Viskas, ką pradėjau rašyti daugiau nei prieš savaitę, dabar atrodo kitaip. Pirmasis juodraštis buvo ciniškesnis, o pavadinime skaitytoją turėjo provokuoti klaustukas: „Skambus solidarumo mitas?“ Šiandien, kai klausimas iš ironiško virto skausmingu, o mitas nebėra tik vienas iš kultūros komunikacijos burtažodžių, žadinti iš apatijos nebeatrodo prasminga. Norisi nuoširdaus rūpesčio. Vis dėlto vien jo neužtenka – būtent šios minties vedama pradedu muzikinio solidarumo mito skrodimą ir bandau suprasti, kaip veikia palaikymas dainomis.

Mitas į nuobodžios kasdienybės audinį įpina sunkiai apčiuopiamą paslaptį, pasakos pažadą: parodos aprašyme, socialinės medijos įraše, straipsnio pavadinime. Paskutinį pavyzdį pridedu dėl saviironijos, nes ir pati esu bandžiusi taip užburti skaitytoją ir priversti jį ar ją pasijausti didesnės už save istorijos dalimi. Politikos filosofai kalba apie mitinį mąstymą kaip apie strategiją – būdą supaprastinti sudėtingą realybę ir paaiškinti nesuvokiama: žiaurumą, baimę, ilgesį. Daugiau nei žodis, mitas yra galingas įrankis, ženklais apimantis sociokultūrinius kontekstus, istorijas ir moralines paradigmas. Gebantis suburti ir suskaldyti atsitiktinis arba nuosekliai planuojamas jo (susi)kūrimas žadina kolektyvinę vaizduotę ir keičia realybę.

 

Vytautas Landsbergis, Kazimiera Prunskienė, Algirdas Brazauskas. ELTOS vyriausiosios fotoinformacijos redakcijos nuotrauka iš LM archyvo

 

„Mitai pasakoja“, – rašo filosofė Chiara Bottici, knygoje „Civilizacijų sankirtos mitas“ („The Myth of The Clash of Civilisations“) pastebėdama, kad šiuolaikinė politika vis labiau tampa kova dėl žmonių vaizduotės. Visa tai atrodė labai svarbu, kai didžiausia Europos grėsmė buvo populizmas, bandantis nepriklausomą politinę savimonę užimti vaizdais: ikonomis, politinių veikėjų veidais, simboliais, vienu kitu lozungu. Planavau rašyti, kad kasdienybe tapęs politikos teatrališkumas visuomenę paverčia žiūrovais butaforinėje demokratijos forumo salėje, kurioje auditorija gali džiaugtis arba piktintis žvelgdama į burką dėvinčią moterį, karalienės veidą ar vytį. Šiandien pasyvumą keičia bejėgiškumas arba viltis, kuriasi nauji simboliai, kolektyvinė vaizduotė yra kaip niekad svarbi. Žodžiai „kova“ ir „grėsmė“ įgyja visai kitą svorį. Juos vartodama noriu būti atsargi, nes tai, ką dabar darau, yra dar vienas mito kūrybos pavyzdys. Ženklai, kuriais skaitytoją bandau vesti prie savo išvados, yra tokie pat svarbūs kaip ir tikslas. Ir nors vienuose pavyzdžiuose mitinė grėsmė sukuriama, kituose mitas įkvepia nesibaigiančiai kovai už lygiavertiškumą – simbolis visais atvejais pakelia suvokėją nuo realybės. Skubu pabrėžti, jog kalbu ne apie vėliavas keliančius, o į jas reaguojančius, ir nepamirštu, kad kol vieni mitai buria kūrybai, kiti sėja destrukciją. Tačiau mitas pasakoja ne tiek faktus, kiek jausmus; ir nors jausmai yra svarbūs ir realūs, po jų ne visada ateina pokytis.

„Pasaka“ gali skambėti infantiliai, tačiau šį žodį vartoju dėl esminių mito naratyvinių elementų: protagonistų ir antagonistų, didžių tikslų ir dvasią ugdančių išbandymų. Kalbant apie muziką, mitinio dainiaus toli ieškoti nereikia – šiomis dienomis kino teatruose nostalgiją kelia Vytauto Kernagio veidas, Baltarusijos gatvėse dar neseniai skambėjo Viktorui Cojui pritariantys balsai. Viena vertus, tokiuose pavyzdžiuose tikro aktyvizmo ir paskui jį einančio mito skirtumas tampa akivaizdus: su dainomis išeiti į gatves ar scenoje puoselėti kritišką mintį yra visai ne mitiškas, o labai tikras pasipriešinimo aktas. Aktas, kuris esamą akimirką keičia tikrovę ir įprasmina absurdišką realybę, o vėliau tampa istoriniu simboliu ir legenda. Kita vertus, joms besikuriant iškyla ir platesnių sociokultūrinių mitų aidų: kas ir kaip ilgai gali išlikti skambia legenda; kam lemta vesti, o kam guosti; kas tampa neliečiami, o kam vietos kultūros istorijoje nebelieka. Simboliniai tampa ne tik garsas, bet ir veidas, objektai, tembrai – politiniuose (tautiniuose, visuomeniniuose) mituose jie buvo ir bus sintetinami įvairiose ideologinėse laboratorijose: tiek švarioje estrados scenoje, tiek aktų salėse skambančiuose militaristiniuose maršuose, tiek purvinuose garažuose.

