Štai liepos 13-osios vakare Nidoje vėl įsiūbuotas Thomo Manno festivalis, jau septynioliktasis, tarptautinis, kaip visad – dvikalbis, sukviečiantis tiek lietuvišką, tiek vokišką auditoriją, ir kaip visad viliojantis įvairiažanre programa. Pirma, tai Muzikos programa (kasvakariniai koncertai Evangelikų liuteronų bažnyčioje), į solidžias vėžes įstatyta šviesaus atminimo Onos Narbutienės; antra, Žodžio programa, patyrusi daugiau metamorfozių, dabar labiau orientuojama į bendresnį manniškojo intelektualumo ir rūpesčių lauką nei į Rašytojo kūrybą ir gyvenimą; trečia, Dailės parodos, vis labiau įsileidžiančios šiuolaikiškumo dvelksmą; ir, ketvirta, naujausias, bet irgi tradicija tapęs komponentas – Kino naktys, pastaraisiais metais įsižiebiančios Nidos menininkų kolonijoje. Visą šią įvairovę sustyguoti tenka Thomo Manno kultūros centro vadovei, festivalio koordinatorei Linai Motuzienei.
Šiemet bus užbaigtas trijų temų ciklas, išprovokuotas Česlovo Milošo jubiliejaus, inspiruotas jo kūrybos; po „Gimtosios Europos“ (2011) ir „Pavergto proto“ (2012) dabar atsigręžta į „Tėvynės ieškojimą“. Visų festivalio programų rengėjai, regis, bent vienu kitu aspektu stengiasi metų temą atliepti, bet, suprantama, pagrindinis krūvis tenka Žodžio programos rengėjams ir atlikėjams, gal labiausiai – Thomo Manno kultūros centro kuratoriumui: būtent ši tarptautinė (vokiečių ir lietuvių intelektualų) komanda yra atsakinga už renginio strategiją ir pagrindinius akcentus.
Jau atsivertę programėlę regime ne tik festivalio globėjo Prezidento Valdo Adamkaus ir Neringos savivaldybės mero Dariaus Jasaičio sveikinimo žodį, bet ir kuratoriumo vadovės Ruth Leiserowith įvadines refleksijas. Iš tiesų likau suintriguota aptikusi, jog kone pusę jos pasisakymo sudaro citata iš Abelio Ehrlicho – kurio styginių kvintetas „Mano kelionė į Tilžę“ nuskambės Muzikos programoje – prisistatymo: „…Gimiau 1915 m. Krante, pirmuosius 14 savo gyvenimo metų gyvenau Tilžėje, paskui, iki baigiau mokyklą, 4 metus Karaliaučiuje, o 1934 išvykau – tuo metu žydams Vokietijoje nebuvo jokios vilties, nuo 1939 m. gyvenu šalyje, kuri po 9-erių metų tapo Izraeliu. (…) Planuodamas kūrinį mąsčiau ir apie du didžius vyrus iš Rytprūsių, kurių dvasia pakeitė pasaulį. Apie Kantą („žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsniai manyje“) ir Koperniką. (…)“
Šioje citatoje aptinkame dvigubos prarasties „judesį“ – o argi „Tėvynės ieškojimą“ galima aptarti be netekties, galbūt šiandien savanoriškos, bet metus žvilgsnį į Manno laikus – tragiškai priverstinės?
Taigi vartydama programėlę toliau, galiu numatyti, kad kompozitoriaus Ehrlicho patirtosios tragedijos giją toliau rutulios vienas iš Žodžio programos pranešėjų – Seimo narys Emanuelis Zingeris.
Ar bus atspindėta antroji pateiktoje citatoje „užkoduota“ tragedija – Rytprūsių pokarinis likimas? Tai, kas vokiškojoje literatūroje jau turi „sustabarėjusį“ terminą – Flucht und Vertreibung. Kol kas lieka kyboti kaip intriga – pranešėjų temos dažniausiai nėra sukonkretinamos.
