sąjungą – visa tai blefas. Svarbu pasiremti Molotovo-Ribentropo, kitaip sakant – Stalino-Hitlerio paktu, jo slaptaisiais protokolais… Juk Stalinas jau nulinčiuotas, tad ir mes, smerkdami tą dviejų nusikaltėlių sutartį, nieko nusikalstamo nedarom“, – gudriai susijuokia. [O po 25 metų kun. Julius Sasnauskas pasakys: „Antanas Terleckas yra genialus politikos strategas – jis vis rėmėsi Molotovo-Ribentropo paktu, ir tai pasirodė teisinga...“] Moskvičiukas jau darda žvyruotu duobėtu keliuku, abipus driekiantis kolektyvinių sodų teritorijai, pagaliau šalia vieno nediduko, bet dailaus (mums jau pažįstamo) namelio įsuka, visi trys išsiropščia lauk. „Eisim uogaut, mėlynių gal rasim“, – tarsi rimtai, tarsi juokaudamas pasako Vytautas, paima iš Mildos rankinę, uždaro ją bagažinėj. Prie laiptelių stovintį kibirą ištiesia Antanui, nuo suolo paima plastmasinį žaislinį kibirėlį ir sulankstytą moterišką chalatėlį, ištiesia Mildai – „Užsimesk, kad nesusiteptum“, pats įsitveria molinį dubenį. Tylomis visi trys patraukę takiuku tolyn nuo sodų greit atsiduria pamiškėje, apsidairę – matyt, per arti, paėjėja gilyn. Dabar stovi mažoje miško laukymėje – tarsi du griežti mokytojai prieš kiek drovią, bet ryžtingą mokinę. „Neturi būti jokių raštelių! – kone piktai pasako Antanas. – Viskas galvoje, viską turi įsiminti!“ Milda linkteli. Vytautas tarsi eilėraščių eilutes ima deklamuoti: „Lietuvos laisvės lyga kviečia visus geros valios žmones rugpjūčio 23-ąją dvyliktą valandą rinktis Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo pasmerkti Molotovo-Ribentropo pakto, kuriuo 1939-aisiais begėdiškai buvo pasidalyta Lietuva ir kitos Baltijos šalys, paminėti Stalino ir Hitlerio teroro aukų…“ „Pakartok“, – paliepia Antanas Mildai, ji porąkart kartoja suklysdama, galiausiai sklandžiai išberia, abu vyrai prisijungia ir jie visi trys skanduoja, prislopinę balsus, iškilmingai, tarsi priesaiką.

[Juk po 25 metų Antanas Terleckas prajuokindamas klausytojus pasakys: „Nu­sivedėm abu su Bogušiu ją į mišką…“ O Milda Palubinskaitė, vėl atvykusi tėvų gimtinėn, išsakys dėkingumą Kaziui Lozoraičiui ir Sauliui Kubiliui – jų dėka jos išmoktasis tekstas nuskambėjo per Vatikano radiją, po to buvo pakartotas ir kitų radijo stočių.]

Tegu dabar trys vyrai – Antanas, Vytautas ir dar mums nepažįstamas Petras – kažkurio iš jų tarybinio interjero kambarėlyje, suklusę, įsitempę, net prigludę prie aparato sukioja rankenėlę, jau ima nervintis, nes –­ džeržgesys, persiklojančių balsų nuotrupos, staiga iš to chaoso – silpnas, bet aiškus vyriškas balsas: „Klausotės Vatikano radijo. Žinios iš Lietuvos. Skelbiame Laisvės lygos kvietimą visiems Lietuvos geros valios žmonėms: rugpjūčio 23-ąją Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo...“ Vyrų veidai nutvieksti džiaugsmo, net su nuostaba sumišusio –­ statyta, bet nelabai tikėta, kad lošimas pavyks... „Tai Mildutė! Šaunuolė!“ – Vytauto akys žėri susižavėjimu. Antanas santūresnis, nors irgi sunkiai slepia šypseną: „Ir jokių pavardžių, labai gerai, kad jokių pavardžių.“

O dabar tegul regim, kaip prašmatniame – akivaizdu, kapitalistinių Vakarų –­ kambaryje jaunas ponas pasidėjęs prieš save ant stalelio telefoną kol kas studijuoja ant lapelio užrašytą numerį. Jo rankai tiesiantis kelti ragelį, pamatome veidą –­ mums sukirba baugus įtarimas, nes jo įkvėptume turime įmatyti kažką šėtoniško. Jo skambutis prišaukia tolimą – anapus sienos – kuklų kambarėlį, kur telefono ragelį pakelia jauna, žvitri, regis, be jokių rūpesčių smagiai gyvenanti jauna moteris. „Laba diena, ar kalbu su Nijole Sadūnaite?“ – laužyta lietuvių kalba pasiteirauja vyriškis. „Taip, sesuo Nijolė klauso!“ – ši atsako nusijuokdama. „Jums skambina Algis Klimaitis. Dirbu radijuje, noriu padėti Lietuvai išeiti plačiau į pasaulį. Paskelbsime apie rugpjūčio 23-ą rengiamą mitingą –­ tą informaciją jau gavome, reiktų konkrečiau: kas organizuoja?..“ „Laisvės lyga organizuoja, kas daugiau išdrįstų sakyti Tiesos žodį – Antanas Terleckas, Petras Cidzikas, Vytautas Bogušis, Nijolė Sadūnaitė…“

