Reportažas rašytas 2024 m. birželio 24–30 d.
Specialiai „Literatūrai ir menui“
Autoriaus nuotrauka
„Kodėl tapau savanoriu? Todėl, kad raketa pataikė į mano daugiabutį.“ Genadijaus atsakymą palydi pritariamas bičiulių, daugmaž bendraamžių, kvatojimas. Genadijui 31-eri, o vyriausiam iš ketverto, Serhijui, 36-eri. Kitiems po dvidešimt su trupučiu. Visi jie – suluošinti ukrainiečių kariai, iš viso tokių yra 150 000. Karo invalidų, kaip įprasta vadinti. Šauniausias Ukrainos jaunimas, šiame kare sumokėsiantis itin aukštą kainą. Skirtingos istorijos, skirtinga ir kilmės geografija: Serhijus kilęs iš Kyjivo, Stefanas – iš Donecko apylinkių, Genadijus atvyko iš Charkivo, o Maksimas – iš mažyčio miestelio kažkur Vidurio Ukrainos lygumose. Netrukus prie jų prisidės dar vienas bičiulis.
Susitinkame sostinėje, Sporto ministerijoje, kur, nepaisant begalės kliūčių, rengiamasi Paryžiaus olimpinėms žaidynėms. Ministerijos pastatas stovi priešais „Dynamo“ stadioną, priklausantį legendiniam Kyjivo futbolo klubui. Dešimtame dešimtmetyje „Dynamo“ komanda iškovojo net dvi UEFA taures ir Europos supertaurę, tuo metu jai vadovavo pulkininkas Valerijus Lobanovskis. Šis žmogus treniravo ir Sovietų Sąjungos, kol ši egzistavo, rinktinę, jo dėka užėmusią antrą vietą paskutiniame Europos čempionate iki Berlyno sienos griūties.
Buvo 1988-ieji, rungtynės vyko Vokietijoje. Tai primena Sporto ministerijos lankytojus pasitinkantis nuotraukų koliažas. Nespalvoti vaizdai pasakoja ukrainiečių sporto istoriją, kurią, akivaizdu, sudaro ne vien futbolas, – didžiojoje ministerijos salėje, aukštu žemiau nei kambarys, kuriame susitinkame su protezavimo laukiančiais veteranais, kaip tik vyksta apdovanojimai: gausiai būriuojasi tėvai ir mergaitės, būsimos sportinių šokių žvaigždės, jų, kaip ir pridera, laukia tikras podiumas. Karas keičia švenčių ceremonijas ir gyvenimo įpročius. Štai kodėl apdovanojimai saugumo sumetimais vyksta būtent čia. Didžiulis kontrastas tarp žemutinio aukšto (tarsi princesės išpustytos laimingos, krykštaujančios mergaitės) ir viršutinio aukšto tikrovės (jauni suluošinti kūnai) tik dar labiau išryškina šio karo nuožmumą.
Nėra paprasta kalbinti sunkias traumas patyrusį žmogų, visgi šie jaunuoliai nenusiteikę palūžti. Jų veidai giedri, kartais išsprūsta vienas kitas šypsnys. Tik akys išduoda kai ką daugiau nei kūno sužalojimai, jiems bandant įgarsinti karo siaubus regėjusiųjų patirtis. „Karas – tai kažkas pasibaisėtino. Sunku priimti tai, ką matai. Nors gal egzistuoja ir teigiamas suvokimas: karas mums parodė tikrąją žmonių prigimtį. Esama tikrai žiaurių žmonių. Anksčiau to nežinojau, – sako Genadijus. – Sunku susitaikyti su tam tikrais dalykais, tačiau kai tenka ginti šalį, tu tiesiog privalai.“ Rankos jis neteko Bachmute, ten kovėsi visi šie vaikinai. Saltivka netoli Charkivo – dar vienas jų linksniuojamas vardas. „Ten pragaras, nebegyvenama žemė“, – jie kartoja kone vienu balsu.
