Etgaras Keretas: „Rašymas yra kaip sprogimas, nemoku sprogti iš lėto“

× Nikodem Szczygłowski

Su Etgaru Keretu centrinio Tel Avivo šiaurinėje dalyje susitikome likus vos kelioms dienoms iki Kalėdų ir Chanukos. Buvo švelnus vakaras, saulė nusileido po gan karštos dienos į Viduržemio jūrą. Palmių alėja, spindinti dangoraižių panorama, neoninės reklamos, intensyvus eismas Ha Yarkon gatvėje palei besidriekiantį paplūdimių ruožą. Miestas gyvas, tiesiog persmelktas kasdienių istorijų – būtent tokių, kokias meistriškai kuria vienas žinomiausių Izraelio rašytojų E. Keretas. Pokalbiai autobusų stotelėse, falafelių užkandinėse, iš niekur išnyrantys elektriniai paspirtukai ir mopedai, močiutės su skėčiais ant suoliukų, rusiškai aptarinėjančios seniai pamirštus laikus Odesoje ar Leningrade, japonų turistai Jafoje, kur užkandinėse ūsuoti arabai atkakliai bando jiems įsiūlyti šaurmos ir humuso, vaikinai žaidžia skvošą prie „Crown Plaza“ viešbučio.

E. Keretas dėsto Tel Avivo aukštojoje kino mokykloje, žinomas ir kaip žurnalistas bei scenaristas. Jaunimas jį vadina savu biču, o kritikai – skandalistu iš Tel Avivo. Yra pagarsėjęs kaip trumposios prozos meistras, knygos verčiamos į daugelį pasaulio kalbų, pagal jo scenarijus sukurta per 50 filmų. Lietuviškai išleisti du jo apsakymų rinkiniai: „Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti Dievas“ („Alma littera“, 2006) ir „Ilgintis Kisindžerio“ („Baltos lankos“, 2012).

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 


„Du vyrai sėdi kambaryje ir staiga kažkas beldžiasi į duris...“ – taip prasideda vienas žinomiausių jūsų apsakymų „Ir staiga kažkas beldžiasi į duris“. Esate vadinamas trumposios prozos meistru. Ar šis žanras geriausiai leidžia suvokti tikrovę?

Taip veikia mano smegenys, taip suvokiu realybę. Kadaise manęs klausė, kodėl nerašau romanų. Atsakiau, kad rašymas man yra kaip sprogimas, o aš nemoku sprogti iš lėto, pamažu. Apsakymo forma man yra kažkas labai intuityvaus. Mūsų pasaulis darosi vis frag­mentiškesnis ir konfliktiškesnis – turiu omeny, kad tikro pasakojimo jame vis mažiau. Prieš kelias savaites manęs paprašė parašyti vos 8 žodžių apsakymą, ir aš tai padariau: „Gyvenimas – trumpas apsakymas, norėčiau, kad tai būtų romanas.“


Gimėte 1967 m. rugpjūtį, tepraėjus kiek daugiau nei mėnesiui po Šešių dienų karo. Tikriausiai tarp vaikystės prisiminimų – ir įvykiai, susiję su Jom Kipuro karu ir pirmuoju bei antruoju Libano karais. Kokia jūsų patirtis?

Karo tema iš tiesų labai susijusi su mano vaikyste – galvodamas apie ją visuomet bandau prisiminti, vienas ar kitas įvykis buvo prieš ar po karo. Karas buvo kaip žemės drebėjimas, privertęs suprasti, kad tai, kuo tikima ir kas suprantama kaip tam tikra pasaulio tvarka, tėra iliuzija. Tačiau pats faktas, jog ši patirtis viena esminių mano gyvenime, tikrai nereiškia, kad to linkėčiau kam nors kitam.
Mano motina, išgyvenusi Holokaustą, perdavė mums supratimą, kad visuomeninė tvarka labai trapi. Prisimenu, kaip vaikystėje eidavome į restoraną švęsti gimtadienių. Kartą – atrodo, buvo mano brolio gimimo diena – sėdėjome restorane ir aš motinai pasakiau, kad maistas neskanus. Mama pažiūrėjo į mane ir atsakė: „Pažvelk į visus tuos žmones: jie visi sėdi prie stalų, kiekvienas turi savo peilį ir šakutę, kiekvienas valgo iš savo lėkštės ir nė vienas iš tavęs nebando atimti maisto. Visi turi po peilį, bet niekas nebando tavęs subadyti. Sutarkim, kad diena iš tiesų gera.“

