Klausimas diktuoja atsakymą

 

Tyrimas apie psichologinės (savi)pagalbos paieškas pas astrologus, būrėjus, raganas, tarologus ir kitus alternatyvios pagalbos teikėjus. Paremta pokalbiais su ezoterikais, jų klientais ir asmenine patirtimi. I dalis publikuota žurnalo 16-ame numeryje (2026 m. rugsėjo 25 d.). 

 

Nuotolinė Airido konsultacija. Asmeninio autorės archyvo nuotr.

 

„Šalia jūsų matau du vaikus.“ Neramiai apsidairiau aplink. Nežinau, kas labiau nustebino, – tai, kad Tomas taip užtikrintai kalbėjo apie mano ateitį, ar tai, kad toks greitas ir aiškus jo atsakymas man buvo netikėtai malonus. Akimirką pamačiau ateitį, kurioje sprendimai jau buvo priimti. 

Tomo kontaktus radau internete, jo tinklalapis turi pavadinimą „Gyvenimo Konsultantas“. Šitaip galėčiau pavadinti daug ką – nuo savo psichoterapeuto iki geriausios draugės. Jo svetainėje buvo pateiktas sąrašas klausimų, kuriais jis konsultuoja. Kai kurie – tie patys, dėl kurių kreipiamasi į psichoterapeutus: santykiai ir partnerystė, ryšys su savimi, karjera, motyvacija. Kita dalis klausimų krypo į ezoterikos sritį: energetinė apsauga, giminės karminės skolos, negatyvo įtaka, paranormalūs reiškiniai. 

Iš pradžių ketinau kreiptis į Tomą kaip klientė ir pasitarti tuo pačiu klausimu, kurį uždaviau astrologui Nagliui Šulijai (plačiau apie tai pasakojau ankstesnėje dalyje). Tačiau po jo konsultacijos ir pranašystės, kad su draugu išsiskirsiu, nutariau susilaikyti nuo dar vienos pranašystės, kad ir kokia ji būtų. Tomas sutiko susitikti pokalbio, tad po kelių dienų atsidūriau jaukiame Balsių bendruomenės medinuke netoli Žaliųjų ežerų. Tomas palydėjo į kambarį antrame aukšte. Ant grindų buvo išmėtytos įvairiaspalvės pagalvėlės, tvyrojo lengvas smilkalų kvapas. Lyg čia ką tik būtų pasibaigusi jogos pamoka. Įsitaisiau ant sofos, nors buvo kur ir prigulti.

Gyvenimo konsultantas pasipasakojo, kad pas jį ateina ir psichologų, negalinčių paleisti klientų situacijų, taip pat žmonių, siekiančių atsikratyti priklausomybių ar net prakeiksmo. „Prakeikimai matosi. Žiūri į žmogų ir matai, kad nugaroj ar šone kažkas kabo. Arba tiesiog žmogaus viduje tokius juoduliukus matau. Kai buvau vaikas, maniau, kad visi taip mato ir žino.“ Kartais darbui jis naudoja žvakę, kartais – metaforines kortas, bet dažniausiai su žmonėmis dirba tiesiog kalbėdamasis. „Jei reikalingas koks nors procesas – pavyzdžiui, išvesti būtybes, sakau: ar sutinki, kad jas išlydėčiau? Arba, sakau, pasižiūrėk, ar suvoki, ką padarei toj situacijoj. Jei sako – taip, tai pradedam atsiprašinėti visų, vieno, kito, savęs. Ir uždarom situa­ciją.“

Pasidomėjau, kaip jis nusprendžia, kuris būdas tinkamiausias konkrečiu atveju. Tomo metodas – žinojimas. „Yra aiškiaregystė, aiškiažinystė, aiškiagirdystė, aiškiauoslystė. Turiu aiškiaregystę ir aiškiažinystę. Aiškiažinystė – kai tiesiog kalbu ir žinau. Nežinau, iš kur, bet žinau. O kaip aš dirbu... Užtenka penkių minučių situacijai suprasti ir paleisti. Nemėgstu vilkinti. Imam, sutvarkom ir viso gero.“

Nejaugi tikrai įmanoma visas problemas išspręsti taip greitai? Tomas paklausė, kas man neduoda ramybės. Kiek padvejojau, ar sakyti tiesą, tačiau labai masino mintis – o jeigu kas nors iš tiesų išsispręs? Gal likimas ne šiaip sau atvedė mane būtent čia, į kambarį su spalvotomis pagalvėlėmis? Paaiškinau, kad klausimai yra du. Pirmas: šiuo metu vis migruoju tarp trijų šalių, norėčiau suvokti, kurioje man apsistoti. Antras, svarbesnis klausimas: ar kada nors mano gyvenime ateis tinkamas metas sukurti šeimą, ar to norėsiu? Atsakymai atskriejo akimirksniu.

