Aurelija Drevel. Toksiškas moteriškumas

Prieš gerą dešimtmetį, kai internetas dar buvo jaunas, asmeninės kai kurių mano draugų ir pažįstamų paskyros nuolat skęsdavo įvairių feel good paveikslėlių jūroje, ypač patvinstančioje prieš įvairias metines šventes. Uoliausiai šioje meminės sklaidos sferoje darbavosi mūsų moteriškasis sekretoriato ir buhalterijos kolektyvas, atsiųsdavo visko: nuo pūkuotų kačiukų iki motyvacinių gamtinių idilių, iš kurių labiausiai  įstrigo vienas, regis, gana įprastas vaizdas – levandų lauke šokanti ilgaplaukė mergina – su prierašu: „Išmeskite visus toksiškus žmones iš savo gyvenimo.“

Laikui bėgant tokių internetinių toksiškumo filosofijos pavyzdžių teko matyti nemažai, pačios frazės ir jų iliustracijos kiek skyrėsi, tačiau konstruktas likdavo panašus: graži, dažniausiai gamtinę idilę vaizduojanti fotografija suporuota su vieno sakinio fraze, siūlančia atsiriboti nuo toksiškų žmonių ar minčių, juos išmesti, socialiai atskirti. Pats toksiškumo konceptas dažniausiai likdavo neaiškus, apeliuodavo į moteriškoje spaudoje dominuojantį psichologizmą ir emocines elgesio interpretacijas: toksiškais paprastai įvardijant asmenis ar mintis, sukeliančius sumaištį, barnius, priešpriešas, negatyvias emocijas, ir visa tai prilyginant beprotybei, užkrečiamai ligai. Moteriškose sveikatingumo, jogos ir panašiose aplinkose viskas įgaudavo dar ir šiek tiek pranašišką, perspėjančią intonaciją: neatsikratę konfliktiškų žmonių, susigadinsite gyvenimą, niekada nebepasiekiate viso potencialo ir taip prarasite neva 100 % pasiekiamą finansinę bei asmeninę laimę. Tulžingame pastarojo dešimtmečio tapatybių politikos kontekste panašios toksiškumo koncepcijos ėmė įgyti ir ryškų lytinį, antivyrišką at­spalvį, kai toksiškam vyriškumui prikišama praktiškai viskas: pradedant šeimos barniais ir baigiant prastu koroninės pandemijos valdymu.

Viešojoje sferoje toks požiūris dabar madingas: toksiškas vyriškumas neva persmelkęs visas kultūros normas ir bendruomenės struktūras. Tokios vyriškos kultūros užterštumo atributais paprastai minimi smurtas, nejautrumas, panieka moterims, mažumoms, seksualinis plėšrumas, polinkis rungtyniauti, kartais net ir savitvarda, racionalumas, objektyvumas, santūrios saviraiškos formos. Neretai toksiškas vyriškumas siejamas su psichologija ir auklėjimu, intervencijų taikiniu pasirenkama mokykla ir auklėjimas plačiąja prasme naikinant tradiciškai vyriškus jaunosios kartos auginimo aspektus, savotiškai nuberniukinant, auginant visus vaikus mergaitiškai ir teoretizuojant, jog taip blogojo (vyriško) elgesio tendencijos visuomenėje turėtų išnykti. Suaugusiųjų sferose toksiško vyriškumo siūloma atsikratyti įvairiomis institucinėmis moterų kvotomis, imantis teisinių konvencijų ir bausmių, o kartais ir seno, laiko patikrinto raganų medžioklės metodo įvairiais naming & shaming ar cancel kultūros pavidalais.