Pagyvenęs karo sąlygomis kitaip matai ir vertini visuomeninės tvarkos iliuziją. Paprasti dalykai: nestatyk mašinos neleistinose vietose, nes gausi baudą, nevok svetimų piniginių, nes atsidursi kalėjime. Ir jei žmonės staiga nuspręstų, kad statyti mašinas bet kur yra priimtina, o vogti vienam iš kito normalu, iš tikrųjų visuomenė neturėtų jėgų pasipriešinti. Viskas grįsta tam tikru susitarimu neperžengti nustatytų ribų, tačiau karo sąlygomis greitai pamatai, kad jų gali nepaisyti. Štai koks skirtumas.
Izraelyje dažnai kažkas užima tavo parkavimo vietą, pasitaiko, tas kažkas vėliau randa savo padangas peršautas. Taip daro turintys karo patirties, galbūt jie jau taip elgėsi, pvz., okupuotose teritorijose. Šie žmonės nesuvokia, kas yra socialumo jausmas. Taigi visuomeninė tvarka yra labiau pasirinkimo klausimas.

 

Jūsų kūriniuose gana dažnas ginklo motyvas, neretai aprašomas smurtas. Ar tai nuo šiuolaikinio Izraelio gyvenimo neatskiriamas reiškinys?

Taip, didžiąja dalimi. Mano apsakyme vaikinas susipyksta su mergina, ši užsirakina jo bute ir liepia jam nešdintis. Vaikinas stovi priešais užrakintas duris ir prisimena, kaip kariuomenėje buvo mokomas jas išlaužti. Galiausiai nusprendžia to nedaryti, nes myli merginą, ir išeina nakvoti pas tėvus. Šiuo atžvilgiu 22-ejų Izraelio, Lenkijos ar Lietuvos jaunimas tikrai skiriasi. Izraelyje visi tokio amžiaus vaikinai ir merginos jau yra 3 metus tarnavę kariuomenėje, išmokę naudotis ginklu, treniravosi pagal „Krav Maga“ sistemą, galbūt jau matė, kaip kažkas buvo nušautas, ar netgi patys kažką nukovė. Po viso to jie toliau gyvena normalų gyvenimą (stovi eilėse, eina į koncertus, filharmoniją), bet jų smegenys jau veikia kitaip, todėl smurto proveržis galimas. Ir jis gali įvykti netikėtai, pasireikšti įvairiais būdais.


„Prajusią naktį mirė Rabinas1. Mopedas su priekaba partrenkė jį gatvėje. Rabinas mirė iš karto.“ Tokie pirmieji apsakymo „Rabinas mirė“ sakiniai. Ar politiniai aspektai stipriai veikia Izraelio kultūrą, be abejo, ir literatūrą?

Bet kurios šalies literatūra turi tam tikrą politinį elementą, nes kalbėdami apie politikus visada susiduriame su emocijomis. Negalime kalbėti apie dešiniuosius ir neminėti baimės jausmo, negalime kalbėti apie kairiuosius ir neminėti kaltės jausmo. Savo istorijas rašau ne norėdamas perteikti tam tikrą politinę žinią, nes politinės žinios visuomet redukcinės. Esu įsitikinęs, kad negalėčiau parašyti nieko, kas susiję su mūsų realybe ir neturėtų jokių politinių elementų. Tai mūsų tikrovės DNR.


Vienas kritikas jus apibūdino kaip asmenį, „svajojusį verčiau tapti išprotėjusiu mokslininku nei rašytoju“. Kita vertus, jūsų hebrajų kalbos stilius laikomas gana inovatyviu. Jūsų mama sakydavo, kad esate lenkų išeivijos rašytojas, taip pabrėždama tam tikras jūsų stiliaus sąsajas su lenkų literatūra. Su kuriuo apibūdinimu labiau sutiktumėte pats?

