Dalius Jonkus. Mobilusis telefonas, raštas, užmarštis

Rugpjūčio 14–16 d. Biržuose vykusiame forume „Šiaurės vasara“ (rengė „Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija“) gvildenta tema „Užmarštys“. Lietuvos visuomenė XXI a. minėjo daug jos savivokai svarbių datų, reiškinių, procesų; prisiminimas individams bei visuomenei itin svarbus veiksmas, padedantis kurti ir palaikyti tapatybę. Kita vertus, anot kultūrinės atminties tyrinėtojų, individualaus ar kolektyvinio prisiminimo veiksmas visuomet glaudžiai susijęs su užmarštimi. Būtent tam tikrų dalykų užmarštis formuoja erdvę kurti naujus prisiminimus.

Paminėtina ir dar viena užmaršties pusė – šiandienos visuomenė dėl sparčios socialinės kaitos, tradicinių tapatybių defragmentacijos, didelio gyventojų kiekio miestuose, naujų technologijų raidos, virtualybės įsigalėjimo neretai vadinama atminties erozijos ir užmaršties ekspansijos auka. O kaip yra išties? Šis Daliaus Jonkaus tekstas parengtas ŠV skaityto pranešimo pagrindu.

 

Atmintis yra negalima be užmaršties. Norėdami atsiminti turime atsirinkti svarbius ir nesvarbius dalykus. Atminties mechanizmas grįstas užmarštimi, kuri ne paneigia atmintį, bet savotiškai ją paverčia pasyvia. Pasyvi atmintis (užmarštis) gali virsti aktyvia atmintimi per aktualizaciją ir reaktyvaciją. Raštas yra tarsi pasyvi atmintis, galinti būti aktyvuota supratingu perskaitymu. Pranešimo tikslas – aptarti mobiliojo telefono fenomeną kaip socialinio-kultūrinio (į)rašymo pavyzdį ir kelti klausimą apie rašto ir atminties bei užmaršties santykį.

 

Kaip mobilusis telefonas pakeitė mūsų gyvenimą?

Vis dar inertiškai manome, kad telefonas yra pokalbių per atstumą instrumentas. Taip buvo įvardintas tada, kai atsirado laidiniai stacionarūs komunikuoti balsu per atstumą leidžiantys telefonai. Tačiau jis iš esmės jau nėra tas, kuo įvardijamas pavadinimu. Telefonas tapo fotokamera, diktofonu, automatiniu atsakikliu, laikrodžiu, žadintuvu, užrašų knygele, kalendorine atmintine, muzikos klausymosi ir žaidimų įrenginiu, tapatybės patvirtinimu, parašu, banko sąskaitų tvarkytuve, kreditine kortele, orientavimosi vietovėje įrankiu ir net madingu aksesuaru. Telefonas tapo kūno ir sielos tęsiniu: įkūnija, tapatybę, pinigus, atminties archyvą. Toks revoliucinis ir technologinis proveržis radikaliai keičia žmonių santykius ir įpročius, atpalaiduoja ir pririša. Pavyzdžiui, visada gali pranešti, kad vėluosi į susitikimą, ar pakeisti susitikimo vietą. Gali nuolatos palaikyti ryšį su artimaisiais. Kita vertus, dabar visada turi būti prisijungęs. Privalai atsiliepti, kai skambina. Jei neatsiliepi tuoj pat, turi perskambinti bent tą pačią dieną. Telefonas gali suskambėti netinkamiausiu metu ir netinkamiausioje vietoje. Taip įgyvendinama totali mobilizacija.

Mobilusis telefonas kėlė pasipiktinimą, daugelis intelektualų ilgai jį niekino ir atsisakė naudotis. Esą per daug vulgarus įrankis. „Kam aš tikrai reikalingas – galės man paskambinti namo.“ Tačiau mobilusis telefonas triumfavo nebodamas šių pasmerkimo reakcijų, tapo būtina kasdienio gyvenimo dalimi. Telefono numeris dabar tampa tarsi antruoju asmens kodu, asmens nuosavybe ir neprarandamas nei pakeitus telefoną ar mobiliojo ryšio operatorių. Ateityje jis, matyt, bus suteikiamas kartu su gimimo liudijimu. Dar reikia paminėti mobiliojo telefono demokratiškumą. Jis prieinamas visiems nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties. (Didžiuojuosi savo mama, kuri, būdama solidaus amžiaus, išmoko naudotis išmaniuoju telefonu ir dažnai pakomentuoja ir palaikina mano veidaknygės įrašus.) Visose, net ir skurdžiausiose, šalyse žmonės naudojasi mobiliaisiais telefonais, nes jie yra pigesni ir prieinamesni nei kompiuteriai.

