Iuliia Weber nuotrauka.

 

„Kaip manote, koks bus tolesnis Ukrainos likimas? – mūsų klausia vokiečių kino prodiuseris ir priduria: – Svarbu mąstyti strategiškai.“

Bendraujame Amsterdame, didžiausio pasaulyje dokumentinių filmų festivalio forume, „greitųjų pasimatymų“ režimu: aš ir mano prodiuserė ukrainietė sėdime prie stalo, o įvairūs potencialūs partneriai, daugiausia prodiuseriai iš Europos ir Šiaurės Amerikos šalių, paeiliui prisėda prie mūsų, kad geriau susipažintų su projektu.

Visi šie žmonės labai skirtingi, todėl ir klausimai, pastabos labai skiriasi. Pavyzdžiui, viena Šveicarijos prodiuserė pastebėjo, kad „dabar daug karų, daug pasirinkimo galimybių, cha, cha“. Ji pajuokavo, ir aš tai suprantu. Mes, ukrainiečiai, kaip subtilūs humoro – ypač juodojo humoro karo metu – žinovai, tikrai viską suprantame. Ir išties dabar gausus pasirinkimas. Štai prašom projektas apie pabėgėlius ir jų traumas. Štai – apie išprievartavimą, kaip karo nusikaltimo rūšį. Apie PTSS ir veteranų reabilitaciją. Apie tūkstančius pagrobtų vaikų, kurie yra genocidinio karo apraiška. Apie buvusių kalinių reabilitaciją po kankinimų. Ir taip toliau. Apie kurį karą geriau kalbėti? Apie Izraelio ir Palestinos? O gal apie Armėnijos ir Azerbaidžano? O Rusijos ir Ukrainos karą dar siūlyti ar jau nebe taip aktualu?

Kaip ukrainiečių kino režisierė, kurianti naują projektą – animacinį dokumentinį filmą apie savo ir savo šeimos gyvenimą, taip pat apie pokyčius, kurie trapiais lygiais įvyko karo metu, – aš, žinoma, suprantu, kad strateginis mąstymas mūsų versle yra labai svarbus. Ar potencialūs partneriai turėtų investuoti stambias sumas į dar vieną ukrainietišką projektą, kuriam sukurti prireiks daug laiko? Kaip geriausia sukurti jo dramaturginį pagrindą ir gamybos procesą, jei karas Ukrainoje tęsiasi jau 10 metų ir happy endo vis dar nematyti? Ar filmo autoriai dar bus gyvi ir adekvatūs, kai labai ilgas animacijos procesas pagaliau pasieks finalą?

Svarstydama apie pastarąjį klausimą, vos girdimai numykiu. Vis dėlto nieko čia juokingo. Vasarą mano gera draugė ir kolegė, ukrainiečių rašytoja ir intelektualė Viktorija Amelina žuvo nuo rusų raketos, pataikiusios į piceriją, kurioje ji buvo kartu su kolegomis. Šį rudenį Vika turėjo išvykti į rezidenciją Paryžiuje ir baigti tiriamąją knygą apie rusų kariuomenės nusikaltimus: ji rinko įvairių moterų liudijimus iš deokupuotų teritorijų. Dabar autorė knygos nebaigs, jau nekalbant apie likusį nenugyventą jaunos moters, motinos ir t. t. gyvenimą.

„Deja, negaliu jums užtikrinti, koks bus mano šalies likimas ateinančiais metais“, – galop pasakau. Neseniai Liuksemburge manęs taip pat paklausė: „Kiek dar metų ukrainiečiai turės jėgų priešintis rusams?“ Akivaizdu, ir to nuspėti negaliu. Mano šalies istorija gali numatyti daugybę scenarijų. Ukrainiečiai ne pirmą šimtmetį kovoja už savo orumą ir laisvę, tačiau jėgos veik visada buvo nelygios, todėl kolonizatoriai imdavosi slopinti mus represijomis, egzekucijomis, tyčiniu badu ir gulagais. Visa tai vėl ir vėl išgyvenome, ir kiekviena ukrainiečių šeima sklidina šių istorijų. Manojoje taip pat buvo ištremtų į stalininius lagerius, tų, kurie vos išgyveno badą, ir galybė kitų istorijų.