Vis dėlto lytinės lygybės dėlei (ypač psichologine prasme) reikėtų pažvelgti ir į kitą pusę, t. y. neigiamas moteriškumo manifestacijas. Iš įvairių neurologinių, biologinių ir psichologinių studijų jau gana neblogai žinome, jog abi lytys skiriasi smegenų struktūra, neurojungčių pobūdžiu, kūno cheminiais ir biologiniais procesais. Visi šie skirtumai veikia elgesį, mąstyseną, lyčių pasaulėjautos pranašumus ir trūkumus, skirtingus prioritetus, pasaulio matymo ir reagavimo į jį būdus, taigi turėtų veikti ir įvairias psichologines patologijas, problemišką elgesį. Kitaip tariant, jei pripažįstame, jog toksiškas vyriškumas kyla iš vyriškosios kultūros ar fiziologinio kūno (t. y. jis nėra žmogiškas, bet būdingas tik vienai, vyriškai lyčiai), tada moteriškai lyčiai taip pat turėtų būti būdingas panašus toksiškas moteriškumas, nulemtas šios lyties kultūros ar fiziologijos. Kaip ir vyrų patologijų atveju, moteriškas toksiškumas lygiai taip pat turėtų būti projektuojamas į politines ir socialinio gyvenimo plotmes, o moterims vis dažniau dalyvaujant įvairiose viešojo gyvenimo sferose, turėtų daugėti ir tokių negatyvios moteriškos įtakos pavyzdžių. Ypač sferose, kuriose neproporcingai dominuoja moteriškos lyties darbuotojai.

Šiame kontekste įdomūs Anne Campbell ir Paulos Stockley atlikti moterų agresijos tyrimai. Anot jų, moterys dažniau linkusios naudoti mažiau fiziškai rizikingas, netiesiogines varžymosi ir agresijos strategijas, t. y. supykusios dažniausiai nepuola muštis, bet pyktį išreiškia kitaip, socialiai, pavyzdžiui, atsisakydamos bendradarbiauti su varžovėmis, griaudamos jų reputaciją, siekdamos išmesti priešininkes iš savo socialinės grupės, skatindamos kitus bendruomenės narius su nemėgstamomis kolegėmis nebendrauti, nuo jų nusigręžti. Moterų konfliktuose žala daroma pamažu, per paskalas ir socialinę atskirtį, pasitelkiant sąjungininkes, grupėmis. Tokių elgesio apraiškų nesunku pastebėti moteriškuose darbo kolektyvuose, mokyklinėse mergaičių klikose. Šiuolaikiniais tokio elgesio pavyzdžiais galėtų būti ir įvairios internetinės cancel kultūros apraiškos, kurių tikslas ne tiesiogiai ką nors sunaikinti, bet sugriauti asmens, įmonės reputaciją ir taip jais atsikratyti. Netiesioginės moteriškos agresijos aukos atsiduria už visuomenės ribų, tampa izoliuotos. Nors tokia puolimo strategija mažiau rizikinga pačioms moterims agresorėms, jų aukas tai žaloja ne ką mažiau nei fizinis smurtas, ypač moteris, kurios labiau nei vyrai priklauso nuo emocinių, tarpusavio ryšių, bendrumo jausmo. Internetiniame amžiuje didelė dalis socialinių interakcijų vyksta netiesiogiai, per technologinius mediumus, todėl tokia moteriškos agresijos forma lyg ir tampa dominuojanti, perimama: kam nors užvožti į nosį per kompiuterio ekraną sudėtinga, tačiau socialinio atskyrimo, gąsdinimo, paskalų strategijos pasiteisina.

