Ar įmanoma mąstyti apie praeitį, jeigu klimato atšilimas yra realybė?

Kas istorija yra šiandien? Kokius tikslus šis mokslas sau kelia ir kokius vaidmenis atlieka?

Į šiuos klausimus galima atsakyti tik tuomet, kai perskaitę istoriografijos klasikos tekstus pasidomėsime, kas vyksta sferoje, paprastai vadinamoje nekonvencine istorija. Šios avangardo zonos tyrinėjimas leidžia suvokti, kas rūpi originaliai mąstantiems mokslininkams, kokią istorijos ateitį jie nori kurti, kaip savo darbų prasmę ir vertę jie nusako šiandienos visuomenės lūkesčių bei rūpesčių kontekste.

Šeštasis „Istoriko teritorijos“ tekstas tęsia pasakojimą apie akademikų pastangas kurti naujus (tiek turinio, tiek ir formos prasme) istorijos mokslo subžanrus.

Rašant jį daugiausia remtasi nekonvencinės istoriografijos tyrinėtojos Ewos Domańskos studija „Žinija apie praeitį –­ ateities perspektyvos“ („Wiedza o prze­szłości – perspektywy na przyszłość“, Kwartalnik Historyczny, 2013, vol. CXX, z. 2).

I. Aplinkos istorija

XX a. 7 ir 8 dešimtmečiais Prancūzijoje ir JAV atsirado naujas subžanras –­­ aplinkos istorija (angl. environmental history), kurios susiformavimą lėmė tiek paradigmų kaita akademinėje sferoje, tiek ir padidėjęs Vakarų visuomenės dėmesys aplinkosaugai.

Aplinkos istorija tyrinėja, kaip susiklostė ir keitėsi žmogaus santykiai su jį supančia aplinka, sutelkiant dėmesį ne tik į konkurencijos (kuri paprastai suvokiama kaip „gamtos užkariavimas“) apraiškas, bet ir į bendradarbiavimo formas.

Aplinkos istorijos pranašu ir kartu šio subžanro klasika laikoma Fernand’o Braudelio tritomė studija „Viduržemio jūra Pilypo II epochoje“ (pirmasis leidimas – 1949). Pagrindinis šio fundamentalaus tyrimo veikėjas yra ne žmonės, o geografinė erdvė –­ Viduržemio jūros regionas. F. Braudelį domina viskas: geografinės šio regiono formavimosi aplinkybės, jo flora, fauna, klimatas, gamtos ištekliai. Aptaręs šiuos dalykus istorikas imasi tyrinėti Viduržemio jūros regione egzistuojančių valstybių sienų raidą, sausumos ir jūrų kelius, turgų dydžius, pinigų cirkuliaciją. Knyga pribloškianti savo užmoju, empirinių duomenų gausa bei virtuoziška faktų interpretacija. Kaip pažymi Zenonas Norkus, „Braudelio šedevras taip ir liko neprilygstamas ir nepakartojamas“*.

Šiandienė aplinkos istorija glaudžiausiai bendradarbiauja su istorine geografija ir istorine ekologija, jos interesų sfera susiliečia su klimato istorija, taip pat – su žemdirbystės istorija.

Aplinkos istorijos subžanre galima rasti įvairių specializacijų, išryškėjančių geografiniu (JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos etc.), chronologiniu (antikos, viduramžių, Naujųjų laikų) ir tematiniu (konkrečių miestų, jūrų, miškų, ledynų) aspektais.

Paprastai vidutinis statistinis Vakarų civilizacijos atstovas ima mąstyti apie nevienareikšmius žmogaus ir aplinkos santykius po kokio nors gamtos kataklizmo. Tokių sukrėtimų XXI a. būta daugybė, tačiau bene didžiausią smūgį JAV ir Vakarų Europoje gyvenančių „gamtos užkariautojų“ savivertei sudavė du įvykiai: uraganas Katrina, 2005 m. rugpjūčio pabaigoje nusiaubęs Luizianos valstiją ir Naująjį Orleaną, bei Islandijoje 2010 m. balandžio mėn. išsiveržęs Eijafjalajokudlio ugnikalnis, į atmosferą išmetęs tokį pelenų kiekį, kad oro transportas Europoje buvo visiškai paralyžiuotas.

