Aurimas Švedas. „Sunku būti dievu“

Iš ciklo „Istoriko teritorija. Post scriptum

 

„Taip norisi išgiežti susikaupusią per parą neapykantą ir, atrodo, nepavyks. Liksime humaniški, visiems atleisime ir būsime ramūs kaip dievai. Tegul jie pjauna ir niekina, mes būsime ramūs kaip dievai. Dievams nėra kur skubintis, jiems prieš akis amžinybė...“

Arkadijus ir Borisas Strugackiai. „Sunku būti dievu“

 

Aurimas Švedas. „Sunku būti dievu“
Arkadij Strugackij, Boris Strugackij. „Sunku būti dievu“. Vertė Dalia Saukaitytė. Dizainerė Lina Sasnauskaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2016.

 

Beveik tris dešimtmečius broliai Arkadijus ir Borisas Strugackiai buvo populiariausi mokslinės fantastikos rašytojai Sovietų Sąjungoje bei Rusijos Federacijoje. Strugackių kūryba paliko ryškų pėdsaką vėlyvojo sovietmečio inteligentijos gyvenime, o jų knygose sudėtingas moralines dilemas sprendžiantys herojai bei jų poelgiai tapo egzistenciniais orientyrais ne vienai mokslinės fantastikos skaitytojų kartai. Nuėję ilgą kelią nuo komunistiniais idealais grįstų, optimizmu alsuojančių utopijų (kuriose renkamasi tarp gero ir geresnio) iki disidentuojančių bei dėl to nuolat recenzijose aršiai puolamų tekstų Strugackiai atrado savitą kūrybos metodą. Jiems mokslinės fantastikos plotmė atvėrė galimybę svarstyti universalius egzistencinius klausimus, spręsti moralines dilemas, kritikuoti sovietinę sistemą.

Strugackiai į mokslinės fantastikos lauką atėjo, kai šis literatūros žanras sovietijoje išgyveno pakilimą, o autoriai savąją kūrybą suvokė kaip laboratoriją, kurioje simuliuojami įvairūs socialiniai ir istoriniai modeliai, mąstoma apie realybės išplėtimo galimybes ir kritikuojama sovietinė tikrovė.

Šią paradigmą atspindi bene populiariausias Strugackių romanas „Sunku būti dievu“ (1964, liet. k. – 2016, vertė Dalia Saukaitytė, „Kitos knygos“), antroji romanų ciklo „Vidudienio pasaulis“ dalis, kurioje apmąstomas žemės gyventojų bandymas paveikti kitose planetose vykstančius istorinius procesus.

Romano veiksmas plėtojamas ateities planetoje, kuri apgyvendinta humanoidų, išoriškai niekuo nesiskiriančių nuo žmonių. Šių humanoidų raida pasiekusi viduramžių epochą. Planetoje dirba 250 Eksperimentinės istorijos instituto mokslininkų. Apsiginklavę feo­dalizmo teorija jau du dešimtmečius stebi čia vykstančius procesus be teisės į juos kištis. Iš Žemės atvykę tyrinėtojai sėkmingai integravosi į skirtingus šios planetos visuomenės sluoksnius. Jie puikiai pasiruošę ilgalaikėms, didžiulių fizinių ir emocinių jėgų reikalaujančioms ekspedicijoms, tobulai moka vietines kalbas bei meistriškai valdo įvairius ginklus. Beje, žemiečiai lenkia tiriamuosius ne tik intelektualiai bei technologiškai, bet ir fizinėmis galimybėmis. Bet kuris Eksperimentinės istorijos instituto darbuotojas, pasikliaudamas vien tik savo jėgomis, galėtų inicijuoti valstybės perversmą ir nušalinti valdančią dinastiją, sukelti revoliuciją arba karą, galų gale pats tapti kurios nors valstybės ar imperijos valdovu. Tiesa, kaip jau minėta, tokie veiksmai yra griežtai draudžiami. Žemiečiams leidžiama tik esant būtinybei pamėginti apsaugoti humanoidus nuo akivaizdžių istorinių klaidų, kurios kadaise buvo padarytos Žemėje.

