Kartą Kaune prie kavos išsirutuliojo pokalbis, jog mes, humanitarai, mėgstame daug šnekėti, bet praktinės naudos iš to esą mažai: tarp teorijos ir praktikos žoji nemažas plyšys, kurio niekaip nepajėgiame įveikti, net ir tada, kai reikalo prispausti įkvepiame, įsibėgėjame ir pašokame vien tam, kad vėl išsitiestume ant kieto pragmatizmo grindinio. Norai būna geri, bet galutinis rezultatas, deja, ne visada: projektai persigeria tautinėmis klišėmis, etniškumo ugdymo strategijos nuklysta į imitacines lankas, dažniausiai tesugebančias pasiūlyti tik įprastinį, erotizuotą vaidilučių pasilaigymą po rasotus laukus arba kiek nekromantišką valstybinių laidotuvių romantizmą, ir šis, atkartotas n-tąjį kartą ir pakabintas ant tūlo vartotojo sienos feisbuke, ima netikėtai priminti sceną iš serialo „Paskutinioji karalystė“ su nešamu prieš kariuomenę šv. Kutberto relikvijų karstu, paskui kurį einantis vyskupas skelbia pergalę mūšiui dar neprasidėjus, o likę veikėjai prisiekia šventiems nabašniko pirštams.

 

Gyčio Norvilo nuotrauka

 

Kitaip tariant, pastangų įdedame nemažai, o rezultatai nedžiugina, tautinio ugdymo strategijos tampa paraštinėmis, erzinančiomis ir nebūtinomis iniciatyvomis, ir jos, jei sulaukia atgarsio, dažniausiai tik tose grupėse, kurios ir be strategijų jau gerokai linkusios į nacionalinių pasididžiavimų dešinę. Dar blogiau – kai kada tautiniai ugdymai linkę išskristi žvirbliu ir sugrįžti avijaučiu, o tada jau labai simptomiškai imama ką nors kaltinti ir baimintis, ypač etninės ir tautinės atminties praradimo. Kalbėdami šia tema metaforų ir analogijų naudojame daug, tačiau paprastai užmirštame, kad etninė atmintis turi ir kitą, paprastesnę, biologinę dimensiją, t. y. ji egzistuoja ne kažkur, bažnyčios šventoriuje ar kosmose, o tūno labai konkrečioje vietoje – žmogaus smegenyse.

Neurologiniai atminties veikimo principai dabar jau gana neblogai žinomi. Etninės atminties prasme įdomiausia yra ilgalaikė atmintis – tai, kas mūsų galvoje išlieka ilgiau nei akimirką. Paprasčiau tariant, žmogus atsimena dviem būdais: tai, ką išmoksta, išzubrina (kartodamas, įsimindamas faktus, įrašydamas žinias į semantinei atminčiai skirtą smegenų sritį), ir tai, ką patiria, atranda pats (nesimokydamas, bet susidurdamas su tam tikru reiškiniu, užfiksuojamu kitoje, epizodinės atminties smegenų srityje). Pavyzdžiui, tūlas užsienietis gali perskaityti apie Baltijos kelią (semantinė atmintis), tačiau tas žinojimas jam nekels didelių jausmų, tai tiesiog bus faktinės žinios, dažniausiai gana greitai primirštamos. Epizodinė atmintis veikia kiek kitaip: bendrumo jausmas Baltijos kelio dalyviui nėra išmoktas faktas, tai svarbus, perspektyvą keičiantis asmeninio gyvenimo įvykis, kuris dėl epizodinei atminčiai būdingo emocinio krūvio retai užmirštamas. Kitaip tariant, čia ir glūdi esminis skirtumas tarp įsiminimo ir atsiminimo, tarp žinojimo ir pažinimo. Kadangi epizodinė atmintis įgyjama tik pačiam išgyvenant įvykius, išmokimo ir pažinimo aspektas čia nepaprastai svarbus, ko gero, biologiškai užkoduotas mūsų smegenų struktūroje ir todėl sunkiai keičiamas.

