Drago Jančar. Jugoslavijos archipelagui – 30 metų

Kai gyvenimas santuokoje tampa nepakeliamas, sutuoktiniai nusprendžia išsiskirti. O kai po ilgų kankinančių kalbų, po siaubingų abi puses žeminančių formalumų pora pagaliau išsiskiria, atsiveria tuštuma. Palikto būsto tuštuma, amputuotos gyvenimo dalies tuštuma, begarsė tyla ten, kur nieko nebėra. Būta negandų ir netgi neapykantos. Tačiau ten, kur neapy­kanta, yra ir meilė, bent jau taip rašoma pigiuose bulvariniuose romanuose.

Taip galvojau 1991-aisiais.

Po 30 metų esė ciklo pavadinimui apie Jugoslavijos archipelagą, kurį man pasiūlė „Trabuki“, norėčiau pasitelkti José Saramago romaną „Akmeninis plaustas“ – kadaise bendros valstybės subyrėjimo metaforą. Autorius jame pasakoja Iberijos pusiasalio istoriją, kai guobos šakele nupiešta plonytė linija sukelia ištisus tektoninius poslinkius, nuo kurių pusiasalis atitrūksta nuo žemyno, tampa sala, pavadinta akmeniniu plaustu, plaukiančiu į plačius jūros vandenis; nekompetentingi politikai ir turtuoliai susirenka pinigus, apleistus viešbučius pakrantėje užima benamiai, įsiviešpatauja chaosas.

Skamba pažįstamai, kažin kas panašaus nutiko ir Jugoslavijai, kai dėl nubrėžtų tarp mūsų nematomų linijų ji virto archipelagu, sugriuvo kadaise salas jungę tiltai, nuskendo keltai, nutrūko net telefono linijos, o povandeniniai kabeliai jūros dugne buvo sunaikinti. Nuo to praėjo daug laiko.

Dabar laivai vėl plaukia, o kabeliai ūžia nuo komunikacijos srautų.

Šiandien apie Jugoslaviją galiu kalbėti pasitelkdamas literatūrines metaforas. Tuomet, 1991 m., mano santykis su ja buvo daug asmeniškesnis. Kitaip turbūt ir negalėjo būti, juk visą savo gyvenimą iki tų lemtingų metų praleidau šalyje vardu Jugoslavija. Galvojau tada apie Slovėnijos ir Jugoslavijos išsiskyrimo akimirką, lyginau ją su draugų ir giminaičių patirtimi – asmeniškai jų  išgyventomis istorijomis.

