Pajausti istoriją

 

„Ar mes galime panaudoti savo jutimus tam, kad atkurtume pojūčius, egzistavusius pasaulyje, kurį mes esame (beveik) praradę? Ar galime pasitelkti savo, kaip tekstų interpretatorių, gebėjimus, tam, kad įsigilintume į kažkada gyvenusių žmonių percepcinį aparatą ir suprastume, kokią prasmę jie suteikdavo savo pojūčiams? Ar galime žengti dar toliau tam, kad, remdamiesi duomenimis apie praeities pojūčius ir jų suvokimą, sukonstruotume priežasčių ir pasekmių ryšiais paremtas teorijas apie svarbius praeities įvykius? Manau, kad atsakymas yra „taip“ ir, tai dar svarbiau, šis projektas vertas mūsų pastangų.“
Peteris Charlesas Hofferis. „Sensory Worlds in Early America“

„Ir staiga prisiminimas atgijo. Tasai skonis – tai tetos Leoni pyragaitis, kurio gabalėliu ji sekmadienio rytą Kombrė, kai užsukdavau jos pasveikinti (mat sekmadieniais aš ligi Mišių niekur iš namų neidavau), mane pavaišindavo, sumirkiusi savo arbatoje ar liepžiedžių nuovire. Žiūrėdamas į pyragaitį, aš nieko neprisiminiau, kol neparagavau...“
Marcelis Proustas. „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“

I. Optimisto žvilgsnis į jutiminę istoriją

Kažin kuris iš praeities tyrinėtojų yra pasakęs, esą istoriko amatu užsi­imantys žmonės turėtų būti bejausmiai (mat emocijos trukdo „būti objektyviam“). XX a. mūzos Klėjos tarnai suprato, jog širdies balsas nebūtinai kliudo atsakymo „Kaip buvo iš tikrųjų?“ paieškoms. Žengtas dar vienas, labai svarbus žingsnis istorijos pažinimo sferoje, kai mokslininkai pripažino, ką kiekvienas prašalaitis ir taip žinojo, –­ praeitį (tiksliau, „praeities fragmentus“) galima paliesti, užuosti, išgirsti, netgi patirti jų skonį, o istorija gali būti ne tik intensyviai emociškai išgyventa, bet ir patirta juslėmis.

Sensorinė (jutiminė, pojūčių – terminai anglų kalba įvairuoja) istorija, anot Pietų Karolinos universiteto profesoriaus Marko M. Smitho, dabar intensyviai vystosi istorizuodama pojūčius. Praeities tyrinėtojai paprastai bando rekonstruoti konkrečios juslės bei jos suvokimo evoliuciją fiziologijos, kultūros, socialinėje ir kitose sferose, tiria, kaip jutimai veikė įvairių žmonių elgseną, analizuoja juslių vaidmenį kurdami praeities tekstūrą ir padėdami individui bei visuomenei šią praeitį patirti.

Jutiminės istorijos tyrimų lūžis įvyko XX a. pab., kai pasirodė kelios knygos, akademinei bendruomenei ir visuomenei pasiūliusios naują mąstymo apie praeitį perspektyvą: „Aroma: kultūrinė kvapo istorija“ (Constanas Classenas, Davidas Howesas, Anthony Synnotas. „Aroma: The Cultural History of Smell“, 1994), „Klausantis XIX amžiaus Amerikos“ (Markas M. Smithas. „Listening to 19th Century America“), „Modernybės garso kolona: architektūrinė akustika ir klausymosi kultūra Amerikoje“ (Emily Thompson. „The Soundscape of Modernity: Architectural Acoustics and the Culture of Listening in America“, 2003), „Sensoriniai pasauliai ankstyvojoje Amerikoje“ (Peteris Charlesas Hofferis. „Sensory Worlds in Early America“, 2003).

Istoriografijos raidos tyrinėtojai laikosi nuomonės, kad jutiminė istorija ilgainiui gali tapti tokiu pačiu studijų lauku, kaip diplomatijos, regionų, politinė, kultūros, karybos ir kitos istorijos. Kitaip sakant, ši subdisciplina turi puikią galimybę iš postmodernistinio avangardo virsti tikru istoriografijos tendencijos reiškiniu. Juolab kad egzistuoja istorijos siužetai, kurių nepavyks „išgliaudyti“ be sensorinės istorijos. Tyrinėjantieji naujos istoriografijos formos galimybes paprastai išvardija daugybę temų, itin susijusių su juslių istorija. Visų pirma paminėtinas konkrečioje epochoje dominavęs žmonių santykio su pasauliu būdas. Tarkim, viduramžių žmonės gyveno oralinėje kultūroje (pasakodami ir klausydamiesi), naujųjų bei naujausiųjų laikų pasaulyje, įsigalėjus spausdintam žodžiui, gebėjimas skaityti tapo nemažiau svarbus nei viduramžiais – išgirsti. XXI a. žmogus gyvena ne spausdinto žodžio, o prieš akis mirgančių vaizdų pasaulyje. Visi šie dalykai patenka į jutiminės istorijos interesų lauką.