Kita vertus, beveik visomis etninio ir tautinio ugdymo intervencijomis orientuojamasi būtent į mokymą (įsiminimą, išmokimą, kartojimą), tačiau siekiama ne faktinio žinojimo, bet emocinio atsako, lietuvybės meilės jausmo. Ignoruojant asmeninės patirties aspektą išsigelbėjimo ieškoma lietuvių kalbos taisyklėse, privalomos literatūros sąrašuose, tautinėje mokykloje ir panašiuose aptakiuose konceptuose, iš esmės instituciniuose ir neturinčiuose daug bendro su gyvenimu, gyva kultūra. Akivaizdi mokinių nemeilė būtent tokiam mokymo pobūdžiui yra ryškus ženklas, kad šie metodai nelabai veiksmingi: dažniausiai šitaip įgytos žinios netampa ilgalaikės, ima dilti iš atminties kone tą pačią akimirką, kai nustojama jas kartoti. Tai neskatina refleksijos, atvirkščiai – moko kalbėti šablonais, mintinai iškaltais teksto fragmentais, dainuoti nesuprantant žodžių.

Be to, institucinis mokymas turi ir kitą probleminę pusę – šiuolaikinėje visuomenėje iš esmės tėra likusios 3 žmonių grupės, kurioms taikoma privaloma ilgalaikė institucionalizacija: kaliniai, psichikos ligoniai ir... mokiniai. Ką tai sako apie mūsų požiūrį į jaunąją kartą? Kodėl nepasitikime jaunuomenės gebėjimu tęsti lietuvišką kultūrą, nepasitikime tiek, kad prireikia formalaus 12 metų nuosprendžio? Jaunoji karta nuo gimimo yra pačios gamtos aprūpinta gana neblogu gebėjimu mokytis: žaidžiant, imituojant, išlukštenant reikšmes iš kultūrinės aplinkos, tad kai kuriais atvejais formalusis mokymas galbūt net nėra reikalingas arba bent jau gali būti pakeistas kitomis, užklasinėmis veiklomis. Be to, priverstinis neįdomaus kultūrinio teksto skaitymas meilės neprideda, o parinktas ne pagal amžiaus grupę ar visuomeniškai pasenęs kartais ir traumuoja. Tautinės autentikos puritonams, tiesa, kankinimas turiniu nėra toks jau ir svetimas: abejotinos kokybės muzikinių kūrinių įtraukimas į mokymo programą padvelkia kakofonišku išbandymu liaudiška derme, o privaloma Jono Biliūno kaimiškojo blood & gore estetika jau kažin kelintai moksleivių kartai sukelia labai nemalonų skaitymo potyrį, nuo pat mažens formuojantį nusivylimą lietuvių kilmės literatūra.

Literatūros kūriniai, tiesa, kartais sunkiai suprantami ne vien tik dėl jausminių ar etinių priežasčių. Dar 1980-aisiais dvi moteriškės (Donna Recht ir Lauren Leslie) sugalvojo paprastą, bet gana įdomų eksperimentą: vidurinės mokyklos mokiniams davė perskaityti tekstą apie beisbolą ir tada paprašė vaikų suvaidinti teksto turinį. Rezultatas visiems buvo gana netikėtas: gerai skaitantiems klasiokams užduotis sekėsi sunkiai, o skaitantys prastai, bet iš bendro išsilavinimo kažką žinantys apie beisbolą, tekstą atkūrinėjo geriau. Taip prasidėjo jau 3 dešimtmečius trunkantys skaitymo supratimo tyrimai, besisukantys aplink numanomą hipotezę: be išsamaus, išankstinio kultūrinių žinių bagažo mes neturime supratimo, apie ką skaitome. Pagalvojus apie lietuvišką literatūrą su piemenėliais ir užkuriais, su žagrėmis, žaizdrais ir virtimais per žardą... Kiek miesto betono džiunglėse užaugusiai kartai yra suprantami ir aktualūs tokie tekstai, net jei aš, etnologė, kartais nežinau, kaip atrodo vienas ar kitas žemės ūkio padargas? O kaip platesnis pasaulėvaizdžio kontekstas su sudėtingomis, metaforinėmis reikšmėmis, paskendusiomis laike ir istorijos verpetuose? Iškalame testų atsakymus, nesuprasdami kaip eilėraštį (!), tai kur čia dar meilė? Jau pats posakis „išmokti kaip eilėraštį“, sulyginantis suvokimo stoką su mokykline poezijos patirtimi, turėtų raudona vėliavėle žymėti problemines literatūros dėstymo strategijos vietas.

