Dana Kurmilavičiūtė. Turkijos reportažai (1)

Adomo Mickevičiaus turkiškas periodas

„Tiktai neužmirškite aplankyti Adomo Mickevičiaus muziejaus Stambule", – sužinojęs, kad vykstame komandiruotėn į Turkiją, paprašė kolega Rimantas Šalna. Jam, Lietuvos žurnalistų sąjungos nariui ir Vilniuje esančio tam pačiam poetui skirto muziejaus vadovui, itin magėjo kuo daugiau sužinoti, kaip įamžintas kūrėjo atminimas. Sostinės Bernardinų gatvėje įsikūrusio A. Mickevičiaus muziejaus darbuotojai jau seniai palaiko glaudžius ryšius su analogiškomis kultūrinėmis įstaigomis kitose šalyse, o štai su Turkijoje esančia vis nepavyksta pabendradarbiauti. O būtų taip reikalinga praturtinti turimą ekspoziciją ir viena kita vaizdine medžiaga iš tolimojo Stambulo (Konstantinopolio)...

Rusijos okupacija, nepavykę 1831-ųjų ir 1863-iųjų metų sukilimai daugelį lenkų privertė emigruoti į svečias šalis. Ypač daug jų įsikūrė Paryžiuje ir Konstantinopolyje. Pastarojo miesto lenkų emigrantų veikla ypač suaktyvėjo, kilus Krymo karui, sužadinusiam atvykėlių viltis, jog kova dėl Lenkijos nepriklausomybės vėl sustiprės. Turkijoje įsikūrę lenkai stengėsi suvienyti savo jėgas ir įsteigti legioną kovai už Lenkijos laisvę. Tuo tikslu nemažai jų persikėlė į Konstantinopolį iš Paryžiaus ir kitų vietovių. Pavyzdžiui, čia atvyko žinomas ano meto lenkų poetas Karolis Brzozowskis, rašytojas memuaristas Zygmuntas Milkowskis ir kt. lenkų organizacijų atstovai. Istoriniuose šaltiniuose ir memuarinėje literatūroje minima, kad tuo laikmečiu kai kuriuose Konstantinopolio rajonuose, ypač Peroje, lenkų kalba gatvėse, kavinėse ir restoranuose skambėdavo ne rečiau negu turkų.

Šiuos faktus nurodome tam, kad paaiškintume, kodėl į Konstantinopolį iš Paryžiaus atvyko ir Adomas Mickevičius. Turkijoje lenkams atsivėrė naujos veiklos galimybės sprendžiant savo nacionalines problemas. Tačiau jų gretose nebuvo vienybės ir visiško sutarimo. Dėl skirtingų aristokratų veiksmų susiformavo dvi lenkų stovyklos. Vienai jų vadovavo A. J. Czartoryskis ir V. Zamoyskis, kitai – gen. J. Wysockis. A. J. Czartoryskis pasikvietė A. Mickevičių, kad, pasinaudodamas savo autoritetu, sutaikytų abi puses. 1855 m. rugsėjo 22 d. poetas atvyko į Konstantinopolį.

Deja, likimas nelėmė poetui įvykdyti savo misijos iki galo – jis netikėtai mirė.

Gatvė, kurioje gyveno Adomas Mickevičius

Tačiau A. Mickevičiaus buvimas Konstantinopolyje, žinoma, paliko savų pėdsakų. Jie užfiksuoti istoriniuose šaltiniuose, apie juos pasakoja literatūros tyrinėtojai, juos rodo turistų grupes vedžiojantys gidai. Labai įdomu buvo su jais susipažinti ir mums, nors, ribojami laiko, visais tėvynainio politiniais ir kūrybiniais maršrutais patraukti neturėjome galimybės. O ir namų, kuriuose kažkada poeto lankytasi, daug kur nebelikę.
Prieš vykdama į šią komandiruotę, dar sykį pasidomėjau A. Mickevičiaus gyvenimo dabartiniame Stambule detalėmis. Įvairiuose literatūriniuose ir istoriniuose šaltiniuose minima keletas vietų, kuriose paprastai mėgdavo lankytis poetas. Viena iš jų – lenko M. Czajkowskio namas. Jo šeimininkė norėjo poetui materialiai padėti, pagloboti, tačiau jis atsisakė.

Kitas namas, traukdavęs susiburti lenkų emigrantus, buvo laikrodininko ir juvelyro Groplerio namas. Čionai irgi užsukdavo A. Mickevičius su savo bendražygiu Karoliu Brzozowskiu; vėliau pas Groplerį viešėjo šeimininko pusbrolis, garsus tapytojas Janas Matejko, čia nutapęs paveikslą „Paskendusi Bosfore". O 1886 m. Groplerių namuose porą savaičių praleido lenkų romanistas Henrykas Sienkiewiczius, mėgdavęs daug vaikščioti po Stambulą.