Tačiau šis tas pasikeitė: pirmą kartą ukrainiečiai tapo tokie matomi pasauliui. Neseniai iš ukrainiečių į anglų kalbą išverčiau gana garsų ukrainiečių rašytojo Oleksandro Olesio eilėraštį „Prisimink“. Šį skaudų tekstą jis parašė 1931 metais. Daugelį metų gyvendamas tremtyje, toli nuo gimtosios Ukrainos, poetas labai sunkiai ištvėrė įvykius tėvynėje ir Europos visuomenės reakciją į juos, tiksliau, reakcijos nebuvimą.

 

When tortured Ukraine was struggling for life  

and fighting with enemies vicious and violent,

it needed support in its boundless strife, 

but Europe was silent. 

When fearless Ukraine was waning in battle,

the rivers of blood spilled around to find

some help for unequal and resolute struggle,

but Europe was blind...*

 

Na, ir taip toliau. Penki posmai, kurių kiekvienas baigiasi skausmo šauksmu apie Europos tylą. Šio autoriaus, kaip ir jo sūnaus, kito garsaus ukrainiečių poe­to Oleho Olžyčiaus, žuvusio per gestapo tardymą, likimas tragiškas ir liūdnas. Tačiau ukrainiečių literatūros istorijoje kitokių beveik ir nėra.

Tad dabar ukrainiečių kultūra bent jau tampa labiau matoma pasauliui. Ir pagaliau sulaukiame reikšmingos karinės pagalbos iš įvairių šalių, kad galėtume garbingai kovoti su milijonus galvų turinčia hidra. O mūsų sąjungininkai nerimauja ir abejoja, nori garantijų, tikisi mūsų pergalės, bet kartu ir nuogąstauja. Mieli ukrainiečiai, jūs turite kariauti šį karą nei pėsčiomis, nei raiti, nei apsirengę, nei nuogi, turite visus nustebinti įspūdingu kontrpuolimu, be F-16 ir be reikiamo kiekio modernių ginklų turite išsaugoti Europos garbę, bet ne per daug įsiutinti hidrą, kad ji iš rankovės neišsitrauktų branduolinio kozirio. Tačiau kiek ilgai atsilaikysite? Kiek dar drąsių jaunų vyrų ir moterų turėsite sušerti siaubūnui? Už ką galiausiai turėtume statyti – už raudoną ar juodą? Turime mąstyti strategiškai.

Tačiau gana sarkazmo. Kaip žmogus, kuris nuolat keliauja po pasaulį profesiniais reikalais ir balansuoja tarp skirtingų tikrovių, iš tikrųjų suprantu, kad neproduktyvu sutelkti dėmesį tik į savo bėdas. Kitos šalys turi savų priežasčių ir grėsmių; pasaulis užtektinai išgyvena savų sukrėtimų ir traumų, kurias svarbu suprasti ir į jas atsižvelgti, kad dialogas būtų konstruktyvus. Senoji Europa su visa sudėtinga praeitimi dabar sumišusi bando neprarasti orumo, tačiau kortų namelis griūva, „niekada daugiau“ nebeveikia, karai, teroristiniai išpuoliai ir visos kitos įmanomos žmonių tarpusavio naikinimo priemonės vis ateina. Tik jų formos ir technologijos dabar modernesnės ir išradingesnės. Sykiais galvoju: iš tikrųjų mes, Žemės planetos gyventojai, arba gerokai siauriau – europiečiai, esame tarpusavyje susiję ir itin pažeidžiami. Tiesiog šįkart ukrainiečiai, šiek tiek anksčiau nei kiti Europos kolegos, turėjo susitaikyti su totalaus trapumo ir nepajėgumo rimtai apmąstyti ateities faktu.

Vis dėlto, norint išlikti paviršiuje, būtina bent šiek tiek planuoti. Viena svarbiausių pastarųjų dešimties karo metų pamokų – negalime atidėti savo gyvenimo vėlesniam laikui, nes niekada nežinai, ar tas „vėliau“ ateis. Taigi atsisveikinusi su visais Amsterdamo kino festivalyje pagaliau grįžtu namo ir kuriu labai konkrečius artimiausių dienų planus. Artėja mano gimtadienis, noriu pirmą kartą po daugelio metų surengti vakarėlį draugams, todėl džiugiai įsijautusi perku puikiųjų olandiškų sūrių, sudarinėju svečių sąrašą ir, rikiuodama mintyse malonius planus, beveik nepastebiu nesibaigiančios kelionės namo – lėktuvai į Kyjivą dabar neskrenda.

