Su Ginto K vardu pirmąkart susidūriau prieš kelerius metus atradusi pirmąją Lietuvoje (Marijampolėje) industrial grupę „Modus“. Jų piktas albumas „Užsikrėtę mirtimi“ (įrašytas 1993 m.) iki šiol kartais iš niekur nieko pradeda skambėti ausyse. Viena iš kompozicijų vadinosi ne mažiau gražiai – „Gašli ir sielvartinga“. Moteris ant naujojo Prancūzijoje išleisto Ginto K albumo „slow“ nebeatrodo sielvartinga, bet vis dar mažumėlę gašli, viliojanti, laukianti. Tiesa, jos poza ganėtinai nepatogi, galima įtarti, kad moteriškė tik apsimeta atsipalaidavusi. Jos kontūras trūkinėjantis, blyškus, ir iš tiesų tai visai ne ji čia ryškiausia, ji tik debesėlis dangaus žydrumo fone.

Nepatyrusio klausytojo čia niekas nešokiruos, albumas tylus –­­ jį dažniau pasigarsini nei pasitylini. Gal ir daugiau gyvumo, žiupsnio agresyvumo, keleto netikėtumų, bet nedora kritikuoti dėl to, ko nėra. Melancholija, aistringa monotonija čia yra pamatinė dimensija, kaip ir tas žydras fonas – vientisas, pastovus, pilnas.

Minėtąjį nepatogumą galima išgirsti traškioje kompozicijoje „jau“ ar nervingoje „sdg“, bet dauguma kitų yra tiek melodingos, kiek tik melodinga gali būti eksperimentinė elektroninė muzika. Jos kontūrai išties minimalistiniai, trūkinėjantys, kompozicijos trumpos, o ir jų pavadinimai kuklūs – vidutiniškai iš trijų raidžių.

Jei būčiau užkietėjusi eksperimentinės muzikos specialistė, galbūt kurioje nors vietoje pavartočiau žodį „nuobodu“. Tačiau paprasto klausytojo ausiai tai labai maloni muzika, švelniai seksuali, tvarkingai estetiška, klausytina naktį dirbant namie, pavargus nuo stiprių įspūdžių.

Pasirodo, ausų turiu dvi. Ne vieną didelę abstrakčią ausį, apkurtusią nuo savo pačios idėjos, ir ne milijonus bevalių ausų darbininkių, nuolatiniu srautu transliuojančių į (mano) pasąmonę beprasmybės ūžesį. Pasirodo, teturiu dvi ausis: čia ir dabar vaikštinėju nuo vienos prie kitos, apeinu iš visų pusių, žvalgau kiekvienos jų vidų, tyrinėju po mikroną. Ši netikėta (garso) tikrovės apraiška ištinka kažkur ties albumo viduriu, kada asociacijų greitkeliais jau esu apkeliavusi visą „vidinį“ pasaulį, prisirankiojusi pakeliui citatų, veidų, įvykių, pojūčių nuotrupų, prisiminimų –­ atseit, savęs; klydusi ir pa(r)klydusi; kada visam šitam patirties koliaže nebeišeina atskirti vaizdo nuo vaizdo nuo garso nuo garso; kada šitame fantastiniame nevirtų elektroakustinių ryžių lietuje (vaizdiny, ištikusiame pačioje kompozicijos 01 pradžioje) pagaliau pradeda ryškėti realybės kontūrai: čia nėra jokio lietaus, juo labiau ryžių. Regis, šiame etape tegaliu apibrėžti, kas tikra, tik taip – per tai, kas tai nėra. Sakau „pagaliau“, nes pagaliau išaiškėja, kas yra mano siekis, kas tas mano vertės objektas, kas tas aš, iš kokio geismo aš susidedu, kokia mano prasmė šiame šviesiai mėlyname, melancholiškame stichijos sūkury. Susitaikau su garsu per se ir leidžiuosi jo vedama per atsiveriančias savo kaukolės erdves: jas lėtai ir švelniai (esu už tai dėkinga) apeina Ginto K garsas ir išmatuoja tarsi aklasis nepažįstamo kambario sienas. Nežinojau, kad tai turiu. Nežinojau, kad jos tokios. Jaučiuos taip, tarsi apskritai dar niekad nesu to patyrusi – savo vidinės erdvės, jos ribų, savęs. Grožis, manoji estezė, ištinka netikėtai ir galutinai. Geisminga ir kartu svajinga (o gal atvirkščiai) nuogos moters, kontempliuojančios garsą savy, save garse, povyza, kurią atpažįstu tysančią ant albumo viršelio negrabia, trūkinėjančia linija, – kurią atpažįstu. Jos gulinčio kūno sintagmoje tarpai ir plyšiai, ji madingai skubota ir tarsi nebaigta, vienkartė, beveidė. Ji – ta pertrūkių tąsa, tėkmė, ta ne melodija, kurios nieku būdu negali atkartoti, nes tai ji atkartoja tave.

