Dalyvaudama „Poezijos pavasaryje“ visada žinau, kad susitiksiu su kūrėjais ir skaitytojais, kurių dalis tiki, kad poezija turi galios. Malonus pojūtis – saugus ir raminantis. 

Šių metų konferencijos tema „Poezijos galia ir begalybė“ taip pat prašo patvirtinimų, kad poezijos galios nesilpsta. Net siūlo jas išplėsti iki begalybės. Tai rodo didelį pasitikėjimą poezija. 

O jeigu poezija jo nepateisina? Taip irgi nutinka. Būna netgi visai kurioziškų situacijų. 

Pavyzdžiui, neseniai skaičiau apžvalgą^*, kurioje buvo aptariamos kelios poezijos knygos. Viena iš jų kalbėjo apie dvasines patirtis. Vertintojas teigė, kad knygoje aptiko nedaug poezijos. Žinoma, iškart susidomėjau, kaip jis ištyrė, kada yra poezijos. O kada jos – tik šiek tiek. Atsakymo tekste neradau. Pasirodo, knygose poezijos būna arba nebūna, ir viskas. Ji – deficitas.

Manęs, kaip kritikės, kartais taip pat klausia: ar tai, ką šiandien kūrėjai rašo, galima laikyti poezija? Klausimas lyg ir įprastas, tačiau šiame kontekste neatrodo nekaltas. 

Manoma, kad ne viskas, kas parašyta eilėraščio forma, yra poezija. Poezijai priskiriamas aukštas statusas, dėl kurio ji laikoma daugiau nei viena iš teksto rūšių – tai siektinas tikslas, aukštasis rašymo pilotažas (rašytojams) ir gilesnės prasmės esencija (skaitytojams). Su ja siejamas pajėgumas per kalbą apmąstyti vertingus fundamentalius dalykus (tokius kaip būtis, žmogiškumas). Statusas įpareigoja suteikti poezijai atsakingų užduočių, taikyti jai atitinkamus kriterijus.

Víena, kai tokios pažiūros laikosi patys kūrėjai. Pavyzdžiui, šį reiškinį simpatiškai apibūdinęs poetas Donaldas Kajokas. Jis teigia, kad rašydamas nuolat susiduria su kalbos ribotumu. „Poezijos yra“, kai jauti, kad taupia kalba pavyko išgauti labai daug – bežodis suvokimas ar patirtis surado tinkamą kalbinę formą, o ši išlaikė kūrinį paskatinusią emocinę įkrovą. Jo supratimu, skaitydamas gerą tekstą tą įkrovą gali pajusti ne kartą. Pačiam D. Kajokui poezijoje tai įgyvendinti padėjo mąstymas paradoksais, neleidęs būti kategoriškam ir griežtai formuluoti tiesų. 

Intuityviai suprantu, ką poetas turi omeny. Tikriausiai, kad tekstas siekia būti svarbių suvokimų talpykla, bando paveikti labai subjektyviai, kartais išsiverčia be jokių terminų, kurie sufleruotų apie reikšmingus dalykus. Dėl to man taip pat patinka poezija. 

Tačiau nenoriu sutikti, kad poezija yra toks aukštasis pilotažas, kuris siūlo išskirtinį turinį ir nekasdienišką kalbą. Kaip ir viskas, kas siejama su prestižu – tai suteikta vertė, dėl kurios deficitas pristatomas kaip rinktinis delikatesas. Po dideliu sureikšminimu gali slypėti labai abejotino skonio dalykai. Nenoriu tuo vadovautis.

 

Rūtos Tranaitės nuotrauka

 

Poezija vis dar yra menas, kuriamas iš krizės ir šviesos (tiesos) stygiaus. Ypač ryškiai tai matyti mūsų poezijos modernėjimo istorijoje, taip pat vykstant karui: kuo labiau esi ribojamas aplinkybių, tuo daugiau pajėgi perteikti. Tačiau šiandien poezijos šaltinių būna ir kasdieniškesnių. Nuostaba gali būti smulkmeniška, krizės ir atmintis – asmeniškesnės. Kai kam jie atrodo neprilygstantys galingam modernistų užmojui, siejamam su rizika ir metafiziniu užtaisu. Ar laikysime šiuos šaltinius svariais, vis labiau priklauso nuo suteikto konteksto.  