Kiek vyno butelių nupirkti? Ką pakviesti? Mano vyras skundžiasi, kad svečiai atakuoja jį klausimais apie galimas dovanas. Nejau man reikalingos dovanos, bet tiek to... Naktiniame traukinyje iš Lenkijos į Kyjivą sugalvoju žaismingą žinutę svečiams, esą šiuo gyvenimo etapu džiaugiuosi kasdienių dalykų grožiu. Kad mane, kaip ir Pepę Ilgakojinę, džiugina smulkmenėlės: aukso luitas, veržlė, stručio plunksnos ir panašiai. Arba, tarkim, kulinarinės knygos ir neįprastos kalėdinės puošmenos. Pradedu įsivaizduoti, kaip šiemet puošiu eglutę, bet tada lygiai taip pat staigiai peršoku prie kitos netikėtos minties – jei tektų bėgti, ar pasiimčiau su savimi eglutės žaisliukų kolekciją?

Ne, nepasiimčiau. Šitai jau žinau. Tikrinau. 2022 m. vasario pabaigoje, kai prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą, mano vyras, žinomas ukrainiečių rašytojas, iš karto įstojo į kariuomenę, o aš su sūnumi ir kate laikinai išvykau iš Kyjivo į Lvivą. Tąkart pasiėmiau tik nešiojamąjį kompiuterį, dokumentus, šiltų drabužių, grynųjų ir šiek tiek papuošalų. Nepasiėmiau mūsų ukrainiečių dailininkų grafikos darbų kolekcijos ir 1 500 garso kasečių, siuvinėtų pagalvėlių, Geležinio žmogaus portreto ištaiginguose rėmuose, šimtų įvairių knygų, sūnaus vaikiškų piešinių, magnetukų nuo šaldytuvo, naujo porcelianinio arbatinuko, „tuštybės rinkinio“ (statulėlių ir apdovanojimų) ir galybės kitų, išgyventi nebūtinų daiktų. Visa tai neturi jokios reikšmės akimirkomis, kai reikia skubiai bėgti. Tačiau labai svarbu kaip mūsų identiteto lobių žemėlapis.

Kai tapo aišku, kad Kyjivo taip lengvai užimti nepavyks ir jį saugo ganėtinai stipri priešlėktuvinės gynybos sistema, grįžome ir vėl pradėjome normaliai gyventi. Sūnus lanko mokyklą, dirbame, perkame naujus reikalingus ir nereikalingus daiktus, o kartais, nepaisydami visko, ką nors švenčiame. Tačiau šis normalumas itin neįprastas. Kai planuoju pakeisti savo bute grindis arba pirkti kalėdines dekoracijas, negaliu nesusimąstyti, ar visa tai turės prasmę, jei staiga į mano namus vis dėlto pataikys rusų raketa arba dronas. Apie tai galvoju ne hipotetiškai, o remdamasi labai realia patirtimi: šių metų rugsėjį numušto drono nuolaužos nukrito mano kieme. Akimirkos siurrealumas stulbino. Tuo metu buvau Meksikoje, kur atstovavau savo šaliai kaip režisierė, bet kartu ir mėgavausi kelione. Tarp gėlių, maisto kvapų ir linksmų, guvių žmonių staiga sulaukiau sūnaus skambučio: „Mama, mus ką tik atakavo!“ Maždaug už 10 000 kilometrų jis su mano mama slėpėsi nuo dar vieno staigaus antskrydžio. Virš mūsų namų buvo numuštas rusų dronas, išdužo daugelio kaimynų langai, buvo apgadinti kai kurie pastatai ir subraižytas kieme stovėjęs šeimos automobilis. Laimei, niekas nesužeistas.

