Jau vaikystėje pažinau glitų, įtraukiantį purvo poveikį. Prisimenu kaip dabar: einame su broliu per gaivaus, pavasarinio atlydžio užlietus laukus ir netikėtai įklimpstame. Nors tądien bandydami vienas kitą iš skystos juodžemio košės ištempti ir nepajėgėme išlaisvinti kojų – savyje išjudinome kai ką svarbesnio: vaizduotę ir juoką. Vėliau purvas apsireikšdavo menkais sudžiūvusio dumblo gabaliukais ant batų, juodomis panagėmis po parūkymo bulvių lysvėje ar estetiškais molio šuorais ant blauzdų po pasidraskymo dviračiu kaimo keliukais. Kai maniau, kad purvas į gyvenimą jau nebesugrįš, mano melancholiškoje kasdienybėje įvyko apreiškimas. Gavau kvietimą į tarptautinį radijo pjesių festivalį Bukarešte. Puiki proga ištrūkti ir išpildyti seną svajonę pakeliauti traukiniais po Balkanų pusiasalį. Pažvelgusi į savo vyrą pasakiau, kad ši kelionė mums bus lyg ilgai lauktas medaus mėnuo, atnaujinantis santykius tiek fiziškai, tiek mentališkai. Tada dar nežinojau, kad neįtardami užsisakysime viešbutį erotiniais masažais pagarsėjusiame rajone, o mano vyrą ištiks tai, ką vėliau vadinsiu Bukarešto karštine.

 

 

Buvo lietinga ir daug žadanti birželio pradžia. Warszawa Centralna stotyje įsėdome į pirmąjį traukinį, turėjusį mus nuvežti į Budapest Nyugati stotį. Vos šalimais krestelėjęs pusamžis, apkūnokas vengras susiėmęs už galvos pradėjo vaitoti supratau – kelionė įsimins ilgam. Visa kupė mosikuoja jam baltomis nosinaičių vėliavėlėmis, tačiau nosinaičių labiau reikia mums, o ne jam. Priešais sėdi motina ir jos paauglys sūnus iš Mariupolio. Du mėnesius saugiai pagyveno Sareme, o dabar prieglobsčio ieškos Bratislavoje. Vengras verkė dėl savų priežasčių, o mes verkėme dėl Ukrainos – mūsų bendrakeleiviai visą savo gyvenimą susikrovė į tris lagaminus ir buvo priversti palikti mylimus namus. Po pusvalandį trukusio pokalbio mūsų kupė staiga tapo vieninga „šeima“, kuri dalijasi maistu, gėrimais, svaido juokelius ir spėlioja, ką lenkiškai rėkauja traukinio mašinistas, vis įnirtingai kartojantis „lupki, lupki, lupki“. Vėliau išaiškėja, kad sako visai ne „lupki“, o „Chalupki“. Stotis, kurioje mums teks persėsti į čekų traukinį. Susiprantame, kai kontrolierius pradeda mus energingai vyti iš kupė dar garsiau šaukdamas: „CHAAAALUUUPKIIII.“ Tą vieną akimirką, kai kartu su ukrainiečiais stovėjome tarp dviejų besikeičiančių traukinių ir vėjas lyg koks renesanso tapytojas vienu mostu nuskraidino mano kepurę po bėgiais, pasijaučiau lyg filme. Prabangusis čekų traukinys patinka net vengrui, kelia nykštį aukštyn ir persirenginėja. Suprask, čia taip švaru ir kvepia, kad reikia pasikeisti marškinius. Prabanga lyg trapi dekoracija atskiria pirmos klasės keleivius nuo antrosios. Pereidama iš vieno vagono į kitą visur pastebiu tą patį: dulkėti lagaminai, motinos, girdančios ištroškusius savo vaikus, vienas kitas su knyga, kiti, panirę į virtualų pasaulį, nepastebi, kas dedasi aplink, ir linksmi bastūnai su alaus skardinėmis rankose. Kai pasiekiame Bratislavą, susigraudinu, nes tenka atsisveikinti su dviem šeimos nariais. Padrąsiname vieni kitus – Ukraina laimės. Mojuojame pro langą, aš šypsausi, traukinys vėl pradeda riedėti, o su išlyginta, kvapnia uniforma po vagoną vaikščiojantis čekų kontrolierius dalina nemokamą vandenį, turistinio pobūdžio makulatūrą. Pagaliau susivokiu, kad šiame prabangiame vagone turi būti restoranas. Pradedu jo ieškoti, o radusi patenku į rojų: vynas, šampano burbuliukai taurėse, viskis, alus, pasta, karbonadai, „Cezario“ salotos, baltos staltiesės, išblizginti įrankiai, gyvos gėlės ant stalų, gražios padavėjos, inteligentai, skaitantys laikraščius (dievaži, maniau, kad jau seniai išmirė), ir nepriekaištingai nublizginti vagono langai, kad tavo siela gerai matytų praplaukiančias gyvenimo akimirkas. Pirmas dalykas, kurį pastebiu išlipusi Budapešte, – ženkliai mažesnis Ukrainos vėliavų kiekis miestiečių balkonuose. Trumpą apsilankymą išpuoselėtame mieste praleidžiu vaikščiodama po turgų ir apsilankydama Cafe Hadik, čia amžiaus pradžioje rinkosi garsūs vengrų rašytojai.