Ko gero, nė su vienu. Stengiuosi, kad rašymas būtų daugiau nei tik istorijų pasakojimas. Esu tikras, mama, sakydama, jog esu lenkų išeivijos rašytojas, iš tiesų omeny turėjo ką kita. Dabar nesigilinsiu į lenkiškosios tapatybės detales... Stipriai jaučiu priklausomybę išeivijai. Būdamas išeivis į supančius žmones gali žvelgti, tarkim, su meile ar gailestingumu, bet kartu galėtum pasakyti, kad šių žmonių elgesys yra ne toks, kurį apibūdintum kaip esminę normą. Jie elgiasi „užsienietiškai“ – yra daug dalykų, kurių gyvendamas Izraelyje nesuprantu. Tarkim, niekuomet nesupratau, kaip galima mylėti gyvūnus ir juos valgyti, niekada nesupratau žmonių, kurie su bendradarbiais arabais elgiasi labai korektiškai, net šiltai, bet kartu yra atviri rasistai, apskritai nusiteikę prieš arabus: „Šie yra geri žmonės, bet arabai iš esmės...“ Tai girdėdamas visuomet jaučiuosi sumišęs.


Izraelio literatūra hebrajų kalba – viena jauniausių pasaulyje, nors turi, ko gero, giliausias šaknis. Naujus šekelius puošia žinomiausi šiuolaikinės Izraelio prozos ir poezijos veidai: Rachelė Bluvštein, Šaulis Černihovskis, Lėja Goldberg2. Priklausote, ko gero, jau trečiajai rašytojų kartai, gyvenančiai ir kuriančiai Eretz Israel3. Ar Izrae­lio literatūra išties tokia jauna?

„Jaunas“ Izraelio literatūroje – tai polinkis į inovatyvumą. Kalbu apie visus čia kūrusius nuostabius žmones. Neturime galimybės pažvelgti į savo tėvus-įkūrėjus. Mūsų karta paveikta įvairių kultūrų ir sudaro tam tikrą mišinį – beveik visi yra emigrantų vaikai, geriausiu atveju tai trečioji karta, gyvenanti Izraelyje. Tik keli rašytojai nėra emigrantų vaikai ar vaikaičiai. Tarkim, į Prancūzijos ar netgi JAV literatūrą galima pažvelgti iš šimtmečių perspektyvos. Pavyzdžiui, prancūzai gali pasakyti: „Gerai, nesutariame dėl Houellebecqo, bet Balzacas arba Voltaire’as mums visiems yra autoritetas.“ Tokios galimybės neturime, nes Izraelis yra imigrantų šalis, tad kultūra taip pat atsivežta iš diasporos ir sudaryta iš skirtingų elementų: tai galėtų būti ir lenkų ar rusų, ir arabų pasaulio ar Lotynų Amerikos kultūrų elementai.


Neseniai Lenkijoje išleistoje Karolinos Przewrockos-Aderet knygoje „Polanim“, kurioje pasakojamos iš Lenkijos kilusių izraeliečių istorijos, yra ir jūsų šeimos istorija. Ką jums reiškia taip pat turėti Lenkijos pilietybę ir tai, kad jūsų knygos šioje šalyje labai populiarios?

Kai per karą žuvo mano močiutė ir visa jos šeima, įskaitant vaikus – mano motinos brolius ir seseris, – mamos gyvenime įvyko lūžis. Ji net savo tėvui sakė nebegalinti daugiau tverti – nori tiesiog išeiti į gatvę iš slėptuvės, kad naciai ją nušautų. Mamos tėvas, kuris vėliau žuvo lenkų Varšuvos sukilime, tuomet atsakė: „Ne, tu turi likti gyva, nes privalai išlaikyti gyvą mūsų šeimos vardą ir tradicijas.“ Taigi po to, ką turėjo išgyventi mano mama, sugrįžimas į Lenkiją man sukėlė labai stiprių išgyvenimų. Mano mama buvo našlaitė, jai teko badauti – jos istorija viena iš daugelio panašių nieko neturinčių žydų mergaičių istorijų pokario Lenkijoje. O dabar mane sveikina Varšuvos meras ir Chłodnos gatvėje turiu Kereto namus... Džiaugiuosi, kad su mama išpildėme senelio norą – žmonės priima mus, mūsų palikimą ir istoriją, lenkiškas šaknis, pripažįsta mūsų ryšį su šia vieta.


