Dalia Grinkevičiūtė. Detektyviškai

× Valentinas Sventickas


Dalia Grinkevičiūtė, dabar žinoma kaip ryškiausia tremties literatūros rašytoja, buvo ištremta kartu su tėvais ir broliu 1941 m. birželio 14-ąją. Tada jai buvo 14-a. Tremties vieta negalėjo būti blogesnė – Trofimovskas prie Laptevų jūros. Amžino įšalo žemė. Kaip ten kas buvo, šįkart nepasakosiu, nes užsimojau papasakoti „detektyvu“.

Speigo ir bado sąlygomis Dalios motina sunkiai susirgo, sakė dukrai „bent mirti norėčiau Lietuvoje“. Taigi 1949 m. vasario mėnesį Dalia su sergančia motina pabėgo iš tremties – lėktuvu pasiekė Maskvą ir traukiniais atvažiavo į Kauną. Neįtikėtina. Reikia realistiškai įsivaizduoti 22-ejų tremtinės merginos, neturinčios jokių nei savo, nei motinos dokumentų, kelionę su ligone motina iš Jakutsko per 1949-ųjų Rusiją. Kai visa stebima, tikrinama, kontroliuojama. Oro uostas, lėktuvas, stotys, traukiniai. Visur milicija, savanoriškas „tarybinių piliečių“ budrumas. Ir vis tiek. Pavyko.

Kaune pabėgėlės slapstėsi. Motina, tėvynėje trumpam atsigavusi, 1950 m. gegužės 5 d. mirė. Duk­ra, neradusi kitos išeities (abi pabėgėlės, nelegalės), palaidojo motiną Perkūno alėjoje jų gyvento namo rūsyje. Pralaužė rūsio grindis, iškasė duobę, iš spintos padarė karstą, įdėjo, užbetonavo, slapta išnešė darbų atliekas.

Netrukus buvo susekta, suimta, nubausta 3 metais lagerio „už pabėgimą iš tremties“.


Antras įvykis

Tuo laiku, kai su motina slapstėsi Kaune, taigi 1949–1950 m., Dalia rašė apie tai, ką tremtyje patyrė. Suprasdama, kad bus susekta ir suimta, prirašytus lapelius paslėpė – sudėjo į stiklainį ir užkasė gyventų namų sode. Paleista iš tremties, t. y. 1956 m., stik­lainio ieškojo, bet nerado. 1991 m. balandžio 29 d., tvarkydamos gėlyną prie namo Perkūno alėjoje, atsitiktinai jį rado Nijolė Vabolienė ir Tamara Janova. Perdavė viską muziejininkams, tekstai buvo iššifruoti (ką pavyko), spaudai juos parengė Danutė Grinienė. Atsiminimai pirmą kartą išspausdinti žurnale „Metai“ – 1996 m. Nr. 10–12 ir 1997 m. Nr. 1, vėliau knygose.

D. Grinkevičiūtė manė, kad jaunystėje rašytų atsiminimų neras, tad rašė iš naujo. Didžiausio atgarsio sulaukusi jos apybraiža „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (Kazio Sajos suteiktas pavadinimas) parašyta Laukuvoje (ten D. Grinkevičiūtė vadovavo ambulatorijai ir ligoninei) praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio pradžioje. Pirmą kartą išspausdinta žurnale „Pergalė“ (dabartiniai „Metai“) 1988 m. Nr. 8. D. Grinkevičiūtė jau buvo mirusi – 1987 m. per Kalėdas.

Šio žanro rašinyje tiks pasakyti, kad D. Grinkevičiūtė, 1987 m. vasarą patikėjusi savo atsiminimų rankraštį K. Sajai, patarė nelaikyti jo namuose (tuo metu jau buvo KGB sekama, rašytojui saugumas irgi nebuvo abejingas). Jis išsivežė rankraštį į savo vasarvietę Rud­nelėje, ir ten K. Sajos žmona poetė Zita Gražina Mažeikaitė išspausdino jį mašinėle – keletą egzemp­liorių per kalkes ant plono popieriaus. Duodavo paskaityti patikimiems asmenims. Atnešė ir pačiai D. Grinkevičiūtei, kai ji gyveno paskutines dienas Kauno klinikose. Paskui ir „Pergalės“ redakcijai.