 

Aurelija Drevel. Toksiškas moteriškumas
Autorės nuotrauka

 

Kitu problematišku moteriškosios kultūros aspektu tampa jausmingumas ir subjektyvios, išgyventos patirtys. Moterys bendrąja prasme labiau linkusios įsijausti į kito jausmus. Problemų kyla tada, kai subjektyvus įsijautimas tampa vieninteliu kelrodžiu socialinėje situacijoje ir išauga iki objektyvios realybės neigimo: tada tautinių mažumų grupės infantilizuojamos arba demonizuojamos, parama lytinėms mažumoms tampa biologiniu lyties neigimu, o susirūpinimas prievartos aukomis – tikėjimu bet kuria moterimi. Be to, politinėje ar kultūrinėje plotmėje manipuliuoti jausmais yra daug lengviau nei logika, užuot klausus „Ką jūs galvojate?“, teirautis „Kaip jaučiatės?“ ir tokiu būdu svarstyti ne strategijos privalumus bei trūkumus, bet kurstyti minios jausmus, pateisinti požiūrių dogmatizmą, riaušes ir kitus savos pusės klystkelius, vengti potencialiai politiškai nenaudingos diskusijos.

Moteriškas jausmingumas tampa problemiškas ir kitu aspektu. Moterys yra imlesnės neigiamoms emocijoms, joms dažniau būdingas pavydas, liūdesys, nesaugumo, kaltės ar vienatvės jausmas, baimė, frustracija ir ypač – nerimas. Gana paradoksaliai tyrimų kontekstuose išryškėja ir tam tikra koreliacija tarp nerimo ir gyvenimo vakarietiškose, lygybę propaguojančiose visuomenėse: kuo visuomenė instituciškai lygesnė lyčių lygybės prasme, tuo daugiau moteriško nerimo, ir, atvirkščiai, tokia tendencija uždaroms visuomenėms būdinga mažiau. Panašu, toks moterų nesaugumo jausmas nėra patriarchalinio mąstymo pasekmė, greičiau kyla dėl kitų priežasčių: priverstinio savarankiškumo, nuolatinių, stabilių socialinių ryšių trūkumo, negalėjimo permesti atsakomybės naštos kam nors kitam, gana aukštai iškeltos lūkesčių kartelės ir pan. Kitaip tariant, didesnė lygybė šios problemos nesprendžia, veikiau kelia vis daugiau streso ir kartu daugiau neurotiškų, drastiškų ar iracionalių reakcijų. Žmonės, taip linkę reaguoti į gyvenimo išbandymus, neretai paprastas, įprastines gyvenimo situacijas suvokia kaip dideles grėsmes, o smulkius sunkumus – kaip neįmanomus, neišsprendžiamus uždavinius. Baimė neretai tampa baisesnė nei pats įvykis, kurio bijomasi, įgauna maginio mąstymo aspektų: kultūriniuose kontekstuose tai išauga į nuodėmės, demoniškų priešų baimę, taip pat į kaltę nusidėjus, dvasiškai ar socialiai. Ko gero, neatsitiktinai kaltės jausmas tampa svarbia moteriško aktyvizmo diskurso ašimi, ypač kalbant apie pasiturinčiųjų, privilegijuotųjų žmonių (savo) kaltę ir apie absoliutų, dvasinį diskriminacijos ar prievartos aukų nekaltumą ignoruojant kultūriškai kompleksiškas ir nevienareikšmiškai interpretuotinas situacijas.

Baimė susijusi ir su kitu moteriškos kultūros aspektu – perdėtu atsargumu. Moterys gerokai labiau nei vyrai linkusios vengti skausmo: visų pirma fizinio, taip pat – emocinio. Tokia skausmo, traumų baimė skatina nerizikuoti, užsidaryti savotiškame patirties šiltnamyje, net tada, kai protinga rizika naudinga ir reikalinga. Panirusios į baimių, grėsmių pasaulį moterys nejučiomis ima save ir kitus įsivaizduoti kaip amžiną auką, saugotis ne tik realių, bet ir įsivaizduojamų pavojų, o norėdamos jų išvengti – ieškoti pirmų ženklų, nuorodų į potencialiai kada nors įvyksiantį nusikaltimą. Taip grėsmės lygiai tarsi niveliuojami, o galimas veiksmas tampa jau įvykusiu, neišvengiamu įsivaizduojamos siaubų grandinės rezultatu. Tuomet atsitiktinis žvilgsnis prilyginamas išprievartavimui, atsitiktinis komentaras – Holokaustui. Kultūrinėje plotmėje tai dažnai išvirsta į perdėtą politinį korektiškumą, smulkmenišką kalbos demonizavimą, visur matant rasizmą, seksizmą, homofobiją ir kitus baubus, bet tuo pačiu pamažu paminant žodžio laisvės, nekaltumo prezumpcijos ir kitus svarbius vakarietiškos teisės principus. Tokia į edukacines sferas perkelta moterų atsargumo kultūra ugdo baimingą jaunąją kartą, matančią grėsmes visur ir visada, laikančią save garantuota jei ne prievartos, diskriminacijos, tai bent jau klimato kaitos auka, paskendusią kaltės jausme ir nerime dėl visko, įsuktą į nesibaigiantį emocinio pragaro ratą.