Tomas sakė matantis mane gyvenant nuolat žaliuojančioje, itin karšto klimato vietovėje (tikslios šalies įvardyti negalėjo). O šalis keičiu esą todėl, kad mano siela gyvena ne pirmą gyvenimą, ankstesniuose ji taip pat dažnai migruodavusi, dabar tiesiog judanti iš inercijos. Tomas liepė užsimerkti ir kelis kartus pasakyti, kad paleidžiu praeitus gyvenimus. Viduje sukirbėjo mintis: o gal aš nenoriu paleisti nepastovumo? Kad ir kaip kartais vargintų, nepastovumas – vis tiek malonus. Bet laiko svarstyti nebuvo. Padariau, kas liepta.

Dar paprasčiau išsisprendė šeimos klausimas. Tomas buvo įsitikinęs, kad ją turėsiu, net matė šalia manęs stovinčius du vaikus. Apniko neišvengiamybės pojūtis, tad pasitikslinau – ar taip bus iš tikrųjų? O jei sąmoningai nuspręsiu nekurti šeimos? Tomas atsakė, kad juos mato, vadinasi, jie bus.

 Palikau pagalvėlių kambarį, su Tomu šiltai atsisveikinome kieme. Išėjau netikėtai rami ir pakilios nuotaikos. Ilgesnį laiką lankantys psichoterapijos užsiėmimus žino, kad ne visi klausimai juda greitai. Įsisenėję įpročiai, mąstymo modeliai reikalauja daug darbo, pokalbių, gilių analizių, intelektinių bei emocinių pastangų. Galima ginčytis, ar Tomo spėjimai man buvo naudingi ir ar greiti atsakymai lygu greitiems sprendimams. Tačiau susitikusi su juo pamačiau ateitį, kurioje nežinomybės laikotarpis pasibaigęs, o nepaliaujami ginčai su savimi bent trumpam sustabdyti.  

Mama vedė pas būrėjus nuo dešimties metų. Problema – mano tėvas, kurio nebuvo mano gyvenime. Mama tikėjo, kad buvusio vyro nauja žmona buria ir jam „aptemdė protą“, jį nuviliojo. Nenoriu varyti ant mamos, bet ji norėjo nusimesti atsakomybę ir tikėti, kad už viską atsakinga juodoji magija. Mama sukišo daug pinigų į prakeiksmų nuėmimą. 

[...]

Reikia palaikymo, patarimo, ką rinktis. Neturi su kuo pasitarti, kai dirbi lauke, kuriame veikia pavydas dėl karjeros. Trūksta mentoriaus. Mamos kontaktas, paskutinis žmogus, pas kurį ėjau, buvo būtent mentorius, žiniuonis. Jis kartais atvažiuoja į Vilnių, apsistoja draugės name. Panašu į psichologo kabinetą. Ateini ir pasikalbi. Nuėjau patarimo. Žinau, kad jis mato. Jis – kaip ramstis, po to buvo lengviau ant dūšios. 

[...] 

Psichologai viską nagrinėja per traumą. Atrodo, psichologai nori, kad susitvarkytum praeitį. O kaip ją susitvarkyti? Aš negaliu pakeisti savo tėvų. Kiekvienam žingsny turi tvarkytis savo traumą, bet tai yra sunku. O čia tau parodo ateitį, kuri galėtų būti. Arba kartais, kai aptari kelis pasirinkimus, jau pats žinai, ko nori. Mama vienos būrėjos klausė – tęsti darbą ar eiti į pensiją? Jai pasakė – tęsti darbą. Ji supyko, nes pajuto, kad norėjo visai ne to. Išėjo į pensiją. 

