Edmundas Untulis. Grįžimas į „klubus-čitalnias“

Jau baigėsi skambiai pavadintieji Biblio­tekų metai. Jų šūkis irgi buvo kupinas atominės energijos: „Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė.“ Anot valdžios žmonių, buvo siekta sutelkti dėmesį į bibliotekas ir pabrėžti jų svarbą šalies gyvenime bei pritraukti kuo didesnį būrį lankytojų. „Bebrėžiant“ tą naujų knygų įsigijimo svarbą, bent jau provincijos bibliotekose, akivaizdesnio tam skirtų lėšų padidėjimo nepastebėta. Kaip visada, bibliotekininkams vietoj didesnių investicijų į tą sritį teko guostis katino ašarų pursleliais.

O kokiais dar būdais siūlyta sutelkti dėmesį į bibliotekas? Konkrečiai niekas to nenurodė, todėl ir pasipylusios energingos iniciatyvos iš apačių tapo varžytuvėmis – kuris iš bibliotekininkų uoliau įrodys savo reikalingumą, kad, neduokdie, valdžia nesugalvotų „optimizuoti“ jų gretų, t. y. optimistiškai pačius ištrenkti iš barščių.

Toji valdžios optimistinė vizija dažnai būna paremta pasakymu, kad bibliotekų darbuotojai per menkai pluša ir nesistengia siekti masiško bibliotekų lankymo... Kažkur jau girdėtos frazės... Gal iš tų laikų, kai XX a. antroje pusėje kaimuose kūrėsi klubai-skaityklos? Tada, kaip žinia, labai trūko kultūros namų darbuotojų, todėl bibliotekininkams tekdavo plušėti ir už save, ir už „kultmasinio“ fronto eilinius.

Per Gorbačiovo perestroiką vėl buvo kilęs masiškumo skatinimo vajus. Šalyje kultūros namai privalėjo įsteigti kuo daugiau mėgėjų klubų, kad žmonėms neva neliktų laiko girtuokliauti... Tada pasipylė šaškių ir šachmatų, mezgėjų, fotografų, rankdarbių mėgėjų, siuvinėtojų, keliautojų, nosies rakinėtojų, ausų krapštinėtojų ir kt. klubai. Baigėsi sovietinė era, nebeliko ir tų klubų... Dabar vėl atgimsta feniksas iš pelenų... Tik šį kartą bibliotekų lizdelyje. Bibliotekų darbo ataskaitose raportuojama, jog ne tik ieškoma naujų, tiesiogiai su bibliotekų darbu susietų veiklos formų, bet ir darniai žengiama toliau.

Paskaitinėjęs tokius raportus, sužinai, jog dabartinėse bibliotekose sau vietos randa ir jogos treniruotės, ir stalo tenisas, ir jaunųjų fotografų arba modeliukų kon­struotojų, ir mezgimo bei kitokių rankdarbių mėgėjų mokymas. Prireikus teikiamos ir socialinės paslaugos. Net atsirado bibliotekų, kurių lankytojai mokomi vaidinti, režisuoti, kurti filmus. Įsibėgėjęs pamaniau, jog greitai bibliotekos galėtų pamokyti ir vairavimo, ir gyvulių skerdimo, ir vištų pešimo, ir kitokių panašių, ūkyje galinčių praversti, subtilybių.

Negana to, ten vyksta ypatingos patirties lektorių vedamos pamokėlės, kuriose „gyvenimo matę“ specialistai bibliotekininkes mokina elementarių gudrybių: kraipytis ir vaipytis, neva šitaip joms bus lengviau į bibliotekas privilioti jaunimą. Mokyta ir to, kaip reikia iš š... vašką išspausti, reklamuojant bibliotekų renginius – net menkiausią renginėlį pavaizduoti tarsi galingą cunamio bangą, kad valdžia šia propaganda patikėtų.

Tokios lekcijos labai primena geltonosios žiniasklaidos korifėjų pamokymus, kaip plepalais galima stiklinėje audrą sukelti. Pavyzdžiui, vieną vasarą Palangoje Ražės upelyje į paviršių aukštyn pilvu išplaukė raudelė, o žurnalistai tai pavaizdavo kaip baisiausią ekologinę katastrofą, po kurios poilsiautojams neva draudžiama net priartėti prie jūros kranto. Atsirado tokių, kurie patikėjo... Nors po atlikto patikrinimo ryškių biologinės taršos pėdsakų nerasta... Tad visiškai pelnytai norisi klausti: ar mums reikia tokio pobūdžio informacijos sklaidos? galbūt ji reikalinga tik kvailai valdžiai apmulkinti? ar protinga pačiam pasiversti kvailiu, kad įtiktum dar didesniam už save kvailiui?