Įdomu, kad fantastinėje literatūroje ir kine, futuristinėse vizijose niekas nenumatė ir neprognozavo mobiliojo telefono atsiradimo. Kodėl jo vaidmuo ilgai liko nepastebėtas? Gal buvo per arti ir per daug akivaizdus, parankus? Telefonas įkūnija Martino Heideggerio, remiantis plaktuko pavyzdžiu, aprašytąjį įrankio tinkamumą. Mobilusis telefonas yra taip gerai pritaikytas prie mūsų rankos, kad tampa rankos tęsiniu. Maža to, jis rankos judesiu atveria įvairias virtualiossios realybės plotmes. Taip pat sujungia kompiuterio ekrano ir pelės funkcijas. Kita priežastis, kodėl mobiliojo telefono proveržis ilgai ignoruotas, vyraujanti vizualinio posūkio paradigma. Filosofai ir kultūrologai, remdamiesi Marshallo McLuhano medijų samprata, tvirtino, kad civilizacija vystosi nuo rašto prie vaizdo. Esą gyvename epochoje, kurioje dominuojantį vaidmenį atlieka vaizdai. Šie samprotavimai buvo paremti televizijos atsiradimu ir įsigalėjimu XX a. antroje pusėje, todėl kompiuteris, internetas ir mobilusis telefonas, kaip naujos medijos, buvo interpretuojami remiantis šia televizine vaizdo įsigalėjimo samprata. Tomas Sodeika, plėtodamas šias idėjas, netgi sukūrė dabar jau neegzistuojančią medijų studijų programą, kuri rėmėsi rašto ir oralinės komunikacijos priešprieša.

Atsiradus kompiuteriams ir internetui, išpopuliarėjo simuliakrinės realybės samprata. Apskritai imta abejoti tikrovės ir virtualybės atskyrimo galimybe. Postmodernizme diegta, kad didieji pasakojimai nebeegzistuoja. Taip buvo legitimuojamas reliatyvistinis ir skeptiškas požiūris į tiesos ir tikrovės pažinimą. Tikrovės pažinimas esą negalimas, nes tarp tikrovės ir pažįstančiojo subjekto visados įsiterpia kultūrinis, lingvistinis ar politinio intereso tarpininkas. Potmodernizmo šūkiu tampa Friedricho Nietzsche’s tezė, kad „nėra faktų, yra tik interpretacijos“. Su juo susijęs dar vienas svarbus postmodernistams būdingas bruožas – jie linkę painioti realybę ir fikcijas, neskiria vaizduotės ir percepcijos objektų, tapatina suvokimo ir vaizduotės aktus. Lietuvoje šią poziciją iliustruoja Kristupo Saboliaus publikacijos, kuriose trinama vaizduotės ir percepcijos skirtumai. Mėgstamiausias postmodernistų filmas – „Matrica“, kuriame pasakojama apie simuliakrinėje tikrovėje gyvenančius veikėjus. Tikrovė esą yra tik sumaniai įrengta konstrukcija. Tad vienas svarbiausių postmodernizmo bruožų – konstruktyvizmas. Konstruktyvizmas neigia tikrovės, kaip nepriklausomos nuo žmogaus sąmonės, egzistavimą. Tačiau ar toks idealistinis konstruktyvizmas nepervertina žmogiškųjų galių? Ar tikrovė – vien žmogiškosios vaizduotės kūryba?

