Šekspyriškos istorijos

 

JEIGU Lietuvos praeitis nebūtų buvusi verta Šekspyro, ji nebūtų prabilusi meno kūrėjų lūpomis.

1390 m. vasaros pabaigoje didelė Vokiečių ordino bei Vytauto kariuomenė išžygiavo į Lietuvą. Jiems talkino trys šimtai anglų, vadovaujamų Derbio grafo, dar vadinamo Henry Bolingbroke’u arba, pagal tėvą, Henry Lancasteriu. Rugsėjo 4 d. Derbio grafo, Vokiečių ordino ir Vytauto kariuomenės pasirodė prie Vilniaus sienų, o 11 d. prasidėjo penkias savaites trukusi Vilniaus apgula – didžiausias XIV a. miesto puolimas.

Visi trys jungtinių pajėgų vadai ne tik sulaukė – kaip įprasta – istorikų dėmesio, bet ir buvo įamžinti meno kūriniuose.

Lietuvoje pats mėgstamiausias siužetas susijęs su didžiuoju magistru Konradu von Wallenrode’u. Adamas Mickiewiczius parašė apie jį poemą „Konradas Valenrodas“, kurioje pamažu išaiškėja, jog Wallenrode’as yra lietuvis, prasiveržęs į vokiečių ordino viršūnes ir pabandęs jį sunaikinti iš vidaus.

Kitas į pasaulinę literatūrą patekęs asmuo – tai Derbio grafas Henry Bolingbroke’as, vėliau Anglijos karalius Henrikas IV, Raudonosios Rožės dinastijos pradininkas. Jo žygius – kažin ar numanęs apie 23 metų riterio žygį į Lietuvą – aprašė didysis Šekspyras. Tai meilės tėvynei kupina dramatinė trilogija, sukurta tikriausiai tarp 1597 ir 1598 metų – I ir II „Henriko IV“ dalys bei „Henrikas V“. Joje vaizdingai piešiama, kaip padūkęs, nežabotas švaistūnas ir nuolatinis smuklių lankytojas virsta protingu, narsiu ir dievobaimingu Prancūzijos nugalėtoju. Šekspyro įsitikinimu – tai paskutinis Ang­lijos karalius didvyris. Svarbiausia –­ žmogiškesnis už kitus valdovus.

Nei dvi „Henriko IV“ dalys, nei „Henrikas V“ į lietuvių kalbą dar neišversti. Tačiau lietuviškai apie būsimą Anglijos karalių galime pasiskaityti Maironio antroje, vytautine vadinamoje, trilogijos¹ dalyje „Vytautas pas kryžiuočius“. Pagrindinė veiksmo linija – tai Vytauto kova dėl valdžios Lietuvoje, kai jis du kartus ieškojo kryžiuočių ordino paramos. Ši drama iš anksto Valstybės dramos teatro buvo įtraukta į būsimą repertuarą ir 1925 m. vasario 15 d., sekmadienį, Nepriklausomybės šventės išvakarėse, pakilo uždanga premjerai. Veikalą režisavo Borisas Dauguvietis, be to, pats vaidino Enriką Lankastrą (Henriką Lankasterį).

Ne rašytojai, bet istorikai, ištyrinėję Derbio grafo sąskaitas, taip pat aptiko įdomių dalykų. Paimti Vilniaus Kreivąją pilį padėjo gudrybė – tunelių kasimas po gynybinių sienų pamatais. Tai buvo Derbio grafo palydos nuopelnas. Jo sąskaitose įrašyta, kad įvairiems minininkams, dirbantiems apgulos mašinoje, sumokėta 66 šilingai ir 8 pensai, o inžinieriams – 6 šilingai ir 8 pensai. Minėtosios sąskaitos liudija, kad ant Kreivojo kalno Šv. Jurgio vėliavą iškėlusiam anglui taip pat buvo sumokėta.

Be to, jos atspindi kilmingo vakariečio norą papildyti egzotiškas savo dvarų kolekcijas. Paklausiausios įdomybės buvo negrai, arabai ir pagonys lietuviai. Jie grobti per žygius arba pirkti vietoje. Štai ir Derbio grafo pirkinys – du vaikai už vieną markę – įrašytas tarp išlaidų už vašką ir riešutus. O vienas iš šešių parsivežtų pakrikštytų vyrų – pagerbiant grafą – buvo pavadintas Henriku Lietuviu.

