1.

Tai buvo nedidelė balta katytė... Šypsojosi ant kačių ėdalo pakelio... Nematoma strėlė styrojo įsmigusi kasininkės širdyje... Šaudė ne biliūnas, ne vinetu ir ne aš... Kasininkė irgi nežinojo, kad ji peršauta ir kas ją peršovė... Bet atrodė užsisvajojusi... Gal įsimylėjusi... Kliudžiau kasininkę žvilgsniu... Jokios reakcijos... Dar nežinau... Dar nežinau, kas šovė ir ką įsimylėjusi kasininkė... Bet sužinosiu... Man patinka detektyvai...

 

2.

Sėdėjau indų restorane. Ant stalo – porcelianiniai indai. Padavėjas visai nepanašus į indą. Tipiškas lietuviškas vietinis. Be taško kaktoje. Nesišypsojo. Tokiam karvės tikrai ne šventos. Staiga triukšmas gretimoje salėje. Sujudimas. Bet ne sąjūdis. Kažkas sudaužė indą. Pasigirdo matʼ ir bliatʼ... Matyt, indas ypatingas. Brangus. Svarbus. Kviesti policiją ar nekviesti? Ką sakyti paskambinus? Indų restorane daužo indą? Daužo kaip kriaušę? Girdžiu garsus? O gal girdžiu balsus? Vis dėlto neskambinsiu. Atsargiai šakute trinkteliu į porcelia­ninės lėkštės kraštą. Suskamba. Ilgas... prabangus... tolydžio silpstantis garsas... Kitame gale niekas neatsiliepia... Penkios žąsys iš penkių... neabejotinai...

 

3.

Ji stovėjo prie krūmų. Vakarėjo ir temo. Jai jau trisdešimt treji. Nejaugi niekas taip ir nepakvies į tuos krūmus, sukosi mintis jos galvoje. Nejaugi nežinosiu, kas tuose krūmuose nutinka, svarstė ji. Įsižiebė gatvės žibintai. Šaligatviu nutįso jos didelės kriaušės formos šešėlis. Kur tas, kuris krūmuose su ilgu lietpalčiu ir su niekuo po juo, svarstė žvelgdama į tankių šakų sieną. O gal staiga iš krūmų sienos išlįs ranka ir pirštas pamos užeiti, ji nervingai pūtė septintos iš eilės cigaretės dūmus.

Staiga krūmų lapai sušnarėjo. Nejaugi, suspindo jos akių žiburėliai ir įtraukiamos cigaretės galo angliukas.

Sušnarėjo ir jos kojų plaukai... Vėjas... Tai tik vėjas... Geriau jau būtų tas niekadėjas... Bet tai tik nepastovios krypties vėjas...