Aplinkos istorija yra viena iš tų istorijos tyrimo sferų, kurioje humanitarika ieško sąveikos su gamtos mokslais galimybių ir jas randa. Šios sąveikos dėka XXI a. žmogus mokosi į save ir pasaulį žvelgti ne per civilizacijos prieš­priešinimo gamtai prizmę, bet mėgina įsisąmoninti paprastą tiesą – žmonių istorija netenka prasmės, kai nesugebama įžvelgti jos sąlyčio su aplinka svarbos.

II. Posthumanistinė ir daugiakryptė istorija

XX a. pabaigoje tikra publikos numylėtine tapo mikroistorija (angl. microhistory). Tai istorijos kryptis, kurios atstovai susitelkė ties mažojo žmogaus ir mikrosiužetų analize, įžvelgdami nedideliuose dalykuose praeities kitoniškumą, kontrastus, keistenybes. Mikroistorija tapo maištingu atsaku visuotinei socialinei istorijai, praradusiai žmogiškąją dimensiją. Tiesa, XX a. 8 dešimtmetyje Vakarų istoriografijos avangardu laikyta kryptis greit tapo visuotinai pripažintu subžanru, kuriam oponuoti ėmė naujos maištininkų praeities tyrimų ceche pajėgos.

Viena iš tokio atsako mikroistorijai formų galima laikyti posthumanistinę ir daugiakryptę istoriją.

Jos adeptai antropocentrinę viziją („žmogus – visatos centras“) pakeičia žmogaus vietos giliojoje istorijoje (angl. deep history) paieškomis, suvokdami žmonijos egzistenciją tik kaip vieną iš daugelio siužetų, galinčių dominti praeities tyrinėtojus, dirbančius posthumanistinės (angl. posthumanities) ir daugiakryptės istorijos (angl. multispecies history) sferoje.

Istorijos subžanro tyrinėjimų objektas – itin ilgos laiko trukmės, o šios srities mokslininkai bando atsakyti į klausimą, kokios milijonus metų užsitęsusios gyvybės formų transformacijos leido istorijos arenoje pasirodyti žmonijai? Atsakymo į šį klausimą giliosios istorijos tyrinėtojai ieško analizuodami pačių įvairiausių gyvybės formų (mikrobų, augalijos, gyvūnijos) raidą ir glaudžiai bendradarbiaudami su biologijos, zoologijos, neuromokslų sferoje dirbančiais tyrinėtojais.

Taigi istorikams įprastas maždaug 6 tūkstančių metų laikotarpis (kuriame išsitenka žmonijos „sprintas“ nuo pirmųjų civilizacijų atsiradimo Derlingo pusmėnulio upių slėniuose iki bokštų dvynių griūties Niujorke) pakeičiamas plačia panorama, kurioje žmonijos istorija ima panėšėti į mažo burlaivio kelionę permainingos nuotaikos vandenyno bangomis.

Kas yra žmogus? Kokia žmonijos eg­zistavimo prasmė istorijos tėkmėje? Kaip žmogui pamatyti save iš ne-žmogaus perspektyvos? Ar žmonija sugebės išlikti daugiakryptėje istorijoje? Tokius klausimus kelia posthumanistinė prieiga, tuo pat metu siūlydama daugiakryptei istorijai naują idėjinę-teorinę tapatybę.

III. Vienas intelektualinis eksperimentas

Postkolonijinių studijų autoritetas Dipeshas Chakrabarty, beje, nuosekliai be­sidomintis aplinkos istorija, 2009-aisiais publikuotame tekste „Istorijos klimatas: Keturios tezės“ (Critical Inquiry, 2009, Vol. 35, Nr. 2) suformulavo keletą minčių, kuriomis komentuoja ir įkontekstina minėtus dalykus, susijusius su aplinkos, daugiakryptės ir giliosios istorijos subžanrais.