Šiemetis Thomo Manno festivalis jau iškilmingai atidarytas (rašau sekmadienio, 14-os, priešpietę). Turbūt ne tik į festivalio – ir į Lietuvos, visos Europos politinio, tarptautinio gyvenimo, – istoriją bus įrašytas faktas, kad į jo pradžią atvyko ne tik prezidentas Valdas Adamkus (tradiciškai apsilankantis), bet ir Vokietijos Federacinės Respublikos prezidentas Joachimas Gauckas bei Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė…
Tiesą sakant, Vokietijos ir Lietuvos vadovų sveikinimo kalbos prieš Pradžios koncertą Evangelikų liuteronų bažnytėlėje šį mano intriga virtusį mažlietuviškos / rytprūsiškos temos lūkestį tik sustiprino. J. E. Grybauskaitė priminė, kad esame Mažojoje Lietuvoje, sudėtingos istorijos krašte, išvesdama paralelę tarp būtojo tautų sugyvenimo jame ir gražaus šiandienio bendradarbiavimo su Vokietija bei europinės bendrystės. Išties sustiprėjo mano palankumas J. E., kai ji atkreipė dėmesį į ant bažnytėlės sienų kabančius krikštus, senuosius medinius antkapinius Kuršių nerijos paminklus, niekur kitur nesutinkamus…
J. E. Gauckas taip pat pirmiausia pasidžiaugė, kad baigiamasis jo vizito Lietuvoje sustojimas – štai šioje liuteronų bažnytėlėje; mat jis, kilęs iš Rytų Vokietijos, didelę gyvenimo dalį buvo evangelikų kunigas (kaip ir reikėjo tikėtis, išversta „pastorius“, bet galėtume laikytis įprastos protestantiškosios tradicijos Lietuvoje).
Kaip teko patirti, prieš atvykdamas į Nidą Vokietijos prezidentas stabtelėjo Klaipėdoje, ten, be kita ko, susitiko su „Vilko vaikų“ bendrija, su pokariu nugriautosios Šv. Jono bažnyčios atstatymo iniciatoriais… Taigi, galime numanyti, kad šio krašto praeitis J. E. Gauckui nėra terra incognita.
Ar mums šis kraštas per „Tėvynės ieškojimo“ savaitę rūpės? – tebekrebžda manyje. Ar bus „sugebėta“ Žodžio programoje išvengti Mažosios / Prūsų Lietuvos, Rytprūsių vardų?
Gal reikia dar apsidraudžiant priminti, kad atminimas, pagarba praeičiai, didiesiems mūsų (ir kaimyninių) kultūros žmonėms nereiškia siekio pasukti Istorijos ratą atgal?
Beje, dar per spaudos konferenciją, festivalio organizatorių surengtą Vilniuje, L. Motuzienei uždavusi provokatyvų klausimą – „Ar kitais metais nežadama palaikyti p. Leono Stepanausko iškeltos idėjos ir Thomo Manno festivalį susieti su Donelaičio vardu?“, visai sutinku su jos išsakytu atsiribojimu: Donelaičiui bus skirta daug specialių renginių, Thomo Manno festivalio koncepcija kitokia… Taip, bendraeuropinių intelektualinių įžvalgų įdirbį turįs festivalis neturėtų būti šokdinamas net ir pagal reikšmingų intencijų dūdelę.
Bet – ar įmanoma neprisiminti vietos istorinių realijų, Tėvynės beieškant krašte, kurio paveldu naudojamės, gėrimės, kur būtojo gyvenimo pėdsakai dar, laimei, bent iš dalies išsaugoti?
Beje, vos atvykusi Nidon, nuėjau į biblioteką pasiimti kokios knygelės, įterptinos trumpų festivalinio vyksmo pauzelių metu… Ne visai atsitiktinai pasiėmiau Günterio Grasso „Rupūžės kurkimus“. Pabaigoje esantį vertėjo Jurgio Kunčino žodį perskaičiau iškart, o jis pradedamas taip: „Jei Günteris Grassas mūsų „Literatūrai ir Menui“ imtų pasakotis apie save, „įkvėpimo žeme“ jis be jokios abejonės pavadintų gimtąjį Dancigą, kuris jau daugiau nei 50 metų vadinamas Gdansku“ (p. 211).
Suintriguota laukiu kitų festivalio renginių.