× Živilė Galdikienė

Rašytojos Ievos Dumbrytės pirmasis romanas „Šaltienos bistro“ („Kitos knygos“) kupinas grotesko, farso, absurdo. Kūrinys paskelbtas kūrybiškiausia 2021 metų knyga, autorė pelnė ir Liudo Dovydėno premiją. Kokie keliai veda iki knygos? Kur yra humoro riba? Kuo nuostabi kaimiškoji mistika ir prietarai? Darbo reikšmė mūsų gyvenimuose ir kito žmogaus sudievinimo fenomenas... Toks šio pokalbio temų diapazonas.

 

Olgos Ketris nuotrauka

 

Minėjai, jog nuo mažumės chuliganiškai, savaip užsiėmei literatūra. Kokios buvo pirminės kūrybinės užuomazgos? Ar turėjai palaikiusiųjų ratą vaikystėje, paauglystėje?

Pastebiu, kad daugeliui svarbiausi palaikytojai yra tėvai, ir man turbūt taip pat. Tarsi savaime suprantamas dalykas. Užuomazgos... daug visko spinduliavo aplinka, kurioje užaugau. Lietuvoje neseniai viešėjusi Marina Abramović sakė, kad nesižvalgo į praeitį, jai neįdomu, o man kaip tik atvirkščiai. Atsigręžusi daug pamatau. Turiu atsiminimų apie tai, kaip skaitau eilėraščius. Perskaitai labai gerą eilėraštį, atrodo, net sudreba tavo pasaulis. Svajojau būti poete, bet atsisėdau rašyti poezijos ir supratau, kad yra meistrystė, reikia turėti leidimą iš Dievo. Tau duoda kortelę ir sako: „Eik, rašyk poeziją.“ Negali tiesiog imti ir sugalvoti ją rašyti.

Penkeri metai kasdienės pastangos, žvakelių degiojimas cerkvėse, gėlių nešimas prie Aušros vartų... Suprantu, kad įvairiais būdais melstasi literatūros dievams. Kas skatino nenustoti kurti spengiančioje leidyk­lų tyloje arba vėl išgirdus lakonišką leidėjų „ne“?

Tikiu, kad visiems yra buvęs toks etapas. Galvojau: jei neįvyks tai, ko trokštu, kaip gyvensiu toliau? Jeigu neįvyks tai, neįvyks niekas. Jei man prireiks 10, 20, 30 metų ar laiko iki pat mirties, mėgausiuosi šita kelione. Nors menkas tas mėgavimasis buvo. Pamenu, prieš kelerius metus siunčiau pirmąjį rankraštį leidykloms ir iš visų gavau neigiamą atsakymą. Buvo likusios dar kelios, kurioms ketinau siųsti. Suklupau namie ant kelių. Atsimenu tą momentą – vilkėjau striuke ir šaukiau: „Viešpatie! Viešpatie!“ Reikia būti durnam, kad nepasimelstum Viešpačiui. Kas čia žino, gal jis tikrai yra. Man reikėjo viską išbandyti: visus viešpačius, dvasias, žoleles, nueiti į visas bažnyčias. Į sinagogą neįleido... Manau, dariau viską.

Ir kanalai atsivėrė...

Jie visada atsiveria. Reikia stengtis, pradėti jausti malonumą nepasiekus tikslo, net jei niekada jo nepasieksi. Tai vis tiek gyvenimiškai įdomu. Kam patinka, kai baigiasi žaidimas? Tai liūdna. Apie knygos leidybą apskritai pradėjau galvoti prieš 11 metų dirbdama Anglijoje. Apie poeziją ir kitus dalykus (norėčiau, kad visos knygelės, kurias tada rašiau, sudegtų). Vėliau pradėjau galvoti: velniop tą poeziją, užsiimsiu proza. Parašiau pirmą knygą, reikėjo daug laiko. Svarsčiau, iš kur tada radosi tiek drąsos? Ta knyga buvo krachas – neabejotinai. Bet ir puikus treniruoklis, kiek galiu ištverti, kaip moku suvaldyti tekstą. Žinau, yra žmonių, kurie rašo kasdien, pavyzdžiui, Herkus Kunčius. Jis atsikelia, rašo, rašo, paskui be saiko rūko, vėl rašo. Mano gyvenimas nėra toks: aš dirbu darbą, grįžtu namo ir kiekgi atskyla to laiko rašymui nuo dienos...