JEIGU milanietės Bonos Sforcos sūnui, Lietuvos valdovui katalikui Žygimantui Augustui būtų stigę tolerancijos, jis nebūtų savo valdose priglaudęs per jūras marias atplaukusios šmaikščios, iškalbios, išsilavinusios didikės protestantės Catherine Willoughby (D. Suffolk) su šeima.

Bėgti į Lietuvą jai patarė Anglijoje 1543–1555 m. darbavęsis garsus Lenkijos evangelikas reformatas Janas Łaskis (1499–1560), kadangi Angliją valdanti Marija I, praminta Kruvinąja Mere, į mirtį ant laužo pasiuntė tris šimtus protestantų.

Tuo metu, kai renesansinė Europa skerdė, degino ir visaip persekiojo kitatikius, Lietuva tapo devynių tikybų šalimi, įtvirtindama tai ir privilegija, ir Varšuvos konfederacijos nutarimu, ir III Lietuvos Statuto teisine norma. „Istorijoj žemaitiškoj“, rankos raštu p. Daukanto parašytoje, skaitome: Metuose 1576 liepos 1 d. karalius Zigmantas Augustas išdavė versolą, per katrą daleido kožnam vienam tikėti kaip tinkamam².

Lenkijos ir Lietuvos valstybę valdęs ir 52 metus – kaip Šekspyras – gyvenęs paskutinysis gediminaitis Žygimantas Augustas 1559 m. pabėgėliams iš Ang­lijos Suffolkams už 1613 kapų lietuviškų grašių pardavė Kražius. Šį įvykį mini vyskupas Motiejus Valančius lietuviškai parašytoje, cenzūros aprobuotoje ir –­ 1500 egz. tiražu! –­ Józefo Zawadzkio spaustuvėje Vilniuje Wołonczewskio pavarde 1848 m. išspausdintoje dviejų dalių knygoje „Žemaičių vyskupystė“:

Metuose 1559 kunigaikštienė Sufolska Kotryna su savo vyru Bertu, abudu engliku, kaži ko savo žemėj pabūgusiu, nešdamu gyvybę, atspruko į Lenkų žemę. Atvažiavusi pas karalių Zigmantą Augustą, užmokėjo jam 3676 muštinius (kožnas muštinis nešė tuokart 34 mūsų berlinkas)³ ne pinigais, bet auksu, žemčiūgais ir maneliais. Karalius, paguldęs tuos brangius daiktus karalystės ižde, arba skarbe, pavedė kunigaikštienei Kotrynai Kražius su žmonėmis, dvaru ir visu aplatu. Keletą metų patrukusiu, svečiu užsigeidė grįžti į savą žemę ir meldė karaliaus, kad anų­dviejų pinigus atiduotų. Karalius, neradęs ižde pinigų, įsakė Mikalojui, kunigaikščiui Radzivilui, kad prašaleičiams prigulinčius pinigus iš savo kišenės užmokėtų. Ką Radzivilui padarius, Zigmantas Augustas įkaitu (prawémzastawném) Kražius jam atidavė.⁴

Catherine grįžo į Angliją, kai sostą užėmė Kruvinosios Merės įseserė protestantė Elžbieta I, ir, lankydamasi rūmuose, kuriuose buvo vaidinamos Šekspyro dramos, tikriausiai papasakojo karalienei apie Medžiokalnyje, Kražių dvaro žvėryne, mėgusių ilsėtis ir medžioti Žygimanto Augusto ir kitų didikų papročius bei didikių papuošalus.

Nors ir turėdama daugiau perlų negu bet kuri kita jos laikų puošeiva, tačiau, prisiklausiusi pasakojimų apie pasakišką Žygimanto Augusto brangenybių rinkinį ir nepaprastus karalienės Barboros perlus, Anglijos karalienė Elžbieta I, išgirdusi apie jųdviejų mirtį, nusiuntė įgaliotinius jų nupirkti, ir taip papildė savo lobyną. Tais perlais galime pasigėrėti karalienės Elžbietos I ir karalienės Viktorijos (1819–1901) portretuose.

JEIGU Viljamas Šekspyras nebūtų stovėjęs prie lenkų romantizmo lopšio, spektakliai pagal vertimą iš originalo kalbos nebūtų į Vilnių atkeliavę anksčiau negu į Lvovą, Krokuvą arba Varšuvą.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Vilnius atiteko Rusijos imperijai. Iš pradžių liberali caro Aleksandro I politika netrukdė lenkų kultūrinio gyvenimo plėtrai.