Tai, kad eilėraščiuose turinio nemažėja ir šis įvairėja, o juose, regis, neatsiranda „daugiau poezijos“, greičiausiai rodo, jog nesame abejingi meno raidai. Taip reaguojame į kintančią šiuolaikinio meno kalbą ir į pranešimo perdavimo būdus. Pastebime, kad sumažėjo kūrėjų jautrumas potekstei ir metaforos funkcijai. 

Poezijos pristinga, kai norisi, kad ji išlaikytų aukštą statusą, o tos viltys nepateisinamos. Ir atvirkščiai: tokia padėtis padeda išryškinti poezijos trūkumus, o kartais netgi pabrėžti suvokėjo ego. Juk eilėraštis operuoja ne tokiu giliu ir plačiu kontekstu, kokį manomės turintys. (Ne kitaip.) Todėl suvokėjui poezija gali pasirodyti esanti jokia, stokoti esencijos. Ar tokiu atveju iš tikrųjų kalbame tik apie poezijos deficitą? 

Žinoma, tai sakydama kiek perdedu. Turime geros poezijos, parašytos kasdieniška kalba. Bet sutinku, kad šiandien sunku pasakyti ką nors naujo ir naujai. 

Manau, prasmingesnis kelias – ne ieškoti poezijos (ar jos prestižo) buvimo įrodymų, bet mąstyti, kokia poezija mane paveikia.

Nepasakysiu nieko naujo, bet poezija man svarbi kaip terpė, kurioje mano suvokimui spendžiamos žabangos. Jas sukurti padeda ne naujos temos ar plevenantys išmintingi žodžiai, bet galimybė susidurti su individualiu kūrėjo (-os) mąstymu ir patirti jo vitališkumą. 

Todėl man parankiau meną apibūdinti ne ezoterikos, bet optikos terminais. Įdomu, kokį reiškinį poetas (-ė) perpratęs (-usi) ir kokiomis estetinėmis priemonėmis jam priderina optiką – metafora, ironija, stereotipais, tylos intarpais, o gal kasdienišku čiauškimu. Kokios jos savybės, veikimo dėsniai, su kuo ši sąveikauja? Juk eilėraščio tekstas nebūtinai skaidrus. Man svarbu, ką parinkta eilėraščio optika perteikia, o ką ja naudodamasi pamačiau ir ar tai buvo turininga. Verta būti lanksčiai tiek kito skausmui ir grožiui, tiek perteiktam jų supratimo būdui. Įtraukiantis poetinis tekstas gali leisti suvokti anksčiau neapmąstytų dalykų, atpažinti kito patirtį kaip savą ir priešingai – savą pažinti kitaip. 

Natūralu, ne kiekvienam tekstui tai pavyksta. Turbūt ne kartą teko susidurti su situacija, kai poetui (-ei) nepritrūko žodžių ir mūsų akivaizdoje ji(s) atskleidė visas prasmes. Tačiau – jokių žabangų. Neatsirado gyvybės. Yra visko, bet atrodo, kad nėra nieko. Tai nebuvo turininga. Su tuo susiduriu ir pati. Man sunku priimti tekstą, kuris per greitai išaiškina save, kuris mažai abejoja, daugiau teigia. Kai pratina mąstyti ir reaguoti pompastiškai, be pustonių, pasikliauti schema ir moralu. Kai pristatomas tarsi kažką įveikęs, nors man atrodo net nepradėjęs grumtis.

Gal tai reiškia, kad kalbos apie poezijos galią stip­riai susijusios su mūsų – poetų, skaitytojų – mąstymo apie pasaulį galia? Teigdami, kad stinga poezijos, netiesiogiai sakome, jog vieni nepasiūlo veikiančios optikos, o kiti pro ją nieko neįžvelgia. Kad nebepajėgiame tiek apmąstyti kitų, tiek kito suprasti. Taip netiesiogiai pripažįstame savo pačių negalią. 

 

* Martynas Pumputis. „Eskalatorius į žemutinius poezijos aukštus“, „Literatūra ir menas“, Nr. 4 (3764), 2023.

 

Dr. Neringa Butnoriūtė – dėstytoja, literatūros kritikė, neturinti ambicijų kurti literatūros.