Kritinė architektūra – architektūrinio projektavimo forma, kuri dažnai bando prieštarauti arba kitaip mesti iššūkį dominuojančioms kultūrinėms, socia­linėms, ekonominėms ir politinėms sistemoms. Skirtingai nuo įprastos architektūros, kritinės architektūros tikslas yra skatinti visuomenę įsitraukti į gilesnes diskusijas ir kalbėti apie jau sutvarkytos ar dar tvarkomos aplinkos pasekmes. Yra chrestomatinių kritinės architektūros pavyzdžių, tokių kaip „Super­studio“ (italų architektų grupė, 1966-aisiais Florencijoje suburta Adolfo Natalini ir Cristiano Torelado di Francios) sukurtas „Nesibaigiantis paminklas“ („The Continuous Monument“, 1969), kuris buvo skirtas modernizmui, vartotojų kultūrai ir XX a. pažangos idėjai kritikuoti.

 

„Stovykla prie kelio pakeliui į Ghulją“. Gabrielės Černiavskajos nuotrauka

 

Kritinė architektūra tebėra aktuali ir atranda kelią pas auditoriją per šiuolaikinę architektūrą. Pavyzdžiui, „Nebelivkos hipotezė“ („The Nebelivka Hypothesis“, 2018), sukurta „Forensic architecture“ bendradarbiaujant su Erdvinių technologijų centru. Tai beveik tarpdisciplininis archeologinis eksperimentas, kuriam būdingas kritinis požiūris, ypač atsižvelgiant į jo reikšmę aiškinantis senovės gyvenviečių urbanistiką, socialinę sandarą ir gyvenviečių plėtrą. Kritinė architektūra įtraukia kūrėją siūlydama neaprėpiamus ir berėmius galimus minčių plotus, vietą rastis „tobulam“ architektūros kūrinio kūnui, kuris pagaliau gali būti išlaisvintas iš fizinio, statinio materialumo ir standartinių taisyklių.

Įsisukus į šio lauko pažadų verpetą, išsivadėjus romantizavimui, suvoki, jog čia iš tiesų niekada nėra tiesiogiai deklaruojama, kas yra kritinės architektūros kūrinio užsakovas. Kalbant apie fizinę architektūrą, užsakovas, kuriantis briefą, yra gana aiškus – dažnu atveju tai privatus ar viešas asmuo, organizacija, bendruomenė, institucija, miestas, šalis. O kritinės architektūros lauke ne visada aišku, kas užsako ir perka tokio žanro kūrinį. Svarbu suprasti, kad kritinės architektūros srityje nelabai veikia įprasti „kas moka, tas užsako“ dėsniai. Šiame lauke veikiantys principai artimesni šiuolaikinio meno veikimo logikai. Planuodami kurti, kurdami ar sukūrę kritinės architektūros kūrinį architektai ieško ne kas užsakytų „projektavimo paslaugas“, bet kas pirktų tai, kas jau yra „suprojektuota“. Tad atsiranda dvi nesutampančios sąvokos – „užsakovo“ ir „pirkėjo“. „Pirkėju“ galėtume įvardyti tuos, kas tiesiogiai finansuoja kritinės architektūros kūrybą. Dažnai tai ne fiziniai asmenys, o institucijos, kultūros rėmimo fondai, meno galerijos, muziejai, sąjungos; tyrimų, simpoziumų, paskaitų ciklų, parodų organizatoriai ir kiti kūrinį rodantys ar vartojantys subjektai. Kartais kritinės architektūros kūrinys net kelissyk parduodamas skirtingiems „pirkėjams“, kurie pasiryžę jį demonstruoti. O „užsakovas“ suprantamas kaip tas, kuris kuria briefą („užsakymą“ arba „techninę užduotį“). Todėl šiame kontekste ypač įdomu pasigilinti į užsakymą kaip reiškinį: kas yra užsakymas, kas jį formuoja, ar kūrinys visada turi užsakovą, ar gali veikti be jo?

„Nebelivkos hipotezė“. Gabrielės Černiavskajos nuotrauka

 

Atvejai, kai tiesioginis užsakovas yra ir pirkėjas, kritinės architektūros lauke yra labiau išimtis nei taisyklė. Iš pradžių neturėdamas užsakovo, ilgainiui kūrinys randa savo auditoriją – „užsakovus“, kurie nebūtinai „perka“, bet vartoja tai, kas vadinama kritine architektūra. Kūrinių, kurie atsiranda architektūros, meno ir erdvės politikos renginių platformose, paro­dose ir kitose terpėse, specifinius akcentus vėliau perima kiti kūrėjai, tarp jų ir fizinės architektūros kūrėjai, miesto formuotojai, galios institucijos ar kitos terpės, turinčios „vykdomąją galią“. Kitaip tariant – geras, tinkamu laiku ir tinkamos erdvės kontekste atsiradęs kūrinys galiausiai randa savo užsakovą. Tačiau tokiais atvejais užsakovas nėra tiesioginis užsakymo pateikėjas, todėl klausimas „Kas vis dėlto kuria briefą?“ lieka neatsakytas.

