Meinhard Stark. Gulag-Kinder: Die vergessenen Opfer. – Metropol, 2013.

Spaliui baigiantis Vilniuje įvyko reikšmingas renginys – manyčiau, reikšmingesnis nei jo „kamerinis statusas" bylojo: Genocido aukų muziejuje pristatyta, autoriui dalyvaujant, Vokietijos istoriko ir publicisto dr. Meinhardo Starko knyga „Gulag-Kinder: Die vergessenen Opfer" („Gulago vaikai: Pamirštos aukos"). Vakarų pasauliui vis dar pagūžčiojant – abejingai ar priešiškai? – į Baltijos valstybių pretenzijas komunizmo nusikaltimus prilyginti nacistiniams, štai: imkit, skaitykit, ir tatai skaitydami permanykit... Tiesa, vokiečių tautos dėmesio disproporcija nacionalsocialistinės vs komunistinės ideologinių doktrinų padariniams yra kur kas subtilesnis reikalas nei šiandienių šalių-Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų... Knygą radusis iš būtinybės paliudijo Starko reakcija į klausimą iš auditorijos, kodėl ji įvardyta „Pamirštos aukos": „Vokietijoje šios aukos net nepamirštos – jos nežinomos..."
Regis, tas renginys sumanytas ne tiek kaip leidinio pristatymas Lietuvos visuomenei, kiek – autoriaus atsidėkojimas „interviu partneriams", tai grupelei lietuvių, kurių liudijimai įsipynė į šį daugiasluoksnį, daugiašakį pasakojimą apie Gulago vaikų likimus, jų patirtas kančias, emocines reakcijas, intelektines refleksijas. Ir toji stirta storų tomų, sustatytoji šalia stalelio, už kurio susėdo autorius M. Starkas su renginyje (regis, ir kituose darbo baruose) jam vertėjavusia Vytene Muschick, buvo skirta ne parduoti – knygos įteiktos jos herojams, nemažam būreliui vakaro svečių. Turiu prisipažinti, kad sau iškaulijau nelinksmai atlikusį tomą su įrašu garbiam žmogui: kai kas iš šios knygos partnerių nesulaukęs jos pasirodymo išėjo Anapilin...

*
M. Starkas, gimęs 1955 m. tuometėje VDR, gyvenantis Berlyne, ne pirmąkart imasi skaudžių istorinės atminties temų (štai 2005 m. pasirodė „Frauen in Gulag" –­ „Moterys Gulage" ir pan.)
„Gulago vaikai" – dokumentiniais liudijimais grįsta knyga. Gulagas, kaip autorius ir paaiškina, čia suprantamas tąja metaforine prasme – kaip visa sovietinių represinių lagerių sistema (pažodinė GULAG'o reikšmė – šių lagerių valdyba). Ir knygos pristatyme paaiškėjo: autorius įrašė gausaus būrio (92 asmenų) Gulagą vienaip ar kitaip vaikystėje patyrusių, dabar jau, žinoma, senyvo amžiaus žmonių istorijas. Starkas nenuėjo lengviausiu keliu – nepateikė tiesiog šių pasakojimų rinkinio, o ausdamas savąjį naratyvą iš istoriko apibendrinančios ir sisteminančios perspektyvos, į jį įpynė individualias autentiškų liudijimų gijas. Kita vertus, autoriui, regis, svarbiau buvo pateikti teminį laikotarpio paveikslą, nei prislėgti savuoju „mokslingumo" autoritetu. Kai kada tyrimo metodikos subtilybių klausimas skaitant iškyla. Tarkim, susidaręs įspūdį, kad du interviu partneriai (tyrėjas ir apklausiamasis) bendravo „iš širdies į širdį", galiausiai vis tiek turi susivokti, jog dažnusyk kalbėta skirtingomis kalbomis –­ bet vertėjo, tarpininko figūra neįsiterpia, nesutrikdo pasakojimo tėkmės (padėkų pagalbininkams knygos pradžioje gausu). Išnašose rasime nurodytą tikslią įrašo datą (pvz., „Interview mit Halina Muszyńska am 13. 9. 2010"), ir galbūt mums sukirbės: o kokia kalba?.. Mes, paprasti skaitytojai, matyt, galime padėkoti autoriui, neapsunkinusiam teksto pasažais apie darbo virtuvę, nors kai kurie metodikos klausimai, ko gero, rūpėtų ir mums. Tarkim: ar atsitiktinumu, ar metodologijos argumentais grįstas lietuvių vaikų pasirinkimas, paliekant už dėmesio lauko latvius ir estus? Tarsi suprantami motyvai, kodėl užsieniečiams-Gulago vaikams atstovauja vokiečiai ir lenkai, tačiau gal ir praverstų paaiškinimo žodelis, kodėl, tarkim, nepasidomėta rumunų liudijimais (čia jau manyje sukirbėjo Hertos Müller įrėžta žymė). Pačių rusų – savos valstybinės sistemos aukų –­ liudijimus, tarp kitų, išgirstame.
Šis solidus veikalas toli gražu nėra grįstas vien autoriaus įrašytais pokalbiais. Starkas remiasi gausia rašytine medžiaga – publikuotais ir nepublikuotais atsiminimais, įvairių organizacijų (pvz. Rusijos „Memorialo") sukauptais archyvais ir pan. Tarkim, mes turime progos darkart patirti Dalios Grinkevičiūtės šeimos tragediją, jos asmeninę stiprybę – pasiremiama jos atsiminimų knyga. Autorius ieškojo medžiagos ir kelių valstybių – Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Kazachstano ir Lietuvos – archyvuose.