Paminėjote Kereto namus. 2012-aisiais simboliškai su šiuo projektu grįžote į Varšuvą – jūsų mamos gimtąjį miestą. Instaliacija Żelaznos ir Chłodnos gatvių sankryžoje (tarpukario Varšuvoje čia buvo žydų rajonas, per Antrąjį pasaulinį karą – getas) dar vadinama siauriausiu namu pasaulyje. Kokie šio projekto tikslai ir kiek dalyvavote jį įgyvendinant?

Turiu prisipažinti, mano vaidmuo labiau pasyvus, nes idėja kilo architektui Jakubui Szczęsny – jis šį namą suprojektavo ir pastatė. Tiesiog vieną dieną Jakubas man paskambino ir pasakė, kad vaikščiodamas pastebėjo gražų tarpukario laikų pastatą ir visai šalia – komunistinių laikų blokinį namą. Žiūrėdamas į šiuos šalia esančius namus, jis padarė išvadą, kad spraga tarp jų simbolizuoja žydų kultūrinį palikimą, kurio pokario Lenkijoje nebeliko. Jakubas turėjo omenyje, kad, Lenkijoje nebelikus žydų, pasikeitė lenkų identitetas, lenkų menas ir t. t. Ir kaip apie šiuolaikinį žydų menininką pirmiausia jis pagalvojo apie mane. Taip nusprendė pastatyti namą, kuris užpildytų tą žiojinčią tarp dviejų namų spragą, o kadangi vietos labai mažai, pastatas atitinkamai irgi turėjo būti siauras, mažas, bet kartu funkcionalus ir priminti mano trumpas istorijas.


Lenkų kultūra dažnai vertinama platesniame kontekste – neapsiribojant dabartinės Lenkijos sienomis ir vertinant tam tikrus istorinius aspektus. Abiejų Tautų Respublikos kultūra buvo bendras lenkų, lietuvių ir kitų šios valstybės tautų kūrinys, kuriame nemenką vaidmenį atliko ir tam tikri žydų kultūros elementai. Šiuolaikinėje Lietuvoje daugelis mano, kad šalies pavadinimas hebrajų kalba – Lita – yra ne tik gerai žinomas izraeliečiams, bet ir daug reiškia. Populiari nuomonė, kad litvakiškos šaknys automatiškai paaukština. Kadangi irgi turite lit­vakiškų šaknų, kiek tiesos šiuose teiginiuose? Ar esate buvęs Lietuvoje?

Lankiausi Lietuvoje 2012 m., kai buvo išleista mano knyga. Vizitas buvo labai įdomus ir džiaugsmingas, man patiko žmonės, su kuriais bendravau, susitikimai. Mano tėvas yra kilęs iš Baranovičių (jie dabartinėje Baltarusijoje, bet istoriškai priklausė LDK), tad, galima sakyti, kažkiek turiu litvakų kraujo. Prisiminimai, kuriuos žmonės dažniausiai sieja su Lita, visų pirma yra tam tikras kompleksas, nes susiję su štetlais, jidiš kultūra ir viso to aura. Deja, jie stipriai susiję ir su antisemitizmu: kadaise ten gyvenę žmonės kartu atsinešė ir baimę, kad gali būti kažkieno nekenčiami, nes skiriasi nuo kitų. Turėčiau būti sąžiningas – kalbėdami apie litvakų istoriją negalime pamiršti ir šio aspekto.


Esama nuomonių, kad dabar Izraelyje susiduriama su aškenazių elito nuovargiu. Izraelį kūrę žmonės rėmėsi Europos kultūros pradu ir, pavadinkime, vakarietiška šalies vizija. Kiek šių nuostatų liko šiandien, ypač kultūros srityje?