Žinoma, kaip liaudis sako, reikia domėtis, reikia skaityti. Panašiai ir skaitome motyvaciniuose laiškuose norinčiųjų stoti į etninės pakraipos studijas: „Aš myliu lietuvių kultūrą, noriu daugiau ja pasidomėti.“ Šiame meilės kontekste šiek tiek kraupus žodis „domėjimasis“, toks stalkeriškas, lyg tamsoje besitrinantis gerbėjas slapčia fotografuotų savo Džuljetą pro praskleistas užuolaidas. Jausmai nėra domėjimasis, nėra išsamios dosjė, medžiagos rinkimas apie išrinktąją (kultūrą). Jausmus reikėtų jausti, savotiškai nukreipti tą archetipinę, pasąmoninę tėkmę interpretacijos, įkvėpimo linkme. Kūryba juk nėra jau buvusios kūrybos, net jei ji būtų ir labai autentiška, atkartojimas ar kopijavimas – jai būtinas naujumo elementas. Kai kultūra praranda tėkmę, ji miršta, tampa tik muziejiniu, kolekciniu objektu, mažai kam įdomiu išskyrus kelis specialistus.

Kartais, žvengiant į įvairias tautinės kultūros saugojimo strategijas, nenoromis kyla klausimas, ar mes įsisąmoniname skirtumą tarp imitacijos ir interpretacijos, ypač kai prioritetu tampa autentiškumu pridengtos etniškumo klastotės, bet ne etninės kultūros modernios inkarnacijos, kad ir, pavyzdžiui, tokioje diskusijoje po vienos etninės kultūros konferencijos: „Man nepriimtinas toks folkloristinės medžiagos naudojimas visokiems kompiuteriniams dalykams. Reikia neduoti tos prigimtinės kultūros medžiagos niekam, neleisti tų žmonių į archyvus.“ Uždaryti kultūrą į haremą kaip pasakų Šachrazadą – pasiūlymas „įdomus“, tačiau ne itin panašus į sveikus emocinius santykius su mūsų kultūra. Kompiuteriniai žaidimai, interaktyvios veiklos skatina mokinių mokymą per patirtį, pažinimą. Pavyzdžiui, edukacinis žaidimas „Oregono kelias“ dar nuo 1971 m. itin sėkmingai naudojamas mokant jau nebe pirmą amerikiečių kartą laukinių Vakarų istorijos, o lenkų „Raganius III“ supažindina visą pasaulį su slaviškos estetikos ir tautosakos palikimu. Tokias ir panašias iniciatyvas reikėtų skatinti, o ne kelti joms dirbtines kliūtis.

Viskas tampa dar sudėtingiau pradėjus kalbėti apie sovietinę kartą, kuriai asmeniniais tautinės atminties fragmentais tampa Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“, Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai, stipriai aranžuotas Dainų švenčių folk­loras, krepšinio kultas ir pan., t. y. tai, ką mūsų puritoniškai nusiteikę tautinės kultūros gelbėtojai lyg ir norėtų pamiršti kaltindami panašias adaptacijas neautentiškumu, neteisingu interpretavimu, bet iš tiesų ragindami ištrinti visos kartos tautinę atmintį. Sovietinės kartos palikimas svarbus ir kitu aspektu: įvairiose ugdymo strategijose esame linkę akcentuoti atsparumą propagandai ar populizmui, tačiau kartu iš mokyklinių programų išmetame visus socializmo literatūros ir žurnalistikos pavyzdžius. Kaip atsitiktiniame tekste jaunoji karta turėtų atpažinti subtilias propagandines užuominas, jei tokių tekstų ji greičiausiai niekada nėra mačiusi? Šiuo atveju neigiama skaitymo patirtis, sovietinio absurdo įspūdis, ko gero, nuveiktų daugiau nei be konteksto kartojamos patriotinės klišės.

Abipusis kūrėjo ir auditorijos, mokyklos ir mokinio, išsilavinimo ir poreikio ryšys yra svarbus bet kokiose strategijose. Komerciniuose projektuose vartotojo patirties ir grįžtamojo ryšio reikšmė gerai suprasta, nes nuo jos priklauso galutinio produkto kokybė ir viso projekto sėkmė. Institucinėse, edukacijos sferose tokio ryšio lyg ir bijomasi. Galbūt kaip iššūkio ekspertizei ar autoritetui? Patyrimo prasme tikriausiai reikėtų peržvelgti tautinio turinio pasiūlą, laikotarpio, kultūrinio, technologinio virsmo kontekste ieškoti savų ar verstinių kūrinių, kurie neskandintų naujos kartos kalbiškai ir kultūriškai nesuprantamose sąvokose, tegul ir iš to, numelioruoto lietuviško kaimo. Be to, vertėtų ne vien tikrinti, ką mokiniai išmoko atmintinai, bet žvelgti ir iš (vartotojo) patirties pozicijos ieškant santykio, pažinimo, ypač siekiant emocinio tautinės meilės atsako.