*
M. Starkas savo pasakojimą dėsto teminiais segmentais. Štai vaikų tragedija, kai kuris nors (ar abu) iš tėvų suimami; štai –­ vaikų namų „globa", atskiri įsivaikinimo atvejai; štai gimusieji Gulage – lageryje ar tremtyje; štai prisijungusieji prie iš lagerio išleistų gimdytojų jų tremtyje – galbūt po kokio dešimtmečio, netekus jų kūdikystėje, nespėjus nė jų veido įsiminti; štai iškart tremtyje atsidūrusieji su mama (paprastai tik su ja – šeimos tėvai iškart atskirti); o štai ir patys nepilnamečiai „nusikaltėliai" –­ pasmerkti pataisos darbams lageryje...
Ir – nuolatinis alkis, skurdas, pažeminimas, alinantis darbas – svarbesnis už šiaip taip organizuotą mokymąsi, net išprievartavimai; kartkartėmis – kažkieno sušildantis (pamaitinantis, priglobiantis) dėmesys. Ir drastiškos bausmės – oficialios, laukiančios nepaklusniųjų, ypač tų, jau „darbingo" amžiaus lageryje ar tremtyje sulaukusių... „Anna Aschenbrenner vos 13 metų pirmąkart pateko į karcerį. Jos prasižengimas: ji tiesiog paspruko nuo sunkaus, neįprasto darbo laukuose. Tai lagerio administracija interpretavo kaip bandymą pabėgti." (p. 239)
Neretai jau suaugusių Gulago vaikų sielose – visiška tuštuma, nežinia ten, kur turėtų būti bent atsiminimai apie tėvus, artimuosius – juk kalėjime ar lageryje pagimdžiusiai moteriai su kūdikiu matytis, juo rūpintis dažniausiai leista tik vienerius metus, tada jau – vaikų namai, galbūt įvaikinimas... „Sovietinėms institucijoms nepakako sugriauti šeimas fiziškai. Jos atimdavo iš vaikų jų asmeninę ir šeiminę tapatybę. Moteris, besivadinanti Margarita Semenova, iki šiandien nieko nežino apie savo tėvus ar giminaičius. „Lyg aštri šukė širdyje" ją gildo atsiminimai apie vaikų namus" (p. 117).
Ne mažiau dramatiškas, traumatizuojantis gali būti ir „laimingasis" variantas, kai patys vaikai nepatiria Gulagų, o, sakykim, saugiai, sočiai, mylinčių artimųjų (senelių, tetos ar vieno iš tėvų) prižiūrimi auga savo gimtajame krašte – tik be mamos ar tėvo, kurių (galbūt net akyse nematytų: ne vienas gimė jau suėmus tėvą) dingimas apgaubtas paslaptimi ir kurių sugrįžimas dažnusyk reiškia puoselėtų svajonių apie jauną gražią mamą ar tėtį sudužimą – į jau nusistovėjusį gyvenimą įžengia koks tėvu besivadinantis paliegėlis... Štai, tarkim, ir toks „siužetas": mergaitę, po dešimtmečio – nuo kūdikystės, –­ praleisto vaikų namuose, nugabentą pas motiną į tremties užkampį, vis kamuos priešiškumo kupinos abejonės: o gal tai visai ne mano mama?.. Arba dar prieškariu Sovietų Rusijoje įsitikinusių komunistų vaikai, tegu ir lankydami „kaip anksčiau" mokyklą, staiga patiria, kad jų taip gerbti už sąmoningumą tėvai akimirksniu (tai vėliau 1936–1939 m. „valymo" įkarštis bus pavadintas teroru) –­ tapo „liaudies priešais", o ši gėdinga žymė įspausta ir jų kaktose...

