Nelygybė, išryškėjanti vertinant liaudies pasakų herojų Espeną Pelenių (norv. Askeladden) ir Henriko Ibseno Perą Giuntą, yra raktas, padėsiantis suprasti pagrindinį norvegų visuomenės paradoksą: jų nepaaiškinamą meilės ir neapykantos santykį su Jantės įstatymu.

 

Theodoro Kittelseno iliustracija pasakai apie Espeną Pelenių ir trolį, 1900. Norvegijos nacionalinio muziejaus arch.

 

Atsižvelgiant į tai, kaip palankiai vertiname norvegų visuomenę, galima ją apibūdinti dviem visiškai skirtingais būdais. Kaip egalitarinę ir laisvą, kurioje bet kuris mirtingasis ir pats karalius gali keliauti paslidinėti tuo pačiu tramvajumi. Arba kaip dusinamai konformistišką – viena didelė avių banda, kurioje juodi ėriukai, pritaikius Jantės įstatymą, nesulaukia jokio pasigailėjimo.

Mes ne pirmieji pastebėjome, kad šie du naratyvai, atrodantys vienodai patikimi, yra absoliučios opozicijos. Nes kaip nepriklausomybė ir kritiškas požiūris į autoritetus gali sugyventi su reikalavimu paklusti, prisitaikyti ir dargi sudaryti norvegų būdo pamatą? Įprastai šis paradoksas sprendžiamas tiesiog atmetant vieną iš dviejų naratyvų. Tuomet Norvegija piešiama arba utopiniais atspalviais, arba paveiksle randasi saviplakos niuansų. Abi prieigos netinkamos. Nes norvegiškasis konformizmas ir norvegiškoji laisvė yra neatsiejami. Norvegams būdingas ne kuris nors vienas naratyvas, o būtent jų abipusė priklausomybė

Kitoniška šalis

Pirmiausia turime panagrinėti, kodėl būtent šiedu principai taip dažnai Norvegijoje laikomi vyraujančiais.

Norvegų poreikis būti nepriklausomiems visų pirma įrašytas pačioje šalies istorijoje. Dar vikingų laikais visi laisvi vyrai, dažnai ir moterys, galėjo reikšti nuomonę apie viešąjį valdymą dalyvaudami visuotiniame tinge (liaudies susirinkimas viduramžių Skandinavijoje, kai specialiai tam skirtoje vietoje susirinkę bendruomenės nariai sprendė visus svarbius klausimus; vert. past.). Atslinkusi juodoji mirtis pasiglemžė, galima sakyti, visą Norvegijos aristokratiją, kuri formaliai panaikinta 1821 m. O netolimoje praeityje iškalbingu bjaurėjimosi išoriniu autoritetu pavyzdžiu gali būti laikomas pasipriešinimas stojimui į Europos Sąjungą. Norvegų tauta laikraštyje „VG“ netgi buvo apkaltinta stokojanti pagarbos autoritetams. Toks antiautoritarinis požiūris skatina priešintis sistemoms, kuriančioms nelygybę. Norvegai taip pat save suvokia kaip silpnųjų gynėjus.

Minėti aspektai sulaukia atgarsio Rolfo Jacobseno eilėraštyje „Kitoniška šalis“, 1994 m. dažnai deklamuotame pasisakiusiųjų prieš stojimą į ES:

 

...iš tos kitoniškos šalies,

kurios joks ponas iš tiesų neramdė.

Tad nesilenkiame žemai kaip mūs kaimynai,

čia per statu tam.

 

Statistika taip pat patvirtina, kokia svarbi vertybė norvegams yra nepriklausomybė. Tarptautinis tyrimas „World Values Survey“ parodo, kad nėra kitos šalies, kuri savo nepriklausomybę vertintų taip stipriai kaip Norvegija.

