Darius Alekna. Apie Daliaus Jonkaus neįsivaizduojamą prigimtinę šeimą

Šiandienos politinėse batalijose dėl šeimos sampratos sveikintinas bet koks bandymas ramiau pasiaiškinti diskutuojamus dalykus. Tad ramiai svarstydamas Dalius Jonkus („Literatūra ir menas“, Nr. 11, 2021 06 04, – red. past.) pamėgino dekonstruoti prigimtinės šeimos sąvoką. Politinė autoriaus mintis akivaizdi: jei negalima aiškiai apibrėžti prigimtinės šeimos, vadinasi, šeima galima laikyti bet ką, kad ir bendrą homoseksualių žmonių gyvenimą. Pasvarstykime, ar tikrai prigimtinės šeimos konceptas toks beviltiškas.

D. Jonkus teisus: šeima – nelengvai aprašomas fenomenas, nes yra susijusi su daugybe gyvenimo sričių. Nėra taip akivaizdu, kas ją sudaro (pvz., ar jai priklauso visos šeimos dievinamas taksas ir mėgstamas šeimos automobilis?), kaip pavadinti santykius, kurie į šeimą jungia jos narius, kokiomis sąvokomis ją analizuoti. Sociologai, etnologai, teisininkai, šeimos istorikai turi nemenką sąvokų aparatą, kuriuo mėgina aprėpti šį sudėtingą fenomeną: kalbama apie branduolinę ir išplėstinę (horizontaliai ar vertikaliai) šeimą, jos santykį su namų ūkiu ir giminystės santykiais, šeimos funkcijas, santuokos ir paveldėjimo taisykles ir papročius etc. Pripažindami fenomeno sudėtingumą vis dėlto aptarkime keletą D. Jonkaus paliestų dalykų.

Visų pirma, D. Jonkus ginčija meilės būtinumą kuriant šeimą. Tiksliau, mano, kad tarp jo senelių kartos žmonių šeima iš meilės būdavo kuriama rečiau nei šiandien. Jo pasakojama senelių istorija įtikina. Bet, tarkim, mano seneliai iš abiejų pusių vedė ir tekėjo iš meilės. Negana to: tikrai žinau, kad viena prosenelių šeima dar XIX a. pabaigoje taip pat gimė iš meilės, o iniciatyva priklausė mano promočiutei. Bet jokios paskiros patirtys negali būti laikomos visuotinėmis: visada buvo visko, yra ir dabar. Čia tik noriu atkreipti dėmesį, kad nereikėtų pasiduoti tarp marksistuojančios pakraipos šeimos istorikų paplitusiam tikėjimui, kad iki XIX a. pradžios santuokų iš meilės išvis nebūta. Šį savo tikėjimą jie aiškina pramonės revoliucija ir laisvu darbo jėgos judėjimu: tik tuomet, esą, žmonės tapo laisvi ir galėjo vesti, tekėti iš meilės. Šie teoretikai sutuoktinių meilę sieja su vadinamosios branduolinės šeimos (apie ją truputį vėliau) išplitimu Vakarų kultūroje. Jų teorija sako, kad Viduramžiais vyravęs išplėstinės šeimos modelis, o po Prancūzijos revoliucijos ir pramonės perversmo išplitusi „pažangesnė“ branduolinė šeima. Tačiau šią teoriją XX a. antrojoje pusėje paneigė istorikai krapštukai, nustatę, kad, kiek tik šaltiniai (bažnyčių metrikos knygos) leidžia įžvelgti, t. y. įvairiose vietovėse iki XIV–XVI a., būtent branduolinės šeimos modelis vyravo Anglijoje, Belgijoje, Olandijoje, Šiaurės Prancūzijoje. Taip pat pastebėta, kad šeimos modeliai įvairiose tos pačios Vakarų civilizacijos erdvėse skiriasi: išplėstinė šeima (kamieninis jos modelis) išties labiau paplitusi pietiniuose ir rytiniuose Europos kraštuose. Tad ne „pažanga“ čia labiau turi reikšmės, o vienos ar kitos bendruomenės tradicijos. Tai ypač ryšku įvairių Azijos šalių, pvz., Japonijos, Pie­tų Korėjos etc., industrializacijos atveju, – ten XX a. prasidėjusi sparti šiuolaikinės pramonės plėtra nepakeitė ankstesnių šeimos gyvensenos papročių: šeimos institutas prisitaikė prie naujų sąlygų. Tad D. Jonkus, tvirtindamas, kad „šeimos samprata ir su šeima susiję papročiai smarkiai keičiasi“, veikiau remiasi teoriniais vienos marksistuojančios mokyk­los pa­svarstymais, o ne šeimos istorijos ir sociologijos faktais.