 

 

Keliavimas traukiniais yra absoliutus gėris, galvoju, kol nepatenku į purviną rumunų traukinį su pikta, angliškai nekalbančia kontroliere, mostaguojančia rankomis ir rodančia kryptį, kur „tiesiau mums eiti nachui į savo vietą, nes esame durniai turistai, nemokantys rumuniškai ir juodai ją užknisantys“. Frazę išverčia jauna studentė iš Rumunijos, per klaidą atsidūrusi mūsų vagone. Pagaliau matau Balkanų charizmą, kuriai nesvarbus mandagumas, ir plačiai šypsausi sakydama vyrui, kad mes jau atvykome. Cigarečių ir myžalų kvapas smogia vos įžengus į atseit geresnės klasės vagoną, o karšti vėjo šuorai verčia vis labiau išsirengti. Tarpuose tarp vagonų keturiolikmečiai peša, ką turi, o tie, kurie neturi nieko, prašinėja iš tų, kurie turi per daug. Po purvinas pirmos klasės vagono grindis laksto mažas, rudas, retkarčiais suamsintis ciucikas. Sustoja, lyžteli mano kojos nykštį ir nubėga. Svarstau, kiek kojos nykščių iš viso šiame vagone, nebeskaičiuojant mano, jis jau paženklino šuniškomis seilėmis. Nieko nelaukusi einu ieškoti dezinfekcinio skysčio traukinio restorane. Lankytojų čia nedaug, o ir restoranas panašesnis į prirūkytą smuklę su baro kėdėmis. Koks dieviškai skanus mano užsisakytas sumuštinis iš pigiausio batono be sviesto su peršviečiamais sūrio trikampiais, o tada randu jame plauką. Nunešu prie baro ir parodau tiesiog darbo vietoje rūkančiai sumuštinio „virėjai“, ši tik gūžteli pečiais, papurto laku supurkštą cheminį ir stebeilijasi nekalto avinėlio žvilgsniu. Šis žvilgsnis pasako beveik viską. Aš – visgi kukli filologė, tad pritrūkusi svarių argumentų nusiperku mažą buteliuką viskio už 16 lėjų. Nes blogiausia šios kelionės dalis – ne sumuštinis su plauku, o tualetas. Filme „Traukinių žymėjimas“ sakoma, kad baisiausias tūlikas pasaulyje egzistuoja Škotijoje. Nė velnio. Įėjus į rumuniško traukinio išvietę (to atseit geresnio vagono), kvapas tiesiog dulkina tavo sąmonę. Bet reikia susikaupti. Esu iš krepšinio šalies ir negaliu varyt pro šalį, privalau pataikyt! Grįžusi daliju patarimus vyrui, kaip prieš įeinant į tualetą reikia sulaikyti kvėpavimą ir kuo mažiau prie visko liestis. Pasirodo, pati to nežinojau, bet esu išpaikinta europietė turistė.