*
M. Starkas autentiškųjų liudijimų nepalieka be istorinio konteksto, bet nuorodas į, tarkim, Sovietijos galingųjų sprendimus, turėjusius įtakos ar net nulėmusius vaikų likimus, įterpia trumpai, lakoniškai, išvengdamas kokių nors įvadinių, apibendrinamųjų ir pan. „teorinių" pasažų. Bet tarp skaudžių asmeninių likimų randame ir ne mažiau šiurpinančių statistinių duomenų: pvz., taip tiesiogiai susiedamas asmeninį atvejį su visuotinumu, nusakydamas tremties mastą, autorius nurodo: „Lochthofeno gimimo metais [tai vienas iš nekart sutinkamų herojų, gimęs 1953 m. – A. P.] visoje SSSR pagal MVD duomenis tolimuosiuose regionuose tiesioginėje saugumo organų priežiūroje buvo 2 819 776 asmenys. Tai galėjo būti pavieniai asmenys, šeimos, socialinės grupės ar net ištisos tautos. Pagal tautybę didžiausią grupę sudarė vokiečiai –­ virš 1 240 000. Iš Baltijos šalių buvo kilę daugiau nei 140 000, tarp kurių 81 495 lietuviai. Ir 36 000 lenkų tuo metu dar buvo priverstinai apgyvendinti SSSR. Tarp šių tremtinių 1950 m. sausio 1 d. buvo 460 032 vien tik mokyklinio amžiaus vaikų." (p. 25). Pašnekovų pasisakymus, greta tiesioginių citatų, autorius apibendrina glaustai ir korektiškai (tai Vilniaus renginyje žavėdamasi ir dėkodama pažymėjo ir viena iš herojų).

