Papasakosiu apie kitą, keistesnį nutikimą. Kaip Druskininkuose praradau poetinę nekaltybę.
Į pietų Lietuvos kurortą patekau tamsų spalio 4-osios vakarą, prieš tai prasitrankęs prieblandos gaubiamais lynčiškai dzūkiškais keliais. Mieste, žinoma, pasiklydau. Ir jei ne geranoriško poilsiautojo išmanusis telefonas, matyt, ilgai būčiau nesusipratęs, jog maluosi visai šalia „Širdelės" kavinės – svarbiausio „Poetinio Druskininkų rudens" objekto. Lauke, tarp auksaspalvių lapų, alaus bokalus kilnojantis metalistų būrys trumpam suklaidino, bet viduje abejonės dingo. Prie vieno staliuko poetė Indrė Valantinaitė kirto vakarienę, prie kito, puošto žvakidėmis, – Kornelijus Platelis ir kompanija kilnojo vyno taures. Už jų, videoprojekcijoje ant sienos, poetas Nerijus Cibulskas kvietė negirdėtą nematytą poetą paskaityti kūrybos. Tas ėjo, lipo ant scenos ir skaitė...
Tą akimirką prasidėjo visiškas Kosmosas, su pertrūkiais mane lydėjęs visą festivalį.Iš kokios patalpos, velniai griebtų, vyksta ši poezijos skaitymų transliacija? Pravėriau vienas duris – tualetas, įpuoliau pro kitas – virtuvė. Išbėgau laukan – baikeris ant piršto suko kasą. Skaitymai vyksta ne čia, kitame pastate, kitoje Realybėje, galvojau. Aš matau įrašą, tai jau įvyko, tai yra „vakar buvo rytoj", puoliau į isteriją. Staiga paskambino draugė iš sostinės ir sako: koks puikus tas filmas „La Grande Bellezza", kurį rekomendavai, šakės, koks estetiškas! Aš jai atgal: nerandu draugų! Neradau tų, kurie kalbino važiuoti į PDR, kurie tikino – geriau tai niekur nėr. Sakiau: baigiam pokalbį, būtinai pažiūrėk kitus Sorrentino filmus, turiu lėkt. Bet niekur nelėkiau, trypčiojau drėgmės ir šalčio smelkiamame kurorto ore. Užmačiau – tolumoj boluoja kvadratas. Užrašas „24-asis Poetinis Druskininkų ruduo" nutraukė nuo akių mėlyną aksomą. Pagaliau radau Bubilo salę, iš kur ir vyko transliacija. Kaip kitą dieną pasakys Ričardas Šileika, „Širdelės" prieširdį.
Salėje galybė žmonių. Prasibraut neįmanoma. Jaunus poetus ir mergaites kvietė pasidalyti kūryba. Kai kas pasidalijo. Poetas Mindaugas Nastaravičius su prozininku Marijumi Gailiumi įkvepiančiai surepavo gabalą apie kažkokį čiuvą. Poetas Ernestas Noreika subytino greitakalbę. Draugės draugui šaukė, kad gerai varo. Akimirka, ir skaitymai prasilenkė su geru tonu. Dar kita – ir dieninėje diskusijoje festivalio dalyvių teoriškai aptartas politinis korektiškumas neatlaikė praktikos. Paklausiau draugų, kaip ta diskusija praėjo. Draugai sakė, kad nelabai kaip.