Tačiau ar jutiminė istorija taps svarbia ir pastebima tyrimų kryptimi, priklausys jau ne vien tik nuo istorikų pastangų. Mat pojūčiai istorijoje (kaip tyrimo objektas, istorijos vyksmo supratimo bei patyrimo būdas, kartais ir kaip istorijos perteikimo galimybė) yra toks tyrimų laukas, kuriame dirba ne tik istorikai, bet ir archeologai bei antropologai.

II. Pesimisto požiūris ir „citrinos problema“

Entuziastingi ir optimistiškai nusiteikę šios istorijos krypties plėtotojai ne visuomet suvokia skirties tarp jausenų kūrimo ir patyrimo (naudojimo) įžvalgos būtinybę. „Atkurti tam tikrą praeities garsą yra įmanoma, tačiau tai, kaip mes šį garsą patiriame arba „naudojame“, radikaliai skiriasi tiek jo turinio, tiek ir prasmės aspektu, lyginant su tuo, kaip praeityje gyvenę žmonės šį garsą suprato ir patyrė. Nesugebėjimas įžvelgti skirties tarp jutimo produkcijos (tai, kas bent teoriškai gali būti atkurta dabartyje) ir jutimo vartojimo (tai, kas yra konteksto, kuriame buvo sukurtas, įkaitas) išduoda pačią jutiminės istorijos idėją“, – perspėja M. M. Smithas¹.

Jau aptartą iššūkį kitas istorikas – P. Ch. Hofferis – yra pavadinęs „citrinos problema“ išryškindamas dar vieną probleminį aspektą: „Aš galiu paragauti citrinos ir mėgautis tą pačią akimirką mane užplūdusiais pojūčiais; aš galiu prisiminti citrinos skonį ir po to, kai vaisių jau būsiu išmetęs; bet ar sugebėsiu pasinaudodamas žodžiais ir piešiniais perteikti kitam asmeniui, kokie tiksliai buvo mano pojūčiai?“²

Kaip realybėje veikia „citrinos prob­lema“? Štai keletas pavyzdžių, aprėpiančių ne tik (ne)gebėjimą papasakoti apie savo jutimines patirtis, bet ir netapatų analogiškų dalykų juslinį patyrimą:

Niujorko gyventojas XXI a. visai kitaip suvokia, kas yra „aukštas pastatas“ nei viduramžiais gyvenantis prancūzų valstietis. Tiesą sakant, analogišką verdiktą galima suformuluoti palyginus ir tuo pat metu gyvenančių lygumų krašto bei aukštikalnių gyventojo savivoką. Na, o citrinos skonį visiškai kitaip patirdavo tarpukario Kauno ponia, įsidėjusi šio vaisiaus griežinėlį į cukrumi pagardintą arbatą, ir XV a. Genujos gyventojas, kurio gomurys nebuvo lepinamas įvairiais saldėsiais. Kita vertus, mes neprivalome keliauti šimtmečiais ir žemynais norėdami įsigilinti į „cit­rinos problemą“. Tereikia prisiminti, kaip, bėgant metams, kito mūsų pačių santykis su įvairiais dalykais, kuriuos apčiuopiame savo juslėmis. Juk tam tikriems gėrimams ir maistui (tarkim, kavai ar pelėsiniam sūriui) ne iš karto suteikėme epitetą „skanu“. Ir tai, ką vadiname „skausmo pojūčiu“, bėgant laikui, taip pat keitėsi, todėl orus verslininkas poliklinikoje neapsipila ašaromis duodamas kraujo tyrimams, nors prieš keliasdešimt metų, būdamas darželinukas, paniškai bijodavo šios procedūros, nes ją atliekant „labai skauda“.

O (ne)gebėjimas pasakoti apie savąsias patirtis? Turbūt nesuklysiu teigdamas, jog dažnas lietuvis, matydamas gegužės 9 d. įvairiose šalies vietose iškritusį sniegą, tik kraipė galvą, tyliai keiksnojo ir nesvarstė, koks jo baltumo atspalvis, struktūra bei konsistencija („sniegas yra sniegas, ir tiek“). Čia dera prisiminti eskimus, samius ar inuitus, kurie, anot šių tautų gyvenimo būdą tyrinėjusių mokslininkų, turi šimtus žodžių apibūdinti sniego baltumui ir kitoms jo savybėms.