Panašios tendencijos tampa svarbios ir tada, kai kalbame apie socialines medijas ir jų įtaką formuojant kultūrinius, politinius diskursus. Kalbėdami apie technologijas ar internetą dažniausiai a priori įsivaizduojame, jog šios aplinkos priklauso ar bent jau priklausė vyriškosios kultūros sferai. Toks požiūris nėra visai teisingas: technine prasme sudėtingesni konceptai, programos iš tiesų ilgai buvo daugiausia vyriškos kultūros dominija, tačiau nuo pat kompiuterizacijos pradžios moterys taip pat naudojosi technologijomis savo, moteriškoms reikmėms, techniškai galbūt paprastesnėms, tačiau kultūriškai ne mažiau įtakingoms. Kitaip tariant, kol vyrai žaidė „Doom“, moterys ne mažiau laiko praleisdavo prie kompiuterinio pasjanso. Kol vyrai siuntėsi piratines programas, filmus ar muziką, moterys lankėsi supermamų, mezgimo, kulinarinių hobių puslapiuose. Tokiose virtualiose erdvėse formavosi kitokia, moteriška interneto kultūra, dažniausiai grįsta ne politiniais, bet namų apyvokos reikalų autoritetais, moteriškų bendruomenių socialine struktūra, santykių dinamika ir dvasingumo formomis. Tokie, moteriškose aplinkose suformuoti komunikacijos įpročiai, be abejonės, persikėlė ir į kiek vėlesnes socialines medijas, kurių struktūra buvo gerokai palankesnė moteriškiems konfliktų sprendimo ir socialinės kontrolės būdams.

Kitaip tariant, skaitmeniniuose, technologiniuose kontekstuose moteriškos agresijos, neurotiško jausmingumo, baimės raiška svarbi, kai kuriais atvejais galbūt ir lemiama formuojant radikalius, į perdėtą saugumą ar korektiškumą orientuotus požiūrius. Toks toksiškas moteriškumas tampa savotiška moteriško totalitarizmo forma, tik vietoj rūpesčio stokos mus ima smaugti rūpesčio perteklius: jausmai iškeliami virš sveiko proto, neigiama objektyvi tiesa, rengiamos brutalios socialinio susidorojimo ir nutildymo kampanijos, skatinamas perdėtas saugumas, kyla įsivaizduojamų grėsmių baimė.

Tokiame lyčių tapatybių politikos kontekste, pastebėjus vienos moters (ar vyro) nuopelnus, galbūt būtų prasminga klausti, ar mums reikia daugiau tokių ŽMONIŲ, o ne ar mums reikia daugiau moterų? Ar mums reikia daugiau išskirtinių, Angelos Merkel ir Ruth Bader Ginsburg tipo asmenybių, o ne apskritai bet kokių moterų? Galbūt prasmingiau orientuotis į žmogišką talentą, gerąsias žmonių, o ne lyčių savybes, užuot aukštinus tokį gebėjimą niveliuojančias bendrines lyties klišes, vyrišką toksiškumą gydančias moterišku nuodingumu?

Draugai