 

„Lietuviai prie Laptevų jūros“ (rankraštis).Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių
„Lietuviai prie Laptevų jūros“ (rankraštis).Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių

 


Trečias epizodas

Priminsiu, kad, grįžusi iš tremties į Lietuvą, pirmą savo atsiminimų versiją D. Grinkevičiūtė parašė rusiškai. Baigė 1976 m. vasarą. Tremtinė ir paskui Omsko medicinos instituto studentė, uoli rusų klasikos skaitytoja, rusų kalbą mokėjo puikiai. Turėjo tikslą savo pasakojimą ne tik parašyti, bet ir paskelbti. Prisiminė, kad medikų konferencijoje Lietuvoje buvo susipažinusi su Jelena Boner (žinojo, kad ji, dar būdama studentė, vienintelė viešai paprieštaravo Kremliaus sumanytai gydytojų žydų bylai), papasakojusi jai „Neringos“ viešbutyje savo gyvenimą ir sulaukusi skatinimo rašyti. Ar telefonu, ar susirašinėdama su savo pusbroliu dailininku Vitaliu Stacinsku, kuris tada gyveno Maskvoje, Dalia išsiaiškino, kad J. Boner yra Andrejaus Sacharovo žmona. Akademikas, vienas svarbiausių branduolinės bombos kūrėjų ir kartu demilitarizacijos šalininkas, tuo laiku jau buvo disidentas. Jo butas sekamas ir pasiklausomas. D. Grinkevičiūtė su savo atsiminimų popieriais atvyko į Maskvą. Pasikalbėjo su pusbroliu. Kad jam nekiltų problemų (V. Stacinskas jau buvo pakėlęs sparnus emigruoti), išsinuomojo kambarį kitur. Iš V. Stacinsko sužinojusi Sacharovų adresą, vieną ir kitą dieną pavaikščiojo aplink, kad įsitikintų, ar sekama, ar ne. Atėjo į Sacharovų butą sėkmingai, atsiminimų lapai buvo priglausti prie kūno. Pavaidino, kad su kolege gydytoja J. Boner diskutuoja medicinos klausimais, o lapus davė Sacharovui skaityti. Akademikas, sukrėstas perskaityto pasakojimo, paklausė, ko ji norinti. Atsakė, kad publikavimo. Jis perklausė, ar nebijo pasekmių. A. Sacharovui tarpininkaujant D. Grinkevičiūtės rusiškai rašytieji atsiminimai „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje“ buvo išspausdinti Paryžiuje rusų disidentų žurnalo „Pamiat’“ 1979 m. antrame numeryje.

Fiksuokime: tai pirmoji D. Grinkevičiūtės atsiminimų publikacija. 1979 metai.


Ketvirtas „detektyvas“

Kada D. Grinkevičiūtė rašė rusiškąjį atsiminimų variantą? Yra pažymėjusi, kad baigė 1976-ųjų liepą, bet kada pradėjo ir rašė? Nėra bereikšmis klausimas. Atsiminimų rašymas galėjo veikti jos elgesį gyvenant, dirbant ir bendraujant su visokio plauko pareigūnais Laukuvoje. Ir antraip – sovietinės sistemos veikimo būdai Tėvynėje Lietuvoje, atrodę kaip „antrasis Sibiras“, galėjo daryti poveikį atsiminimų rašymui, jų socialinei krypčiai ir stilistikai.

Gerai, bandykim aiškintis.

D. Grinkevičiūtės draugė Aldona Šulskytė „Gyvenimo aprašyme“ (2008) mini, kad Dalios prirašytus atsiminimų lapus slapstė savo lovoje 16 metų. Toliau skaitant paaiškėja, kad tai bus buvęs rusiškai rašytasis atsiminimų tekstas. Įvertinus datas, žinias ir kitus faktus, galima daryti išvadą, kad daug kas rašyta tarp 1961 ir 1963 metų. 1976-ųjų liepa yra pabaigos data.