Jantės įstatymo našta

Kartu šalyje yra įsigalėjęs Jantės įstatymas, nematomas pirštas, prispaudžiantis kiekvieną, kuris iškyla kiek aukščiau kitų. Kaip jau minėta, vietos patriotai linkę į šį visuomenės bruožą žvelgti pro pirštus. Televizijos laidoje „Tai Norvegija“ Haraldas Eia paneigė, kad Jantės įstatymas yra norvegams būdingas fenomenas: „Šiuo metu galime pasakyti, kad spekuliacijų laikas jau praeityje“, ir nurodė būtent „World Values Survey“ tyrimą, kur teigiama, kad iš tikrųjų norvegams labiausiai rūpi jų nepriklausomybė. Vėliau H. Eia patikslino, kad Jantės įstatymas nėra grynai norvegiškas reiškinys ir turi atitikmenų kitose šalyse, pavyzdžiui, „aukštos aguonos“ sindromas Australijoje ar principas „pažinojau tavo tėvą“ (I knew yer father) Škotijoje.

Nors H. Eia užsiminė apie spekuliacijas, nėra abejonių, kad Jantės įstatymas yra fundamentali norvegų savimonės dalis. Didžiulėje mokslinėje studijoje socialinė psichologė Michele Gelfand su kolegomis tvirtina, kad norvegai jaučiasi atstovaujantys vienai labiausiai prisitaikėliškų kultūrų pasaulyje. Užsienio mokslininkai atkreipia dėmesį, kad socialinis konformizmas, kurį apibūdina Jantės įstatymas, neabejotinai yra įsigalėjęs. Dar norvegai didžiuojasi esą paprasti žmonės, gyvenantys šalyje, kurioje egzistuoja tik menki socialiniai skirtumai, o lygybė ir gerovės valstybė laikomos pagrindinėmis vertybėmis. Šiuo atžvilgiu Norvegija išsiskiria iš kitų šalių, kadangi aukštas pajamas gaunantis direktorius visuomenėje neturi apčiuopiamai aukštesnio statuso nei eilinis parduotuvės darbuotojas. Todėl lygybė Norvegijoje yra bene svarbiausia vertybė. Lygybė, greitai galinti virsti konformizmu.

Taigi Norvegija yra valstybė, kurioje įsigalėjusios ir autoriteto viršenybei nepaklūstančios laisvės apraiškos, ir kartu laikomasi Jantės įstatymo. Kaip tai įmanoma?

Peras ir Espenas: skirtingi Jantės įstatymo požiūriu

Norėdami rasti kokį nors šio paradokso sprendimą, siūlome palyginti du Jantės įstatymo pirštą pajutusius archetipinius kovotojus už laisvę – Perą Giuntą ir Espeną Pelenių. Galima netgi kelti klausimą, ar nėra taip, kad šiedu personažai buvo ir iki šiol tebėra norvegų savimonės dalis būtent dėl to, kad pasakojimuose apie juos tiesiogiai iškyla tiek Jantės įstatymas, tiek laisvės siekis. Espeną ir Perą vienija stulbinamai daug bendrų bruožų, bet kartu jie įkūnija du gana priešingus likimus, – tiesiog mes skirtingai juos vertiname.

Pirmiausia panagrinėkime ryškiausią jųdviejų panašumą. Abu yra iš skurdžios aplinkos kilę jauni vyrai, kurių sumanumas pranoksta vidurkį. Abu nestokoja pasitikėjimo savimi, rodo nepagarbą autoritetams ir didžiulę drąsą ištikus sunkumams. Pasakoje „Kaip Pelenius trolį pergudravo“ Espenas vienintelis iš brolių nepasipusto padų, kai trolis užriaumoja: „Jei kirsi mano miške, aš tave užmušiu!“ Ne mažiau drąsus jis pasirodo ir tada, kai meta troliui iššūkį, kas daugiau suvalgys, ir nugali jį šiose varžytuvėse. Herojiška Peleniaus drąsa darsyk atneša jam sėkmę pasakoje „Princesė, kurios niekas negalėjo numaldyti“. Joje Espeno broliai išsyk praranda amą išvydę įkaitintą geležį, kuria kiekvienam, nesugebėjusiam nutildyti princesės, pasvilinamos ausys. Tačiau Pelenius nesileidžia įbauginamas ir stoja į akistatą nepaprastai pasitikėdamas savimi. Susitikus princesę jo neslegia nei nuolankumas, nei baimė likti pasvilintomis ausimis.