Su apmaudu įsivaizduoju tą neišvengiamą akimirką, kai Slovėnijos ir Jugoslavijos keliai išsiskirs. Jau vyksta sekinantys skyrybų pokalbiai, godūs sutuoktiniai slapsto turtą saugiose vietose, laikraščiai kiek­viename puslapyje skaičiuoja, kiek kas turėjo prieš santuoką, kokią naudą iš to gavo, kiek, kas ir kam bus skolingi išsiskiriant. Sveikas protas kužda, kad taip ir turi būti, nes ši valstybė nuo pat pradžių netinkamai sukurta. Tačiau... Su ja ir joje mes pragyvenome visą gyvenimą. Myliu Dalmatiją, sentimentalūs prisiminimai siejasi su vyno naktimis, stulbinančiais Viduržemio jūros kvapais, šaltais jos aikščių bei bažnyčių akmenimis, su antika, Renesansu, sodų ramybe salose esančiuose katalikų vienuolynuose. Bosnijos upės, kultūrų ir religijų simbiozė Sarajeve, rytietiško turgaus ūžesys ir gausmas, plonyčių plaktukų garsai, kai jais kalami variniai dirbiniai mažytėse dirbtuvėse, įsikūrusiose siaurose gatvelėse. Biblinė Makedonija, mano draugų makedonų dusli, gomurinė kalba, kupina protingų, jausmingų minčių. Dunojus, Novi Sadas, kur per teatro festivalį grojant romų muzikai šventėme laikiną teatro šlovę ir skandinome vyne laikinas (tariamų) nesėkmių akimirkas. Itin gyvybingas Belgradas, ryto kvapai iš daugybės kepyklų, kolegos serbai, kadaise žibėję juoduoju politiniu humoru, šiandien turbūt išsiskiriantys vien savita ironija bei autoironija. Pietų Serbija, Vranjės miestelis, kur prieš savo valią kaip kareivis praleidau vienerius gyvenimo metus ir kur, be šlykščių kareivinių, pažinau paradoksalų rytietiško sibaritiškumo bei stačiatikių mistikos mišinį; Morava – saldus liūdesys, slavų dainos pritariant rytietiškiems būgnams. Ir pagaliau Zagrebas, kuris šiuose apmąstymuose, be jokios abejonės, nenorėtų būti minimas šalia Belgrado arba, gink Dieve, Pietų Serbijos. Zagrebas, kurio žvilgsnis nukreiptas į Vieną, bet abi kojos Balkanuose. Zagrebas – tai jau beveik Slovėnija, bet kartu ir kaži kas kita: jo istorinis išdidumas, kroatų šachmatinės, ryškus katalikiškas mesianizmas, regiono centras, saugantis Vakarų civilizaciją: antemurale christianitatis. Zagrebas atsidurs kitoje valstybėje, kuri vadinsis Kroatijos Respublika. Su nerimu ir egoizmu galvoju apie savo knygas, kurias galėčiau rasti visų šių miestų knygynų vitrinose ir lentynose, įvairiomis kalbomis, skirtingais rašmenimis ir skirtingais viršeliais, apie didelių ir mažų teatrų scenas, kuriose aktoriai kūnu ir siela įgalindavo mano vaizduotę.

Ar iš tikrųjų visa tai prarasta?1

Taip galvojau, rašiau ir kalbėjau.

Kai laiške man Predragas Matvejevićius pavadino jugonostalgiku dėl reiškiamos nuomonės ir atsargiai pabrėždamas „kultūrine prasme“ – neklydo. Buvau juo ir tebesu, iš tikrųjų išskirtinai vien kultūrine pras­me – tiek pačia siauriausia, tiek plačiausia.

Jugoslaviją kartais prisimenu su nostalgija, kartais – su pagieža. Nostalgiškai – dėl kultūrinės įvairovės ir mano draugų, su pagieža – dėl diktatūros ir ją valdžiusių kvailų politikų. Jei tik Jugoslavija būtų buvusi demokratiška, tikriausiai nebūtų žlugusi ir subyrėjusi. Tačiau veikė diktatūra su neklystančiu lyderiu priešakyje ir žiauriuoju jam talkinančių kariuomenės, policijos, biurokratijos aparatu, su pionierių priesaikomis, stadiono ritualais, rengiamais Tito gimtadieniui paminėti. Pažinojau žmones, kurie praėjo Jugo­slavijos gulago pragarą Goli Otoko saloje, pažinojau ir tuos, kurie prarado tėvus dėl revoliucinio smurto, taip pat pažinojau tuos, kurie buvo įkalinti dėl politinių priežasčių kartais vien dėl neatsargiai ir netinkamoje kompanijoje pasakyto sakinio arba nevykusio pokšto apie Tito ar kurį kitą komunistų lyderį. Bet visa tai suvokiau tik vėliau, įgijęs daugiau žinių ir išsiugdęs požiūrį į pasaulį, o kartu su juo prisijaukinęs skepsį bei pasipriešinimo jausmą. Prieš tai gyvenau laimingų kliedesių pasaulyje, kai „nuostabu būti jaunam mūsų šalyje“, šitaip dainavome pionierių šventėse.