Paradoksalu, bet daugelis mūsų dešiniųjų lyderių stengiasi atsiriboti nuo to, ką pavadinote iš Europos kilusiu elitu. Tai gana keista, bet, tarkim, mūsų ministras pirmininkas, irgi turintis europietiškų šaknų, neseniai paskelbė: DNR testas parodė, jog jis turi 2,5 proc. jemeniečių kraujo (šypsosi). Turėčiau sutikti, kad reiškinys, apie kurį kalbame, egzistuoja – tai jau kurį laiką trunkanti tam tikra revoliucija. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti žinomą politinę kovą, vykusią tarp Mošės Arenso ir jo oponento iš Mizrahi aplinkos Davido Levy. Šis M. Arensą dažnai pašiepiamai vadindavo profesoriumi, bandydamas pažeminti savo šalininkų akyse. Tai skamba gana absurdiškai, nes M. Arensas iš tikrųjų buvo akademikas. Panašių pavyzdžių yra ir daugiau. Tarkim, dabartinė kultūros ministrė Miri Regev yra pasisakiusi prieš Čechovo kūrinius mūsų vidurinių mokyklų programoje. „Kas yra tas Čechovas? – paklausė ji. – Jis netgi ne žydas, jis rusas. Kodėl turėtume jį skaityti?“ Manyčiau, turime reikalų su tam tikru reiškiniu. Aš tikiu daugiakultūriškumu: nors vidurinėse Izraelio mokyklose tikrai daug dėmesio skiriama lenkų ar rusų rašytojams, bet nepakankamai, tarkim, Maroko literatūrai. Visiškai sutinku, kad ankstesnė ideologija mums paliko tam tikrą pagiežą kitų atžvilgiu be tikro turinio. Netgi nekalbama apie ketinimą vieną dalyką pakeisti kitu – pozicija daugmaž tokia: „Kas jūs tokie, kad aiškintumėt, ką turime daryti ir kuo domėtis?“ Neseniai perskaičiau: viena rašytoja, atrodo, afroamerikietė, paskelbė iššūkį, jo esmė – neskaityti knygų, kurias parašė baltieji vyrai. Jei apibūdini save, kaip žmogų, kuris ko nors neskaito, tai jau labai daug pasako. Pažįstu daug tokių, kurie neskaito baltųjų vyrų parašytų knygų, nes jie apskritai neskaito jokių knygų. Jei kultūrinė darbotvarkė remiasi siūlymu vienas knygas deginti ir pakeisti jas kitomis, einame į niekur.


„Ilgintis Kisindžerio“ buvo išleista 1994-aisiais. Nuo to laiko daug kas pasikeitė, nors pats pavadinimas iki šiol skamba gana pranašiškai. Ar ir dabar turime ilgėtis ankstesnės pasaulio tvarkos?

Atvirai kalbant, dažnai ilgėjausi senų gerų laikų. Tada socialiniai tinklai dar nedominavo ir žmonės skaitė daugiau knygų – tiesiog tada buvau jaunesnis (juokiasi). Tai natūralu: kai mano tėvai buvo mano amžiaus – man dabar 52-eji, – žvelgė į mūsų kartą su tam tikra baime ir gailesčiu, aš norėčiau išvengti šių spąstų. Bet taip sakydamas jaučiu, kad iš tiesų gyvename iššūkių laiku: liberalios demokratijos struktūros keičiasi, meną pakeitė pramogos, žmonės tampa vis pasyvesni, paveikti vartojimo (ir kultūros atžvilgiu). Visa tai nemažas iššūkis. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, galbūt technologiškai nemažai pasistūmėjome į priekį, bet kultūriškai – nebūtinai. Nesakau, kad reikalai pasaulyje eina vis blogyn, turiu pripažinti, esu laimingas – gimiau geriausiu žmonijos istorijos laiku. Nors turime siaubingą Antrojo pasaulinio karo patirtį, dabar gyvename pasaulyje, kuriame moterys turi balsavimo teisę, pripažįstamos mažumų teisės, mums padeda šiuolaikinės technologijos, netgi neturtingi žmonės gali gauti antibiotikų ir išvengti mirties nuo paprastų ligų. Bet šie geri laikai dabar patiria iššūkį. Iššūkiai gali mus nuvesti prie naujos pasaulio tvarkos arba tiesiog viską sujaukti.