Tokiu pasitikėjimu savimi pasižymi ir Peras Giuntas. Jis nesileidžia gąsdinamas ir net kelis kartus atsikerta Dovrės seniui. Nors, pasak Solveigos, jis elgiasi kiek „beprotiškai“, tačiau yra vertas susižavėjimo, nes nesileidžia išmušamas iš vėžių kaimo bobų ir vietinio kalvio, bandančių išjuokti jo paviršutiniškas ambicijas. Juolab nesutrinka, kai merginos atsisako su juo šokti. Peras paprasčiausiai spjauna į viską, ką galėtume palaikyti Jantės įstatymo pagrindu jam rengiamu teismu. Tokį patį gebėjimą nepaisyti kitų nuomonės rodo ir Pelenius, kai nuolatos ignoruoja vyresnių brolių priminimus, koks jis yra kvailas, silpnas ir menkas.

Tačiau norvegų visuomenė tiek pačiuose tekstuose, tiek už jų ribų į nepaprastą šių personažų laisvamanišką pasitikėjimą reaguoja labai skirtingai. Espeno tikėjimas savo jėgomis visų pirma pasireiškia susidūrus su žmonėmis ar būtybėmis, kurios yra viršesnės ar stipresnės už jį, tarkime, su troliais, karaliais, princesėmis ar vyresniais broliais. Tačiau pasakoje „Pelenius ir gerieji pagalbininkai“ matome, kaip Pelenius, susidūręs su menkesniais už save žmonėmis ar būtybėmis, elgiasi pasiaukojimai ir nuolankiai. Kai jis galiausiai laimi princesę ir pusę karalystės, švenčia visi. Taigi laiminga pabaiga laukia ir pagalbininkų, ir skaitytojų. Tačiau Peras yra absoliučiai savimi užtikrintas susidūręs su bet kuo – nesvarbu, kas jo priešininkas. Todėl, kai jis trečiame veiksme savanaudiškai siekdamas savirealizacijos palieka Solveigą, jo užtikrintumas neatrodo toks žavus. Panašiai nutinka ir tada, kai penktame veiksme sudužus laivui jis nuo dreifuojančio rąsto į jūrą nuspiria virėją. Abu minėti veikėjai tam tikru požiūriu užima žemesnę padėtį nei Peras. Solveiga dėl savo besąlygiškos ir dėl to iškreiptos meilės jam. O virėjas todėl, kad dėl jo „liūdesio ir netekties“, anot Pero, nejaus niekas, priešingai nei dėl paties turtuolio Giunto, kuris gyvenime šio to pasiekė. Taigi ir Peras, ir Espenas išsišoka, tačiau Pelenius galiausiai sulaukia palaikymo, o Peras pasitinkamas su nepasitikėjimu ir pagal Jantės įstatymą yra eliminuojamas. Kodėl?

 

Peras Giuntas (akt. Henrikas Klausenas) ir jo motina Osė (akt. Sofie Parelius), 1876. Ernsto Emilio Auberto nuotr. (Oslo muziejaus arch.)

 

Dvi laisvės

Jei atidžiau pažvelgtume į Peleniaus ir Giunto laisvės išraiškas, abi jos dažniausiai, gal net visada, yra pagrįstos noru pagerinti savo gyvenimo sąlygas. Tačiau to siekiama itin skirtingais būdais. Pero ambicijos veda jį iš Norvegijos į Ameriką prekiauti vergais, paskui į Kiniją – stabais. Reikšdamas savo laisvę, jis nepripažįsta jokių ribų. O Pelenius kaip tik paisydamas tam tikrų taisyklių žaidžia kortomis, kurias jam suteikia likimas. Juk princesę jis nutildo panaudojęs pakeliui į pilį rastą šlamštą. Peras, atvirkščiai, visą laiką laužo aplinkui esančius rėmus, dažnai gana neapdairiai. Nėra geresnės šio skirtumo iliustracijos nei Pero derybos su Dovrės seniu dėl visos karalystės, o Pelenius visada pasitenkina tik puse jos.