Jei kalbinčiau šią mūzą telefonu, nenustočiau irzliai kartojus: „Mieloji, aš tavęs negirdžiu, pakartok, ką sakei“, tikėdamasi aiškios, tolydžios pranešimo melodijos, švaraus balso. Deja (o gal kaip tik priešingai), šio mudviejų dialogo autorius „miręs“, įsitaisęs laikui nepavaldžios amžinybės soste (neturiu galimybės prašyti jo pasakyti kitaip, atseit, suprantamiau; banaliai tariant, tenka tenkintis tuo, ką turiu), todėl jo kvietimą išeiti už įprastų komunikacijos akto ribų priimu kaip įsakymą brautis prasmės link pro terpę, pripildytą to, ką vadiname traškesiais ir brazdesiais, ryšio trukdžiais ar kosmoso šiukšlėmis. Nenutrūkstamos kanalo nešvaros, nesusikalbėjimo įspūdis atveria ausiai pačią terpę, atitraukia į save. Virpesių, kurie trokšta pasisakyti už mus ir kurie neatpažįstamai iškreipia viską, ką norėjome pasakyti, neiškoduojamų kodų perteklius virsta stygiaus stygiumi. Ir aš nežinau, ar šį nepasotinamą troškimą iš tikrųjų girdėti, šį negirdimai virpantį geismą liesti garsą, nesąmoningą susiliejimo su pasauliu laukimą aš nešiojuos savy nuo tada, kai patyriau jo pradžią, ar tai ji, ši lėtapėdė mūza, manyje tai pagimdė, flirtuodama su manimi subtiliais mirktelėjimais tarp kompozicijų pavadinimų albumo nugarėlėje („dar“ ir dar kartelį „dar“, „reik“...), čia pat negailestingai atsitraukdama į neapibrėžtąjį „gal“ ir grįždama atgal – į „galą“. Kad ir kaip būtų, be jos to nepatirčiau. Taigi, pasirodo, mūsų yra dvi.

Muzikos rinkiniams jaučiu silpnybę nuo ankstyvos paauglystės, kai pradėjau iš radijo įsirašinėti mėgstamiausių dainų kasetes. Kompiliacinių CD nemėgstama pirkti, recenzuoti taip pat, bet jų klausytis – vienas įdomumas. Juo labiau jei dar nežinai, kas tau patinka. Leidi kiekvienai kompozicijai tave nustebinti, su kiekviena viską pradedi iš naujo.

Šį rinkinį sudaro 10 skirtingų autorių kompozicijų, sukurtų per pastaruosius porą metų. Teoriškai tai turėtų bent iš dalies atspindėti šiandienį garso meną Lietuvoje.

Jau anksčiau yra tekę žavėtis garso menininkų, eksperimentininkų išrandamomis koncepcijomis, savo muzikos aprašais. Kai kurie –­ poetiški: A. Ruigys tiria „žmogiškumo sietumą posaulietiškame visume“. Kai kurie –­ siužetiški: „Tai gali būti pamirštas fotografinis prisiminimo apie tam tikrą erdvę ilgesys; (...) eskizas vaikiškų vargonėlių. Virstantis grūdu metalinių varnų pulkui ir išnykstantis, pasiduodantis savo paties nusivylimui –­ ar tai iš tiesų galima pavadinti istorija? Jei taip, ji yra labiau apie fragmentus“ (audio_z).

Bet kurią filologę parguldytų ad_OS (T. Grunskio) kompozicijos paaiškinimas: „Iš architektūrinės grafinės informacijos perdirbta garso struktūra. Jos pagrindui paimtas miesto skaitmeninis brėžinys ir jo elementai – upė ir miesto audinys. Ši neklausoma ir nehumaniška skaitmeninio garso informacija (trukmė – apie 4 sekundes) transformuota į audio takelius“. Rinkinį užbaigia lakoniškiausias kūrinys (?) – projekto SALA „Fermentacija“. Išklausiusi jį bent tris kartus, galėčiau pasakyti tik tiek, kad skamba tarsi lytų į viršų. Paaiškinimas štai koks: „Kontaktinių mikrofonų pagalba įrašytas vieno iš pagrindinių giros (...) gaminimo procesų – rūgimo (kuomet išsiskiria angliarūgštė) – garsas“. Nežinau, ar visa tai teikia kokį džiaugsmą muzikologams, bet mano draugams fizikams tai tikrai.

Kelios kompozicijos dar turi gamtos, natūralumo ženk­lų (A. Ruigio kūrinyje nuo irklų lašantis vanduo, plaukiojant Žaliuosiuose ežeruose; L. Lapelytės smuikas), kitos grynai iš technikos (intensyvus V. V. Jurgučio „Hi Fi“), pastarosioms išklausyti prireikia daugiausia kantrybės. Tokiame kontekste žmogiški balsai įgauna naujos vertės: A. Dombrovskio „NNN broken jazz“ panaudotas R. Kurklietytės balsas primena „An­tony and the Johnsons“ raudų įrašus, sukamus priešinga kryptim. Šis kūrinys išsiskiria daugiasluoksniškumu, ritmo ir temų įvairove.