Penktas. Korespondencinis

Atbuvusi Unžlago lagerį (už pabėgimą iš tremties) D. Grinkevičiūtė, etapu per kalėjimus vežama į Jakutską, kažkurioje stotyje įkalbėjo kareivėlį išsiųsti laišką. Laišką ji buvo parašiusi Lavrentijui Berijai (tai 1953 metai, L. Berija yra SSRS vidaus reikalų minist­ras, Ministrų tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas, beje, tiesiogiai vadovavęs trėmimų akcijoms). Laiške prašė leidimo apsigyventi kokiame nors Sibiro mieste, kuriame galėtų studijuoti mediciną. Turbūt piktnaudžiavo „tarybinio jaunimo“ skatinimu „mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“. 1954 m. staiga buvo pakviesta į Jakutijos vidaus reikalų ministeriją ir išgirdo žinią, kad jos prašymas patenkinamas. L. Berija jau buvo sušaudytas (1953 12 23), bet jo korespondencija – norite tikėkite, nenorite ne – buvo peržiūrėta, taigi Dalios laiškas irgi. Buvo leista išvykti į Omską. Įstojo į Medicinos institutą. 1954 metais.

Siuntė laišką ir aukščiausiajam – generaliniam sek­retoriui Leonidui Brežnevui. Rašė prašydama leidimo emigruoti, nes susovietinta Lietuva pasirūpino, kad jai gyventi ir dirbti pasidarė neįmanoma. Maskvietis poetas Grigorijus Korinas, gavęs iš Dalios paskaityti tą laišką, trumpuose atsiminimuose yra rašęs, kad tai buvęs 40 puslapių raštas, „panašus į meninę kroniką“. Rašytas, atrodo, 1976 metais.

Dėl leidimo emigruoti 1977 m. rugsėjo 12 d. rašė ir TSKP Centro Komitetui (rašau tuometinį pavadinimą). Čia irgi įdomu. Nesunku atspėti, kad Maskva pavedė viską tvarkyti kompartijos Lietuvos komitetui. Dalią Laukuvoje aplankė korektiškas kagėbistas majoras, pasikalbėjo ir parsivežė į Vilnių, manykime, aiškią išvadą, kad jos išleisti į Vakarus negalima. Neigiamo atsakymo argumentai buvo pateikti reikiami ir tinkami, o mes galime manyti, kad majoras suprato D. Grinkevičiūtės tiesų būdą ir pasakė savo valdžiai: išvykusi į laisvą pasaulį, ji papasakos apie tremtis, represijas ir sovietiją dar daugiau, negu parašė atsiminimuose, kurie jau spausdinti rusų disidentų žurnale. Išeivijos rūpesčiu jie buvo išversti ne tik į lietuvių, bet ir į anglų kalbą, spausdinti, ištraukos skaitytos per „Laisvės“ radiją.

 

Teatriniai žiūronai Laukuvoje Aldonos Šulskytės įkurtame Dalios Grinkevičiūtės muziejuje. Joanos Deltuvaitės nuotrauka
Teatriniai žiūronai Laukuvoje Aldonos Šulskytės įkurtame Dalios Grinkevičiūtės muziejuje. Joanos Deltuvaitės nuotrauka

 

D. Grinkevičiūtė yra rašiusi ir daugiau laiškų – dramaturgams, aktoriams (labai mėgo teatrą), disidentams. Yra parašiusi komplimentą sovietinei cenzūrai, kad ne visus laiškus areštuoja. Bet argi palyginsi šią epistoliką su laiškais L. Berijai ir L. Brežnevui.

Beje, D. Grinkevičiūtė, būdama maždaug 20-ies, pasūpuodavo ant rankų Markauskų sūnų Jonuką, gimusį Trofimovske. Išsūpavo. Jonas Markauskas dabar yra Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ pirmininkas. Brolija nuolat rūpinasi D. Grinkevičiūtės atminimo įamžinimu, jos kūrinių leidyba.


P. S. Glausta monografija apie D. Grinkevičiūtės gyvenimą ir kūrybą šioms ir kitoms panašioms istorijoms tegali skirti vieną kitą sakinį. Taigi „detektyvai“ tebus čia. Kultūros leidinyje, kurį skaitau nuo 1965 metų. Skaitydavo jį ir D. Grinkevičiūtė.

 

Vytenė Muschick: „Dalia Grinkevičiūtė – XX a. istorinio konteksto žmogus“ ČIA

Vytenė Muschick. Dalia Grinkevičiūtė: „Pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms“ ČIA