Tavo pirmoji išleista knyga – „Šaltienos bistro“ – kupina grotesko, farso, absurdo. Esi sakiusi, kad tavo humoras neturi aiškios ribos. Kokiomis sąlygomis jis formavosi, šlifavosi?

Kartais juokaudama stengiuosi susilaikyti, bet tai veda į susikaustymą. Nerašiau knygos siekdama, kad ji būtų juokinga. Apie tai pranešė per knygos pristatymą – nustebau. Galvojau, kad knyga bus ironiška, bet juokinga... man buvo staigmena. Humoras formavosi keistoje aplinkoje: tėtis vesdavosi mane į humoro vakarus. Net nenoriu minėti humoristų pavardžių – tai siaubinga. Prieš 25 metus turėjau ir vieno humoristo kasetę. Visiškai nesuprasdavau jo pokštų. Mama vesdavosi į Juozo Erlicko vakarus. Ten būdavo liūdna, bet kažkuriuo metu supratau, kad tai turbūt yra gerai. Net neįsivaizduoju, kaip žmoguje gimsta humoras. Man tiesiog patiko juokingi dėdės. Turbūt visas jų žavesys yra tas linksmumas, neatsakingumas. Man jie buvo savotiški autoritetai. Kai tavo aplinkoje labai daug nesutapimų, humoras tampa viena iš formų, kurias taikai norėdama paaiškinti sau tam tikrus dalykus. Linksmumas labai padeda – nuostabi priemonė viskam.

Galbūt šiandien matai situacijų, kur mes, kaip visuomenė, tampame pernelyg politkorektiški, sausi, bijome juokauti, per greitai įsižeidžiame?

Man atrodo, kuo daugiau politkorektiškumo, tuo daugiau atsiranda humoro. Viskas turi atsvarą. Yra nuodas, atsiras ir priešnuodis. Yra liga, atsiras ir vakcina. Viskas yra gana subalansuota, išskyrus labai sunkius dalykus, kurių turbūt niekas negali paaiškinti... Viešpaties reikalai. Turbūt taip, kaip viskas yra, yra teisinga. Stengiuosi taip galvoti. Kartais, kai aplink daug kritikos, gimsta pyktis ir tu tarsi pats tampi politkorektiška, įsižeidžianti. Geriau į viską numoti ranka.

Tavo knygoje pašiepiama kapitalistinė santvarka, darbo kultūra: „Sulaukęs septyniasdešimties gali nemokėti užsirišti batų (...) bet dirbti visiems pavyksta.“

Turbūt kiekvienas iš mūsų esame dirbę įvairius, nebūtinai oficialius darbus: bulves kasę, kiaulėms putrą maišę. Dirbi su keistais žmonėmis: jie gali turėti kokį auglį galvoje, nemokėti rašyti, kalbėti, bet žino, kaip dirbti. Tai yra fenomenas – išgyvenimo fenomenas. Tavo 90 proc. dienos skirta darbui. Be to, stengiesi ugdyti tam tikras savybes būtent dėl darbo. Tas reiškinys man labai įdomus. Darbas yra mūsų kraujyje. Nežinau, ar anksčiau jis buvo toks svarbus. Neseniai perskaičiau, kad ūkininkai žudosi mažiausiai, o nusižudančių rašytojų daug. Gal todėl, kad ūkininkas greitai pamato savo darbo rezultatą? Kitas darbas, kurį atliekame 8 valandas per dieną, nuolat neduoda rezultato, nors jo siekis, komandos dvasia tau kalama į galvą... Nuostabu, kad visi taip gyvename. Darbas daugeliui žmonių – absoliutus siekis, absoliutus savirealizacijos būdas. Baigusi istorijos studijas galvojau: „O, Viešpatie, ką man dabar daryti?“ Tai virto didžiuliu nerimu. Ilgainiui ėmiau galvoti, kad nereikia to taip sureikšminti. Manau, atsigauname: nuostabus darbo paveiksliukas pamažu nyksta. Auginti šparagus, bulves, dedeklę vištą tampa taip pat kieta, kaip daryti bet ką kita.