Jugoslavija buvo diktatūra, tačiau iš tiesų gerokai laisvesnė nei kitos komunistinės šalys. Pradedant 7 dešimtmečiu, kai šalies sienos atsivėrė ir žmonės pamatė, kad gyvenimas Jugoslavijoje yra geresnis nei Vengrijoje ar Čekijoje. Kultūriniai mainai ir decentralizuoti kūrybiniai procesai tapo daug atviresni. Kitur Rytų Europoje būtų buvę sunku įsivaizduoti Solženicyno, Kunderos, Bunino, Camus ar Orwello knygas, laisvai prieinamas knygynų vitrinose, kaip tai buvo Liublianoje ar Belgrade. Atsirado įvairių literatūros kritikos žurnalų, pasirodė daug vertimų, teatrai buvo įdomi estetinių ir socialiai kritiškų įspūdžių vieta. Jugoslavijos kino „juodoji banga“ pasižymėjo reikšminga menine išraiška ir atspindėjo kategoriško pasipriešinimo politiniam vieningumui poziciją.

 

Drago Jančar. Jugoslavijos archipelagui –  30 metų
Dariaus Pocevičiaus nuotrauka

 

Tačiau atviros sienos ir kultūrinė laisvė nereiškė politinės laisvės. Gyvenome jausdami keistą paradoksą, kad valstybinė santvarka su vienpartine sistema ir visomis institucijomis galiausiai vienaip ar kitaip vis tiek yra diktatūra. Šalis, kurioje politikai nesuprato, kad pasaulis ir Europa keičiasi. Galiausiai šalies ekonomika žlugo būtent dėl šios politinės sistemos išauginto mentaliteto. 9 dešimtmetyje svarstėme galimybę Jugoslaviją paversti demokratine ir konfederacine valstybe. Tačiau taip negalėjo įvykti vien todėl, kad tai buvo nesuvokiama kvadratinėms generolų ir Jugoslavijos komunistų partijos vadų galvoms. Jugo­slavija nesugriuvo vien dėl nacionalizmo, kultūrinių ir ekonominių skirtumų – taip, šie skirtumai ją veikė decentralizuojančiai, tačiau federacija pirmiausia iširo dėl diktatūros. Valdžia paprasčiausiai nesuprato, kad neišvengiamai atėjo laikas keistis. Net ir šiandien manau, kad šios didžios šalies archipelagas nesugriūtų ir nesubyrėtų į mažesnes dalis, jei tik turėtume demokratinę santvarką. Pagaliau, net jei ir būtų sugriuvęs, tai ne taip siaubingai.

Karas pirmiausia prasidėjo Slovėnijoje, kur Jugo­slavijos liaudies armijos tankai pajudėjo į gatves iš kareivinių, paskui persimetė į Kroatiją, vėliau pragaras įsiliepsnojo Bosnijoje. Per karą buvau Sarajeve ir savo akimis mačiau, kas ten vyksta, – tai buvo skaudi patirtis. Tuomet parašiau esė „Trumpa ataskaita iš ilgai apgulto miesto“2 („Kratko poročilo iz dolgo obleganega mesta“). Daug draugų ir pažįstamų paskui nuo manęs nusisuko, daugelis buvo pakliuvę į karo sūkurį, kuriame pasirinko vieną ar kitą pusę.

10 dešimtmečio pabaigoje susitikę Frankfurto knygų mugėje kaip po Jugoslavijos žlugimo atsiradusių šalių rašytojai daugiau nei tris dienas diskutavome, kas mums visiems nutiko. Norėjome pasipriešinti beprasmiškam visų kultūrinių ryšių, abipusio keitimosi patirtimi ir visiškam bendravimo nutraukimui tarp archipelago salų. Galiausiai parengėme deklaraciją dėl būtinybės atnaujinti kultūrinį bendradarbiavimą buvusioje Jugoslavijoje, kurią visi pasirašėme ir pateikėme skaitomiausių laikraščių redakcijoms bei visai žiniasklaidai nuo Liublianos iki Skopjės. Mūsų kreipimasis sulaukė labai kuklaus susidomėjimo. Nedaugelis redakcijų išspausdino mūsų pareiškimą, kaip atsakas į jį pasirodė keletas komentarų, tačiau daugelis paprasčiausiai numojo į mus ranka: kam rūpi tie menininkai? Iš tiesų niekam tokie dalykai jau neberūpėjo, žmonės jau buvo gerai įsitaisę savo salose. Tuometinis salų gyvenimas išsiskyrė polinkiu pasinerti į nuožmią konkurencinę kovą dėl pinigų bei valdžios ir beatodairišku atsidavimu vidaus politinėms skerdinėms, tai vokiečiai taikliai apibūdina kaip selbstzerfleischung.

