Jeigu pasižiūrėtume į Antano Sutkaus ar Zenono Bulgakovo darbus, pamatytume, kokią didelę dalį jų sudaro fotografijos, kuriose užfiksuoti vaikai, jų šėlionės ir žaidimai. Gan akivaizdu, kad tai nėra atsitiktinumas: vaikai nuo suaugusiųjų skiriasi ne tik energijos kiekiu, bet ir jos paskirstymo būdais – jeigu tik aplinkybės leidžia, savo jėgas jie mielai skiria ne kokiam nors darbui atlikti, o šmirinėti. Manau, būtent tokia vaikų pasaulyje energijos dalinimo ekonomika, kai nauda dar nėra laikoma prioritetu, patraukia fotografų dėmesį, mat suaugusiojo akims atrodo pagrįstai nostalgiška.