Degančias ausis švelnumu ramino audio_z (T. Bajarkevičiaus) varpeliai – liūdnas kūrinys apie ištuštėjimą, priminęs B. Tarro „Turino arklį“; tas pats hipnotizuojantis gintas k (šįkart mažosiomis raidėmis); ir daina iš A. Bumšteino kurtos fiktyvios naktinės radijo laidos kankinamiems nemigos. A. Jasenkos ir ad_OS kompozicijos nemigos ribą netgi peržengia – pereina į beveik nebegirdimus garsus.

Garso menas reikalauja eksperimentams pravalytos ausies, pastangos priimti „kaip yra“, nustebti, o ne atmesti kaip „nemuziką“. Gal ir ne muzika, bet poezija visai galėtų būti.

Vilniuje ties vienu prekybos centru vakaro prietemoje vyrai keičia lauko reklamą, ir, matyt, todėl vienas jų išnyra iš tamsos tiesiai priešais mano akis nešinas didžiule konstrukcija lengvo metalo raidžių, kurias skaitydamas paeiliui iš kairės į dešinę sujungsi į žodį „Lietuva“. Netikėtai užklupęs signifikanto nuogumas, jo pilkai plikas materialumas patraukia mane kažkur už reikšmių pasaulio: akimirką negaliu patikėti, kad Lietuva yra gabalas kampuotomis formomis išpjaustinėto metalo grubiose, vasario šalty žvarbstančiose darbininko rankose. Žodžio priklausomybė nuo nešėjo, atsidavimas jo valiai many evoliucionuoja netgi iki budistinės atjautos pasauliui.

Panašiai šoko terapijai pasirengiau ir prieš „Lietuvos garso meno“ albumo perklausą –­­ kas be ko, apie rinkinį sudarančių kompozicijų užmačias dekonstruoti mano audialinę pasaulėtyrą iki soties prisiskaičiau visuose albumo viršelio atvartuose. Akimirką suabejojau, ar dar reikia klausytis, kad susidaryčiau vaizdą... Erzinanti reprezentacinė, gal ir pažintinė šio muzikos rinkinio funkcija aršiai grūmėsi su tyru ir smalsiu mano vaikiškos ausies geismu patirti garsą, užmegzti tiesioginį kontaktą su ta tikrove, kuri slepiasi už vardų ir istorijų generuojamo prasmių ūko. Dėkuidie, pasipainiojo juoda katė iš viršelio nugarėlės, ir aš prisiminiau, kaip meistriškai jos moka pasilikti už pasaulio banalybės – ten, iš kur jis regisi visai kaip smagus siūlų kamuolys, tinkamas praskaidrinti kasdienybę.

Šių žaidimų ir užėjau į vidų. Kambary, išmuštame garso menininkų biografijų ir jų kūrinių aprašymų tapetais, žaidžia dešimt vaikų, rimtais veidukais ieškančių garso paslėpties, skaidančių ir jungiančių ne tik tai, ką neabejodama pavadinčiau garsais, bet ir tą kažką, kas dar nėra garsas, ko kaip garso dar niekad nesu suvokusi. Šiame alchemikų kambaryje, kur pasaulis verčiamas garsu, prie kiekvieno medžio stovi po garso kolonėlę – tarsi sarginį šunį entropijai nuginti ar bebaimį herojų, pasiųstą užimti naujų, neatrastų mano minties teritorijų.

Taigi, širdis mano pagirdyta: šis rinkinys – tai pasaulio garsai, kalbantys apie garsų pasaulį, klausiantys, kas yra kūryba. Aš beveik rami. Vis dėlto dar priešinuosi tai antraštėje prilipdytai lietuviškumo etiketei, kuriai nerandu pakankamo pateisinimo būti. Lietuviškos autorių kilmės man negana. Neatrodo gana ir pirmosios kompozicijos eksperimento lietuviškais garsažodžiais ir lietuvių liaudies dainos citatomis, nors ir neabejoju unikalia lietuviakalbių pasaulėvoka. Neužtenka netgi žinojimo, kad transliuojamo garsavaizdžio šaltinis yra Lietuvos teritorijoj (juolab kad čia pat, kitoje kompozicijoje, vyrauja „svetimi“ Afrikos laukų garsai). Panašu, kad „Lietuvos garso menas“ prisitraukia kitą, galbūt periferinį, tačiau man nuolatos aktualų tautinės tapatybės klausimą. Ieškant, ką bendra gabena visi šitie dešimt garsalaivių, už uodegos pačiupti pavyko vandens motyvą, vienokia ar kitokia forma išnyrantį irklo teškėjime, giros burbuliavime, insomnijos giesmėse, peizažo su ežeru eskize, atvirkščiam antraštės atspindy. Ir štai čia vėl netikėtai mane ištinka antroji atvanga į nebūtį, kurios akivaizdoje vieną akimirką Lietuva tėra tik (metalo) raidė, o kitą – tik (vandens) garsas.