*
Knygos pristatymo Vilniuje metu vis akcentuojant: tai būtina išgirsti naiviesiems ar abejingiesiems Vakarams, pati sau linksėjau: taip taip, mes šį skaudų savos istorijos puslapį puikiai žinome... Bet knygos skaitymas netapo tik žinomo pakartojimu – ir lietuviškieji likimai neretai atsiverdavo nematytąja briauna, ir, tuo labiau, žmonių užsienietiškomis pavardėmis istorijos sugulė į lig šiol nepatirtą ar bent neapmąstytą puslapį... Taip, žinojau faktą: Gulage „perauklėjamas" buvo ne tik nesąmoningasis Sovietijos elementas –­ ir socialistinio lagerio „nepriklausomų" valstybių atstovų buvo gan gausu... Bet šiame leidinyje aptikau itin skaudžiai atsišaukusią likimų giją: vokiečiai politiniai (dar prieškario) emigrantai... O, juk galime regėti švytinčias kokio Genosse ar Genossin akis, su lagaminėliu išlipus Maskvos stotyje... Atvykta į plačią visų darbo žmonių Tėvynę – ja tampančia ir tiems sąmoningiesiems, atsižadantiems savo engėjiškos ir kitaip kenkėjiškos šalies, – petys petin su atsidavusiais leniniečiais-staliniečiais statyti šviesų Komunizmo rūmą!.. Vokiečių suėmimai prasidėjo dar SSRS tebedraugaujant su Vokietija; na, gal ir negalime sovietiniams organams pripaišyti kitataučių ar imigrantų išskyrimo – šie valymo bangos buvo paglemžti lygia greta su „saviškiais"...

*
Kaip minėta, M. Starkas knygoje neiškloja iškart viso herojų pasakojimo, neperteikia užbaigto likiminio siužeto – to paties vaiko linija gali įsiterpti įvairiuose teminiuose skyriuose, o ne itin kibios atminties skaitytojas (kaip ir šių eilučių autorė) gali jų ir nebesuvesti į bendrą piešinį... Bet autoriaus tai, regis, numatyta ir į tai atsižvelgta: knygos gale pateiktos herojų trumpos biografinės reziumė. Štai, jei suintrigavo toji iš viršelio žvelgianti (numanomai –­ užsispyrusi) mergaičiukė, radę nuotraukos įvardijimą: „Dešimtmetė Tania Sagorje [tartina, matyt, Zagorjė –­­ A. P.] vaikų namuose 1946 m.", galime patirti: vokiečių emigrantų vaikas, gimusi 1936 m. Maskvoje; 1937 m. suimtas ir sušaudytas tėvas, po metų suimta motina, Gulago lageryje išbuvusi iki 1946 m.; iki to laiko Tania gyveno vaikų namuose, po to – kartu su motina tremtyje Sibire, lankė mokyklą, po jos – kvalifikuotos darbininkės statusas; 1957 m. persikėlė į VDR, po metų grįžo į Sovietų Sąjungą, vėl įsikūrė Maskvoje, neakivaizdžiai studijavo, 1974 m. vėl persikėlė į VDR, iki pensijos dirbo technike. Ar už šių faktelių nesiveria skausmingos egzistencinės sumaišties erdvės?..

*
Viename iš baigiamųjų knygos skirsnelių „Po Taikingos revoliucijos" autorius pateikia šių skausmingų, dažnusyk nutylėtų vaikystės, paauglystės išgyvenimų refleksiją jau istorinėms sąlygoms pakitus, pačioms tautoms atsivėrus savajai praeičiai, ilgus dešimtmečius ideologiniais pančiais varžytai. Ir čia autorius atviras individualumo įvairovei – toli gražu nesistengdamas tempti kiekvieno atvejo ant „rožinio kurpalio". Regime ir pastangas pamiršus kančias gyventi šia diena, bet dažniau – skausmingus savosios traumos apmąstymus, pirmąkart patiriant galimybę viešai prabilti apie savo kilmę, teistumo dėmę ir pan., galiausiai jų praeičiai tampant vaikų ar anūkų re­flektavimo objektu. Pagarbų praeities priėmimą liudija ir pastangos susigrąžinti savųjų kankinių bent jau kaulelius („(...) daugelis lietuvių dalyvavo parvežant palaikus iš Rusijos"; p. 407).
Taip, lietuviškas pavardes knygoje dažnai užtinkame. Sąmoningai nesiremiu tautiečių liudijimais – gi išsipasakojimai svetimajam nebūtinai yra skirti ir saviškiams...
P. S. Autoriui maloniai sutikus, siūlome nedidelio knygos fragmento vertimą.