– Pagaliau išvalys visas padug­nes, – šakute knybdamas per pusę cepeliną konstatuoja kostiumuotas vyras valgykloje. – Meksikiečiai –­ atsilikėliai, tegul stimpa už tos savo sienos. Sirai – irgi tas pats.

– Arba tegul vokiečiai perveda po 1000 eurų kiekvienam pabėgėliui, kuris apsigyvens Lietuvoje, taip atsikratys naštos. Pas vokiečius gi ten viskas apskaičiuota, – atliepia kitas vidutinio amžiaus vyrukas, nepakeliantis galvos nuo lėkštės.

– Tai kas Lietuvoje tada dėsis? Gi baisūs tie pabėgėliai, naktį į gatvę nebeišeisi!

– Apie pabėgėlių migraciją per televizorių teisingai sakė tas peliukas su ūsiukais: jeigu visi taip pirmyn atgal važinės, tai parems mūsų transportą, chi chi, – prideda braškę ant pradėto deserto jų kolegė.

– Na, lietuviai Londone irgi buduliai, – lyg bandydamas prieštarauti tęsia pirmasis, vyriausias vyrukas. – Siautėja gatvėse, muša bet ką, nesiadaptuoja, nors ilgai ten gyvena, kai kurie net kalbos neišmoksta. O kam? Ten lietuvį samdo kitas lietuvis. Jis gauna algos kokius 500 svarų, siunčia namo 300 svarų ir visas džiaugsmas! Kaip bomžai kokie smirsta viename kambaryje susigrūdę. Lenkai irgi tokie patys, ne geresni.

– Na taip, bet musulmonas su skara tai vis tiek keistesnis. Jis niekad čia nepritaps. Daryk tu su juo ką nori. Buvau Amerikoje konferencijoje, tai privažiavę visokių iš Irano su skaromis. Tai, žinai, nekvaili, šachai visokiausi, mokslus baigę. O tie sirai, tai ką? Ubagai, nieko jie nemoka. Ir kam tokie reikalingi?

Vilniaus universitetas, lapkritis. Sėdžiu suakmenėjusi ir negaliu patikėti, ką vienas kitam dėsto mokslo šviesuoliai. Smulki žuvies ašaka užstringa tarp mano dantų. Atsistoju ir perklausiu:

– O jūs esate buvę Damaske?

– Ne, ir nenoriu, – atsilošia profesorius, šiek tiek įsižeidęs, kad klausiausi jų pokalbio.

Aš norėčiau, bet tai nebeįmanoma. Todėl keliauju stebėdama sirų akis, sutiktus ir įsidėmėtus žmones. Kad ir sirų muzikantas: atsisakė virpinti stygas pagal tuomet dar tik pradedančio augti politinio šalies monstro taktą. Po kelių tokių atsisakymų jam teko ieškoti politinio prieglobsčio visoje Europoje. Galvojome ir apie mūsų Pabradės užsieniečių registracijos centrą, tačiau vien pamačius tarsi kalėjime vielomis apraizgytą tvorą nukrato šiurpas. Dabar jis sėkmingai įsikūręs Austrijoje, jau sulaukė tinkamo įvertinimo ir koncertuoja didžiosiose Vienos scenose.

Prisimenu Lietuvoje pasilikusį dailininką, surengusį čia jau ne vieną paro­dą. Įdomu, ar kas nors perka jo paveikslus, bent iš žmogiškųjų paskatų, iš noro padėti, palaikyti, paskatinti toliau tikėti ir kurti? Ar kiekvienas pirmiausia galvojame apie savo rūpesčius ir neauginame empatijos gėlių „svetimuose“ soduose ir daržuose, kol mums sekasi gyventi ramybėje?

Atsimenu dviejų sirų, netikėtai susitikusių Berlyne, akis. Pasirodo, nesimatė nuo 2010-ųjų. Stovi jiedu vidury judrios gatvės ir verkia. Sutikto draugo vardas Dibu – jis siras rašytojas ir dokumentinių filmų kūrėjas. Dibu yra aktyvistas, vienintelis savo kaime pasipriešinęs prezidento režimui ir sulaukęs iš vietinės bendruomenės bei giminaičių grasinimų po to, kai išvyko: jeigu kada grįši, mes patys tave sudraskysim. Visi artimieji ir mylimieji liko ten, atskirti politinių pažiūrų sienos. Emigravęs į Beirutą, Dibu po penkerių metų atsidūrė Berlyne. Ne kaip pabėgėlis, o kaip prieglobsčio ieškotojas (rezidentas). Tai sunkesnis kelias, nei tiesiog būti pabėgėliu. Bet Dibu turi santaupų ir kantriai pildo krūvas dokumentų norėdamas įrodyti, kad pats Vokietijoje išsilaikytų.

–­ Nenoriu užimti kito vietos, pabėgėlio, kuriam ši pozicija iš tiesų yra gyvybiškai svarbi ir kuris neturi pasirinkimo.

Čia Dibu gyvena jau mėnesį, nuomojasi butą ir laukia vyriausybės sprendimo.

– Kaip jautiesi Berlyne? – klausiu šio linksmo, į Erkiulį Puaro panašaus vyruko.

– Saugiai. Pirmąsyk po šešerių metų aš jaučiuosi iš tikrųjų saugus.

Svarstau, kaip būčiau atsakiusi į tą patį klausimą? „Puikiai, Berlynas toks ūžiantis! Klubai, spektakliai, parodos. Tikrai rekomenduoju nueiti į Pinos Bausch retrospektyvą Fotografijos galerijoje.“

Aš neturiu tokios patirties, kokią turi sirai. Neturi jos ir minėti profesoriai. Suprantu, kad menininkai turbūt bendrauja su menininkais ir pagal tai susikuria įspūdį apie pasaulį. O su kuo tuomet bendrauja dėstytojai, susidarę tokį prastą įspūdį apie pabėgėlius?

Gurkšnoju arbatą Berlyne. Dibu ruošia politinį straipsnį. Jis dar nemoka vokiečių kalbos ir jam nuolat reikia vertėjo. Dėstytojas prie kito staliuko, kuris visą laiką tylėjo, irgi ruošia mokslinį straipsnį čia, Vilniuje. Kiekvienam iš mūsų norisi judėti į priekį.