S.

 

Ieškodama tarologo įkėliau skelbimą į vieną ezoterikos grupę, ir Airidas iškart atsakė, kad kelis pažįsta. Susiskambinome, papasakojau apie savo tyrimą ir sužinojau, kad jis pats buria runomis, nors yra gana skeptiškas tiek dėl kai kurių būrėjų, tiek klientų. Jau Tomas minėjo, kad žmonės linkę konsultuotis dėl neesminių sprendimų – pavyzdžiui, viena jo klientė kreipėsi patarimo, kurio modelio mašiną pirkti: „Blin, šitas mane iškirto. Nu ką aš žinau, aš ne mechanikas.“ Airidas mąstė panašiai. Pasak jo, anksčiau žmonės į runas kreipdavosi tik itin svarbiais klausimais, nes vien pasiruošimas reikalavo daug pastangų: reikėjo susirasti medį, gabalą jo išpjauti, pasidirbinti runas, išdžiovinti, užduoti klausimą, o paskui runas sudeginti.

 

Airido runos ir metų rėdos drobė. Asmeninio Airido archyvo nuotr.

 

Klientus pagal klausimus Airidas skirsto į du tipus: laisvas žmogus ir vergas. „Vergas klausia, kas jo laukia rytoj. Klausimas skamba taip – ką aš ryt valgysiu, barščius ar kopūstienę? Kas rytoj laukia – darbas laukuose ar miškuose? Iš esmės tai tas pats. Vergas pasitiki likimu kaip nuspręsta dimensija. Visai kitaip mąsto laisvas žmogus. Jis klausia ne to, kas manęs laukia, o ką daryti, kad būtų taip, kaip aš noriu.“ Bet teisingas atsakymas niekada nėra galutinis, iš jo turėtų kilti kitų klausimų. Juokdamasis pridūrė, kad jį erzina žodis „aišku“. „Kas aišku? Kaip išvis kas nors gali būti aišku?“

Konsultuodamas Airidas neskuba traukti runų. Dauguma klientų pirmiausia kviečiami pokalbio. Taip jis tikisi paskatinti žmones aklai nesikliauti orakulais, išlikti sąmoningiems ir atsakingiems už savo sprendimus. Tačiau atsakomybė ezoterikoje – slidus reikalas. Prisiminiau garsią Italijos laidų vedėją Wanną Marchi, kuri kartu su dukra ir apsišaukėliu magu iš Brazilijos televizijoje sukūrė ezoterika paremtą pinigų išviliojimo schemą. Jie pardavinėjo laimingus loterijos numerius ir stebuklingą druską. W. Marchi teisme kaltės nepripažino ir gindamasi prisiekusiesiems uždavė klausimą: kaltas tas, kas brangiai parduoda „stebuklingą“ druską, ar tas, kas ją perka? Atsakomybė tenka būrėjui, siūlančiam greitus ir aiškius sprendimus, ar klientui, aklai jais pasikliaujančiam? Klausimas moters neišgelbėjo, ji gavo devynerius metus kalėjimo. 

Airidas pasidomėjo, kokiu klausimu anksčiau kreipiausi į ezoterikus. Susirūpinau, o jei mano klausimas – vergo? Kai vis dėlto papasakojau, jis nusijuokęs nuramino, kad tai – laisvo žmogaus klausimas, bet (mano nepasitenkinimui) pridėjo, kad, norint į jį atsakyti, nebūtina burtis runomis. Sutikau nesiburti, gražiai atsisveikinau ir padėjau ragelį. Tačiau buvo per daug smalsu, kaip vyksta ateities spėjimas runomis. Airidas nusileido ir sutiko pademonstruoti. 

Praėjome laukiamąjį, užėjome į darbo kambarį. Epic chata, daug daikčiukų – rėmeliai, peleninės, statulėlės. Ėjau be konkretaus klausimo. Žiaurūs buvo mano paskutiniai metai, norėjau paklausti, kas vyksta. Sirgau rimta liga, reabilitacinis laikotarpis – treji metai. Iš gydytojų nieko konkretaus neišgirdau. Toji moteris pasakė, kad viskas bus gerai, kad praeis, kad pasveiksiu. Ji buvo pirmas žmogus, kuris man tai pasakė. Man pofig, ar ji ragana, ar ne. 