Prieš septynerius metus Serhijus pirmąkart grįžo iš kariuomenės ilgą laiką tarnavęs Donbase, išleistas, kaip pats sako, „į pensiją“. Sarkastiškai priduria: „Pensijai buvau neabejotinai per jaunas, todėl prieš pustrečių metų su kitais pensininkais, turinčiais panašios karinės patirties, suformavome brigadą. Išsyk rusams užpuolus. Paskui mus vėl paėmė į kariuomenę.“ Serhijų sužeidė per gynybinę operaciją, tanko sviedinys jam nuplėšė ranką. Paryčiais, kai atėjo jų evakuoti, gyvi buvo likę dar du sunkiai sužeisti kariai. „Norėčiau kovoti toliau, prisidėti prie pasipriešinimo, bet suprantu, kad dabar tą galiu tik per nuotolį. Tarnaudamas lauke būčiau vien našta saviems“, – sakydamas tai jis nužvelgia bičiulius, ieško ne tiek pritarimo, kiek patvirtinimo: turime išmesti šią mintį iš galvos. Kai kas nors bando prikišti, neva tarnauti galima ir berankiui, Serhijus atšauna: „Tu matai tik trūkstamą ranką, o gal nori, kad nusiaučiau batus ir parodyčiau, kaip atrodo pėda be pirštų? Be pirštų nepavaikščiosi, patikėk, ką ir kalbėti apie lakstymą. Kare tu lakstai nuolat.“ Serhijus – Ukrainoje dažnas vardas, turintis labai senas šaknis, jis reiškia „tas, kuris sergsti pasaulį“. Mūsiškis Serhijus, spėjant iš jo bendražygių pasakojimų, kaip tik toks.
Maksimas kilęs iš kaimo Vidurio Ukrainoje, rusai jo dar nepasiekė. Karas tame regione juntamas kiek mažiau. „Mane sužeidė prieš metus. Su kitais dviem vaikinais taisėme radijo ryšį, kai prasidėjo dronų ataka. Nepamenu nieko, tik kad atsimerkiu ir matau didžiulę žaizdą ties dubeniu, negaliu pajudėti. Pradedu rėkti, šauktis pagalbos, o tada suprantu, kad esu be rankos, tarsi kas būtų ją nutraukęs.“ Stefanui 24-eri, jis iš Donecko, tiksliau – Pokrovskės. Irgi išvyko savanoriu tik prasidėjus karui. „Iš pradžių mane paskyrė į minosvaidžio bateriją, bet minų turėjome tiek mažai, kad mus permetė pas pėstininkus.“ Pirmą rimtą žaizdą Stefanas gavo Marjinkoje, kaudamasis netoli savo namų. Užlopytas ir pastatytas ant kojų grįžo į frontą kaip tinkamas karo tarnybai. „O paskui, prakariavus tokioj daugybėj vietų, kad nė vardų neatmenu, man nutiko štai kas“, – parodo į tuštumą vietoj rankos ir nepataisomai sumaitotą koją, slepiamą po treningu.
Pokalbiui einant į pabaigą, su ramentais į kambarį įžengia jauniausias vaikinas iš grupės, vos 21-ų. Ką tik po medicininės apžiūros. Jo veidas – žmogaus, kuriam prieš akis dar visas gyvenimas. Vaikiną lydi verslininkas italas iš Veneto regiono Massimas Pulinas, užsiimantis protezų gamyba ir pritaikymu („Orthomedica“). Europoje tuo užsiima nedaugelis. Massimą į Ukrainą pakvietė protezuoti kiek įmanoma daugiau karių. Jis pasakoja plačiau apie vaikino atvejį: „Sprogmuo nunešė koją kiek žemiau kelio, bet teko amputuoti gerokai didesnę dalį. Hemostatinis tvarstis, kurį panaudojo kraujavimui stabdyti, iš esmės kainavo jam koją. Tačiau su protezu vėl galės vaikščioti, bėgioti. Šis vaikis jaunas ir pilnas jėgų.“ Massimas pažvelgia į vaikiną, šis atsakydamas nusišypso. „Pagaminti protezą technikui trunka tris dienas. Nesunku paskaičiuoti, kiek protezų reikia norint padėti visiems šiems vaikinams. Turint galvoje dabartines sąlygas, tai pareikalaus kokių penkiolikos metų. Sunkiai suvokiama. Suluošintųjų skaičius, 150 000 žmonių, sukrečia, tad mūsų darbas čia – tik menkas lašas vandenyne.“
Atsisveikiname gatvėje. Būtent čia prasilenkia sužeisti kariai ir mažosios šokėjos, lyg tikros princesės sodinamos į privažiavusias tėvų karietas. Aikštėje, kuri sugalvota kaip savotiškas himnas šalies sportui, dvi ne tokios tolimos kartos dalijasi bendra kasdienybe – karu. O mes sėdame į traukinį.