Kaip mes, būdami savosios kultūros „tinkle“, galime atkurti tai, ką daug metų ar šimtmečių prieš mus gyvenę žmonės matė, girdėjo ar užuodė? O gal mums telieka pripažinti, jog sensorinėje istorijoje dabarties pėdsakas (arba kitaip – prezentizmas) yra neišvengiamas?

Aišku viena – turime būti atsargūs istorizuodami pojūčius.

Na, ir dar vienas dalykas. Apėjus įvairias teorines, metodologines ir kitokias vilkduobes, prieš akis iškyla klausimas, kurio taip pat negalima tylomis apeiti: „Ar tekstas ir iliustracijos yra tinkamiausia terpė, leidžianti papasakoti apie jutiminės istorijos plotmėje atlikto tyrimo rezultatus?“

III. Ekskursas į kultūrinių konvencijų sferą ir grįžimas prie esminių klausimų

Kalbėdami apie jusles, mes turime reikalą ne tik su patirtine sfera, bet ir su kultūrinėmis konvencijomis. Pavyzdžiui, penkias jusles – lytėjimą, regą, uoslę, skonį, klausą – veikale „De Anima“ įvardijo ir aptarė Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.). Aristotelio idėjas plėtojo Origenas (185–254 m.), teigdamas, jog žmonės turi penkis įgimtus dvasinius pojūčius, – atmintį, nuojautą, vaizduotę, fantaziją ir išmintį, – egzistuojančius šalia juslių, nukreiptų į materialinį pasaulį. Tiesa, ilgai aptarinėtos ir įkvėpdavusios įvairius mąstytojus Origeno idėjos moderniųjų laikų aušroje vis labiau ėmė panėšėti į blykštančius šešėlius, priverstus užleisti savo vietą naujoms įžvalgoms.

Apšvietos epochos mąstytojas Johnas Locke’as (1632–1704) „Esė apie žmogaus supratingumą“ suformulavo mintį, kad pasaulis pažįstamas per jusles. Dar vieną svarbų žingsnį atliko filosofas Thomasas Reidas (1710–1796), išskyręs pojūčių kategoriją („tai, ką aš jaučiu ir matau“) ir suvokimo kategoriją („tai, ką aš žinau, verčia mane jausti ir matyti taip, kaip aš tai darau“). Šio mąstytojo nuomone, mes turime gebėjimą patirti jausmus ir kartu reflektuoti tai suteikdami minėtiems jausmams prasmę.

Štai toks, telpantis į keletą sakinių, galėtų būti skubotas ir nepretenduojantis į išsamumą juslių sampratos kismo Vakarų kultūroje apibūdinimas.

Taigi, jeigu, kalbėdami apie jusles, mes turime reikalą su kultūrinėmis konvencijomis, kaip suprasti ir patirti mūsų protėvių regėtus, užuostus, liestus ir girdėtus dalykus?

Mėginant atsakyti į šį klausimą pirmiausia reikia konstatuoti faktą, kad žmonės nuolat mokosi pasinaudoti savo juslėmis, o per mokymosi procesą įgyta patirtis apibūdinti savuosius jutimus taip pat auga. Pats banaliausias į galvą ateinantis pavyzdys – vyno ragavimas, turint omenyje vidutinio statistinio vyno vartotojo ir someljė gebėjimą mėgautis šiuo gėrimu ir kalbėti apie savąsias degustacijos patirtis. O mąstant apie istorinę dimensiją, P. Ch. Hofferio teigimu knygoje „Sensory Worlds in Early America“, vargu ar rasime ryškesnį juslių ugdymo pavyzdį už europiečių susidūrimą su Naujojo pasaulio peizažais, klimatu, flora ir fauna. Per šį susidūrimą vyko nuolatinis mokymosi procesas savąja rega, klausa bei kitais jutimais apčiuopti tai, kas neįprasta.

Istorikai taip pat gali ir turi ugdyti savo jusles bei gebėjimą pasakoti apie juslinę patirtį. Abstraktybių lygyje šis teiginys skamba gražiai, o kaip tokiu ugdymu būtų galima užsiimti praktiškai?