 

Mobilusis telefonas ir tikrovė

Kaip klausimas apie tikrovę susijęs su tokiu kasdieniu įrankiu kaip mobilusis telefonas? Kvestionuodami mobilųjį telefoną aptariame ne tik parankų įrankį, bet ir esmines tikrovės, tiesos, atminties ir užmaršties pažinimo galimybes. Mobiliojo telefono svarstymai sugrąžina prie tiesos klausimo, nes naujai aktualizuoja rašto, tiesos ir atminties ontologinį statusą. Umberto Eco teigimu, mobiliojo telefono analizė vėl skatina aptarti skirtingus objektus ir santykį su jais: „Kaip nuo mobiliojo telefono pereinama prie tiesos problemos? Atrandant skirtumą tarp fizinių objektų (kaip kėdė arba Monblanas), idealūs objektai (kaip Pitagoro teorema) ir socialiniai objektai (Italijos Konstitucija arba pareiga susimokėti už tai, ką suvartojai bare). Pirmieji du objektų tipai egzistuoja mūsų sprendimų paribyje, o trečiasis tipas tampa veiksmingas, jei taip galima pasakyti, tik tada, kai įregistruojamas arba įrašomas.“ Ši U. Eco įžvalga suformuluota įvade į italų filosofo M. Ferrariso knygą „Kur esi?“ („Dove sei? Ontologia del telefonino“), parašytą 2005 m., dar prieš išmaniųjų telefonų bumą. Anot M. Ferrariso, mobiliųjų telefonų esmė – ne komunikacija, bet įrašymas. Mobilusis telefonas tarnauja ne kaip tradicinis komunikacijos įrankis pokalbiams, bet kaip žinučių rašymo, vaizdų ir garsų įrašymo, išsaugojimo arba atminties mašina. Maža to, telefonas dabar tampa dokumentu. Juo galima registruotis, patvirtinti parašą, sumokėti, rasti ar patvirtinti buvimo vietą. Taip jis atskleidžia socialinių objektų prigimtį, nes kaip įrašymo irenginys įkūnija jų gamybos aktus. Mobilusis telefonas perteikia socialinės tikrovės savitumą, nes ji gali egzistuoti tik per įrašų objektyvacijas. Tad socialiniai objektai negali būti tapatinami su fiziniais arba idealiais objektais. Svarstoma dabar ne apie tai, kas tikra ar netikra, bet kaip pasireiškia skirtingi objektai. Kiekvieno objekto realybė pasireiškia skirtingai. Todėl reikia grįžti prie jų suvokimo formų. Pasak M. Ferrariso, remiantis percepcija, turi būti kuriama įvairių objektų ontologija, galinti atskleisti egzistuojančių objektų tipus. Paneigiant postmodernistinį tikrovės ir fikcijos konstravimą siūloma vėl imtis percepciniu realizmu grindžiamos objektų analizės.

M. Ferrarisas socialinius objektus dėl atsiradimo ir egzistavimo ypatumo atskiria kaip savarankišką kategoriją. Šie objektai pirmiausia grįsti raštu. Tai gali būti įrašai popieriuje, magnetinėse atminties kortelėse, ar net internetiniuose tinkluose. Jie įkūnija atmintį ir užtikrina socialinių tapatybių palaikymą bei identifikavimą. Pavyzdžiui, jei noriu patvirtinti savo tapatybę, turiu pateikti įrašytą asmens kodą, jei noriu patvirtinti šeiminę padėtį, turiu pateikti įrašą apie santuoką, jei turiu nuosavybės, ją būtina patvirtinti įrašais nuosavybės registre, jei noriu apmokėti sąskaitą, reikia turėti įrašą virtualioje banko sąskaitoje. Būtent dėl šių socialinių objektų sąryšio su registravimo įrašais mobilusis telefonas vis labiau tampa ne komunikacijos instrumentu, bet įrašymo, registravimo aparatu. Juo konstruojama socialinė realybė. Socialiniai objektai yra asmeniniai įsipareigojimai ir pažadai, visuomeniniai teisiniai įsipareigojimai, įstatymai, ketinimai, įvairios ekonominės, politinės ar kitokios sutartys, sąskaitos už pirkinius parduotuvėje ar už suvartotus gėrimus bare. Jei anksčiau šie socialiniai objektai buvo įrašomi akmenyje, molio lentelėse, papiruso ritiniuose, audiniuose, gyvulių odose, tatuiruotėse ant kūno, taip užtikrinant įrašų materialų tvarumą, tai dabar įrašai gali egzistuoti elektronine forma. Taigi jie tampa nebepriklausomi nuo materialinių nešėjų. Prarastą vieną kreditinę ar asmens tapatybės kortelę galima pakeisti kita. Svarbu, kad egzistuotų įrašas elektroninėje banko sąskaitoje ar registre. Ideali reikšmė gali būti perduodama ir išsaugoma skirtingomis materialinėmis medijomis. Pinigų, kaip atsiskaitymo priemonės, esmė nesikeičia, ar užmoku popieriniais banknotais, monetomis, kreditine kortele ar mobiliuoju telefonu.