Persikėlėm į „Širdelę". Poetai išsilakstė chebromis. Kavinės aparatūra non-stop leido „The Doors". Mums su draugais patiko „The Doors". Sėdėjome prie durų į tualetą. Pro lauko duris traukė skersvėjis. Išgėriau, ką įpylė, pašokom. Septintą kartą iš eilės uždainavus Morrisonui, nusprendėm – to jau per daug! Užlipom į nakvynės kambarius, kurie, pasirodo, buvo toje pačioje „Širdelėje". Visai nesigaudžiau šio pastato klaidybėje. Koridoriuje leisgyvės vapsvos ropojo kilimine danga. Už kampo šmėkštelėjo Iaino Bankso dvasia. Pasipildėm. Draugai parodė legendinę PDR'o vietą – Bokštelį. Apsuptas lietuvių sėdėjo danų poetas Martinas Glazas Serupas. Draugė Aušra Kaziliūnaitė pagyrė jo poeziją, draugė Gerda Venčkauskaitė pagyrė Aušrą, kad ji pagyrė Martino poeziją, užkrečiamai juokėsi draugė Emilija Visockaitė, šalia girdėjosi draugės Jurgos Tumasonytės širdies plakimas, draugas Edvinas Grin visiems susuko tabako, draugė Aistė Jūrė visus nufotografavo.
Draugės Aušros petys pasirodė šiltas ir minkštas, atsirėmiau. Vėliau, rodos, ėjome miegoti.
Apmaudu, kitą rytą pramiegojau pusryčius, Artūro Valionio fotografijų parodą, Mariaus Abramavičiaus fotografijas ir meninį veiksmą galerijoje „Sofa“, festivalio dalyvių poezijos skaitymus „Dainavos“ kieme ir Alvydo Šlepiko režisuotą spektaklį „Didysis Vilniaus gaisras“. Spėjau nueiti į naujų poezijos knygų pristatymą. Fotografų ir filmuotojų pasirodė daugiau nei klausytojų. Kas yra lakoniškas ir sudominantis knygos pristatymas, suprato tik Neringa Butnoriūtė iš „Nemuno“ leidyklos. Kitų leidyklų žmonės buvo labai pavargę arba jų leidžiamos knygos jiems taip įsiėdė, kad skaitydami autorių kūrybą, įdomiausioje vietoje nukirsdavo: na, ir taip toliau...
Užsukau į kitą salę. Ten kuopelė aptarinėjo vakarykščius jaunųjų skaitymus. Kas buvo gerai, ką galima gerinti, kokį skaitymų formatą rinktis? Literatūrologas Marijus Šidlauskas jaunųjų poetų kūryboje įžvelgė vieną tonaciją, besikartojantį kalbėjimą ir temas. Dūzgimą, kaip pats įvardijo. Sakė, jog įdomiau sužaidžia ir laimi tie, kurie išlaiko distanciją su savo kūryba. Pavyzdžiui, Tomas Dirgėla. Kažkas pradėjo svarstyti, ar gali poetas kalbėti apie dykumą, jei joje nebuvo. Dar kažkas užsiminė, jog jaunųjų kūriniuose jaučiasi nusivylimas gyvenimu. Lyg kokių senių. Poetas Rimvydas Stankevičius įspėjo apie saviadoracijos būrelių pavojų. Mindaugas Nastaravičius kalbėjo apie nuoširdumą ir tikrumą poezijoje, kai skaitai ir jauti – poetas nemeluoja, poetas išgyveno visa tai. O aš eilinį kartą abejojau, ar apibūdinimas „jaunasis poetas“ veiksmingas, reikalingas ir korektiškas? Arba yra poezija, arba ne. Nesvarbu, kokio amžiaus poetas ją užrašė.
Apsilankiau Erikos Drungytės ir Ričardo Šileikos vedamoje lietuvių poezijos popietėje. Iš jos išsinešiau porą įspūdžių. Pirmasis – Auriaus Radzevičiaus-Radziaus pasisakymas prie mikrofono. Po daugiau nei dvidešimt metų į PDR’ą grįžusio poeto tekstai prablaškė popietės snūdą. Nors dabar prisimenu tik padrikus jo poezijos sukurtus vaizdus sąmonėje: pilną veidrodžių kambarį, liauną lietaus merkiamą pušį smėlio karjere, rėkiantį vyrą. Antrasis – Anna Gerasimova-Umka, rusiškai skaitanti Gintaro Patacko eilėraščius. Uždegančiai!