Ar galvoju apie tikimybę, kad vieną dieną mano artimiesiems ar namams šioje kruvinoje loterijoje gali pasisekti mažiau? Kad aš pati dažnai atsiduriu pavojingoje zonoje, o kartais sąmoningai prie jos priartėju, kai, pavyzdžiui, vykstu į renginius Ukrainos pafrontės miestuose ar ten filmuoti? Taip, žinoma, galvoju. Ir negaliu negalvoti, kas mums visiems nutiks, jei sviedinių badas, ginklų trūkumas ir – tai skaudžiausia – žmogiškieji ištekliai pasieks krizinę ribą, jei oro gynybos sistemoms neužteks pajėgumų mūsų miestams apginti, jei rusai sėkmingiau atakuos kritinę infrastruktūrą ir žiemą ištisas dienas liksime be šildymo, elektros, vandens tiekimo ir ryšio.

Negaliu negalvoti ir apie kitus dalykus. Pavyzdžiui, apie savo privilegiją laisvai išvykti iš Ukrainos ir atstovauti jai įvairiose kultūros platformose, nors daugybė mano kolegų – menininkų ir menininkių – kariauja, kai kurie jau žuvę, o kiti negali laisvai išvykti iš šalies. Taip pat negaliu negalvoti, kad tebeturiu privilegiją laisvai grįžti namo, kai milijonai kitų ukrainiečių paliko savo miestus ir kaimus, kai kurie tiesiogine prasme neteko namų. Esu beveik tikra, kad jų butuose taip pat buvo dėžių su kalėdiniais papuošimais.

Tačiau kartais svarbu sustabdyti šio nesibaigiančio toksiško kaltės smagratį, nes kitaip jis gali įtraukti. Karas skirtingai paveikė beveik kiekvieną mano aplinkos žmogų, mūsų praradimai ir traumos yra visiškai nepalyginami, lyginti neįmanoma ir beprasmiška. Tarp mano draugų, artimųjų ir gerų pažįstamų yra karių, veteranų, pabėgėlių, netekusių namų, žuvusių karių ir civilių, našlių, dingusių be žinios karių žmonų, patyrusiųjų nelaisvę ir kankinimus, motinų, palaidojusių sūnus, žmonių, praradusių sveikatą fronte. Yra tiek daug nelaimės atmainų, kad labai lengva nugrimzti į skausmą. Ir mes nugrimztame. O kitą dieną springstame juoku. Tragedija ir juokas – viskas dabar persimaišę.

Lai būna vakarėlis, lai žmonės, kuriuos myliu, bent šiek tiek pasilinksmina. Tebūnie vynas ir mano mėgstamos muzikos grojaraštis, karšti apsikabinimai, nerangūs šokiai. Tiesą sakant, pirmą kartą gyvenime šitaip švenčiu gimtadienį, sudėliojusi dėlionę iš labai skirtingų draugų. Anksčiau visada kažko trūko – pinigų, nuotaikos ar pasitikėjimo, kad tokie skirtingi žmonės tarpusavyje derės ir jausis gerai. Bet šį kartą pasiryžau – ir dabar nustebusi dairaus. Visi tokie gražūs, tokie jauni. Štai jis – mano kartos portretas. Ryškūs, laisvi žmonės, kurie nori gyventi savo šalyje ir savaip kovoti už ją, neleidžiantys sau iš naujo savęs klausti: kas bus mums visiems toliau?

Šiandien mano mylimi žmonės juokiasi, šoka ir net dainuoja. Dairausi ir mąstau. Graži, iš pažiūros, linksma moteris renkasi muziką kitam šokiui. Praėjusią žiemą ji kare neteko mylimo vyro, o jos atneštoje dovanoje radau atviruką, pasirašytą trimis vardais – to vyro, šios moters ir jų dukters; jie tebekalba apie jį esamuoju laiku. O čia – skaičiuoju – vienas, du, trys, keturi vyrai civiliais drabužiais, nors iš tikrųjų jie dabar tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose, o kai kurie ką tik parvyko iš fronto. Štai dvi vadovės vieno galingiausių fondų, kurie aprūpina fronto liniją tūkstančiais dronų ir vykdo dešimčių tūkstančių karių mokymus. Štai mano draugė, kuri man šnibžda gražiausią iš gražiausių naujienų – jiedu su vyru planuoja susilaukti kūdikio nepaisydami to, kad šiuo metu jis kariauja itin pavojingame ruože. Yra ir kitų mano draugų, kurie staiga pajuto, kad nežino, kaip išsaugoti santuoką; po įvairių karo sukrėtimų spaudimas jiems abiem tapo nebepakeliamas, nors akivaizdžiai myli vienas kitą.