IV. Istoriko autorefleksija

Vienas iš atsakymų – keliauti ir pabuvoti vietose, tampančiose mūsų tyrimų objektu. Skamba banaliai ir naiviai? Neskubėkite tvirtinti tokio verdikto. Istorikas dažnai yra panašus į rašytoją, kuris, neišeidamas iš savo kabineto, mintyse (at)kuria ištisas epochas ir įsivaizduoja tūkstančius kilometrų nusidriekiančias teritorijas. Tipiškas tokio darbo pavyzdys – lietuvių istorikų santykis su teritorijomis, kuriose prieš daugelį amžių buvo kuriama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorija, o dabar slūgso tik šios istorijos atminimo ženklai. Galima teigti, jog iki pat XX a. pab. kiekvieno lietuvio širdžiai brangių LDK didžiųjų kunigaikščių statytos pilys bei funduotos bažnyčios dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose stovėjo neaprėptos praeities tyrinėtojų iš Lietuvos akimis (nei tarpukariu, nei sovietmečiu tam tiesiog nebuvo palankių galimybių). Pavyzdžiui, mano ceche sklando legenda, kad vienas didžiųjų tarpukario epochos istorikų – profesorius Ignas Jonynas (1884–1954), visą gyvenimą tyrinėjęs Vytauto personaliją ir jo šeimą, apsiašarojo, kai pirmą kartą nuvykęs į Baltarusiją prie Naugarduko parapinės bažnyčios išvydo užrašą, kad tuose Dievo namuose Jogaila vedė ket­virtąją žmoną Sofiją Alšeniškę. Šios (tikros ar mito sferai priklausančios) lietuvių istoriko ašaros puikiai parodo, ką reiškia pajausti istoriją, atsiplėšus nuo archyvinių dokumentų tomų.

Kita galimybė, atsiverianti prieš istoriko (ir visuomenės) akis, – tai įvairi istorijos rekonstrukcijos praktika ir gyvieji muziejai. Žinoma, labai dažnai tokia praeities atkūrimo pastanga ne tiek naudinga, kiek žalinga, nes pateikia suprimityvintą („pagrąžintą“, „atsižvelgiantį į politinio korektiškumo standartus“, „komerciškai atsiperkantį“ etc.) istorijos vaizdinį. Todėl neretai tie, kurie iš tiesų nori atsiverti kasdienybės jutimų pasaulį gyvuosiuose muziejuose, taip ir neperžengia plyšio tarp dabar ir anuomet.

Pavyzdžiui, XXI a. tradicija tapo Žalgirio mūšio lauke (dab. Lenkija) liepos mėnesį rengiamos Lietuvos ir Lenkijos bei vokiečių ordino kariuomenių žūtbūtinio susirėmimo inscenizacijos. Mūšyje paprastai dalyvauja per 1000 „riterių“ iš Europos ir pasaulio, o šį veiksmą stebi tūkstantinės minios. Ką patiria įvairūs istorijos entuziastai (bei profesionalūs praeities tyrinėtojai), rekonstruojantys Žalgirio mūšį, saulės atokaitoje ar merkiant lietui vilkintys sunkius šarvus, malšinantys troškulį iš paslaugiai jiems paduodamų plastikinių mineralinio vandens butelių, besifotografuojantys savo išmaniaisiais telefonais ir laukiantys, kol jungtinės kariuomenės vadas paskelbs įsakymą pradėti ataką?

Akivaizdu, tai tik mažas žingsnis į akistatą su bedugne, atsivėrusia prieš 1410 m. liepos 15 d. ryte mūšiui besiruošiančių vyrų akis (egzistuoja nuomonė, kad per Žalgirio mūšį Lietuvos kariuomenė neteko kas antro vyro). O ką dar įmanoma padaryti šiuo konkrečiu atveju, bandant pajausti Žalgirio mūšį?

Tiesą sakant, vienareikšmio atsakymo nežinau. Tačiau prisimenu savąsias patirtis, kai iš smalsumo kaitrią vasaros dieną įlindau į šalia Jokūbaičių kaimo (Jurbarko r.) esančiame miške išlikusį partizanų bunkerį. Šiuo atveju visai nesvarbu, ko aš ten kabarojausi ir kiek laiko praleidau, vis dėlto galiu pasakyti, jog tai buvo labai svarbi jutiminė patirtis, leidusi man apie partizanų karą ir jo dalyvius pradėti galvoti ne tik kaip istorikui, bet ir kaip žmogui, labai trumpą laiką (be menkiausio pavojaus gyvybei ar sveikatai) pabuvojusiam miško brolių namuose.

Taigi jutiminė istorija – tai žadinanti smalsumą, gebanti nustebinti, keičianti mūsų supratimą apie praeitį, todėl didžiules galimybes mokslininkams ir visuomenei teikianti erdvė, kurios tyrinėjimą tęsime kitoje „Istoriko teritorijos“ dalyje.

 

¹ Markas M. Smithas. „Producing sense, consuming sense, making sense: perils and prospects for sensory history“, Journal of Social History, 2007, Vol. 40, Nr. 4, p. 841.

² Peteris Charlesas Hofferis. „Sensory Worlds in Early America“. – The Johns Hopkins University Press, p. 14.