Anksčiau, kai šalis vis dar balansavo ties dezintegracijos slenksčiu, suvokiau, kad, nepaisant pasipriešinimo, kurį jaučiau jos partijos veikėjams, bus neleng­va galiausiai atsidurti tik tarp man brangių slovėnų, kurie eina į Europą ir kalba apie Europą, tarp negailestingų kapitalistų bei aistringų dainių, tarp švogerių krašto visažinių aplink klestint sarkazmui, pavydui ir pykčiui. Rašytojas paprastai gerai pažįsta aplinką ir jos silpnąsias vietas. Bet tai būtų buvę tik smulkmena; tai, kas mūsų laukė, nustebino daug labiau. Bent jau tuos iš mūsų, kurie tikėjo, kad demokratija yra stebuk­lingas visų socialinių problemų sprendimas.

Ką iš tikrųjų mes tuomet įsivaizdavome? Be abejo, parlamentinę sistemą, spaudos ir žodžio laisvę, ekonomikos augimą. Tačiau prieš suvokdami, kas iš tiesų vyksta, patekome į permainų laikotarpį, kurio demokratiškai nusiteikę visiškai nesupratome. Kadaise rašiau: svajojome apie demokratiją, bet pabudome kapitalizme. Ir dar kokiame! Tai nebuvo šiaip kapitalizmas. Buvo sakoma, jog tai tik pereinamasis laikotarpis. Iš tiesų buvo gana laukinis ir nežabotas procesas, daugelį nuskurdusių, vienišų, sutrikusių žmonių tiesiog paliekantis gyvenimo nuošalėje. Ne tik Slovėnijoje ir kitose buvusios Jugoslavijos šalyse, bet iš esmės visoje Rytų Europoje. Bendras, arba visuomeninis, turtas turėjo būti perduotas privatiems savininkams, prasidėjo privatizavimas, kuriam Rusijoje buvo skirtas ypač iškalbingas apibūdinimas „prichvatizacija“.

Ne tik Slovėnijoje, bet ir visoje buvusioje Jugoslavijoje bei kitose Rytų Europos šalyse plunksnos žmonės tais laikais daug negalvojo, kad kapitalizmas turi savo taisykles, kad kapitalistai gali daryti įtaką politikai, žiniasklaidai, visuomenei ir netgi jos kultūriniam gyvenimui. O demokratija yra ypač trapi socialinė sistema – visada atsiras norinčių užgrobti kuo daugiau ekonominės ir socialinės erdvės. Nesupraskite manęs klaidingai, bet, kaip ir anksčiau, kartoju Churchillio žodžius: demokratija gali būti blogiausia santvarka pasaulyje, tačiau geresnės sistemos iki šiol niekas nesukūrė. Tačiau šie žodžiai nepadėjo suprasti gyvenimo taisyklių nuostabiame naujame pasaulyje.

Staiga atsidūrėme visiškai kitame pasaulyje, tarp mūsų atsirado nuvorišų, kurie praturtėjo iš pusiau nelegalios privatizacijos, socialinė nelygybė vis didėjo, politinė kova reiškėsi žiauria demagogija. Demokratinis gyvenimas suteikė ne tik žodžio laisvę, bet ir laisvę reikšti ir skleisti blogį, pyktį bei pavydą. Dalį šio reiškinio tikriausiai būtų galima paaiškinti vadinamojo nacionalinio charakterio savybėmis, būdingomis visoms mažoms tautoms, kurių piliečiai mieliau užsidaro savame kiaute, užuot domėjęsi dideliu supančiu pasauliu.