Skaitant tavo kūrybą negali nepastebėti gerai nusvidintų palyginimų, savitos žodžio vartosenos, drąsos pasisvaidyti šlykštybėmis. Ar tai natūraliai, lengvai eina iš vidaus? Kas tau apskritai yra kūrybiškumas?

Man kūrybiškumas nebūtinai yra pliusas, kartais jis gali būti pražūtingas. Jei sakyčiau griežtai, chrestomatiškai, kūrybiškumas yra gebėjimas suderinti daugelį elementų ir turėti didelę asociacijų sistemą. Tu esi daug patyręs, daug matęs, daug pajautęs ir sugebi tai sudėti į kūrinį. Gali būti ir gerai, ir blogai. Neabejoju, kiekvienas turi šią dovaną ir įsprausti ją į rėmus sunku. Kartais gali ištikti jamais vu: kuo labiau domiesi kažkokiu klausimu, kad ir kūrybiškumu, tuo labiau nieko nebežinai, išnyksti bedugnėje.

„Pradėjau nuo kaimo, jo kultūros ir turbūt mano paskutiniai gyvenimo atodūsiai bus apie kaimą“, – visai neseniai taip kalbėjai. Kiek netikėta jaunam žmogui. Ar ir dabar laikaisi panašios nuostatos? Kodėl kaimiškoji kultūra tau tokia artima?

Kaimas man yra visur, kaip ir mano knygoje: grįžimas pas tėvus – taip pat. Užaugau gana nuošaliame name, nuošalioje vietoje. Kaimas yra vaikystės erdvė, į kurią gręžiojuosi: ten, kur pirmąkart įkritau į upelį, pauosčiau pomidorą, paglosčiau vištą, išvydau, kad ji turi plėveles ant akių. Tų dalykų niekur kitur nerasi. Jei neturi kaimo, kaimas yra ten, kur yra babytė. Kaime slypi daug mistiškų, magiškų, įdomių dalykų. Pavyzdžiui, babytė man vyniodavo votis šlapime išmirkytomis marlėmis arba dėdavo rupūžes. Niekas to nekvestionuodavo: daro, vadinasi, reikia. Babytė sirgo rože. Sako, taip nutiko dėl to, jog sulojo kaimynų šuo. Tėvas nuėjęs nukirpo kaimynų šuns plaukų ir degino, smilkė juos kambaryje, kad liga dingtų, ir ji dingo. Pasaulis buvo labai stebuklingas, keistas. Galime iš to juoktis, bet kaime esame arti žemės. Mieste irgi esame arti žemės, tik to turbūt nesuprantame. Mokame identifikuoti daug dalykų, klasifikuoti, spręsti, kas teisūs, kas – ne, bet kiek tai teikia žaismės, atsipalaidavimo? Man norisi gręžtis į anuos laikus, į kaimą ir matyti atsipalaidavimą. Mintis, kad žemdirbiai žudosi mažiausiai, man savaip su visu tuo susijusi. Kaimo kultūroje yra dalykų, apie kuriuos labai norėčiau parašyti. Tikiuosi, vieną dieną pavyks. Nepaisant to, kad tas šuns plaukų deginimas negydo, ritualas teikia vilties. Viltis – nuostabiausias dalykas gyvenime.

Žinau, kad anksčiau domėjaisi kastanedistais, ezoterika: sapnų valdymu, užsikasimu po žemėmis... Koks tavo interesų laukas dabar, kas masina?