Mena A. Mickevičių ir jo bičiulius juvelyro Kwiatkowskio namas Galate. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad pas Kwiatkowskius ir Groplerius daugiausia rinkdavosi demokratinių pažiūrų lenkų emigrantai, tuo tarpu po M. Czajkowskio namų stogu dažniausiai burdavosi konservatyviau nusiteikusieji.

Atvykusius Turkijon lenkų emigrantus tėvynainiai remdavo kuo galėdami. Konstantinopolyje lenkai turėjo savo nakvynės namus, valgyklą, klubą, kur galėdavo susitikti, pasidalyti nuomonėmis ir naujausiomis politinėmis naujienomis. Būdavo stengiamasi materialiai remti ligonius, bedarbius. Nelikdavo užmirštas ir kultūrinis gyvenimas: vykdavo literatūriniai skaitymai, paskaitos.

Tačiau, žinoma, pats svarbiausias objektas, menantis A. Mickevičių, yra jo memorialinis namas-muziejus. Šiame lenkų kultūros paminkle pasakojama apie didžiojo poeto „turkiško gyvenimo" laikotarpio etapus, jo buvimą tuometiniame Konstantinopolyje, planus ir svajones išvaduoti priespaudoje esančią tėvynę.
Teko skaityti, kad šio muziejaus istorija sudėtinga. Mat namas, kuriame Adomas Mickevičius mirė, netrukus po poeto mirties sudegė. 1871 m. žemės sklypą, kuriame jis buvo stovėjęs, įsigijo lenkas Józefas Ratyńskis ir pastatė ten triaukštį akmeninį namą. Būdamas didelis Tėvynės patriotas ir A. Mickevičiaus kūrybos gerbėjas, J. Ratyńskis prisiminimui apie poe­to gyvenimą Konstantinopolyje savo rankomis (mat buvo raižytojas) pagamino marmurinę memorialinę lentą ir pritvirtino prie namo.

Po Józefo Ratyńskio mirties namas atiteko jo našlei, vėliau – jo dukrai, o po 1945 metų – anūkui.

Lenkų ir jų organizacijų rūpesčiu vėliau prie šio namo buvo pritvirtinta nauja memorialinė lenta, vidų papuošė poeto biustas.

Dabar čia – muziejus, kurį lanko daugiausia lenkų turistai ir literatūra besidomintys žmonės.

Surasti jį viename iš senųjų Stambulo rajonų nebuvo lengva. Mūsų „mikriukas" ilgai vingiavo siauromis gatvelėmis, iš visų pusių supamomis aukštų senovinių namų, menančių Osmanų imperijos laikus ir dažniausiai būtinų restauruoti. Smalsu buvo pasidairyti po vietas, tolimas nuo ištaigingų miesto rajonų blizgesio ir prašmatnumo; čia virte virė savas, tikras gyvenimas, su savo kasdienybe ir rūpesčiais. Ko gero, šitaip tarp siau­rų namų iškarstytus skalbinius, prie sienų prigludusias prekijų dėžes su daržovėmis, tingiai vaikštinėjančius liesus šunis regėjo ir Adomas Mickevičius. Nebuvo jis turtingas, neįstengė nuomotis būsto prašmatnesnėje vietoje.

Plėšiami lapeliai su poeto kūryba. Lino Senkaus nuotraukos

Bet dabar namas iš aplinkinių išsiskiria daug dailesniu fasadu. Matyti, jog neseniai restauruotas. O ir ekspozicija modernizuota, atnaujinta ir papildyta. Kompiuteriu valdomame ekrane ant sienos iškyla atvaizdas aktoriaus, lenkų kalba skaitančio poeto kūrybą. Ant kitos sienos pritvirtinta daugybė lapelių, panašių į plėšomus kalendoriaus lapelius: juos lankytojai gali nusiplėšti ir pasiimti. Lapeliuose – poeto kūrinių ištraukos lenkų, turkų ir anglų kalbomis. Tarp jų – ir Lietuvą mininčios. Kelis lapelius pasiimame – reiks parvežti dovanų A. Mic­kevičiaus muziejaus Vilniuje darbuotojams (kaip ir filmuotą medžiagą bei fotografijas).

Apie poeto gyvenimą ir kūrybą pasakojama ir kituose muziejaus kambariuose su ten esančia kompiuterine įranga. O užlipus į erdvią lodžiją viršutiniame muziejaus aukšte, galima atsisėsti ir perskaityti kokį poeto eilėraštį.

Žemutinėje muziejaus patalpoje dabar guli juoda marmuro lenta, kažkuo panaši į antkapį. Tai simbolinė plokštė: juk šioje vietoje kažkada stovėjusiame ir vėliau sudegusiame name gulėjo poeto palaikai. Lankytojai paprastai čia padeda gėlių.