Pastarųjų metų atnaujinimai sostinėje įsiveisė į slopiai besisukančią rutiną: beveik kiekvieną siūlomą projektą lydi pasipiktinimai, o sykiais ir protestai. Tiek savivaldybės ir verslininkų užmačias, tiek visuomenės reakcijas į jas galima lengvai nuspėti – architektai ir urbanistai tyko apsiginklavę pabodusiais trinkelizacijos tropais arba viską sausai išvadina be­skonybe. Kraupsta ir baisisi it užprogramuoti, tačiau nieko keista matant, kaip ūmiai Vilniuje įsibėgėjo renovacijos, NT vajus ir erdvių pertvarkymas.

 

 

Kičo cirkuliacija ir informacijos stimuliantai

Taip nutiko ir su atvertu Reformatų sveru – daugelis miestiečių paprasčiausiai kartojo tai, kas jau pasakyta prieš trejus metus, kai tapo aišku, kad su senąja parko išvaizda teks atsisveikinti. „Tarp kičo ir barbarybės“, – toks verdiktas šmėžavo naujienų portaluose, ir jis gana taiklus, nors ir perdėm dramatizuotas. Paplitusi ištara, kad viešųjų erdvių neoliberalizacija yra kičas, pati tapo kičinė – visas šis liejamas apmaudas atrodo vis dirbtiniau, beje, visai kaip ir minima iškastruota miesto erdvė.

Dažnas teiginys, kad naujasis Reformatų skveras primena Bernardinų sodą ar Lukiškių aikštę, nėra jokia kritika. Tai pakankamai akivaizdžios simetrijos ir tendencijų konstatavimas, pabrėžiantis analogijas ir mimezę, kurią nusako panašus išplanavimas arba apželdinimas. Vargina klausytis nesibaigiančių skundų dėl formalumo, štampavimo, butaforijų dauginimo ir pan. – taip, miestas juos patiria, tačiau bukas gedulas dėl menamos autentikos prarasties neatsveria urbanistinio buldozerio.

Tokie niurzgesiai atsiduoda šiam laikmečiui būdingu fenomenu – vergove aktualijoms, įsikinkymu į naujienas ir bevaisiu jų aptarinėjimu. Reakcijos, komentarai, aprašinėjimai, polemika – pigūs ir greiti stimuliantai, kurių poveikiui išsivadėjus ir prasidėjus abstinencijai, dairomasi naujos dozės. Galų gale atidarytas Reformatų skveras – visi garsiai baisisi, bet vis vien smalsu, traukia nueiti pažiūrėti, kaip išdarkė tąjį perimetrą, kaip jį išniekino.

 

Nejauki disharmonija ir nuobodulio katorga

Mes puikiai nutuokiame, kad tokios miesto žaizdos nėra naujiena: atnaujinimas be atnaujinimo, Reformatai be reformos. Kiaurai nuobodu, bet ir tai stojiškai suvartojame – net ir pačios kokčiausios bei pilkiausios naujienos perversiškai džiugina, sukelia cinišką palaimą ar tampa medžiaga straipsniams, tiesiog plepalams. Gyvename savitai nejaukios disharmonijos laikais – taip, anas parkas nebeturi išskirtinių bruožų ir savybių, charakterio, jokio veido, tačiau vis tiek sugeba tapti naujiena, įvykiu, netgi šiokia tokia sensacija.

Ši epocha gausiai paženklinta, vadinamąja nuobodulio katorga – laikas ir erdvė yra tragiškai nuobodūs, bet juos kenčiame ir netgi įsitraukiame, nors ir nieko nebegalime pakeisti. Iki pažemės nukritę standartai, lūkesčiai, susitraukę į griaučius, – apverktinai tuščia ir negyva plokštuma, kaip tie patys Reformatai, vis dėlto ženklina atseit naują tašką, į kurį netrukus krypsta mūsų žvilgsniai, nors iš tiesų mums visiškai neįdomu. Nūdienos anhedoniją siekiame ir mėginame kompensuoti liūdnomis ir beprasmėmis atrakcijomis, nieko nelemiančiu aktyviu dalyvavimu.

 

 

 

Stulbesio redukcija ir visuomeninė atrofija

Mūsų niekas nebestebina. Patiriame ir ištveriame vadinamąją stulbesio redukciją – numanomas jaudulys ir ūpas vegetuoja, nuostaba tėra smulkus dažnis, vos vos juntamas plaisir. Vietoj degimo ir liepsnos – rusenimas. Abejingumą bandome nuvyti nepasitenkinimu – išstumiame iš savęs Balsą, idant pasijustume dar gyvi ir įstengiantys kalbėti. Pakeiksnoję kokį pokytį aplinkoje trumpam užsimirštame, kad mūsų svajonės yra suspenduotos, o visas vizionieriškas universumas žlugęs amžiams.