Kitas skirtumas, galintis paaiškinti, kodėl Peras nepaiso jokių ribų, yra tas, kad, kitaip nei Pelenius, jis niekaip negali susitaikyti su tuo, kad užaugo skurde. Jie abu kilę iš valstiečių šeimų, tačiau Peras net kelis kartus bando nuslėpti savo kilmę. O Pelenius niekada nesidrovi, kad yra kilęs iš prastuomenės, ir netgi tuo pasinaudoja. Niekam tikę daiktai, kuriais naudodamasis užkalba princesei dantį, yra puikus pavyzdys. Priešingai nei Pelenius, Peras Giuntas (jo paties akimis) išpildo svajonę, kai ketvirto veiksmo pradžioje pagaliau gali pademonstruoti savo turtus ir spindesį kitiems garsiems užsieniečiams. Maroko pakrantėje jis ištaiso vaišes švedui Trumpeterstrolei, anglui misteriui Kotonui, vokiečiui fon Eberkopfui ir prancūzui mesjė Balonui. Pjesėje užsieniečiai Perą ir tai, kaip jis įgijo savo turtus, vertina daug palankiau negu bet kuris norvegas. Mat Peras ne tik peržengia visuomenės ribas, bet mėgina iškilti virš to, kas norvegiška. Tačiau net pasimėgavęs užsieniečių pagarba jis stengiasi pabrėžti savo statusą:

 

MISTERIS KOTONAS: Bet ar bures kas kelia

vien tam, kad plauktų?

Jūs turit tikslą, kitaip negali būti.

Tas tikslas, sere?

PERAS GIUNTAS: Būt imperatorium.

 

Kodėl Peras toks apsėstas noro tapti karaliumi, paskui net imperatoriumi? Kodėl jo netenkina vien turtai? Viena priežasčių galbūt ta, kad Peras nepaliauja jautęsis kilmingas, taigi gimęs „geresnis“ už kitus. Tai dera su pasakojimu apie jo tėvą, Joną Giuntą, kuris buvo turtingas, tačiau neteko turtų. Peras trokšta naudotis tėvo statusu, kad taptų viršesnis tiek Norvegijoje, tiek už jos ribų, nes tai, jo manymu, yra jo teisė, nors pats tikrai neaugo pasiturinčiuose namuose.

Tokia kilmingųjų luomui būdinga saviraiška, kai nepaisoma kitų individų, yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Giunto pasitikėjimą savimi ir laisvės išraišką Norvegijos visuomenė vertina kaip aroganciją ir grėsmę, priešingai nei Peleniaus atveju. Prisiminkime, kad Norvegijoje, vienoje pirmųjų šalių pasaulyje, 1821 m. buvo panaikintas aristokratų luomas.

Kaip jau buvo minėta, Espeno ir Pero elgesys turi tam tikrų niuansų, kurie paaiškina vieno jų atskyrimą nuo visuomenės ir liaupses kitam. Tai susiję su dviem laisvės rūšimis. Pero laisvė kyla iš to, kad jis save priskiria kilmingiesiems. Tai individuali laisvė, kuri iškyla aukščiau visų kitų ir iš esmės yra beribė. Ji sietina su savo statuso kėlimu iki begalybės. Taigi jo laisvės išraiška siekia toliau nei ta, kuriai atstovauja Pelenius. Kitaip nei Peras, Espenas dažniausiai savo laisvės poreikį atskleidžia susidūręs su autoritetu. Jis reikalauja ne daugiau nei pusės karalystės. Laisvė tampa aiškiai apibrėžta. Šitaip galima atskirti Giunto laisvę ir Peleniaus įkūnijamą laisvę – tą, kurią vadiname bendruomenine laisve.

Paradoksas išspręstas

Per giuntiškosios ir bendruomeninės laisvių skirtį regime paradokso, nuo kurio pradėjome, sprendimą. Peleniaus varžovai atstovauja institucijoms ir autoritetams, kurie gali pažaboti bendrą gyventojų laisvę. Kita vertus, Espenas turi tam tikrų savybių, kurios užtikrina eilinį norvegą, kad jis nepasinaudos savo šlove ir sėkme tam, kad pakeistų buvusį autoritetą ir taip iš naujo apribotų gyventojų laisvę. Tai užtikrina šios savybės: Pelenius niekada nereikalauja daugiau nei sutarto atlygio už savo pasiekimus ir iš esmės yra geruolis. Pasaka „Pelenius, kuris pavogė sidabrines trolio antis“ aiškiai atskleidžia – kai Pelenius gauna valdžią ir turtus, jis dalijasi gėrybėmis su savo broliais, nors tie nuolat bando jį pribaigti. Be to, jis su pasididžiavimu pripažįsta savo tikrąją kilmę, tinkamai ja pasinaudoja ir taip tampa bendruomenės atstovu, net laimėjęs tik pusę karalystės. Todėl Espenas Pelenius yra paprastas žmogus, o jo priešinimasis viršenybei reiškia daugiau laisvės visiems.