O jeigu Vakarų civilizacijos poveikis aplinkai bei įvairioms gyvybės formoms yra toks negatyvus, kad mūsų išlikimui žemėje pavojų keliančių procesų nebeįmanoma nei sustabdyti, nei sumažinti jų daromos žalos? Tokia prielaida tampa atskaitos tašku D. Chakrabarty suformuluoti keturias tezes:

1. Žmogiškasis faktorius kaip esminė klimato kaitos priežastis naikina tradicinėje humanitarikoje nusistovėjusią skirtį tarp istorijos ir gamtos mokslų, parodydama šios skirties nepagrįstumą. Žmogus sugebėjo pakeisti Žemės rutulį gaubiančio oro sluoksnio sudėtį, paspartino ledynų tirpimą ir sąlygojo jūros lygio kilimą, taip tapdamas geologiniu veiksniu, lemiančiu esminius fizinius procesus, vykstančius žemėje.

2. Antropoceno arba Naujosios geologinės epochos (kurioje žmogus tampa geologiniu veiksniu), idėja skatina iš naujo apmąstyti modernizacijos / globalizacijos istoriją, kuri iki šiol buvo rašoma remiantis laisvės sklaidos idėja. Antropocenas – netyčinis, tačiau skausmingas žmonijos technologinių pasirinkimų rezultatas, su kurio pasekmėmis teks susidurti artimiausioje atei­tyje mūsų vaikams ir anūkams.

3. Antropoceno epocha verčia mus inicijuoti dialogą tarp visuotinės kapitalo istorijos ir žmonijos giminių istorijos (angl. the species history of humans). Modernybės istorikai (kaip, beje, ir kitų istorinių epochų) tyrinėtojai dirba su rašytine žmonijos istorija, tačiau jų studijoms prieinamas istorijos ruožas nepadeda atkurti viso situacijos, kurioje mes atsidūrėme XXI a., vaizdo. Tai padaryti be intervencijos į giliąją istoriją (kur žmonijos giminių raida įsilieja į gyvybės žemėje istoriją) yra sunkiai įmanoma.

4. Kapitalo istorijos ir rūšių istorijos susikirtimas kartu yra ir istorinio pažinimo ribų tyrimas. Mąstydami apie klimato kaitos sukeltą krizę mėginame nusakyti jos pasekmes, bet nesuvokiame viso fenomeno, su kuriuo susidūrėme, masto ir sudėtingumo, tuo pat metu nedrįsdami sau pripažinti, kad žmonija nebeturės jokios ateities, jokio „po to“, jokios istorijos.

Istorija kaip disciplina, anot D. Chakrabarty, remiasi prielaida, kad mūsų pra­eitis, dabartis ir ateitis yra sujungtos žmogiškosios patirties tęstinumo. Tačiau jungtys tarp praeities, dabarties ir ateities, kaip būtina istorijos pažinimo ir istorijos pasakojimo prielaida, sutrūkinėjo visuotinio atšilimo keliamos grėsmės akivaizdoje.

Kaip įmanoma mąstyti ir kalbėti apie istoriją, jeigu mes gyvename dabartyje, kuri nebeturi ateities? – klausia D. Chakrabarty.

IV. Istorija kaip prisiminimo pastanga

Tiek tradicinė, tiek ir avangardinė istoriografija mums atskleidžia vieną dalyką – istorija yra ne įvykių virtinė, bet individualios bei kolektyvinės savistabos procesas, kurio metu tam tikri dalykai yra prisimenami, o kiti užmirštami. Taigi, istorija nėra duota visam laikui, o nuolat at-kuriama, at-vaizduojama ir per-kuriama. Šiuose procesuose tampa svarbu ne tik kas prisimenama, bet ir kaip prisimenama. Žvelgiant iš šio taško, istorija yra ne tiesos apie praeitį saugotoja, o viso labo – vienas iš kultūrinės atminties būdų. O istorikai ir jų knygos atlieka tarpininkų tarp praeities ir visuomenės vaidmenį.

Tiek tradicinės, tiek ir nekonvencinės istoriografijos tyrinėtojai vis dažniau susimąsto apie atminties ir užmaršties mechanizmų veiklą, todėl XX–XXI a. sandūroje suintensyvėjo tarpdisciplininiai tyrimai, analizuojantys, kaip tarpusavyje sąveikauja kultūra ir atmintis.

Tai yra itin įdomi ir apie žmogų istorijoje daug pasakanti tyrimų kryptis, XX–XXI a. suskilusi į daugybę subžanrų.

Tačiau apie visa tai – kitame tekste, pasieksiančiame Jus rudenį.

* Zenonas Norkus. „Istorika: Istorinis įvadas“. – V.: „Taura“, 1996, p. 165.