Stotys, jei jas taip galima pavadinti, primena mažyčius urvus, pastoges, plytinčias į niekur. Prie kiek­vienos iš jų lyg žaisliniai stovi geležinkelio budėtojai su lazdele, uniforma ir juodais ūsiukais. Pro apskretusį langą sušvysčioja žydintys saulėgrąžų laukai, piemenys, ganantys avių kaimenes, arkliai, rupšnojantys žolę, ir galingas tarp kalnų išsirangęs Dunojus. Kas bus toliau? Dar net neišlipau Rumunijoje, o jau jaučiuosi ją pažinusi. Gurkšnodama viskį ir žvelgdama į dulkių sluoksnį ant staliuko bei kito keleivio įspaustą riebalų dėmę stikle, klausau „Fanfare Ciocărlia“ ir „Gogol Bordello“ ritmų, kurie bent iš dalies palengvina šios kelionės refleksiją. Suprantu, kad seniai iš mano gyvenimo pasitraukęs purvas vėl grįžo visa jėga ir nelieka nieko kita, tik nesimaivyti ir priimti jį. Džiaugiausi bent tuo, kad manyje apsigyvenęs Antuanas Rokantenas nutilo ir nebesvaičiojo savo egzistencinių klausimų.

 

Autorės nuotraukos

 

Jau turimą pasaulėžiūrą, kurią formavo lietuviškų miestų koloritas ir tvarka, Bukarešte ištiko savotiškas žemės drebėjimas. Architektūros eklektika ir disonansas negali nepalikti įspūdžio. Vaikščiodama tarp daugiaaukščių blokinių, gyvenamųjų namų ir atrasdama tarp jų įsispraudusias XVII–XVIII a. bažnyčias aikčiojau. Nors tai dar niekis palyginus su gigantišku fontanu Unirii aikštėje, kuris pastatytas komunistiniu laikotarpiu, ir antrais pagal dydį pasaulyje Parlamento rūmais (didesnis už juos tik JAV Pentagonas). Akiratyje vis atsiduria šlapio betono spalvos gatvelės, modernistiniai pastatai, „papuošti“ milžiniškais erotinių paslaugų reklaminiais stendais. Neišvengėme gat­vės muzikantų ir narkomanų, prašinėjančių pinigų, ypač iš tokių, kurie, kaip ir mes, pasistatę ant stalo ąsotį vyno, žaižaruojančiomis akimis gaudo tiesiog tarp staliukų vaikščiojančias triukšmingas ir erotiškas pilvo šokėjas.

Gatvių purvas, žolės kvapas ar tiesiog apleisti, skylėti pastatai lyg iš kitos epochos pradžios styro šalia prabangių restoranų ir, atrodo, niekam netrukdo. Niekas čia net nesistengia kažko paslėpti ar sutvarkyti, užtrinkelizuoti. Susižavėjau šio miesto negebėjimu laviruoti tarp skirtingų architektūrinių stilių. Pagavau azartą ieškoti naujų, keistai susikergiančių skirtingų epochų pastatų ir svarsčiau, kad taip statyti galėjo tik apsirūkę žolės.

Kai radijo pjesių festivalis baigėsi, mano vyras jau buvo apimtas Bukarešto karštinės, o gal paveiktas Vytauto Didžiojo mito, ir kartojo, kad būtinai nori išsimaudyti Juodojoje jūroje. Perkant traukinio bilietus į kurortinį Rumunijos miestą Konstantą, kasininkė klausia, ar mes – ukrainiečiai. Atsakau, kad ne, bet jausmas lyg būtume tik per vieną žingsnį nuo jų. Rumunai, kaip ir mes, lietuviai, nekenčia Putino. Kaip mes, supranta, kad Rusija yra teroristinė šalis. O ir Bukarešto gatvėse ant pastatų sienų šviečia švieži užrašai Fuck Russia, plevėsuoja daug Ukrainos vėliavų. „Fuck Russia“, – sako ir pankų skylės barmenė, atkimšdama alų, kai pradedame kalbėti apie karą, ir tuoj pat išpyškina istoriją apie kruviniausią rumunų revoliuciją. „Mes turime kalnus, fuck Russia“, – įsitraukia į jos pasakojimus prie bokalo palinkęs masyvesnio sudėjimo ilgabarzdis rumunas, kuris, pasirodo, tikras stalo futbolo meistras. Greitai gauna Fussbol father pravardę ir ploja man per petį, kai įmušu įvartį ir pagaliau suprantu, ką šiame žaidime reiškia dzen move technika. Kai ilgabarzdis susidomi, iš kokios šalies esame ir sužino, jog iš Lietuvos, pradeda garsiai kvatodamas samprotauti apie mūsų sienas su Latvija ir Estija, kad jos praktiškai neegzistuoja. „Jei gyvenčiau Lietuvoje, savo šunį vedžiočiau Rygoje, o vakarieniaučiau Taline. Kas čia per sienos? Nei kalnų, nei upių, po Latviją važinėti kaip po savo užmiestį galite.“ Kai užsimenam apie Rumunijos sienas, Fussbol tėvas per alaus puta aplipusią barzdą iškošia: „Dunăre², that’s what I call the fucking wall!!!“ Ir už tai mes išgeriam rumuniško alaus. Kolonėles plėšo „AC/DC“, o mes laimingi geopolitikai kalam stalo fūlę. Už durų kabantis cigarečių dūmų klodas įsiveržia tirštais gūsiais vos tik kas nors pro jas įeina ir aš, užuodusi tą kvapą, prisimenu... Kaip būdavo gera rūkyti tranzuojant iš Bliuzo naktų. Staiga mano sąmonę ištinka momentinė nostalgija dūmui, besiveržiančiam pro lūpas, ir jausmui, kai iškeli ranką ir lauki, ir vėl eini, ir vėl lauki, ir nešiojiesi peilį, nors nė velnio nemokėtum su juo apsiginti, ir vėl eini, ir vėl lauki, kol kas nors, tavo laimei, sustoja. Kamazo vairuotojas su smėlio pilna priekaba; Kriūkų klebonas; ar dar koks moralizuojantis diedukas. Svarbiausia, kad atmintis vis dar šoka sambą, kad kvapai ir garsai išjudina sąmonę. Sambą šoka (tikrąja to žodžio prasme) ir barmenė, kol pasakoja apie neseniai pasirodžiusį pirmąjį Rumunijos banknotą su moters³ veidu, kurį visi medžioja tarsi suvenyrą.