Vėliau prasidėjo laukinės materializmo žiurkių lenktynės, reiškinys, būdingas vadinamajam pereinamajam laikotarpiui, atsirado primityvūs, o kiek vėliau ir rafinuotesni oligarchai, susiformavo ištisas vargingai gyvenančių, vos užsidirbančių pragyvenimui žmonių sluoksnis. Įvairaus plauko politinė demagogija išvien su žiniasklaida ciniškai išnaudojo neseniai patirtas kančias ir dar neužgijusias karo žaizdas suvedinėdami tarpusavio sąskaitas ir įtvirtindami naujų valdovų įtaką kiekvienoje iš archipelago salų.

Atsiradęs internetas ir galimybė diskutuoti, o dažniau samprotauti forumuose galiausiai atskleidė visą šį demagogijos chaosą ir įvairius išankstinius nusistatymus, šitai tapo įvairių  visažinių apsišaukėlių ir protingų idiotų, dažnai linkusių smurtauti ir dėl savo tiesos pasiryžusių bet kam, didžiulės pergalės triumfu.

10 dešimtmetyje ir naujojo amžiaus pradžioje daug jėgų skyriau publicistiniams tekstams, kurių tikslas – kritikuoti aukščiau aprašytus procesus, taip pat ir vyraujančią visuomenėje naują, netolerantišką atmosferą. Kol nesupratau, kad vėjo malūnai, deja, yra tikri, labai galingi ir galintys bet kurią akimirką mane išmušti iš balno. Tada  pasitraukiau iš šios socia­linės kovos ir daugiausia dėmesio skyriau literatūrai.

Kas man liko? Kas liko mums visiems? Prisiminimai apie bendrą gyvenimą praeityje, mintys apie europie­tišką utopiją ateityje. Tiems iš mūsų, kurie gyveno Jugoslavijoje, be šios utopijos suvokimo, taip pat liko baimė, kad Jugoslavijos federacijos likimas gali pasikartoti. Po visų skaudžių XX amžiaus patirčių Sąjunga buvo geriausias dalykas visoms Europos tautoms, koks galėjo nutikti karų, tautinių ir ideologinių konfliktų iškankintame žemyne. Atrodo, dabar Europa eina į dar vieną krizę. Manęs dažnai klausia, ar manau, kad sienos kada nors vėl užsidarys, ar Europa gali atsidurti ties žlugimo riba? Ar gali jai nutikti tai, kas nutiko Jugoslavijai? Nemanau, kad šis palyginimas tinkamas vien dėl esamų vertybių, tokių kaip žmogaus teisės, žodžio laisvė, atviros sienos ir visa kita, apie ką esame įpratę kalbėti Europoje. Jugoslavijoje viskas tam tikru momentu tapo nebeįmanoma. Nepaisant dabartinės nesėkmingos kovos su COVID-19, pasikartojančios ekonomikos recesijos, radikaliojo islamo keliamos terorizmo grėsmės ir vadinamosios migracijos krizės, vis dėlto vargu ar būtų galima tikėtis, kad ilgainiui europiečiai sutiktų su atvirų sienų, laisvės ir demokratijos netektimi.