 

Dalius Jonkus. Mobilusis telefonas, raštas,  užmarštis
Žilvino Jagėlos piešinys.

 

Raštas, įrašas, registravimas

Mobilusis telefonas įtvirtina rašto ir net ideogramos pranašumą prieš oralumą. Telefono, kaip pokalbių ir komunikacijos įrankio, vaidmuo pridengia daug svarbesnę rašymo, įrašymo, registravimo esmę. Mobilusis telefonas patvirtina ir įkūnija J. Derrida gramatologijos tezę, kad viskas yra raštas, neegzistuoja nieko anapus teksto. Dabar ši tezė remiantis mobiliojo telefono pavyzdžiu atsiskleidžia kaip socialinės-kultūrinės realybės įsteigimas. Socialinė realybė egzistuoja per įrašus, dokumentus ir atminties archyvus. Galima būtų prieštarauti, jog rašymo, įrašymo, registravimo funkcijas jau atlieka kompiuteris. Juo registruojamės ir mūsų judesiai, veiksmai palieka pėdsakus virtualiojoje erdvėje. Yra įrašomas į atmintį kiekvienas žingsnis, apsilankymas svetainėse, informaciniuose puslapiuose ar virtualiosios prekybos taškuose. Tačiau mobilusis telefonas turi pranašumą: fiksuoja vartotojo judesius ne tik virtualiajame pasaulyje, bet ir realiajame. Jis įrašo mano apsilankymą ne tik interneto svetainėse, bet ir tose realiose parduotuvėse, klubuose, parkuose, miestuose ir valstybėse, kuriose lankiausi. Savo įrašais kuriu socialinio pasaulio tik­rovę. Jei Galileo Galilei kadaise pasakė, kad pasaulis – Dievo parašyta knyga, tai dabar galime ironiškai pastebėti, jog kiekvienas turintis mobilųjį telefoną tampa šios knygos bendraautoriu.

Gyvename totalaus įrašymo ir įregistravimo epochoje. Registruojami ne tik svarbiausi gyvenimo įvykiai, tokie kaip gimimas, mokyklos baigimas, profesijos įgijimas, vedybos, vaikų gimimas, turtas, testamentas ir mirtis, bet ir paprasčiausi veiksmai. Kur ir su kuo buvau, ką dariau ar ką norėjau daryti, kas patiko ir nepatiko, kuo domėjausi ir t. t. Galima klausti, ar toks visokiausių individo veiksmų įrašinėjimas nėra totalios atminties distopija? Ar totalus veiksmų ir net norų užrašymas nereiškia, kad įgyvendinama totali atmintis ir panaikinama užmarštis? Vadinasi, įsivyrauja totalus sekimas ir kontrolė? Jei taip atsitinka, tai tik mums patiems pritarus. Lengva būtų pasakyti – atsisakyk telefono ir nebūsi sekamas. Smalsumas nugali. Mobiliojo įrenginio pagalba ne tik esu sekamas, bet galiu sekti ir kitus. Įsigydami telefoną savanoriškai (nors ne visada sąmoningai) suteikiame prieigą prie savo duomenų. Nors egzistuoja asmens duomenų privatumą ginantys įstatymai, šie apribojimai neapima didesnės dalies virtualiais ar realiais judesiai paliekamų pėdsakų. Mainais į pigesnį įrenginį ar įvairias naudojamas programas naudojuosi, suteikiu galimybę įrašinėti įvairiausias savo veiklas. Tačiau jei įrašoma viskas, toks įrašymas dar nieko nereiškia. Įrašai turi būti skaitomi ir rūšiuojami atrenkant, kas gali būti paklausu įvairioms pardavimo ir reklamos institucijoms. Todėl atsiranda virtinė kompanijų, jos, panaudodamos algoritmus, atrenka ir surūšiuoja duomenis tam, kad jais būtų galima prekiauti. Mūsų įrašai legaliai ar net pažeidžiant įstatymus yra prieinami ir nusikaltėliams, kurie gali jais pasinaudoti teikdami apgaulingus pasiūlymus. Taip pat ir įvairių šalių žvalgybos tuos įrašus gali lengvai perskaityti. Tiesa, įrašų gausa reiškia, jog problema ne juos gauti, bet atsirinkti, kurie svarbūs ir reikšmingi. Dar vienas paradoksas – dabar prieinami įrašai ne tik apie sekamuosius, bet ir pačius seklius. Skrypalių apnuodijimo skandalas Didžiojoje Britanijoje parodė, kad turistais apsimetusių slaptųjų agentų judėjimas buvo lengvai nustatytas ir rekonstruotas pasitelkus įvairius įrašus. Negana to, buvo rasti jų pasų registravimo įrašai, taip demaskuota daugybė agentų, nes jie visi pasus gavo toje pačioje registratūroje ir su panašias registracijos numeriais. Tad galima ironiškai pasakyti: sunkūs laikai atėjo ne tik sekamiems, bet ir sekliams.