Todėl ir visa toji Reformatų skvero kritika veikia kaip dingstis atakuoti patį mūsų gyvenamąjį periodą, esamąjį laiką, arba, jei norite, egzistencinį nerimą, nuolatinę stoką, abstrakčius dirgiklius. Įtūžio žaibai savivaldybės pusėn yra mūsų nesugebėjimas sutapti ir susitaikyti su dabartmečiu, bet šitai, žinoma, nėra ir nebus galutinai pasiekiama. Be abejo, ši problema nėra tokia nematoma – visi šie neurotiški miesto mechanizmai ir jų sėjama socialinė atrofija neišvengiamai sukurti rinkos fundamentalizmo ir neoliberalios kultūros politikos.

Šalia iškilo nauji prabangūs gyvenamieji namai – ‎voi­là, atnaujintas ir parkas, dabar dažniau vadinamas sodu, nes juk parkas pernelyg siejasi su atvira, prieinama ir numyžta viešąja erdve, o sodas – parankesnis, konotuoja uždarą ir, svarbiausia, privačią zoną. Šiuolaikiniame mieste tokie vis dar viešieji parkai virsta dideliais turtingesnių gyventojų kiemais, be nepageidaujamų ir asocia­lių subjektų. Viską papildo ir nauja girdykla greta – taip viena vartojimo erdvė logiškai įsilieja į kitą. Nieko nauja, nieko stebėtina, netgi nieko, dėl ko vertėtų labai priekaištauti, kadangi tokios slinktys – neišvengiamos.

 

Viešumos šizofrenizacija ir dyka pseudokritika

Kad ir kiek iniciatyvų kurtųsi, kad ir kiek pasipriešinimo akcijų būtų rengiama, tokie nelemti projektai, kaip aptariamas Reformatų sodas, praslysta be rimtesnių kliūčių – ne tik dėl to, kad kapitalas yra nenugalimas, bet ir todėl, kad netylančios architektų-urbanistų aimanos čia neturi bemaž jokios įtakos, jos tėra šiandienės viešosios erdvės šizofrenizacijos dalis, kai viename katile maišosi skirtingos nuomonės ir pozicijos tik tam, kad būtų sumaišytos ir perkrikštytos dialogu, diskusija, demokratija, derybomis ir taip toliau.

Tokie ir panašūs miesto procesai jau seniai yra nesustabdomi – nebent tik pristabdomi. Besikartojantys miestiečių sambrūzdžiai tik atitolina kokio nors savivaldybės sumanymo įgyvendinimą, jį nukelia, atideda arba perstumia kitur. Kritika čia tik dar viena atsakomoji reakcija – viešųjų ryšių kilpos, diskurso sūkuriai, efemeriška informacija. Negana to, nemažai kritikų iš tiesų patyliukais džiūgauja, kadangi galės narcisistiškai mėgautis prisiminimais apie parką ir autoritetingai bėdotis kitiems, kaipgi ten būdavo jauku, visi tie seni geri laikai, nostalgija Reformatams, „kai Vilnius dar buvo savas“.

 

 

Sunaikinti actekai ir erdvėlaikio dėmės

Žinoma, būdavo malonu atsiversti knygą sėdint ant vadinamųjų actekų laiptų. Senoji Reformatų parko dvasia išnyko kaip ir actekų civilizacija, bet čia nesiruošiu gedėti, kad ir kiek sentimentų keltų atmintis – priešingai, jei jau taip, naujoji sodo inkarnacija atveria įdomių laikiškų realijų. Pavyzdžiui, parką dabar pirmąsyk išvydęs žmogus tikrai sunkiai įžvelgs vietos dėmę (the stain of place) – taip filosofas Markas Fisheris apibrėžė įvairias lokacijas ir vietoves, nužymėtas kito laiko intervencijomis.

Vietos dėmės dažniausiai įkurdina praeitį dabartyje, šitaip laikas erdvėje negali būti homogeniškas ir nuoseklus. Pavyzdžiui, kai šviežia architektūra įsiterpia į archajišką ansamblį ir atvirkščiai: Reformatų parkas, jei esame patyrę jo praeitį, tai puikiai įkūnija, nes vaikštinėjant naujaisiais takais neįmanoma atsiginti lūžtančio ir trūkinėjančio laiko ženklų, pro kuriuos veriasi senasis planas su savomis piramidėmis. Čia laikas gali būti patirtas tik susipynęs ir persisukęs – o tai tik vienas iš įrodymų, kodėl miesto atminties valymas, arba desovietizacija, yra fundamentaliai ydingas ir nesėkmingas.