Žinoma, Eksperimentinės istorijos instituto vadovybės paruoštų instrukcijų ne visuomet įmanoma laikytis paraidžiui. Kartais ilgus dešimtmečius planetos gyvenimą stebėdami mokslininkai išsenka ir nebesugeba išlaikyti distancijos – mėgina gelbėti persekiojamus, kankinamus, žudomus humanoidus, kursto sukilimus prieš žiaurus tironus, bando kurti naują, geresnę politinę, ekonominę ir socialinę realybę. Tokie istorikai žūsta arba geriausia atveju yra instituto avarinės komandos sugrąžinami į Žemę ir priverstinai gydomi. „...jie viso labo yra stebėtojai ir klysta KIEKVIENĄ KARTĄ, kai nustoja stebėti ir ima veikti“, – taip žemiečių istorikų dramą svetimoje planetoje apibūdino B. Strugackis, interneto forume atsakinėdamas į skaitytojų klausimus.

Pagrindinis romano veikėjas – Donas Rumata Estorietis (Eksperimentinės istorijos instituto mokslininkas Antonas) – su siaubu stebi, kaip Arkanaro karalystėje „viskam, kas nors mažumėlę pakyla virš vidutinio pilko lygmens, iškyla grėsmė“ (p. 39). Arkanaras išgyvena dramatišką reakcijos laikotarpį.

Rašydami romaną Strugackiai ėmė nuosekliai tyrinėti „dvasinio degradavimo ir bukumo, vedančių link žiaurumo“ temą ir atskleidė ją per politinių represijų ir teroro prizmę. Pagrindinio antiherojaus vidutinybių genijaus dono Rebos rengiamos intelektualų ir menininkų persekiojimo bei naikinimo akcijos skaitytojui be jokios abejonės primena Stalino kruvinas kampanijas. Beje, šio neišsilavinusio, piktavalio ir beatodairiškai valdžios Arkanare siekiančio valdininko alter ego – Lavrentijus Berija, SSRS Vidaus reikalų liaudies komisaras (1939–1945), vienas svarbiausių XX a. 3–5 dešimtmečių masinių represijų organizatorių. Pradiniame knygos variante antiherojaus vardas buvo donas Rebija (дон Ребия).

Ką gali nuveikti istorikas blogio genijaus – dono Rebos – akivaizdoje? Vadovaudamasis Eksperimentinės istorijos instituto instrukcijomis, jis mėgina (dažniausiai nesėkmingai) gelbėti mokslininkus ir menininkus nuo persekiojimų, kankinimų ir mirties. O patyręs dar vieną nesėkmę sunkiai tvarkosi su bejėgiškumu, neviltimi ir neapykanta. „Esu niekam tikęs istorikas (...) Argi dievas turi teisę patirti kitokių jausmų išskyrus gailestį?“ (p. 116) – taip silpnumo akimirką Antonas pripažįsta, kad Eksperimentas jam kelia vis didesnį egzistencinį išbandymą. Mokslininkas iš tyrimo subjekto virsta objektu, esančiu klaikioje breigeliškoje realybėje.

Akivaizdu, čia gerų išeičių nėra. Antono situaciją apsunkina dar ir faktas, jog kovodamas su donu Reba, disponuojančiu neribotais galios, baimės ir smurto resursais, jis pažeidžiamas ne tik kaip Arkanaro elito atstovas, bet ir kaip žmogus. Viešai žinoma paslaptis – dono Rumatos Estoriečio vaidmenį atliekantis istorikas myli humanoidę Kirą. Jos žūtis išmuša Antoną iš vėžių. Keršydamas už mylimosios nužudymą istorikas taip pat imasi smurto, todėl Eksperimentą stebintys jo kolegos yra priversti įsikišti ir išgabenti Antoną į Žemę.