Pirmasis Vilniaus publikos susitikimas su Šekspyru, pertaisytu pagal klasicistinį skonį, įvyko 1801 metais⁵. Tai buvo gerokai nutolęs nuo originalo „Romeo ir Džuljetos“ perdirbinys „Veronos kapai“. Pagal ,,poetinio teisingumo“ principą viskas baigėsi laimingai –­ susitaikiusių tėvų džiaugsmui meilužiai liko gyvi.

1808 m. Vilniaus teatro direktorius Maciejus Kaźyńskis pristatė Friedricho Ludwigo Schröderio perkurtą „Hamletą“.

1810 m. vilniečiai antrą kartą susidūrė su Romeo ir Džuljetos istorija, šį kartą – muzikine jos versija. Labdaringų koncertų organizatorius daktaras Józefas Frankas, praktinės medicinos profesorius ir muzikas mėgėjas, pasiryžo pastatyti 1796 m. parašytą Niccolò Antonio Zingarelli operą.

1818 m. Vilniuje įvyko „Makbeto“ premjera. Jo versija buvo labiau nutolusi nuo originalo nei vokiškas Friedricho Schillerio vertimas – poe­zija pakeista proza, nemažai scenų sutrumpinta, ledi Makbet pavadinta Alfryda, o burtininkės – Gunna, Rotta ir Skulda, vardus pasiskolinant iš „Poe­tinės Eddos“.

1819 m. sausį Janas Śniadeckis, astronomijos ir matematikos profesorius, filosofijos ir literatūros žinovas, „Dziennik Wileński“ puslapiuose paskelbė straipsnį „Apie klasikinius ir romantiškus rašinius“, kuriame atmetė romantiškas koncepcijas kaip priešiškas protui, žinojimui, geram skoniui ir meno taisyklėms, todėl žalingas ir nusipelnančias pasmerkimo. „Dramatiškojo romantizmo tėvui“ jis prikišo išsilavinimo stygių, be to, – panašiai kaip mūsų laikų režisierius Eimuntas Nekrošius – nesuprato, kodėl anglų rašytojas „skleidžia burtus“ ir „scenoje prikelia iš karstų numirėlius“.

Romantikų seniai lauktas lūžis Šekspyro vertimų srityje įvyko kunigo Ignaco Hołowińskio dėka. 1837 m. Kijeve dirbdamas teologijos profesoriumi jis susitarė su Józefu Korzeniowskiu, jog kartu išvers visus Šekspyro veikalus, kasmet išleisdami vieną tomą.

Pirmasis Šekspyro veikalo, versto iš originalo kalbos, pastatymas Vilniaus publikai buvo parodytas 1844 m. spalio 8 (20) d. Tai Kefalińskio išverstos dvie­jų dalių Šekspyro tragedijos „Hamletas“ fragmentai.

Taip (prie Vilijos – lenkams, prie Neries – lietuviams) prasidėjo naujas Šekspyro veikalų perėmimas iš praeities ir pritaikymas saviems laikams. Lvovas ir Krokuva spektaklio pagal vertimą iš originalo kalbos laukė dar maždaug penkiolika metų, Varšuva – net dešimtmečiu ilgiau.

JEIGU Rusijos caras Mikalojus I, valdęs 1825–1855 m., nebūtų garsėjęs žiaurumu ir netolerancija, Jonas Gelgaudas nebūtų sėdęs į laivą ir plaukęs per jūras marias, o Anglija nebūtų turėjusi XX amžiaus teatro legendos, neprilygstamo Šekspyro vaidmenų atlikėjo, mįslingos, sunkiai suvokiamos asmenybės – sero Arthuro Johno Gielgudo (1904–2000).

1831 m. sukilime prieš Rusijos caro valdžią aktyviai dalyvavo didikų Gelgaudų šeima. Lietuvos teritorijoje veikusiam stambiam lenkų sukilėlių junginiui vadovavęs generolas Antanas Gelgaudas, korpusui traukiantis į Prūsiją, buvo nušautas nusivylusio karininko. Spėjęs pasitraukti A. Gelgaudo brolis Jonas Gelgaudas, vienu metu įėjęs į Lietuvoje įsteigtos sukilimo vadovybės sudėtį, nuslopinus sukilimą, buvo pripažintas antro laipsnio valstybiniu nusikaltėliu. Caro valdžia griebėsi represijų – buvo konfiskuota Gelgaudams priklausiusi Panemunės pilis su visomis aplinkinėmis žemėmis ir trobesiais. Netrukus šeima paliko Europą. Angliją ji pasiekė 1837 m. ir iš Gelgaudų virto Gielgudais.