Vis dar traukia ir ši tematika, bet jau kitaip. Pradėjusi tuo domėtis tikėjau tiek chiromantija, tiek iliuziniu mokslu apie augalus ir panašiai. Suvokiau, kad greičiausiai tai yra netiesa, kaip ir tie senelių prietarai, bet labai intriguoja. Man įdomu ieškoti vilties absurdiškuose dalykuose. Įstabu, kaip žmonės geba sudievinti, mistifikuoti kitus žmones, pavyzdžiui, Carlosą Castanedą. Paaiškėjo, kad jis buvo aferistas ir paslaptingas indėnas, apie kurį jis rašė, neegzistavo. C. Cas­taneda turėjo sekėjų, kurie jį sudievino. Man pačiai kartais patinka sudievinti kokį autorių, stebėti jį tik iš tolo. Per knygos pristatymą manęs klausė, su kokiu kūrėju norėčiau susipažinti. Sakiau, kad su niekuo – man patinka gėrėtis iš tolo.

Tai kokie tavo literatūriniai autoritetai, guru ar dievai?

Daugelis mirę. Jei nori būti geras rašytojas, turi numirti. Kad ir kokie kritiški žmonės būtų kitų atžvilgiu, jie mėgsta mirusius. Mirtis prideda nuostabaus prie­skonio. Mistika žavi visus. Tai, kad žmogus kažką žinojo ir nusinešė į kapus, jaudina.

Nelabai mėgstu kalbėti, kas man patinka, nes patinka labai primityvūs dalykai. Kiti žmonės žino, ką atsakyti, aš nežinau. Patinka tai, kas buvo seniai, vaikystėje, ir aš pasilieku prie tų dalykų. Man geriausi istorijų pasakotojai yra tėvai.

Ilgai bijojai tamsos ir tą baimę įveikei. Ar turi kokių nors baimių, susijusių su kūrybine sfera, rašymu?

Labai bijau, kad nėra laiko. Tą laiką išvagiu, kartais imu ant visų pykti už atimtą laiką, nors iš tiesų niekas nieko iš manęs neatima. Baimė, kad nėra laiko, tas lašas po lašo, kuris manyje akmenį tašo... bijau, kad kažko vieną dieną nemesčiau, o ko – nežinau. Rašydama antrą knygą slapčia galvoju apie baisų dalyką: meldžiuosi, kad ta knyga būtų absoliutus krachas, kad ją nupirktų du žmonės ir man niekada daugiau nebereiktų rašyti ir bijoti, jog nėra laiko rašymui. Tuo pat metu rašau su didele aistra, noru. Dualus jausmas. Kaip sakė psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, žmogus jaučia nerimą, nes pasaulis kupinas kėdžių, o tu gali atsisėsti tik ant vienos. Sėdėdamas ant vienos žinai, kad ant visų kitų neatsisėsta ir visos tavo mintys yra apie šį faktą. Man irgi nepatinka, kad tos laisvos kėdės stovi.

Stephenas Kingas yra sakęs, kad, norint būti geru rašytoju, mažiausiai dėmesio reikia kreipti į mandagiąją visuomenę ir jos lūkesčius. Kaip vertini aplinkos lūkesčius savo kūrybai? Kažkas piktinasi, purkštauja, kažkas mėgaujasi, liaupsina...

Čia vadovaujuosi labai prasta mantra: viskas bus blogai, o kai taip nutiks – švęsk, nes įvykiai užprogramuoti, nuspręsti ir bijoti nereikia. Stengiuosi mėgautis procesu, nes kiekvienas parašytas puslapis yra pasiektas mažas tikslas. Visai kaip bėgiojimas: dūstu, kaupiasi skrepliai, traška kaulai, bet pabėgiojusi jaučiuosi be galo laiminga.

Živilė Galdikienė – grožinės knygos ir įvairių tekstų autorė, knygų mylėtoja, kasdienybėje labiau mėgstanti prisistatyti kaip rašanti skaitytoja.