To nepasakysi apie Perą Giuntą. Jo kova už asmeninę laisvę nėra garantija, kad jis kovos už bendruomeninę laisvę. Giuntui aukščiausia vertybė yra asmeninė pažanga. Dėl to gali būti peržengta gėrio ir blogio riba. Blogiausiu atveju jis gali tapti grėsme norvegiškajai lygybės visuomenei.

Taigi, paradokso sprendimas toks: laisvė, kurios trokšta norvegai, yra bendruomeninė laisvė. Visi turi būti vienodai laisvi. Tokia laisvė neprieštarauja Jantės įstatymui ir nesišaipo iš jo kaip giuntiškoji. Pagrindinis dalykas čia yra tas, kad Jantės įstatymas savaime neriboja laisvės, bet slopina giuntiškąją, nes šioji gali kelti grėsmę bendruomeninei laisvei. Jantės įstatymas užtikrina, kad bendruomenės poreikiai išliktų aukščiau už individo.

Norvegiškame kontekste Jantės įstatymą reikia vertinti atsižvelgiant į aukštą savitarpio pasitikėjimo lygį ir nedidelius socialinių sluoksnių skirtumus – išskirtines norvegiškas vertybes. Nesunku įsivaizduoti, kad šis pasitikėjimas galėtų būtų išnaudojamas, jei neegzistuotų socialiniai mechanizmai, užtikrinantys, kad kilti aukščiau kitų ir išnaudoti sistemą nebūtų patrauklu. Viena iš pagrindinių grėsmių yra ne kas kitas, o Peras Giuntas ir giuntiškosios laisvės išraiškos šalininkai. Tad Jantės įstatymas tampa tarsi spygliuotos vielos tvora siekiant atgrasyti tuos, kurie trokšta asmeninės laisvės neatsižvelgdami į bendruomeninę laisvę. Taigi norvegiškoji Jantės įstatymo versija nėra pagrįsta spaudimu prisitaikyti, kurį Danijoje gimęs Akselis Sandemose aprašė kaip įgimtą žmogaus norą slopinti vienam kitą. Kaip sakė H. Eia, šio viską apimančio Jantės įstatymo atitikmenys egzistuoja ir kitose šalyse, pavyzdžiui, minėtasis „aukštos aguonos“ sindromas Australijoje. Tai, ką būtų galima vadinti grynai norvegiška Jantės įstatymo versija, greičiau yra pasipriešinimas giuntiškajai laisvei ir viskam, kas kelia grėsmę Peleniaus ginamai laisvei.

Taigi šie du principai neprieštarauja vienas kitam, bet juos galima įvardyti kaip susijusius priežastiniais ryšiais: Jantės įstatymas yra norvegų troškimo, kad visi būtų vienodai laisvi, pasekmė.

Ši laisvė gal ir primena, bet neturėtų būti painiojama su egalitarinio individualizmo samprata, kurią kaip pagrindinę norvegų vertybę 1992 m. pirmą kartą apibrėžė antropologė Marianne Gullestad knygoje „Socialinių santykių menas“. Socialiniai antropologai Thomas Hyllandas Eriksenas ir Iveris B. Neumannas 2011 m. straipsnyje „Nuo šeimos ūkio iki naftos platformos: Norvegijos tapatybė ir Europa“ egalitarinį individualizmą apibūdina taip: „[...] griežtai laikantis tam tikrų taisyklių reguliuojama individualizmo forma, kai kiekvienas yra atsakingas už savo gyvenimą (išlaikant protestantišką tradiciją), tačiau kartu manoma, kad individas savo tikslus įgyvendina maždaug taip pat, kaip ir visi kiti. Asmenys yra savarankiški, bet lygūs.“

Mūsų galva, bendruomeninės laisvės samprata Norvegijos kontekste tinka dar labiau. Tai, kad bendruomenė yra pirmoje vietoje, matome daugelyje norvegams būdingų saviraiškos formų: nuo savanorystės dvasios iki socialdemokratijos idėjų.