Sulaukęs šešiolikos, A. J. Gielgudas nusprendė tapti aktoriumi ir, baigęs karališkąją dramos mokyklą, pradėjo sėkmingai kopti karjeros laiptais. 1936 m. jam buvo pasiūlyta išvykti į JAV ir atlikti kelis vaidmenis Niujorko Brodvėjaus teatre. Ten suvaidintas Hamletas atnešė A. J. Gielgudui tarptautinį pripažinimą. 1937 m. aktorius grįžo į Ang­liją, kur vaidino daug įvairių vaidmenų, tačiau į teatro istoriją jis įrašytas kaip Šekspyro genialumo perteikėjas. Šešių skirtingų režisierių pastatytuose spektakliuose jis įkūnijo Hamletą, keturių režisierių spektakliuose ir filme vaidino Prosperą („Audra“), trijų režisierių spektakliuose Ričardą II, dvie­jų –­ Makbetą ir Oberoną („Vasarvidžio nakties sapnas“), trijų – Romeo, keturių –­ Karalių Lyrą. Sėkmė lydėjo jo Malvolio („Dvyliktoji naktis“), Šailoką („Venecijos pirklys“), Kasijų („Julijus Cezaris“), kardinolą Volsį („Henrikas VIII“). 1977 m. Londono karališkajame nacionaliniame teatre jis paskutinį kartą suvaidino Julijų Cezarį.

Vis dėlto garsiausias jo vaidmuo –­ Hamletas, kurį nuo 1930 m. suvaidino penkis šimtus kartų, puoselėdamas garsiausių angliškųjų Hamletų tradiciją, besitęsiančią nuo XVIII amžiaus. Jo Hamletas buvo intelektualus, jautrus, drausmingas, niekinantis garsų šaukimą, nerišlų murmėjimą, skambias frazes ir stūgavimą.

A. J. Gielgudas režisavo įvairių autorių kūrinius, tačiau didžiausią sėkmę ir pripažinimą vėlgi jam atnešė Šekspyro spektakliai. Nuo 1950 iki 1960 m. daug kartų vienas pats skaitė radijuje ištraukas iš Šekspyro kūrinių. 1963 m. jis padarė daugybės Šekspyro sonetų įrašus radijuje. 1994 m. paskutinį kartą radijuje kartu su garsiausiomis žvaigždėmis įgarsino karalių Lyrą spektaklyje, skirtame jo 90-ajam gimtadieniui.

Gielgudo vaidmenų, kaip ir apdovanojimų, sąrašas per ilgas, kad šioje vietoje būtų pabandyta jį išvardyti. Galima tik paminėti, kad maža tėra asmenybių, pelniusių pačius aukščiausius – pradedant „Oskaru“ – apdovanojimus, taip pat begalę specialiųjų ir ypatingųjų apdovanojimų už pagrindinius ir antraplanius vaidmenis teatre arba kine, už geriausią režisūrą, už indėlį į teatro meną ir t. t.

JEIGU gerontokratas Leonidas Iljičius Brežnevas (1906–1982), pagarsėjęs savo antakiais ir medaliais, kurių turėjo daugiau nei Josifas Stalinas ir Nikita Chruščiovas krūvon sudėti, nebūtų kasdien, stovėdamas prieš veidrodį, kartojęs Da, ja star, ja očen star, ja super star⁶ ir mėgavęsis milijoniniais tiražais leidžiama savo kūryba, gal būtų į Sovietų Sąjungą įsileidęs aplink pasaulį keliavusį Peterį Brooką ir apdovanojęs „trigubu Brežnevu“: po vieną bučinį į žandus ir finalinį – į lūpas.

Taip neįvyko, ir socrealistinio meno gete uždaryta Lietuva nepasigėrėjo ang­liškais eksperimentais, gerokai pralenkusiais nekrošių, koršunovų ir kitų triukus su Šekspyru lietuviškoje scenoje.