 

„Pussy Riot“. Igorio Muchino nuotrauka iš „Vikipedijos“

 

Grįžtu prie Ch. Bottici minties interpretacijos – mitinis siekis pavergti pilietinę vaizduotę yra siekis pavergti klausytoją. Panašias įžvalgas randu ir šiuolaikinių muzikinio aktyvizmo pavyzdžių analizėse. Sociologė Marina Yusupova apie 2013 m. „Pussy Riot“ protestą ant Maskvos Kristaus Gelbėtojo katedros solėjos rašo: „Pussy Riot“ žinutė akivaizdžiai buvo ta, kurią Vakarai norėjo išgirsti.“ Omenyje turimas ne tik tiesioginis šaukinys „Šventoji Dievo Motina, išvaryk Putiną“, bet ir platesnis pasirodymo simbolizmas: maldos namų scena kaip tiesioginė kritika korumpuotai rusų bažnyčiai; Mergelė Marija kaip vedlė kovoje prieš patriarchatą. Grupės veidą dengiančios balaklavos feminizmo tradicijoje simbolizuoja demokratišką anonimiškumą, šiuo atveju – tiesioginę antitezę jėgą demonstruojančiam diktatoriaus veidui; spalvos, gitaros ir spyriai į orą tęsia pankroko subkultūros, o su ja ir abstraktesnį maišto idėjos mitą. Kol šis veiksmas vietinių auditorijų buvo vertinamas kaip chuliganizmas, grupės palaikymas tarptautiniuose socialiniuose tinkluose ir kultūriniuose sluoksniuose gerokai išaugo. Vis dėlto realaus pokyčio trečiajai feminizmo bangai šalyje „Pussy Riot“ neatnešė. Dėl to kartais kaltinama kalba: grupės aktyvizmas grindžiamas gana akademine vakarietiška tradicija, kurios žodynas gali dingti kultūriniame vertime ar lokalioje problematikoje (puikus atspindys – pavadinimas), ir keliamos problemos lieka neiškomunikuotos.

Iš tokio translokalaus aktyvizmo atsiranda vadinamasis solidarumo mitas. Ką Putino režimui besipriešinantiems ir nuo jo kenčiantiems reiškia išpirkti maištingų muzikantų koncertų bilietai ir nepigiai parduodami drobiniai maišeliai? Ar užtenka nueiti į koncertą, kad taptum aktyvistu? Be „Pussy Riot“, pilnas sales Europoje taip pat sutraukia savo kūryba režimą kritikuojanti grupė „ShortParis“ – viena prieš keletą metų pritildytos alternatyviosios Rusijos muzikos scenos žvaigždžių. Nors namuose šių grupių aktyvizmas atrodo kiek kitaip – „ShortParis“ aktyvistais pavadinti išvis sunku, palyginus su Marijos Aliochinos indėliu į moterų įkalinimo įstaigų pertvarką Rusijoje – pasaulinėse scenose abiejų grupių sąmoningai ir kruopščiai kuruojama estetika bei politiškumas leidžia joms būti matomoms ir geidžiamoms. Leidžia būti „žinute, kurią Vakarai nori girdėti“. Šia citata nesiekiu pašiepti socialiai atsakingo kultūros vartojimo – net jei mitinis, jis yra labai svarbus ir gali padėti diasporai bei vietinei tapatybei telktis. Ukrainai, vis turinčiai įrodinėti, kad jos kultūra savita, tiek Gogolis, tiek Dakha Brakha yra reikalingas įrankis kultūrinėje diplomatijoje; be to, kai girdi pasaulis, saugiau ir drąsiau kalbėti. Maišyti politiką su kultūra reikia. Problema iškyla tada, kai bilietas į koncertą ar marškinėliai atstoja visą feminizmą, o solidarumas tampa tik subkultūros mimikrija. Tada Maskvos sobore aktyvistės pasauliui siuntė savo pankišką maldą, o šiandien kriptovaliutomis renka finansinę pagalbą ukrainiečiams. Nors situacijos nesulyginamos, jų darbai kalba garsiau nei mano bandymai išgryninti, kaip muzika gali padėti „išreikšti susirūpinimą“.

Mitui vešėti reikia atstumo – laike ir erdvėje, o realiai pagalbai – empatijos ir supratimo. Mirusios legendos mylimiausios, o žolė žaliausia, kai nuo kaimyno skiria vandenynas. Galvoju ir apie tai, kaip hipiai 8 dešimtmetyje vienoje geležinės uždangos pusėje kovojo už, o kitoje – prieš komunizmą, ir suprantu, kad mitai ne veltui talkino žmonijai nuo Antikos iki šiandienos globalizuoto pasaulio – lankstus ryšys tarp realybės ir pasakos keičia veidus, bet neišvengiamai grįžta į kolektyvinę vaizduotę. Svarbu išlikti atsargiems, kad toje vaizduotėje formuotųsi kuo mažiau pavojingų mitų – ypač svarbu atsargiai žiūrėti ir gilintis į potencialiai didėjančią Vakarų ir Rytų priešpriešą, tikrinti faktus ir niekada – niekada! – neromantizuoti karo. Ir jei anksčiau norėjau kritikuoti simbolinę mitinę erdvę, kurioje solidarumas tėra skambi frazė, o nuo dainos iki realios pagalbos yra milžiniškas atstumas, pakartosiu: šiandien viskas atrodo kitaip. Kaip teatre sąmoningai pasiduodame magiškai scenos apgaulei ir randame būdą ne tik atitrūkti, bet ir suprasti realybę, taip ir mito amortizaciniai mechanizmai gali būti galingu įrankiu tada, kai realios prasmės nebeapibrėžia faktas. Abstrakti mitinė baimė – prarasti kultūrinį identitetą, būti paveiktiems kairiosios propagandos yra visai kitokia nei baimė, jaučiama šiandien. Panašiai ir su daina, kuri šiandien pasaulio gatvėse skamba Ukrainai: pirmiausia ji padeda palaikyti mūsų kvėpavimą. Neišsikvėpkime.