Dabar galima būtų įterpti efektingai melodraminį epizodą: į savo vestuves, t. y. į Santuokų rūmus, neatvyksta nuotaka, o gausus svečių būrys iš jaunojo giminės, užuot nusiminęs, triukšmingai, pakiliai, entuziastingai patraukia Senamiesčio gatvėmis Mickevičiaus paminklo link. Bet gal tai jau būtų perviršis, galima būtų purkštauti – „gyvenime taip nebūna“?

[Bet po 25 metų Vytautas Bogušis pasakys: „Turėjo būti mano jaunesniojo brolio vestuvės. Jaunosios dėdė Vladimiras Beriozovas pareikalavo, kad nedalyvautume tame prie Mickevičiaus paminklo planuojamame renginyje, kitaip – jokių vestuvių…“]

O vestuvininkų būrį veda smagiai ir nerimastingai nusiteikęs jaunas šeimos galva Vytautas, šalia jo – ir žmona Virginija, ir du mažamečiai vaikučiai… Dar ankstoka, dar tik vienas kitas žmogus šmirinėja, bet ir tie patys – keisti tipeliai, regis, tarpusavy palaikantys ryšį. Pamažu vis daugėja, kas nedrąsiai, kas – lyg tarp kitko einąs pro šalį, kas tvirtai žūtbūtinai turįs būti čia, va – sesuo Nijolė, Antanas, Petras, Juliukas, juos glaudžiai dar būrelis pasiryžėlių apsupa, už šio, akivaizdu, kad aktyviųjų veikėjų būrio, buriasi antrasis ratas, čia žmonės kiek atsargesni, vis baugščiai atsigręžiantys į fotoaparatų spragtelėjimus – tų fotografų daugybė, net anapus gatvės languose įsitaisę; o dar atstu nuo šio, akivaizdu, kad neatsitiktinai čia patekusiųjų rato formuojasi kiek padrikas trečiasis, išskydęs ir į gretimas gatveles, numatąs atsitraukimo galimybę bet kurią minutę…

[Po 25 metų apie tris koncentrinius mitingo dalyvių ratus kalbės žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.]

Ir staiga – daug kam netikėtai, kai kam išsigąstant, bet ne vienam – džiugesio, triumfo ašarai akyse suspindus –­ suvirpa dar vienbalsis „Lietuva, Tėvyne mūsų…“, tuoj pagautas kitų balsų – ir drebančių iš jaudulio, ir su jaunatvišku azartu skambančių… Nutilus „… vienybė težydi“ kurį laiką visus gaubia šventas pakilumas, bet pamažu tyla tampa nejaukiai grėsminga, daugelis ima dairytis, laukdami, klausdami: „O kas toliau?“ Ir pagrindiniai uždegėjai kažko lūkuriuoja, tarsi ir jie nebežinotų, kas programoje toliau, bet štai – vienu ypu nuo branduolio atsiskiria sesuo Nijolė, nedidukė, smulkutė, bet žaižaruojančiom akim. „Brangūs lietuviai, broliai ir sesės Kristuje! Nebijokim – Tiesa mus išlaisvins!“

[Tik po 25 metų Petras Cidzikas išsitars: „Sadūnaitė užbėgo mums už akių…“]

Visi tarsi siūbteli kūnais – ir dvasia – pirmyn, visų veidai nušvitę, tarsi sulaukus dangiškosios manos.
P. S. Autorės fantazijos nebūtinai atitinka faktus.

*

Rugpjūčio 23-ąją, Juodojo kaspino dieną, intensyviai, bet ne taip jau masiškai, pažymėtas mitingo prie Mickevičiaus paminklo dvidešimtpenkmetis. Pagerbtas kelių drąsuolių (ar pasiryžėlių nepaisant baimės) žygdarbis – juk pirmiausia reikėjo patiems pasiryžti rizikuoti savo gyvenimu; pagerbti ir šimtai nežinomųjų, kuriems reikėjo ne mažiau drąsos būti čia –­ kur pirmąkart sovietinėje Lietuvoje viešai tariami žodžiai: „Laisvė“, „Nepriklausoma Lietuva“, „okupacija“, dar nežinant, kad jie stovi istorinio lūžio taške.