Naftalino kvapeliu atsiduoda ir lankytojų masiškumo reikalavimas renginiuose. Tik visiškas naivuolis ir lengvatikis gali patikėti, jog masiškumas yra dorybė ir kultūrinio gyvenimo kokybės rodiklis. Masiškumas – tai bandos jausmo išraiška. Ar daug reikia pateikti pavyzdžių, jog pamatytume, kokia stichija virsta masių išspinduliuojama energija? Ar daug išminties stadionuose, kur kraustosi iš proto minios žmonių, besiklausydamos muzikos vardu vadinamų garsų skleidimo? Pamėginkime įsivaizduoti, kaip atrodytų klasikinės muzikos koncertas stadione.

Geriau to nemėginti... Geriau nemėginti įsivaizduoti ir bibliotekos, kurioje žaidžiamas stalo tenisas, gal net krepšinis, kurios darbuotojai virsta akrobatais, cirkininkais. Kad tik įtiktų išpaikintai miniai ir valdžiai, kurios galvoje krebžda vienintelis klausimėlis: kaip kuo neskausmingiau pribaigti tas knygų pelytes, norinčias gauti normalius atlyginimus ir jaustis lygios tarp lygių?

Prieš porą mėnesių teko lankytis Latvijos Rezeknės bibliotekoje. Atmintin itin įstrigo direktorės Marijos Spruogės pasakymas: „Mes nesiekiame renginių masiškumo. Renginius skiriame tiems, kuriems jų iš tikrųjų reikia. Tegu tai bus trys, keturi ar dešimt lankytojų, bet jie bus tikrieji mūsų bibliotekos draugai, kuriems esame reikalingi...“ Tuo metu bibliotekoje vyko keli renginiai, skirti Latgalos krašto šviesuoliams atminti. Vienoje grupelėje diskutavo apie latgalių bei žemaičių etninių kraštų panašumus ir skirtumus, kitoje – keletas jaunų žmonių kartu su renginio vedėjais skaitė latgališkus grožinės literatūros tekstus. Šiuose renginiuose niekas nežiovavo, nesnaudė ir nesiskubino sulaukti pabaigos. Ir niekas nerypavo, jog toks nemasiškas pasibuvimas per brangus, kad bibliotekininkų išlaikymui nereikėtų skirti lėšų.

Netiesioginis bibliotekų vertimas į klubus-skaityklas puikiai parodo mūsų uoliųjų valdžiažmogių ir jų pakalikų dvasinį nususimą bei bukumą: veršelio optimizmo šviesoje tampa nebeaišku, kas pagaliau turi dirbti bibliotekose –­ ar diletantai, vaizduojantys išmaną ir režisūrą, ir aktorinį, ir socialinį darbą, ir fiziką, ir mados reikalus, ir sportą, ir automobilizmą, ir visus likusius dalykus, ar specialistai, išmanantys konkrečias sritis, kurios priskirtos bibliotekoms?

O jeigu reikia plataus profilio visažinių, tai norėdamas tapti bibliotekininku turėtum išmokti tiek daug dalykų, kad prireiktų mokytis ne mažiau nei 15 metų. Juk vien aktorinio ar režisūros meno pagrindų mokomasi mažiausiai ketvertą metų, o kur dar sporto trenerių, žurnalistikos, pedagoginio, socialinio darbo mokslų pagrindai? Ir ar tai įmanoma įgyvendinti?

Mano paika galva, visiškai užtektų, jei bib­liotekininkai dirbtų savo darbą ir nelakstytų po lankas nuo Ainošiaus prie Kaipošiaus. Juk ir taip čia driekiasi neužmatomų arimų plotai. Pavyzdžiui, Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios biblio­tekos darbuotojai užsiima gana prasminga veikla – leidžia knygas, kasmet sukuria po vieną dokumentinį arba kraštotyrinį video­filmą, latvišką grožinę literatūrą verčia į lietuvių kalbą, daug dėmesio skiria žemaitiškumo puoselėjimui. Ar to negana? Ar tai ne prasmingiau už sportinių žaidimų, mezgimo ar rankdarbių vakarėlius, kon­stravimo ar kitokių techninių užsiėmimų organizavimus? Biblioteka, išeidama už jai tinkamos veiklos sferos ribų, gali išsigimti – tapti „daugiafunkciu monstru“, kuriame lyg netikrame „Akropolyje“ būtų prigrūsta visko ir kartu nieko.

Gal to ir siekiama? Gal tai dabar madinga? Tegu. Bet man tai nepatinka... O tuos, kam tai patinka, belieka pasveikinti už entuziazmą ir palinkėti aistringiau veržtis į atsinaujinančius ir sumodernintus „klubus-čitalnias“ (klubus-skaityklas)! Svarbu, jog nepritrūktų lankytojų „masės“ bibliotekose arba nors kokybiškos „pakazūkos“ apie jų darbą žiniasklaidoje – kad tik valdžios žmonės paliktų ramybėje ir negąsdintų „sumažinimu“. Deja, vargu ar paliks? Valdant kultūros barus, pirmu smuiku visada groja tie, kurie ničnieko neišmano apie kultūrą.

Edmundas Untulis, prozos ir dramos arimų plūgas

manipuliacija.lt nuotrauka