 

Darius Alekna. Apie Daliaus Jonkaus  neįsivaizduojamą prigimtinę  šeimą
Gyčio Norvilo nuotrauka

 

Stebina D. Jonkaus samprotavimai apie monogamiją ir poligamiją. Jis argumentuoja, kad, jei a) daugumai gyvūnų rūšių būdinga poligamija ir b) daugumai žmonių bendruomenių taip pat būdinga poligamija, ergo... Išvados nėra, nes, anot D. Jonkaus, šeima – kultūrinis, o ne gamtinis reiškinys. Jei išties tik kultūrinis, tai tuomet neaišku, ką autoriaus svarstyme turėtų parodyti argumentas apie gyvūnų pasaulį? Retorinė puošmena? Vis dėlto jei norėtume poravimosi aspektu susieti gyvūnų ir žmonių pasaulį, tas nebūtų sunku: koks prieštaravimas neleistų manyti, kad Homo sapiens gyvūnų rūšis poruojasi pagal tas pačias taisykles kaip ir D. Jonkaus minimi „gandrai, gulbės, pingvinai, pilkieji vilkai, pelėdos, kondorai, afrikietiškos antilopės dikdikai, bebrai ir kai kurie primatai“?

O kaip su žmonių poligamija? D. Jonkus mėgina parodyti, kad poligamija (šį terminą toliau vartosime daugpatystės prasme, nes poliandrija – nykstamai siauras reiškinys) – „natūralesnė“ šeimos forma nei monogamija. Pasiaiškinkime. Visų pirma, šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie šeimą, bet apie santuoką ir ypač jos teisinį aspektą. Santuoka – ne ką lengviau aprašomas socialinis fenomenas negu šeima. Vis dėlto tyrėjai sutaria, kad visų tipų santuokoms būdingi trys bruožai: seksualiniai santykiai, vaikai ir teisiniai ar paprotiniai santuokos narių įsipareigojimai vienas kitam ir santuokoje gimusiems vaikams. Seksualiniai santykiai ir jų vaisius, vaikai, priklauso gamtos pasauliui, o vienokie ar kitokie teisiniai įsipareigojimai – visuomenės susitarimo dalykas. Kai D. Jonkus tvirtina, kad „net 83 procentai“ „žmonių bendruomenių praktikuoja poligamiją“, turėtume suprasti, kad tos žmonių bendruomenės pripažįsta tokią santuokos formą teisėta ir toleruojama. Tokių bendruomenių išties ir yra, ir būta: žinome apie Senojo Testamento patriarchus, apie musulmonų papročius. Kai V a. pr. Kr. po gausių karo žygių Atėnuose tekėti galinčių moterų buvo gerokai daugiau nei vesti galinčių vyrų, Atėnų tautos susirinkimas priėmė laikiną įstatymą, įpareigojantį visus šeimą išlaikyti ir pratęsti gebančius vyrus vesti po antrą žmoną – šiam įstatymui pakluso ir Sokratas (jei tikėsime Diogenu Laertiju, VPh II, 26). Viena iš teorijų, aiškinančių poligamijos paplitimą Afrikoje, šią praktiką sieja su labai liūdnu žemyno istorijos skyriumi: į vergiją Amerikon daugiausia buvo vežami jauni ir stiprūs vyrai. Vis dėlto turėtume griežtai atmesti D. Jonkaus argumentą apie poligamijos prigimtinumą. Pradėkime nuo nesąžiningo retorinio argumento. Ką reiškia „net 83 procentai“? Nepasiduokime žaidimams skaičiais: antropologai, kalbėdami apie žmonių bendruomenes, omenyje turi labai skirtingo dydžio vienetus, nes, pvz., „Šiaurės Amerika“ su JAV ir Kanada jiems yra viena žmonių bendruomenė, kurią gãli lyginti su kokia nors vienos iš Polinezijos salų „žmonių bendruomene“, turinčia gal tik kelis šimtus narių. Monogamija – vienintelė legali santuokos forma Japonijoje, Kinijoje, Indijoje (išskyrus musulmonus), Europoje, Rusijoje, abiejose Amerikose. Absoliuti žmonijos dauguma pripažįsta tik monogaminę santuoką, poligamija legali tik islamo kraštuose. Kitas argumentas prieš poligamiją – elementari statistika. Berniukų ir mergaičių iš esmės gimsta po lygiai. Norint sudaryti poligamines santuokas reikia, kad moterų būtų gerokai daugiau nei vyrų. Tačiau normaliomis sąlygomis taip nėra. Net ir pats D. Jonkus pripažįsta, jog vadinamojoje Afrikos „poligamijos juostoje... nuo Senegalo iki Tanzanijos... trečdalis ištekėjusių moterų gyvena poligamiškose šeimose“. Daug galvoti nereikia, kad suprastum: tokiu atveju du trečdaliai ištekėjusių moterų vis dėlto ten gyvena monogamiškose šeimose.