Svarstydamas apie šiandienę Europą, dažnai susimąstau apie savo gyvenimą Jugoslavijoje ir Jugoslavijos archipelago likimą po 1991 metų. Rašau šiuos žodžius per karantiną, galiojant judėjimo apribojimams, kai kasdien per televiziją esame informuojami apie naujus užsikrėtusių ir mirusių nuo klastingo koronaviruso skaičius. Gyvename nežinomybėje, su baime žvelgiame į ateitį, o kartais man atrodo, kad iš tikrųjų peržengę visų utopijų ribas tarsi patekome jau į kažkokią distopiją. Galbūt viskas prasidėjo dar anksčiau, žlugus visoms XX amžiaus utopijoms. Kuo tik visi tikėjome! Tikėjome socialine utopija, mūsų tautų didybe, mūsiškio tikėjimo pergale prieš „jų“ tikėjimą... Taip pat ir Jugoslavijos gyvenimo utopija. Ir buvome pasirengę dėl viso to aukoti gyvybes, savo ir dažniau – svetimas. Galų gale dabar mums lieka bent jau Europa su visu jai būdingu pragmatizmu ir aukštai iškelta žmogaus teisių kartele – ji yra tarsi kiek kuklesnės, mažos ir iš dalies įvykdytos utopijos apraiška, kuria vis dar galime tikėti, bent aš ja vis dar tikiu.

Rašytojas jau ilgai gyvena balansuodamas ant ribos, jau seniai nebėra moralinių autoritetų, niekur nematyti naujų Tolstojaus ir Camus, bet tai vargu ar turėtų stebinti interneto amžiuje, kai visi žino viską apie visus ir visiems leidžiama apie viską pasisakyti.

Todėl lieku paribyje, stebiu gyvenimą, rašau apie jį, pasitelkdamas istorinę patirtį ar nūdienos kasdienybę.

Šioje vietoje, pasibaigus Jugoslavijos 30 metų kelionei į naują, kitokį pasaulį, šiuo neaiškiu Europai ir pasauliui metu, susigyvendamas su visais karantinais, judėjimo ribojimais, nuolat būdamas tarp žmonių su kaukėmis, laukiu; ne, ne kažko naujo, nes to naujo netgi šiek tiek bijau, bet tiesiog sugrįžimo į įprastą gyvenimą. Per šiuos 30 metų daug ir nuolat keliavau iš savo Slovėnijos salos į likusias Jugoslavijos archipelago dalis, daugiausia dėl knygų pristatymų, jos vis dar leidžiamos visose šiose salose. Tačiau nustojau kovoti su politinėmis audromis, kurios ir toliau tebesiautėja tarp salų ir kiekvienoje atskirai.

Prieš kurį laiką sėdėjau Belgrado kavinėje su jaunesniu bičiuliu, poetu ir leidėju Gojko Božovićiumi, kurio leidykla neseniai išleido mano naujausią romaną. Apie politiką beveik nesikalbėjome. Atstumai tarp salų padidėjo taip, kad patirtis, įgyta vienoje iš jų, menkai tepadeda suprasti, kas vyksta kitoje. Taigi kalbėjomės apie literatūros kūrinių, kuriuos abudu mėgstame, įvairovę ir meninę raišką. Gojko leidykla vadinasi „Archipelagas“. Aš nė kiek neabejoju, kad pavadino būtent taip, nes joje leidžiamos knygos suteikia mums galimybę pažinti turtingą literatūrą, įdomias poetikos priemones, įvairiapusiškai aprašytas gyvenimiškas patirtis ir stebuklingus kraštovaizdžius.

Tai literatūrinis archipelagas, kuriame dabar gyvenu. Dabar, kai veidą uždengęs kauke paskubomis vos nukanku iki artimiausios krautuvės, tai galimybė man keliauti toli ir aukštai, kartais net į praeitį, retsykiais net į jaunystę, kai visi dar gyvenome šalia vienas kito, kol netapome panašūs į tuos, kuriuos akmeninis Saramago plaustas nunešė atskirų salų link.

 

1 Drago Jančar. Prisiminimai apie Jugoslaviją (I)

2 Drago Jančar. Trumpa ataskaita iš ilgai apgulto miesto (I)

 

Iš slovėnų kalbos vertė Nikodem Szczygłowski

 

 

Nikodem Szczyglowski. Drago Jančar: „Europoje intelektualų vaidmuo išnykęs?“ ČIA

Draugai