Emilija VISOCKAITĖ. Serialai (II)

„The Knick“

Serialai (II)

Daugumos ir senesnių, ir naujausių serialų kūrėjai pasakojimą centruoja aplink ambivalentišką herojų. Dvasiškai (neretai ir fiziškai) traumuotą sociopatą, cinišką, kenčiantį nuo įvairių priklausomybių ar tikintį ateiviais, tačiau apdovanotą genijaus intuicija. Toks charakteris gali apsireikšti įvairiausiais pavidalais (beveik visada vyriškais – moteris šiuo atveju būna tvirta, racionali partnerė, à la Deina Skali iš „X files"): išradėjo („Da Vinci's Demons"), teismo medicinos eksperto („Dexter"), detektyvo („True Detective"), kriminalinių tyrimų konsultanto („The Mentalist"), diagnostinės medicinos specialisto („House"). Visų jų prototipu galima laikyti A. Conano Doyle'io Šerloką Holmsą (pirmąkart aprašytą 1887 m.), kurio naujausia kinematografinė versija, vaidinama B. Cumberbatcho, užsiima dedukcija britų seriale „Sherlock" (rodomas nuo 2010 m.).

Intrigai užmegzti iš tiesų pakanka bent vieno tokio (anti)herojaus – atsiveria galimybės ir plėtoti personažų tarpusavio įtampas, ir atidengti socialinius stereotipus, ir svarstyti moralines dilemas.

The Knick (nuo 2014 m.)

JAV televizijos kanalas „Cinemax" priklauso HBO – šios trys raidės, pasirodančios prieš kiekvieną „The Sopranos", „Game of Thrones" ar „True Detective" seriją, serialų kontekste jau tapo iškilmingai nuteikiančiu ženklu, maždaug kaip „20th Century Fox" kine. Tačiau pats „Cinemax" turi pridengtos pornografijos, B kategorijos filmų aurą, tad serialas „The Knick" yra įdomus jau vien kaip posūkis nuo menkavertės prie ambicingesnės produkcijos.

„The Knick" – tai trumpinys istorinės Knickerbockerio ligoninės, įkurtos XIX a. viduryje Harleme, Niujorke. Veiksmas plėtojamas 1900 m., kai, turtingiems pacientams persikėlus į prestižiškesnius rajonus, ligoninė vargais negalais kovoja dėl finansavimo. Nors vieta reali ir dviejų pagrindinių gydytojų portretai dalinai inspiruoti realių asmenybių, serialo kūrėjams svarbiau atkurti autentišką to meto medicinos vaizdą.

Tai medicina iki antibiotikų ir chirurginių pirštinių. Anestezijai naudojamas kokainas, o psichikos liga „gydoma" išraunant visus dantis. Vienoje serijoje matome naują stebuklingą rentgeno aparatą, leidžiantį pamatyti kūno vidų, tiesa, galvos rentgenogramai gauti reikia valandą išstovėti nejudant. Dar neatrastos kraujo grupės, tad kraujo perpylimai dažnai nesėkmingi. Eksperimentinės operacijos atliekamos tarsi performansas – ligoninės amfiteatre, stebint žiūrovams ir chirurgui garsiai komentuojant.

Režisierius Stevenas Soderberghas („Erin Brockovich", „Ocean's Eleven", menkiau komerciniai „Sex, Lies, and Videotape", „Che", naujausias „Behind the Candelabra") skelbėsi išeinantis atostogų nuo kino, bet televizija paviliojo ir jį. Sterilus, šaltas Soderbergho stilius – pats tas medicininiam hiperrealizmui (tarsi atvirkštinei pornografijai). Nejaukumą stiprina nuolatinio režisieriaus bendradarbio (prieš 30 metų pabuvusio ir grupės „Red  Hot Chilli Peppers" būgnininku) Cliffo Martinezo minimalistinė elektronika.

Kiekvienoje serijoje yra bent viena scena, kurią žiūrint verčiau nevalgyti. Iš arti rodomas (vis nesėkmingas) cezario pjūvis, į žmogaus vidurius kišamos plikos chirurgų rankos, primityvia žarnele kliuksintis nusiurbiamas kraujas – nei „House", nei „Grey's Anatomy" nieko panašaus nebuvo. Net tokia groteskiška transplantacija, kai sifiliu sergančiai moteriai prie nosies prisiuvama jos pačios ranka, –­ pagrįsta dokumentais ir istorinėmis „The Burns Archive" fotografijomis.

Serialo antiherojus – grėsmingasis dr. Tekeris (akt. Clive Owen), priklausomas nuo kokaino, abejingas kitų žmonių jausmams, iki išsekimo dirba savo darbą ir dėl medicinos pažangos pamina net rasistinius įsitikimus. Jei lygintume su dr. Hausu, chirurgijos pionieriui scenaristai visų pirma neparašė tokių sąmojingų, ciniškų monologų. Veidmainiškos žmonių prigimties demaskavimui Tekeris neturi laiko. Šiuo atveju svarbiau medicinos istorija ir kontekstas nei personažų individualybės, tad pasibaigus pirmajam sezonui vis dar nėra aišku, kokie vidiniai demonai kankina gydytoją.

Jo kolega – Europoje išsilavinimą gavęs puikus chirurgas, jo paties nelaimei – juodaodis. Beatodairiška diskriminacija pribloškia ne mažiau nei negrabi medicina: pacientai neretai verčiau renkasi mirti, negu leidžia prisiliesti negrui. Negaudamas progų pademonstruoti savo gebėjimų, Aldžernonas įkuria nelegalią operacinę ligoninės rūsyje („Ar jūs ne skalbėja?" –­ „Šiame rūsyje aš chirurgo padėjėja!"). Jo charakteris paspalvintas agresyvumo, savotiškos arogancijos.

Moterų emancipacijos tema skleidžiama per romantizuotą ligoninės valdytojos likimo liniją. Gaila, kad kol kas antrame plane lieka originali bendradarbių porelė – greitosios pagalbos vežikas, gaunantis priedą už kiekvieną mokų pacientą, ir abortus slapta atliekanti vienuolė.

Serialui priekaištaujama, kad Soderberghas ir scenaristai žengia tarsi skirtingomis kryptimis – pirmas į novatorišką, antrieji į tradicinę televiziją. Kas laimės, pamatysime antrajame sezone.

Emilija Visockaitė

Draugai