Pagaliau, dar pačioje XX a. pradžioje, kai istoricistinis mąstymas buvo labai gajus, o pasaulio socialinę istoriją matrilokaline irokėzų bendruomene matavusio Lewiso Henry’o Morgano (1818–1881) svarstymai knygoje „Senovės visuomenė“ („Ancient Society“, 1871) ir marksistinėje jos Friedricho Engelso adaptacijoje (1884) populiarūs, tarp „žmonių bend­ruomenių“ buvo ieškoma mažiausiai svetimų įtakų ir raidos paliestų, tad pačių paprasčiausių ir primityviausių, galbūt leisiančių pamatyti pradinę apskritai žmonių bendruomenės būklę. Etnologų manymu, tokius grynumo kriterijus atitiko Australijos aborigenų bendruomenė. Tad ją tyrinėdamas vienas didžiausių XX a. pradžios ir vidurio antropologų lenkas Bronisławas Malinowskis (1884–1942) knygoje „Australijos aborigenų šeima“ („The Family Among the Australian Aborigines“, 1913) parodė, kad šios bendruomenės šeimos yra griežtai monogaminės. Būtent šiame tyrime kaip priešpriešą poligamijai garsusis mokslininkas ir pasiūlė vėliau visuotinai prigijusį terminą „branduolinė šeima“.

Grįžkime prie prigimtinės šeimos sąvokos, kurią paneigti bandė D. Jonkus. Vis dėlto jo argumentai yra silpni. Šeima yra susijusi su gamtos pasauliu, nes joje gimsta nauja gyvybė. Regeneratyvinė funkcija šeimoje yra esminė. Monogaminė branduolinė šeima buvo ir yra pagrindinis ir absoliučiai vyraujantis šeimos tipas žmonijoje. Nors pasaulyje esama ir kitokių šeimos formų, pvz., poligamija, bet ji veikiau vienokias ar kitokias istorines šaknis turinti išimtis, o ne lygiavertis branduolinės šeimos atitikmuo. Toks svarstymas prigimtinės šeimos sąvoką leidžia laikyti tinkamu terminu šiandienos diskusijose. 

 

Dalius Jonkus. Apie prigimtinę šeimą ČIA

Draugai