Ir man visai nesinori grįžti į Bukarešto traukinių stotį. Ten visi suoliukai nukloti miegančiais žmonių kūneliais (kuriuos man taip norisi apkabinti) – pavargusiais, saldžiai snaudžiančiais saulės atokaitoje plastikinių maišelių ir purvinų džemperių kokonuose. Čia jie visi šoka bukarietišką sambą vienu metu: tėvas, bučiuojantis vaiką ir glostantis jam galvą su toje pačioje rankoje laikoma cigarete; ilgakasė basa mergina, sėdinti ant turginių krepšių kalno; traukinių prižiūrėtojai, išraiškingai padaužantys traukinio ratus; jaunuolis, velkantis lagaminą sugedusiais ratukais per gruzdintomis bulvytėmis nudrabstytą peroną ir eklektiškus šiukšlių kauburėlius; motina be priekinių dantų (seniai mačiau tokio laimingo veido žmogų!) su trimis mažulėliais... Ir aš – švytinti, bet perlinkusi nuo kuprinės svorio, sumišusio su egzistenciniu nerimu, kuris iš proto varo mano vyrą.

Kad ir kiek laiko praeitų – vis dar ilgiuosi pirmapradžio, laukinio, sielai malonaus Bukarešto traukinių ir gatvių purvo, kuris nebūtinai reiškia nešvarą. Vaikščiodama po kvapnų, ką tik lietaus nuskalbtą Bukarešto parką, kuriame prie Nardų žaidimo lentų rikiavosi senoliai, o purvo balose turškėsi nedrausminami vaikai, prisiminiau pavasarius gimtajame kaime, kai vykdavo savotiškos purvo iniciacijos. Mažas namų sodo pasaulis, kai įsisupę ant išžiemojusių obelų šakų pasileisdavome čiuožti dumblu tol, kol nesimatydavo tikrosios kelnių spalvos.

1 „Hadik Kávéház“ yra viena iš legendinių Budapešto kavinių. Atidaryta 1911 m. ir greitai išpopuliarėjo. Į ją užsukdavo garsūs veng­rų rašytojai ir žurnalistai, o kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Frigyesas Karinthy, Zsigmondas Móriczas ir Dezső Kosztolányi, tapo nuolatiniais lankytojais.

2 (Rum.) Dunojus.

3 2021 m. gruodžio 1 d. ant 20 lėjų banknoto pirmą kartą išspausdintas moters – Pirmojo pasaulinio karo veteranės Ecaterinos Teodoroiu – veidas rumuniškos valiutos istorijoje.

Edita Puskunigytė – prozininkė, dramaturgė, poetė. Eroso šiuolaikinėje lietuvių poezijoje tyrinėtoja.