[...]

Sakė, kad buvęs vaikinas mane išdavė. Paminėjo datą. Po to pažiūrėjau, kad tą dieną buvau užsienyje, tad tai buvo įmanoma. Patikėjau, išsiterapinau. Su manim viskas gerai. Man patiko pokalbis su ja. Ji nevyniojo į vatą, keikėsi. Jei įsivaizduotum krūtą būrėją, ji – tokia. 

A.

 

Pirmiausia Airidas išskaidė mano didžiuosius klausimus į keletą mažesnių, taip sukurdamas hipotetines situacijas, ir kiekvienai iš jų traukė runas. Dėl gyvenimo vienoje šalyje patikrinome du variantus – Italiją ir Lietuvą. Stebėjau, kaip Airidas iš maišelio išėmė nedideles medines kaladėles su runų ženklais, sudėliojo ant stalo ir kiek pagalvojęs pranešė, kad mano ateitis Lietuvoje neaiški, reikės didelių pastangų, kraustymasis bus ilgas, priešaky nesaugumas, sunkumai. Tikrinant gyvenimą Italijoje iškrito ta pati „aštriausia“ runa, reiškianti sunkiai įveikiamas kliūtis. Deja, runos rodė, kad nei Lietuvoje, nei Italijoje man nesiseks. Airidas pasiūlė atsitraukti nuo sąvokų „gerai“ ir „blogai“ – sunkumai ne visada yra blogai, tik įveikę juos galime tobulėti. 

Toliau „matavomės“ keturis šeimos variantus: ką turėsiu, jei turėsiu šeimą; ko tokiu atveju neturėsiu; ką turėsiu, jei neturėsiu šeimos; ko tokiu atveju neturėsiu. Tobulas, vadovėlinis semiotinis kvadratas. Runos, iškritusios visiems keturiems variantams, nupiešė gana standartinį atsakymą. Pavyzdžiui, tikrinant, ką turėsiu, jei neturėsiu šeimos, iškrito ledo runa, reiškianti įšalą, stagnaciją, o aiškinantis, ką turėsiu, jei turėsiu šeimą, iškrito apsaugos runa.

Airidas pakartojo, kad nesvarbu, jei atsakymai atrodo standartiški: „Iš kelių tūkstančių įmanomų variantų išrinkti tinkamiausią – sunku net pačiam geriausiam būrėjui, nes būsi nepatenkinta atsakymu. Ar mesi monetą, ar žiūrėsim į runas, ar kortas, niekas nepasikeis. Rinktis reikės pačiai. Bet suprantu, kad nori nusimesti atsakomybę.“ Aišku, kad noriu. Dar labiau noriu, kad be didelių įžangų mano vedlys pats nuspręstų, ką turiu daryti. Deja, atsakymo negavau nei iš Airido, nei iš Tomo. Nors pastarojo atsakymas buvo tikslesnis, greitesnis, jis tvirtino, kad sprendimai bus priimti, vis dėlto nepasakė, kaip – šito nežinojo nei jis, nei aš.

Pasiteiravau Airido, ar visų jo klientų klausimai panašūs. Atsakė, kad galiu sužinoti pati, jei atliksiu eksperimentą. Ar laisvas žmogus būtų galėjęs atsisakyti? 

 

Mane atsivežė draugė. Ten nuostabi gamta, gera vieta atsigauti. Draugė važiuoja pas jį daug metų ir mane užrašė neatsiklaususi. Atėjau pietų, ten pilna moterų, visos apie jį kalbėjo pakylėtos. Visos vyresnės už mane, psichoterapeutės, sielovadininkės, išsilavinusios, nenaivios. 

[...]

Kalbėjom jo kambarėly. Jame jauku, daug medienos. Jaučiausi blogai, kad neturiu ko paklausti. Nustebau, kad jis labai paprastas. Tikrai ne toks, kuris bando padaryti tau įtaką. Jis tikrai nemanė, kad yra pranašas, turbūt todėl taip veikė tas moteris. 

[...]