 

Raštas – atmintis ar užmarštis?

Aptardami rašto ir atminties santykį, negalime neprisiminti Platono. Jis dažniausiai minimas norint pabrėžti, kad raštas yra atminties nuodas. Esą dėl rašto nebeišsaugome atsiminimų savo sieloje ir patikime juos raštui. J. Derrida, oponuodamas Platonui, teigia, kad taip įtvirtinama vidinio balso ir išorinio rašto opozicija, nustatanti tam tikrą hierarchiją. J. Derrida siekia parodyti, kad už oralumą svarbesnis raštas, nes įkūnija atmintį ir pakartojimo galimybę. Tai liudija ir visuomenių be rašto pavyzdys. Be rašto nėra istorijos. Raštas leidžia išsaugoti ir kaupti žinias. Tad kodėl Platonas laikomas rašto priešininku, nors pats tapo pačiu skaitomiausiu senovės filosofu? Dar kartą perskaitęs Platono dialogą „Fedras“ įsitikinau: jis supriešina ne rašymą ir oralumą, ne raštą ir balsą, bet užrašytas kalbas ir žmogų, išmanantį tai, kas parašyta. Raštas neišsaugo tiesos, nes tėra priminimas, o ne pati atmintis. Platoniškame „Fedro“ dialoge diskusija vyksta ne apie rašto pragaištingą poveikį atminčiai, bet apie tikrą ir tariamą išmintį, apie tiesą ir netiesą. Raštas gali tapti žaidimu, išdykavimu, kai visai nesirūpinama, kokios sėklos bus pasėtos. Platonui rūpi edukacinis rašto vaidmuo. Raštas nėra tiesos saugotojas, nes negarantuoja tiesos, jos nepateikia ant lėkštutės. (Galime prisiminti fanatiškai įtikėjusius kai kurių raštų neklystamumu.) Raštas reikalauja išmanyti tai, kas parašyta. Raštas turi būti supratingai perskaitomas. Platonas neteigia, kad raštas visiškai nereikalingas, tik pažymi, kad jo nereikia sureikšminti. Svarbi yra žaidybinė ir pedagoginė rašto funkcija, o ne jis pats. Svarbu, ne kaip kalba užrašyta tekste, bet kaip ji įrašoma į sielą. Tai, pasak Platono, tikrasis rašinys. Kitais žodžiais, svarbu yra ne parašyti tekstai, bet tai, kas mums atsitinka juos rašant ir skaitant. Platono supratimu, filosofija – tai rūpinimasis siela.

 

Vietoj išvadų

Mobiliojo telefono atvejis primena, koks svarbus socialiniame ir kultūriniame pasaulyje rašto, įrašo vaidmuo. Idėjos ir socialiniai įsipareigojimai įgyja kultūrinę reikšmę bei vertę tik užfiksuoti. Tad galima iš dalies sutikti su J. Derrida (taikant tai kultūros pasauliui), kad anapus teksto ir įrašų nieko nėra. Kita vertus, raštas nėra nei visa gelbstinti atmintis, nei užmarštis. Jis turi būti skaitomas ne tik suprantant raides ar ideogramas, bet ir tai, apie ką jos byloja. Paties Platono raštai VI–IX a. Europoje nebuvo verčiami ne todėl, kad nebuvo mokančių graikiškai skaityti, bet todėl, kad uždarius filosofijos mokyklas niekas nebesuprato, kas jo tekstuose parašyta.

 

Eglės Frank fotoreportažas iš „Šiaurės vasaros“ ČIA

Draugai