Priešpiet Seime surengtas kelių valandų Forumas „Tiesos sakymas griaunant blogio imperiją“, kuriame prisiminimais dalijosi anų įvykių inspiratoriai – Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, juos papildė Petras Cidzikas, Virginija Bogušienė ir, matyt, didžiausias netikėtumas, suvirpinęs gyvą istorinės pajautos nervą – viešnia iš JAV Milda Palubinskaitė. Išgyvenimais dalijosi ir tų įvykių „statistai“, kaip save įvardijo žurnalistas Vidmantas Valiušaitis (tuomet – lietuvių kalbos aspirantas, tuoj ir išmestas iš aspirantūros ir darbo; prasmingai palinkėjęs, kad būtų surinkta kuo daugiau tokių „statistų“ dalyvių atsiminimų, užrašytos jų gyvenimo istorijos – ko gero, ši rugpjūčio 23-oji ne vienam tapo ir asmeninio likimo lūžio tašku). Forume apžvelgtas ir platesnis tautinių kibirkštėlių puoselėjimo sovietinio režimo sąlygomis kontekstas („Alko“ klubo, ramuviečių veikla), mitingas vertintas ir iš istorinių-mokslinių, ir tiesiog – šiandienio jaunimo pozicijos (patriotiniu ryžtingumu dvelkė ir liceisto Antano Terlecko, taip, anūko, ir Dešiniosios minties centro pirmininko Lino Kojalos žodis). Štai VU doktorantė Monika Koreniauskaitė apžvelgė mitingo organizatoriams ir dalyviams taikytas sankcijas: naują Sovietų Sąjungos gyvavimo etapą liudijo ir tai, kad mitingas nebuvo iškart išvaikytas, po to nekeltos baudžiamosios bylos, bet – demonstruojant gyvą „demokratinį“ procesą – prasižengėliai auklėti darbo kolektyvų, net – namo kaimynų, tik tie auklėjimai, kaip regėjome iš Valiušaičio pavyzdžio, galėjo nesibaigti vien pabarimu… O man, to heroizmo prašalaitei, iškilo atmintin šio pasmerkimo vajaus epizodas (pranešime kažkodėl neminėtas): organizuotas „kontramitingas“, darbo kolektyvų atstovų „rinkimas“ į Gedimino (Katedros) aikštėje vyksiantį tų išsišokėlių prie Mickevičiaus paminklo pasmerkimą. Ir mūsų (didžiulės organizacijos) skyriaus vedėja, sušaukusi darbuotojus, pranešė, kad turime išrinkti delegatus; regis, būta tylos pauzelės, neatsiradus savanorių, ji pati pasiūlė pora pavardžių, prieštaravimų nebuvo, aš, laimei, to pasitikėjimo nesulaukiau (matyt, savo gėdai turiu prisipažinti apie tą susibūrimą 08 23 patyrusi tik iš įvairių šio pasmerkimo nuoplaišų); o kažkurios dienos vakare „Panorama“ parodė gausų būrį smerkiančiųjų…

Forumo dalyviai galėjo Seime pasidairyti ir į parodėlę, skirtą 1987-ųjų rugpjūčio 23-iajai. Mano akis pirmiausia, deja, pagavo ryškią „Literatūros ir meno“ antraštę – taip, ir Rašytojų sąjungos savaitraštis buvo įpareigotas (juk ne savo iniciatyvą rodė) pademonstruoti tarybinį lojalumą…

Vakare, daugeliui ir Šv. Mikalojaus bažnyčios mišiose sudalyvavus, susiburta prie Mickevičiaus paminklo. Kam tai buvo ano, žūtbūtinio, žingsnio jau šventinis pakartojimas, o kam, tuomet čia nebuvusiesiems – pagarbos išraiška žengusiesiems prieš galingąją totalitarizmo mašiną, jos subyrėjimo pradininkams. Kaip ir prieš ketvirtį amžiaus, kalbėjo ryžto neprarandanti Nijolė Sadūnaitė, deja, tarusi ne džiaugsmo, bet kartybės žodžius – prieš mūsų vadinamosios teisėsaugos grimasas; padėkos žodžius anuometinio mitingo organizatoriams tarė ir jauni, ir vyresni, ir sovietinę duoną ilgai krimtę, ir užjūriuos nesaldžius pyragus valgę…

Kaip sakė Vytautas Landsbergis, nuo 1987-ųjų rugpjūčio 23-os laikas staiga pradėjo eiti labai greit. Jei 1970-ieji tarsi nesiskyrė nuo 1960-ųjų, tai ši – mitingo prie Mickevičiaus paminklo – diena, tapusi istorinio lūžio tašku, pradėjo spartų judėjimą – Tiesos, Gėrio kryptimi.

Draugai