Vakare vyko baigiamasis poezijos vakaras ir premijų teikimas. Amerikietis Lamontas B. Steptoe ir prancūzas Valerijus Afanasjevas paskaitė savo kūrybos. Taip, kaip nepaskaitytų nė vienas lietuvis – beveik pro ašaras (pirmasis) ir lyg koks atsainus britų aristokratas (antrasis). Jaunojo Jotvingio premija Andriaus Jakučiūno plastikiniu pegasu atskrido pas Ramunę Brundzaitę. Jotvingių premiją gavo Jonas Kalinauskas už eilėraščių rinkinį „Mano sodo vagis“. Sekė apsikabinimų, bučinių ir padėkų serija. Tiesiai į lūpas, širdis į širdį – nuoširdi, linksma ir graudinanti vienu metu. Paskui kiek užtruko (ne)anoniminio ir nekorektiško eilėraščio konkurso laureatų paskelbimas, kurio reziumė – daug penktų, bet nė vienos pirmos pirmos.
Su draugais, kuriuos – pamiršau pasakyti – labai adoruoju, sugužėjom į poetinį aukcioną restorane „Nakviša“. Aukciono konferansjė poetė Agnė Žagrakalytė bandė nustelbti triukšmą. Stebėjom, kaip ją transliuoja ekrane ant sienos – su būgnų lėkštėmis rankose, kiek sumišusią, bet kaip visad žavią. Aukcione buvo išparduotas Kornelijaus Platelio vynuogyno vynas, Jurgos Tumasonytės koliažas, Dovilės Zelčiūtės šaukštas atidarytam vyno buteliui užkimšti ir kiti rakandai. Sėdėjom, pasipildėm. Draugė iš Vilniaus (kita) parašė žinutę, kad įsijungė PDR transliaciją internete ir kad vaizdas primena devyniasdešimtųjų pradžios giminės balių. Aš jai pritariau, bet neatrašiau, kepta duona sutirpo burnoje.
Aukcionas baigėsi. Charizmatiškoji Anna Gerasimova-Umka išsitraukė gitarą. Po jos įkvepiančio pasirodymo prie pulto stojęs draugas Edvinas Grin įsupo 90-uosius. Disko kamuolio žiežirbos braižė grindis. O paskui mus išvarė. Atgal į „Širdelę“. Ten jūsų, poetai, vieta.
Įsiprašėm į Bubilo salę. Edvinas tęsė diskoteką su muzika nuo Bonnie Tyler iki Fever Ray remiksų. Iki paryčių, kol dar kartą išvaryti, pašlepsėję šen bei ten, klaidžiais lynčiškais koridoriais ir laiptais, pasiekėm tą patį Bokštelį. Įsitaisėme maloniems poetiniams pokalbiams ir staiga... pamatėme JĮ.
JIS savyje nešiojo Italiją.
JIS generavo mačo geną.
JIS atsekė mums iš paskos.
JIS valdė padėtį.
JIS visus mylėjo.
JIS iškėlė rankas, ir tai buvo Iškeltos Rankos.
JIS žiūrėjo tiesiai į akis, ir tu jas Nusukai.
JIS buvo Indėnas, taip JĮ pavadino Juhanas Raudas, estų filosofo ir gero mūsų šalies bičiulio Reino Raudo sūnus, fenomenaliai pamėgdžiojantis Slavojų Žižeką.
JIS visiems tarė: „Mes dabar visi čia.“
JIS bučiavo draugą į lūpas, ir tai Buvo.
JIS šnabždėjo tau į ausį, ir tu Supratai.
JIS atliko kovinius judesius, ir mes Matėme.
JIS paryčiais iškeliavo padauginti bičiuliams dešrainių degalinėje, ir mes Atsidusome.
Atsidusome ir susėdome saulėtekio pridrėbtame Bokštelyje.
Susėdome ir įklimpome į Leonardo Coheno balsą.O dabar papasakosiu apie kitą, dar keistesnį nutikimą.