 

Neoliberali teletabizacija ir estetinis mizeris

Tad Reformatai reformuoti, bet maždaug panašia maniera, kaip įsteigiamos žaliosios erdvės su dominuojančia pilka spalva. Pilkos spalvos linksniavimas visoje dabartinio miesto vystymo kritikoje irgi įkyrėjęs, panašiai, kaip ir akcentuojama ta pati trinkelizacija – jau verčiau vartoti gana neseną teletabizacijos terminą. Juk būtent teletabiai atspindi tą įtartinai ir apgaulingai idealaus ir išlyginto pasaulio vaizdinį – taikų ir sterilų sugyvenimą. Verta paminėti ir iš pažiūros išvirkščią neoliberalizaciją, kurią įkūnija „McDonald’s“ naujasis prekės ženklas: spalvingą ir vaikišką klounadą pakeitė rimtas, solidus ir suaugėliškas restorano įvaizdis.

Tokia užkandinės metamorfozė parodo vieną naujosios XXI a. architektūros pusę – ji dažniausiai būna slogi, antiestetiška, be kruopelės išskirtinumo. Kita pusė yra bereikalingi ir nevykę eksperimentai, tarsi stebėtum ekstravagantišką madų šou ant podiu­mo – vienas tokių veržlių bandymų yra jau spėjęs liūdnai pagarsėti Vilniaus Centro poliklinikos priestato pasiūlymas su sunkiai paaiškinamais cilindrais. Šitai atskleidžia ne tik bendrąją idėjų, originalumo ir kūrybos, bet ir apskritai eksperimentavimo krizę.

Viena iš priežasčių, kodėl esame šitaip nukenksminti ir pripratinti prie siaučiančio estetinio mizerio, yra būtent paveikių eksperimentų nesatis – vieni eksperimentai nebeatitinka šios sąvokos, nes paprasčiausiai nebestebina, o kiti tiesiog kvailai absurdiški, ne vietoje, ne laiku, pro šalį. Čia neįmanoma neprisiminti vienoje dailės galerijoje sykį nugirstų žodžių: „Mene galima viskas, bet tam turi turėti rimtą ir įtikinamą priežastį.“ Architektūrai, kaip ir visam urbanistiniam planavimui, įskaitant ir parkus, ši mintis itin taikytina.

 

Autoriaus nuotraukos

 

Eksperimentų krizė ir naujasis funkcionalizmas

Jau minėtas M. Fisheris irgi kartą svarstė apie eksperimentinės kultūros krizę – jo teigimu, kai nunyksta tikslingumas ir priežastingumas, prasmingas ekscesas tampa neįgyvendinamas. Eksperimentai kultūroje praranda vertę, nes sumenksta (ne)sėkmės kategorijų svoris – kitaip tariant, eksperimentuose nieko nebevyksta, jie praranda formą, nieko nebeieškoma. M. Fishe­rio įsitikinimu, nuoširdi eksperimentinė praktika turi turėti tikslo vektorių ir prasmės orientyrą, nes tik tuomet veriasi kažkas nežinoma ir kažkas nauja.

Todėl mieste ir turime urbanistinius eksperimentus, kuriais niekas nebeatrandama, nes nieko nebeieškoma. Aišku, viskas susiveda į neoliberalią kultūrą ir jos simptomatiką – būtent Reformatų skveras yra gryniausioji jos paradigma, kai tokios inovacijos nustebina nebent tuo, kad visiškai nestebina ir netgi nenuvilia. Galbūt todėl, kad tokie virsmai jau ne anomalija ar abominacija, o absoliutus šiuolaikinės normos pavyzdys, netrukus tapsiantis paminklu kapitalui ir savivaldybės besmegeniškumui.

O ir pati savivaldybė yra gerokai masyvesnio proceso įkaitė. Iš mūsų gyvenimų ir miestų pamažu eliminuojama(s) viešuma(s), tačiau nevalia kaltinti vien tik tokių institucijų, kad ir kaip piktintų jų užmojai, pavyzdžiui, ilgainiui atskirti miegamųjų mikrorajonų kiemus. Pati viešoji erdvė galop yra keičiama taip, kad atitiktų aiškų interesą, funkciją ir naudą – vieta ima kažkam tarnauti, ji yra įveiklinta, ir negali būti tiesiog plotas, tiesiog parkas, tiesiog žmonėms, tiesiog mums. Nugali naujasis funkcionalizmas.

 

Jokio paplūdimio po asfaltu

Jei jau verta įsisukti į triukšmingą aktualijų malūną ir jo kritiką (?), tai tik tam, kad žvilgtelėtume, ką iš jo dar įmanoma išspausti. Didžioji problema ne kažin koks pavienis agresyvaus planavimo rezultatas, miesto komercializacija ar plintantis viešųjų erdvių beveidiškumas, o urbanistiniu lygmeniu neapsiribojantys ekonominiai nematomos rankos judesiai, kurių, panašu, niekas nebeįstengia sustabdyti. Tačiau, priešingai nei dauguma besiraukančių ir susirūpinusių miestelėnų, nesiūlau gedėti, burnoti ir sielotis dėl iškirstų medelių – Reformatai atsinaujino pasaulyje, kuriame tik toks atsinaujinimas ir tik tokia reforma telieka įmanomi.