„Mes buvome labai jauni ir naivūs, kai jį kūrėme“, – šitaip kartą atsakinėdamas į skaitytojų klausimus apie pagrindinį romano „Sunku būti dievu“ veikėją, B. Strugackis atskleidė savo ir brolio pažiūras į žmonijos istoriją, žmogaus raidą bei sovietinės civilizacijos ateitį. Jų kūrybos kritikai jau ne sykį aptarė, kaip tikėjimas neišvengiamu istorijos virsmu utopija („Visas blogis, visa bjaurastis, visi niekšai ir bailiai – manėme mes – su laiku išnyks, nes jų tiesiog nebereikės“) paveikė ankstyvuosius darbus, todėl ties šiuo aspektu plačiau apsistoti neverta.

Gerokai svarbesnis kitas aspektas: romane keliami klausimai ir iš jų išplaukiančios problemos anaiptol nėra naivūs. Tiesą sakant, kai kuriuos istorikai ir Vakarai sprendžia jau ne vieną šimtmetį. Ar galima visuomenės raidą veikti iš išorės pagal išankstinį planą ar pavyzdį? Ar leistina versti žmones perimti jiems netradicines idėjas, vertybes, mąstymo schemas? Ar įmanoma peršokti keletą istorinės raidos laiptelių ir iš viduramžių patekti, tarkim, į Apšvietą? Atsakymų XVIII bei XIX a. ieškojo modernybės pasaulio vizionieriai, kūrėjai, keliautojai, istorikai, antropologai ir politikai. Ši dilema buvo aktuali Šaltojo karo metais, kai tiek SSRS, tiek JAV žvelgė į pasaulį kaip į geopolitinę šachmatų lentą ir sociopolitinių eksperimentų laboratoriją. Tas pats skausmingas klausimas ir vėl užduodamas XXI a., vertinant JAV ir šalių partnerių veiksmus Irake, Afganistane ar kitose Artimųjų Rytų šalyse po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristinių aktų. Aleksandras Genis neseniai simptomatiškame ir dramatiškame tekste apmąstė 2021 m. rugpjūtį įvykusį JAV pajėgų pasitraukimą iš Afganistano bei Talibano pergalę, beje, ta proga prisimindamas ir Strugackių kūrinį.

Kaip istorikas (antropologas, sociologas) turėtų užmegzti kontaktą su dabartyje gyvenančiais vakarykščio pasaulio žmonėmis (tai Jaredo Diamondo terminas, vartojamas knygoje „Pasaulis iki vakar“ („World Until Yesterday“)), kada ir kiek šis kontaktas gali būti ne vienakryptis (t. y. neapsiribojantis stebėjimu), bet intensyvus ir kartu keičiantis realybę? Kaip su istoriniuose šaltiniuose užfiksuotais žmonėmis, jų poelgiais ir gyvenimais turi elgtis istorikai: tiesiog dėmesingai ir pagarbiai klausytis jų pasakojimų (arba pasakojimų apie juos) – apie jiems nutikusius kilnius, gražius, taip pat niekingus ir baisius dalykus? O galbūt derėtų ne tik perpasakoti visas šias istorijas atkuriant bei nagrinėjant atsiveriančias priežasčių ir pasekmių jungtis, bet ir leistis į neakivaizdžią polemiką su savo tyrimo objektais: vertinti jų poelgius ir esant reikalui smerkti, teisti?

Ar įmanoma pasirinkus aktyvaus santykio strategiją išvengti intelektualinės puikybės spendžiamų spąstų? Juk istorikui (-ei) imantis darbo žinoma tai, kas nebuvo akivaizdu tyrimų objektu tapusiems žmonėms: kada verta mestis į patį įvykių sūkurį, o kada tapti nebyliu stebėtoju; koks pasirinkimas yra teisingas, o koks veda netekčių ar net pražūties link; kas taps nugalėtoju, kurį reikia visokeriopai palaikyti, o kas – nevykėliu? Visažinystės iliuzija leidžia istorikui pasijusti dievu ir kartu atima galimybę pamatyti pasaulį jame gyvenančio, čia ir dabar sprendimus priimančio, klystančio arba laiminčio žmogaus akimis, suprasti jo emocijas ir mąstymą.