1964 m. Peteris Brookas su Charlesu Marowitzu surengė „žiaurumo“ teatro sezoną Londone, kur buvo parodytas „Karalius Lyras“ ir siurrealistinė „Hamleto“ adaptacija. 1970 m., pastatęs „Vasarvidžio nakties sapną“, geriau žinomą kaip „Peterio Brooko sapnas“, jis leidosi į kelionę aplink pasaulį (1972–1973), Hermijos vaidmeniui pasikvietęs lietuvaitę Živilę Šlekytę. Svetimtaučiams šis vardas ir pavardė skambėjo labai neįpras­tai. Idant nenusilaužtų liežuvio, Živilė pasiliko savo vardą – Zhivila, o pavardę pakeitė į anglišką – Roche.

Apie šį vaidinimą plačiai rašė Europos, Amerikos, Australijos, Azijos laikraščių teatro kritikai. Bet įdomiau, ką Paryžiumi susidomėjusiai Irenai Kostkevičiūtei apie Živilę Šlekytę laiške rašė Ona Greimienė⁷:

...Paryžiuje savaitė gastroliavo garsiojo anglų režisieriaus Peter Brook teatro trupė, per pasaulį keliaujanti su Šekspyro „Vienos vasaros nakties sapnu“. Trupėje vieną iš 4 pagrindinių rolių vaidina lietuvaitė Živilė, Algirdo klasės draugo duktė, Kanadoje baigusi universitetą (matematiką) ir Muzikos konservatoriją. Po diplomų metus praleido pas mus Paryžiuje, pamilome ją visi trys (o dabar ir Hugo), įsirašėm antraisiais tėvais ir globojom ją, kai jinai nejausdama pašaukimo dėstyti matematiką ar mokyti skambinti pianinu, stojo, iš žingeidumo, į konkursinius egzaminus britų Karališkon Dramos Akademijon. Ir, visų didžiausiam nustebimui, išlaikė juos, gavo stipendiją ir štai, dabar vaidina pasaulinio garso trupėj. Aplankė, dienai, ta Živilė mus kaime ir su malonumu konstatavome, kad ji tokia pat miela ir protinga mergaitė, kaip ir prieš kelis metus, kad garbė ir pasisekimas nesugadino jos, kad viduje išliko su savo natūra ir savo lietuviškumu. Rašo dabar iš Venecijos, pakeliui į Milaną, paskui – abi Vokietijos, Sofiją, Belgradą, Budapeštą, Bukareštą, Helsinkį, Varšuvą, paskui į Japoniją, o iš ten į Kaliforniją, kur atskris jos tėvai iš Kanados savo dukros ant scenos pasižiūrėti. Taigi, gastrolės pilniems metams.

Kiek iš spaudos matome, Šekspyro pjesės režisūra nepaprastai originali ir sukėlė neišpasakyto pasisekimo. Beveik nėra dekoracijų; aktoriai supasi ant trapecijų, kabo ore; Rytų muzika, arba afrikoniška, lydi tekstą ir aktorių vaidybą. Kiek suprantu, Šekspyras šioje režisūroje nepriklauso savo gyventam šimtmečiui, o esamiems ir būsimiems, kaip ir visoms tautybėms, visiems kultūriniams kontekstams. Aktoriai ne tik gimnastai, bet ir dainininkai, ir šokėjai. (O mūsų Živilė, tarp kitko, mažo ūgio, trumpa riesta nosim, šlakuota ir trumparegė. Nuolat dėvinti akinius! Scenoje išmoksta vaikščioti „iš atminties“, nes akinius nusiima.)

JEIGU rusų dievinamas aktorius Regimantas Adomaitis nebūtų vaidinęs filme apie Leniną, mes nesužinotume šekspyriškos istorijos tęsinio, papasakoto žurnalistei Audronei Jablonskienei⁸:

A. J. Žinau, kad vieną pjesę Irenai [Bučienei] esate pasiūlęs ir pats. Regis, ne tik pjesę...

R. A. O, tai sena įdomi istorija. Jau prasidėjus Sąjūdžiui filmavausi „Mosfilme“ pas Kolosovą, kuris užsieniuose suko filmą apie Leniną. (...) Mane pakvietė Plechanovo vaidmeniui. (...) Beje, viskas filmuojama autentiškose įvykių vietose – Ciurichas, Briuselis, Londonas. Kartą laivo restorane ant Temzės Irena Veisaitė supažindino mane su lietuvių kilmės aktore Živile Šlekyte. Lyg ir vaidinusi pas Piterį Bruką „Vasarvidžio nakties sapne“... Netikėtai kilo mintis kažką bendro nuveikti Vilniuje. O jei pastačius „Pigmalioną“? Živilei mintis patiko. Irenai – taip pat.