Ten šoka mano vyras – seniai nemačiau jo tokio linksmo. Tačiau įspūdis klaidinantis. Jis kenčia nuo klinikinės depresijos, kurią labai paaštrino karinė tarnyba ir ypač egzistencinė patirtis, išgyventa praėjusią gegužę Bachmute. Tada mano vyras ir jo dalinys atsidūrė spąstuose ir penkias paras be maisto, be ginklų, ryšio ir beveik be vandens pragulėjo duobėje. 115 valandų jis su bendražygiais šlapinosi į nupjautus plastikinius butelius, skaičiavo minutes ir galybę kartų atsisveikino su gyvenimu. Kyjive aš taip pat skaičiavau minutes, juk penkias dienas nežinojau, kas atsitiko mano vyrui, kur jis yra ir ar dar kada nors jį pamatysiu. Kad ir kaip būtų keista, juos išgelbėjo lietus. Labai smarki, veik tropinė liūtis. Pirmą kartą per visas tas dienas apšaudymas liovėsi ir mano vyras su bendražygiais galėjo palikti kovos pozicijas. Kiaurai permirkę, jie ėjo pro sudaužytos technikos likučius ir žuvusių ukrainiečių karių kūnus, kurių negalėjo pasiimti. Visi to būrio vaikinai išgyveno, tik vienas iš jų dėl patirto streso pradėjo mikčioti, o vėliau išvis prarado gebėjimą kalbėti…

Pastaraisiais mėnesiais mano vyras buvo perkeltas į Kyjivą, nors tebetarnauja kariuomenėje. Tačiau dažnai suprantu, kad tos penkios dienos jį smarkiai pakeitė. Kartais jaučiu jame tokią išdegusią tuštumą, tokią juodumą, kad bijau pažvelgti giliau. 

Nežinau, kas laukia jo ir manęs, kaip ir bet kurio iš šių gražių žmonių. Niekas neturi magiškojo rutulio, padėsiančio nuspėti, koks apskritai bus Ukrainos ir pasaulio likimas. Man sunku galvoti apie tai, ar Vakarų pasaulis, su kuriuo taip norime būti vienoje komandoje, sugebės apsaugoti mano mylimus žmones. Neramu stebėti, kaip mano trylikametis sūnus mokykloje renkasi karinės analitikos pamokas, domisi dronų gamyba ir žiūri vaizdo įrašus, kuriuose viena Ukrainos šturmo brigada renka naujus karius. Kas bus mums visiems, kai jis sulauks šaukiamojo amžiaus? Mintis apie tai mane paralyžiuoja.

Bet kol kas mes šokame. Nes esame nusipelnę vieno mažo vakarėlio ir normalios, ramios, laimingos ateities. Na, o filmas... Aš ir toliau jį kursiu, nes bent šiokie tokie ateities planai yra būtinas išgyvenimo garantas.

 

*Ištrauka iš O. Olesio eilėraščio „Prisimink“ (vertė Iryna Tsilyk).

 

Versta iš LB.ua

 

Vertė Donata Rinkevičienė

 

Iryna Tsilyk – režisierė ir rašytoja, tapusi viena aktyviausių Ukrainos kultūros diplomačių nuo invazijos pradžios. Dalyvavo dešimtyse forumų ir festivalių įvairiuose žemynuose, kur priminė apie karo Ukrainoje aktualumą visam pasauliui. 2022 m. tapo pirmąja ukrainiete, pakviesta į Kanų kino festivalio apdovanojimo „Auksinė akis“ žiuri. Dabar ji kuria animacinį dokumentinį filmą „Raudonoji zona“ apie pirmuosius Rusijos invazijos mėnesius – ši juosta buvo įvertinta specialiu „Eurimages“ fondo plėtros prizu.

I. Tsilyk taip pat yra ryškus ukrainiečių balsas užsienio spaudoje; naujausią jos esė užsakė Šveicarijos leidinys „Republik“.