Na, ir dar vienas klausimas: ar istorikui įmanoma atsisakyti teisėjo vaidmens neišsižadant savųjų principų ir vertybiškai angažuoto mokslininko pozicijos? Apie šitai romane „Sunku būti dievu“ nekalbama. Kaip minėta, tai išvestiniai probleminiai klausimai, juos šiandien svarsto istorijos teoretikai.

Tačiau tąjį tiesioginio istorijos patyrimo jausmą dovanoja kino režisieriaus Aleksejaus Germano filmas, sukurtas ir pavadintas pagal Strugackių romaną. Filmas iš kino plotmės įsiveržia į mūsų saugią realybę, tarsi žiūrovas dalyvautų pseudoviduramžių realybėje, ir todėl, anot Nariaus Kairio, yra gąsdinančiai realus. Režisieriaus sukurta realybė išstumia siužetą į antrą, gal ir į trečią planą, tad čia svarbus ne veiksmas (siužetas filme beveik neapčiuopiamas), o vaizduojamas pasaulis, įklimpęs purve ir apgaubtas siaubo. A. Germanas nusprendė, jog kuriamame ir filmuojamame pasaulyje nėra vietos Dievui, ir sugebėjo iki šleikštulio įtikinamai parodyti, kaip prieš pakeisdamas neegzistuojantį Dievą ir tapdamas dievu (pasirinkdamas kerštą) Antonas arba donas Rumata (aktorius Leonidas Jarmolnikas) tiesiog skęsta Arkanaro kvailume, žiaurybėje, neviltyje. Nuolat lydinti emocija – pasibjaurėjimas – neleidžia jam išvengti savojo likimo. „O ką aš galiu? Kas man belieka?“ – klausia tarytum žvelgdamas į žiūrovą žmogus, gundomas tapti dievu.

Tiesa, A. Germano filme kruviną kerštą pasirinkęs donas Rumata atsisako išskristi į Žemę ir prisiima atsakomybę už savuosius veiksmus pasaulyje, kurio negalėjo išgelbėti. Atpildas už šį pasirinkimą – amžina klajonė Arkanaro ūkuose grojant savadarbiu saksofonu.

Pabandęs ekranizuoti Strugackių romaną dar 1968-aisiais, sugrįžęs prie šio sumanymo 1999-aisiais, A. Germanas savo viziją įgyvendino tik XXI a. po 6 filmavimo ir 7 montažo metų. Anot kino kritikų, jis ne tik sukūrė savo opus magnum, bet ir paskelbė nuo­sprendį pasauliui. „...juk būtent garsioji frazė apie tai, kad po pilkųjų būtinai ateina juodieji, ir buvo filmo sumanymo išeities taškas“, – filmo recenzijoje teigia Živilė Pipinytė.

Ar iš tiesų visos mūsų pastangos kurti mokslą ir meną iš anksto pasmerktos? Ar žmonija tikrai niekada neišsikapstys iš klampinančio ir skandinančio purvo? Ar istorijos pamatinė savybė yra jos žiaurus beprasmiškumas ir mūsų laukianti ateitis gaubiama tamsos?

Dabar palikime A. Germano sukurtą kinematografinį pasaulį, kuriame nėra vilties bei katarsio, ir prisiminkime Strugackių romaną bei jame išsakomą mintį, kad Arkanare neišvengiami yra ne tik pilkieji ir juodieji, bet ir gebantys atjausti (Rumata), galintys pasielgti beatodairiškai drąsiai (baronas Pampa), mokantys mylėti (Kira), puoselėjantys išmintį (Budachas) ir taip kuriantys akinančius žmogiškumo žybsnius nežmoniškose sąlygose. Istorikas, papasakodamas apie šių žmonių gyvenimus bei darbus, gali juos išgelbėti net ir triumfuojant pilkiesiems ir juodiesiems.

Draugai