A. J. Padarė įspūdį „Piterio Bruko aktorė“?

R. A. Galbūt, galbūt...

A. J. Bet visi buvom žiauriai nusivylę. Net Irena nebenorėjo jos leisti į sceną premjeriniam spektakliui. Turėjo vaidinti Kelmelytė.

R. A. Taip, prisimenu. Kilo net nedidelis konfliktas. Aš gyniau viešnią: vis dėlto patys pasikvietėm – ir nušalinti nuo premjeros... Irena nusileido, bet... Dabar galvoju, gal čia būta ir kažkokio moteriško pavydo? Na, nežinau...

JEIGU Marija Jurgelevičienė, pasirinkusi Mari Poisson slapyvardį, nebūtų 2006 m. kovo 28 d. emigravusi iš Šiaulių į Londoną, nebūtų patyrusi ir nuostabaus reiškinio – dėl atstumo jai uždėtos karūnos. Apsigyvenusi karalystėje, pasijuto esanti monarchistė, pragaišo tarp senų storų foliantų trijų šimtmečių senumo Londono bibliotekoje ir ėmė angliškai rašyti disertaciją „De Virginitate“ („Mergaitiškumas“) apie karalienes Boną Sforcą ir Elžbietą I, vis labiau linkdama į pastarosios pusę. Žavėjimąsi, kaip tvirtina mokslininkė-monarchistė, pakeitė meilė, paskui – net dievinimas:

Juk ji net buvo vadinama Virgin-Queen (Mergelė Karalienė). Ji niekada nebuvo ištekėjusi. Valdė pati. Valdė puikiai. Tuo tarpu Bona buvo Karalienė žmona ir pirmuosius porą karaliavimo metų visiškai priklausė nuo Žygimanto Senojo sveikatos. Jei jis mirtų, sostas atitektų ne jai, o jo dukterims iš pirmosios santuokos. O ir vėliau, kai pagaliau susilaukė Žygimanto Augusto, juk tapo Karaliene motina. Taigi nors ir valdė, valdė tik vietoj nepilnamečio sūnaus.

Mano dideliam džiaugsmui visas šias man įdomias karalienes (pridėkime dar ir Barborą Radvilaitę) jungia didysis Renesansas, kaip tik tada atsiradęs Italijoje. Ak, Italija... Kas ja nesižavi? Parodykit man tokį... Karalienė Bona buvo italė, kilusi iš Bario, augusi Florencijoje, kur jos dėdė buvo Florencijos miesto galva... O Elžbietos I mylimasis Robertas Dudley buvo tiesiog pakvaišęs dėl Italijos⁹.

Tačiau likimas įnoringas. Vieną vakarą, Mari Poisson Seimo tinklalapyje atidžiai perskaitė LR Vyriausybės nutarimą dėl doktorantūros 2001 07 11 Nr. 897, taip pat naują jo redakciją 2003 02 14 Nr. 234 ir tarė sau:

Juk ne diplome reikalas. Tai būtų aiškus nukrypimas į šoninį keliuką iš pagrindinio kelio... Negalima Viduramžių modelius taikyti Renesansui... Aš buvau vienuolė užuot buvusi Renesanso moterimi.

Viską ramiai apsvarsčiusi, nusprendė ja tapti.

JEIGU kas nors pastebėjo – tik ar kas pastebėjo? – kad 2014-aisiais Lietuvoje šventėme 450-ąsias Šekspyro gimimo metines, o jo tekstais kaip juodraščiais pasinaudojo garsieji režisieriai, atsikratę nenaudingos sudėtinės dalies –­ Šekspyro – ir prigamino neomodernizmu, neobrutalizmu, neofroidizmu, neoidiotizmu alsuojančių spektaklių, po kurių teatro lankytojai sieloje sprendė amžinąjį šekspyrišką klausimą – ploti ar neploti?..

JEIGU ką nors apėmė liūdesys dėl besispjaudančios, besikeikiančios, besi­darkančios beprasmybės, sklindančios nuo teatro scenos, iš teatro laiptinių arba praėjimuose tarp žiūrovų eilių, gal vertėtų prisiminti Šekspyrą, ir imtis istorinio uždavinio – išvalyti Elsinoro dvaro purvą.

