Indrės Žymančiūtės miniatiūros

Debiutas

* * *

Guliu. Tiesia nugaryte, suglaustom kojytėm, ant pilvo sudėtomis rankutėmis. Taisyklinga laikysena, jaučiuosi pasitempusi, nes esu su gražia suknute. Tokia balta balta, kaip sniegelis žiemą, kurį mačiau dar tik vieną kartą per savo gyvenimą. Guliu ilgokai. Aplink vaikšto žmonės, pažiūri į mane, nuleidžia akis, užsidengia veidą delnu ir nueina. Prie kitų žmonių. Kai kuriuos matau aiškiai ir labai gerai juos pažįstu. Štai mama su tėčiu, matau keletą jų draugų. Šiek tiek tolėliau stovi kaimynas, kuris gyvena dešinėje. Visų veidai rimti, matau kažkokį nerimą ir liūdesį kiekvieno akyse. Nesuvokiu, kas darosi. Turbūt čia kažkokie suaugusiųjų reikalai, kuriems aš esu dar per maža. Jaučiu sunkumą savo mažame pilvelyje. Bet neskauda. Kūnelis atrodo lengvas, sveikas. Tik kažkoks neaiškus jausmas neduoda ramybės. Laikas bėga, pasigirsta muzika. Man patinka tokia muzika. Kartą buvome su tėveliais bažnyčioje, girdėjau, kaip moterys dainavo kažką panašaus. O, atėjo dainininkai. Jie gieda! Gana pakenčiamai. Visai malonu klausytis. Bet mamos dainavimas man labiau patinka. Nesuprantu tik vieno. Kodėl žmonių dejonės ir verksmai užgožia muziką? Kodėl jie nesiklauso ir trukdo man klausytis? Ką čia veikia tas vyras su ilga suknele ir kažkokia lazdele rankose? Kodėl jis šlaksto mano mažą kūnelį vandeniu? Aš juk jau krikštyta, prisimenu, kai mamytės draugai laikė mane ant rankų ir panašus vyras man ant kaktytės pylė vandenį. Bet dabar manęs niekas nelaiko ant rankų. Kodėl niekas nebenori manęs paimti į glėbį? Ar aš jiems nebepatinku? Gal esu per sunki? Gal manęs nebepakelia? Ei, o kodėl čia pasidarė taip tamsu? Kodėl nebematau visų tų žmonių, o tik girdžių jų verksmą? Kodėl jie taip verkia? Palaukit! Aš dar bijau tamsos, aš maža... Mamyte, tėveli, gal galite jiems pasakyti, kad čia nejauku ir tamsu? Ir mane tuoj gali supykinti, nes erdvė siūbuoja. Man nepatinka stiprus siūbavimas. Mamytė mane visada siūbuoja švelniai ir niekada neišjungia šviesos. O dabar tamsu, šalta, nejauku ir aš esu viena. Noriu, kad mane apkabintų. Jaučiuosi lyg būčiau kažkokioje dėžutėje. Girdžiu garsus, panašiai lietus barbena į mūsų medines palanges. Jaučiu, kad erdvė siau­rėja. Darosi tvanku, ankšta ir man sunku kvėpuoti. Atsimenu tėvelių žodžius, kad jeigu blogai jaučiuosi, tai reikia pamiegoti pietų miegelio, o kai pabusiu, viskas bus gerai. Manau, kad ir dabar tas pats. Man reikia šiek tiek pamiegoti. Kai pabusiu, bus šviesu, šilta, jauku ir gera. Ir nebus taip tvanku kaip dabar. Tereikia šiek tiek miegelio... prisiminsiu mėgstamiausią lopšinę ir miegosiu.

* * *

Gera sugrįžti į mokyklos suolą. Tik šiek tiek nuobodu būti stebėtoja. Perrašiau jau du eilėraščius. Sėdžiu nepastebima paskutiniame suole. Kadaise buvau mokinė. Šiandien atsakinėti jau negaliu. Manęs nemato ir negirdi. O, rodos, taip garsiai rėkiu teisingus atsakymus! Mokiniai tyli, nežino, ką sakyti. Aš žinau, bet manęs negirdi! Bandau pranešti apie savo buvimą kitokiais būdais. Atsargiai ir iš lėto vaikštau tarp suolų, skaitau, ką mokiniai rašo, pasilenkiu prie rudaplaukės mergaitės ausies, švelniai šnabždu atsakymą. Ji negirdi, tik apsijuosia kaklą gėlėta skara. Šnabždu atsakymą berniukui. Jis kažką pajuto, gaivą ant kaklo odos, švelnų vėjo dvelksmą. Apsidairė, šiek tiek sutriko. Atsakymo neišgirdo! Bandysiu dar. Einu prie kitos mokinės. Jos plaukai palaidi, ilgi, saulės spalvos. Norėjau pasakyti, kad ji gerai mąsto ir rašo teisingą atsakymą. Pirštais patraukiau jos plaukus nuo ausies. Sutriko. Atsitraukė ir pažvelgė sau už nugaros. Dieve mano! Niekas manęs nemato ir negirdi! Jau pusė pamokos praėjo. Man čia nuobodu. Bet aš gana kantri siela. Einu pažiūrėti, kaip šioje klasėje auga gėlės. Štai viena, vidutinio dydžio lapais. Jie aplipę dulkėmis, jų ilgai niekas nelaistė ir nepurškė vandeniu. Savo pelenų spalvos rankomis liečiu kiekvieną lapą, nubraukiu kiekvieną dulkelę. Lapų daug, pamoka ilga. Visi taip įnirtingai dirba, kad net nepastebi, kaip ant palangės stumdau gėles: pirmyn, atgal, ratu... Darosi vis nuobodžiau. Prieinu prie vaikino, jis labai daug rašo. Tuščiažodžiauja. Pirštu judinu rašiklį jo rankose. Raštas pasidarė negražus. Cha, jis mano, kad sudrebėjo ranka! Naivuolis. Aš! Čia aš tau trukdau rašyti! Supranti? Viskas gerai tai tavo rankai. Įžnybiau mergaitei į petį. Ech... taip švelniai, kad ji net nekrustelėjo. Reikėjo stipriau. Štai, skambutis. Pamoka baigėsi, bėkit visi iš klasės! Vis tiek aš jums neįdomi! Vis tiek neprisimenate manęs! Juk aš tik seniai mirusi jauna mokytoja!.. Jūs jau ne mano mokiniai.