Jeigu kūrėjai kuria izoliuotai nuo „užsakovų rinkos“, ar galima teigti, kad briefas tam kūriniui gimsta iš niekur? Iš dalies taip: patys kūrėjai susikuria briefus ir savo kūryba rašo promptą („užklausą“). O tokiam promptui pasitelkiamas paties kūrėjo aplinkos ir patirčių kontekstas. Kūrėjas kaip individas stebi aplinką, nustato židinį, spragą ar kitokios rūšies erdvės veikimo errorą, kurį pabrėždamas ar išryškindamas iškelia idėją, vėliau vedančią link nekonvencinių naratyvų ir dialogų, kviečiančių erdvės naudotojus iššifruoti tikrąsias erd­vės kūrimo užduotis ir problemas. Užsakymas, kol jis nepriklauso nuo finansinių išteklių, susikuria savaime.

 Lieka klausimas, kokiose patirtyse, aplinkose atsiranda tokie kūriniai, ar jiems rastis reikia kokių nors specifinių terpių. Galima pastebėti, kad tokius užsakymus paskatina vietos kontekstai, atsieti nuo tam tikrų apribojimų, pavyzdžiui, finansinių ar fizinių. Tokia terpe galima pavadinti, pvz., ekonominę krizę, dėl kurios itin kenčia fizinės statybos laukas. Ironiška, kad iš finansinio nepritekliaus bei pinigais nepaverčiamo laiko pertekliaus užsakymą sau pradeda kurti pats architektas. Tam tikrų kritinės architektūros impulsų galime matyti 2008-ųjų ekonominės krizės, 2022-ųjų karo ir panašiomis aplinkybėmis. Nustojus gaminti fizinį architektūros kūną, esi priverstas stabtelėti, o ši pauzė užsipildo refleksijomis ir palydi iki kritinės architektūros lauko.

Taip atsiranda bendraminčių diskusijos, ieškančios atsakymo į aplinkos išprovokuotus klausimus. Įvyksta grandininė reakcija, kai vienas užsakymas generuoja kitą. Galiausiai kritinė architektūra susikuria heterotopinę „rinką“, izoliuotą, beveik dirbtiną savireguliacinį tinklą, panašų į uždarą intelekto vienetų struktūrą, laukiančią, kada joje sutelktos mintys ras pritaikymą už šios rinkos ribų. Įdomu, ar kas pasikeistų, jeigu tokiame lauke atsirastų konkretus užsakovas? Jeigu nebūtina, tai gal ir nereikia? Tiesioginio užsakovo ar pirkėjo nebuvimas išlaiko šios nišos kritiškumą ir tikrumą. Skatina drąsią ir kartais nepatogią kritiką, leidžia atpažinti neveiksnius aplinkos subelementus, laukiančius pokyčio. Užsakovo ar pirkėjo nebuvimas yra tarsi filtras, nepraleidžiantis kritine architektūra apsimetančių idėjų, kai kūrėjo vardas lieka tik kokybės ženklas ant patogesnio kūrinio pakuotės.

Kritinės architektūros kūrybinis procesas yra kompleksiškas. Jame idėjos kyla iš minties manifestacijos, o ne užsakymo, ir forma tėra indas netradiciniams naratyvams, leidžiantis stebėti ir šifruoti painią žaidybinę sąveiką tarp erdvės, konteksto, kūrėjo ir tradicinio užsakovo nebuvimo. Tai keistas, savarankiškas, savireguliacijos principais paremtas variklis, veikiantis pagal netipinius komercinius dėsnius. Tokie kūrybos modeliai ne tik turi pagrindą egzistuoti, bet sykiu ir užtikrina skaidrumą ar bent verčia jį aptarti. Žinoma, toks kūrybos modelis nebūtinai garantuoja kokybišką turinį, tačiau vis dėlto skatina mąstyti, mokytis filtruoti vartojamą turinį.

 

Tekstas sukurtas Architektūros fondo projektui „Aikštėje“.

Organizacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.