Apsakyme „Paskutinis apsakymas, ir tai viskas“ pasakojate apie velnią, kuris ateina iš menininko atimti talento. „Ar žinai, ką dabar veiksi?“ – paklausė susirūpinęs velnias, jau išeidamas ir stovėdamas tarpdury. „Nelabai, galbūt dažniau vaikščiosiu pajūryje, susitiksiu su draugais, tokie dalykai – žinai. O tu?“ – „Aš dirbsiu savo darbą“, – atsakė velnias. Ar ateis tokia diena, kai Etgaras Keretas tiesiog susitiks su draugais, vaikščios pajūriu?

Galiu papasakoti, kaip parašiau šią istoriją. Vieną dieną lankiausi bare netoli savo namų. Priėjo didelis vyras, uždėjo man ranką ant peties ir pasakė: „Einam, išgersi kartu su manim.“ Atsakiau: „Ačiū, bet ne, man jau užtenka.“ Tuomet jis pažvelgė į mane ir tarė: „Aš pakviečiau tave išgerti, nejaugi nori mane įžeisti?“ Pažiūrėjau į jį – didelis vyras, ir sutikau. Pradėjome gerti ir kalbėtis, jis papasakojo, kad dirba antstoliu. Bandė įtikinti, kad myli savo darbą, nes netūno biure ir turi daug laisvo laiko – tiesiog kartais nueina į įsiskolinusių žmonių butus ir paima tam tikrus daiktus. Bet pajutau: iš tikrųjų jis to darbo nekenčia. Papasakojo, kad nuėjęs į kažkieno namus visuomet žaidžia savotišką žaidimą – bando suprasti, kurie daiktai šeimininkams vertingiausi. „Kartais, – sako, – paimu papuošalus, bet vieną kartą paėmiau džiazo diskų kolekciją. Ir, patikėk, vyras verkė prašydamas juos palikti. Visuomet stengiuosi užčiuopti silpniausias žmogaus vietas.“ Tuomet pasakiau jam: „Žinai, jei ateitum pas mane, galėtum paimti viską, ką tik nori, aš nesu prisirišęs prie daiktų.“ Jis tik nusijuokė: „Žinoma, visi taip sako.“

Buvau apgirtęs, o grįžusį namo apėmė paranoja, ėmiau galvoti, ką turiu tokio svarbaus, kad bijočiau prarasti. Pradėjau dairytis, bet taip nieko ir neradau. Tai tik patvirtino: nesu prisirišęs prie daiktų. Pavargęs atsisėdau ir parašiau istoriją, liudijančią, jog labiausiai bijau, kad iš manęs kas nors neatimtų gebėjimo rašyti. Rašymas man – puikus būdas kažką sukurti, sutaisyti tai, kas sugedo. Jei kada nors ateis tokia diena, kai nieko nereikės aprašyti, nes viskas bus tiesiog tobula, tuomet gal ir pasakysiu – velniop tą rašymą. Gal tuomet tiesiog gyvensiu savo gyvenimą ilgai ir laimingai.

 

1 Apsakyme minimas katinas vardu Rabinas. Tai pasikėsinimo į Icchaką Rabiną (1922–1995), žinomą Izraelio politiką, ministrą pirmininką, aliuzija.
2 Rachelė Bluvštein, Šaulis Černihovskis, Lėja Goldberg – Izraelio literatūros hebrajų kalba pradininkai. Visi į Palestiną atvyko iš Europos dar prieš įkuriant Izraelio valstybę: R. Bluvštein ir Š. Černihovskis – iš Ukrainos, L. Gold­berg – iš Lietuvos (vaikystę praleido Kaune).
3 Eretz Yisrael (hebr. k.) – Izraelio žemė.

Draugai