Paklausė apie keletą esminių momentų mano gyvenime, apie tėvus, šeimą. Paprastai paklausė, aš paprastai atsakiau. Mano istorija tragiška, bet esu jau toli nuo tų įvykių. Buvo nustebęs, sakė, kad tai – teologinis siaubas. Sakė, kad mato, jog laukia dar tūkstantį kartų sunkesnių dalykų. Bet aš ir pati tai jaučiau, žinojau. Turiu stiprių nuojautų, pasitaiko sapnų, kurie išsipildo. Galų gale jis man taip pasakė, kaip reziumė – būk pasiruošusi, bus sunkiau. Iš tikrųjų ir buvo. Kosminiai metai. Jo pranašystė atliepė vidinę intuiciją, kuri retai klysta. Bet jei neturi konflikto su savimi viduje, neturėsi konflikto ir su tuo, ką išgirsi. 

A.

 

„Labas vakaras, esu praktikuojanti naujokė. Noriu išbandyti naują orakulą ir šiandien visiems parašiusiems į vieną klausimą atsakysiu nemokamai.“ Paspaudžiau „Skelbti“, ir po kelių minučių Airidas, grupės įkūrėjas, įrašą patvirtino. Netrukus mano asmeninių žinučių langelis įsižiebė raudonai – pirma žinutė. Dar nebaigus jos skaityti, iššoko dar viena. Ir dar viena. Per dvidešimt minučių sulaukiau daugiau nei dešimt klausimų. 

Šį Airido pasiūlytą eksperimentą atlikome tą patį vakarą, baigę mano ateities skaitymą runomis. Žinoma, neturėjau nei būrimo įgūdžių, nei priemonių, tačiau į visus klausimus pažadėjo padėti atsakyti Airidas. Prieš pradedant eksperimentą jis perspėjo, kad nemokami klausimai dažnai būna primityvūs: „Kai kurie tikrai negali sau to leisti, yra ir nesuprantančių, už ką čia iš viso mokėti. Pamatysi, grupėse būrėjos rašo, kad atsakys tik toms, kurios klausia pirmą kartą. Nes yra etatinių klausinėtojų. Šiandien paklaus tavęs, rytoj – manęs. Ir klausimai bus tie patys, o tavo atsakymas – dzin.“

Iš viso per valandą gavau penkiolika klausimų (vėliau skelbimą ištryniau). Pusė jų, kaip ir tikėjausi, meilės, santykių ir ateities klausimai, vienas apie nekilnojamojo turto pirkimą, vienas apie karjerą, du – ar pavyks susilaukti vaiko, vienas apie gyvenimo kokybę („Ar pagerės mano gyvenimas?“), vienas apie gimines („Ką pusseserė X galvoja apie mane?“), ir dar vienas klausimas – kiek klausimų galima užduoti.

Airidas nebuvo linkęs griebtis runų ar lengvai dalintis ateities spėjimais. Patarė pastūmėti žmones link savarankiško sprendimo. Pavyzdžiui, į klausimą, ką galvoja giminaitė X, atsakėme: „Paklausk jos.“ (Man, žinoma, kilo mintis, kad tai – ne visai skelbime žadėtas būrimas, ir nuojauta pasitvirtino, kai atskriejo „klien­to“ atsakymas: „Ta prasme?“) 

Aptarėme merginos klausimą – ar draugas iš tiesų ją myli. Airidas atsidusęs pasakė, kad tokiais atvejais nereikia dėlioti runų, klausimas diktuoja atsakymą. Pamažu su Airido pagalba visi gavo atsakymą, daugiausia pozityvų, palaikantį, padrąsinantį. Bandykite, stenkitės, jei įdėsite darbo – pavyks, rūpinkitės savimi ir vienas kitu, ateina geresni laikai, laikykitės. Tokie mano ateities spėjimai patiko ne visiems – kai kurie prašė patikslinti atsakymą, nurodyti įvykių datas, vienas „klientas“ net paprašė parodyti, ką sako kortos (nors nesakiau, kad buriu kortomis). Tačiau dauguma už atsakymą padėkojo, pasidalijo savo patirtimi, prisipažino, kad patys panašiai galvojo. Abejoju, kad ateityje tęsiu būrimo veiklą, bet visgi, kaip pirmam kartui, – visai neblogai.

 

Bus daugiau