Taip galime paaiškinti, kodėl norvegai jaučiasi įsprausti į griežtas normas, tokias kaip Jantės įstatymas, nors akivaizdu, kad konkrečiose situacijose nuo šių griežtų normų patys dažniausiai ir nukrypsta.

Giuntiškosios laisvės vertė

Nors Jantės įstatymas reikalingas, jis nėra iškaltas akmenyje. Norvegams instinktyviai pasinaudojus Jantės įstatymo giljotina ir nukirsdinus Perą Giuntą, kyla pavojus dėl to, kad bet kokią asmens laisvės išraišką galima klaidingai palaikyti bandymu veržtis aukščiau bendruomenės. Ar neribota Giunto saviraiška visgi gali turėti kokią nors vertę?

Prisiminkime Pero susitikimą su Dovrės seniu, kuris primygtinai reikalauja, kad Peras tiesiog „būtų patenkintas savimi“, o tai iš tiesų reikštų jo pavertimą troliu. Jei Peras būtų sutikęs, jis būtų nusilenkęs griežtiems Jantės įstatymo reikalavimams. Bet kai jis pasipriešina ir primygtinai tvirtina norįs „išlikti savimi“, norvegų skaitytojai jam pajunta simpatiją, nors šis veiksmas yra giuntiškosios laisvės išraiška. Jo pasipriešinimas Dovrės senio reikalavimams neapriboja nei trolių, nei žmonių laisvės. Bet Peras drauge iš senio pareikalauja visos karalystės, mainais neatiduodamas nė mažojo pirštelio. Giunto pasipriešinimas nenaudingas niekam kitam, tik jam pačiam, tačiau šis veiksmas neturi įtakos jokiai bendruomenei. Tai tik pasipriešinimas nepagrįstam Dovrės senio reikalavimui, kad Peras atsisakytų savasties. Galbūt kaip tik tokia bekompromisė giuntiškoji saviraiška ir reikalinga, kad netaptum bendruomenės įkaitu?

Šis pavyzdys iliustruoja, kodėl Jantės įstatymas – kaip jis įprastai suprantamas Norvegijoje – vis dar gali būti vertinamas kaip iracionalus ir kodėl jį lengva supainioti su visuotiniu A. Sandemose’s įstatymu. Giuntiškoji laisvė yra vertinga, tačiau norvegų Jantės įstatymo versija pernelyg lengvai tą vertę nušluoja. Nes mes palaikome Perą Giuntą, kai šis stoja prieš ribotus prisitaikėlius ir trolius, konformizmo šauklius. Tačiau smerkiame, kai jo laisvė skleidžiasi veikdama paprastus žmones, pavyzdžiui, Solveigą ir virėją.

Jantės įstatymas nusipelno kritikos, nes kartais sunkina sąlygas laisvai reikšti savo nuomonę ir būti tuo, kuo nori. Galima jį kritikuoti ir dėl to, kad Norvegijos visuomenė, palyginti su kitomis, tampa vis labiau konformistiška. Tačiau įstatymas pats savaime nėra konformizmas. Jantės įstatymas, suprantamas kaip kritika viskam, kas gali kelti grėsmę bendruomeninei laisvei, įskaitant ir giuntiškąją laisvę, veikiau yra reikalingas tam, kad norvegiška nepriklausomybė apsaugotų bendruomeninę laisvę ir kad išskirtinis norvegų tarpusavio pasitikėjimas netaptų naivuoliškas. Jantės įstatymas gina neišsišokėlišką Espeno Peleniaus kelionę per socialinius sluoksnius, tačiau yra įspėjimas visiems, kurie, kaip Peras Giuntas, išdrįsta visiškai išsilaisvinti.

 

„BlaBla“, 2025 m. vasario 26 d.

Iš norvegų kalbos vertė Agnė Guigaitė