Pasimokyti, kaip tai daryti, puikiausiai galėtume pasistiprinę vilnietiškame „Šekspyro“ restorane ir pasiskaitę straipsnių apie verslą. Čia dažniau ir rimčiau negu su menu susijusiuose internetiniuose portaluose keliami filosofiniai klausimai.

Taigi leiskime Šekspyrui trumpam pabūti mūsų mokytoju ir perbėkime akimis rašinį „Verslas pagal Šekspyrą“¹⁰:

Jei jūsų verslui trūksta gyvybingumo, lankstumo ir šviežumo, reikia sutelkti bei suvienyti darbuotojus kaip įkvėpė savo karius naujiems mūšiams Šekspyro pjesės herojus, Anglijos karalius Henrikas V.

Susidūrus su darbuotojų priešiškumu, verta paskaityti Marko Antonijaus kalbą, pasakytą per romėnų imperatoriaus Julijaus Cezario laidotuves.

Jeigu nesutariate su viršininku, kuo greičiau susiraskit „Karalių Lyrą“. Tai verslo pamokų rinkinys: meilikavimo ir pataikavimo pavojai, vadovų nenoro įsiklausyti į darbuotojų nuomonę pasekmės.

Hamletas šiuolaikiniam vadovui gali būti puikus pavyzdys, kad problemas reikia spręsti, o ne nuo jų bėgti.

Falstafas yra Šekspyro simbolis, pa­ro­dantis, kad originalumas turi didelę reikšmę.

Garsioji Šekspyro frazė „Visas pasaulis yra scena“ atskleidžia dar vieną pamoką – kaip svarbu gerai jaustis savo vaidmenyje ne tik kaip vadovui, bet ir kitose gyvenimo srityse.

Pagrindinė Šekspyro lyderystės pamoka – į verslą žvelkite kaip į teatrą su painiais, intriguojančiais siužetais, veiksmais ir daugybe aktorių. Kad žiūrovai ant scenos išvystų gerą spektaklį, vadovui reikia gerai atlikti savo vaidmenį ir teisingai paskirstyti vaidmenis.

Sunku ką nors pridurti. Bet pabandykime.

Švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filme ypatingos įstaigos pacientas sako: „Jėzus buvo geras žmogus, bet neturėjo verslo plano.“

Taigi... Šekspyrink nešekspyrinęs...

JEIGU, anot Ciekso Žalbungio¹¹, Šekspyras būt lietuvis, man šekspyrint nereikėtų...

BET... aš šekspyrinsiu ir tik lietuviškai...

NES... bėga dienos, įsmigdamos liūdnais, linksmais, skausmingais jeigu...

 

¹ 1921 m. pasirodė „Kęstučio mirtis“, 1925 m. –­ „Vytautas pas kryžiuočius“ ir 1930 m. –­ „Didysis Vytautas – Karalius“.
² Motiejus Valančius. Raštai. II tomas. – V.: „Vaga“, 1972, p. 377.
³ Gal bus aiškiau, jei pasakysim – kaip kituose šaltiniuose rašoma – „už 1613 kapų lietuviškų grašių“.
⁴ Motiejus Valančius. Raštai. II tomas. – V.: „Vaga“, 1972, p. 278–279.
⁵ Remiamasi Jarosławo Komorowskio straipsniu ,,Williamas Shakespeare’as prie lenkų romantizmo lopšio: Vilnius 1786–1846“, Menotyra 2005, T. 41, Nr. 4, p. 1–7.
⁶ „Taip, aš senas, aš labai senas, aš be galo senas“ (rus.), „Taip, aš žvaigždė, aš didelė žvaigždė, aš superžvaigždė“ (angl.).
⁷ O. Greimienės laiškas I. Kostkevičiūtei. Paryžius 1972 X 4. VU bibliotekos rankraščių skyrius. F. 301–307.
⁸ www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/nuo_mindaugo_prasidejo_sajudis.
⁹ www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-08-04-mari-poisson-tik-jau-nepraraskime-tikejimo-stebuklais-ir-pasakom/48474.
¹⁰ www.verslas.in/verslas-pagal-sekspyra/.
¹¹ zaliazole.lt/kuriniai/perziureti/20349.