Lygiai prieš metus Charkivo traukinių stotyje mus pasitiko žmonių minia ir begalė gatvės prekeivių. Dabar, birželio gale, vaizdas pakitęs ir gerokai nykesnis. Jokio šurmulio, išlipusieji iš vagonų skubiai išsiskirsto, stotis ištuštėja. Aplink Charkivą tęsiasi mūšiai, ir nors miestas bombarduojamas kasdien, sprogimas prekybos centre, pareikalavęs dvidešimties gyvybių ir dvigubai tiek sužeistųjų, giliai sukrėtė visus. Prie gatvės stulpų matyti pririštos gėlės ir nuotraukos, gedima nužudytųjų. Vienas kitas pliušinis meškutis, nes tarp aukų yra vaikų. Aikštėje priešais automobiliai nestoviniuoja, stabteli tik retas sunkvežimis, surenkantis nuolaužas perdirbti, daugiausia geležį. Tam prireiks vėlgi nemažai laiko, nors ukrainiečiai geba suktis sparčiai. Vis dar justi svilėsių kvapas. Tą šeštadienį, kai buvo smogta į prekybos centrą, čia šurmuliavo daugybė žmonių. Sunku neklausinėti vietinių, kaip įmanoma gyventi tokiomis sąlygomis dviejų milijonų gyventojų mieste, kur neišvykusieji kasdien dorojasi su oro sirenų keliamu stresu. Užkalbintas vaikinas, išmaniaisiais telefonais ir kompiuteriais prekiaujančios parduotuvės savininkas, juokauja ir teigia neketinantis uždaryti. Veikia ir gretimos kavinės, tarp jų „McDonald’s“ ir „KFC“.
Charkive į mokyklas ir toliau leidžiami vaikai, nors užklasinės veiklos dabar gerokai mažiau. „Kad sumažintų įtampą, dalis gyventojų tiesiog ištrynė iš telefono programėles, įspėjančias apie oro pavojų, – pasakoja minėtos parduotuvės savininkas, – bet aliarmo žinutės vis tiek juos pasiekia ir neretai trukdo interneto ryšiui.“ Priešais parduotuvę moteris gatvėje kalbasi su darbininku, prisėdusiu priešais griuvėsiais virtusį pastatą, supamą kylančių pastolių. Ukrainoje atstatymo darbų, kai tik įmanoma, imamasi iškart. Taip elgiamasi dėl daugybės priežasčių, taip pat norint pasiųsti žinutę išorės pasauliui. Nuskamba oro pavojus, tada vėl tyla. Moteris patvirtina: „Taip, sirenos manęs nebeveikia. Tiesiog stengiesi gyventi savo gyvenimą ir neraudoti visą laiką. Sirenos kaukia ištisai, ir jei kaskart reaguotum, kiaurą dieną nieko kito neveiktum, kaip karo pradžioje.“ Paklausta, ar mieste, šalia kurio driekiasi fronto linija, esama saugių vietų, moteris beda pirštu į griuvėsius sau už nugaros: „Pats matai, Charkive dabar niekur nesaugu.“
Į Kyjivą grįžtame greitkeliu, priešinga kryptimi traukia karinė vilkstinė. „Mes ką tik pasirašėme, kad suprantame, jog šalyje galioja karo padėtis ir, jei kartais ant viešbučio nukristų bomba, administracija už tai neatsako. Aiškiai parašyta: jei žūsime, už tai atsakomybė teks tik Rusijos Federacijai. Sakau, nes mačiau, kad pasirašei neperskaitęs“, – bičiuliškai pašiepia Luca ir įsikiša perlenktą lapą į kišenę. Trisdešimtmetis Luca Chikovani yra kino žiūrovams gerai pažįstamas veidas, ypač Italijoje. Aktorius, dainininkas, paauglystėje pradėjęs nuo jutubo ir sėkmingai peršokęs į kino industriją. „Galiausiai visada kalti rusai, toks likimas“, – toliau postringauja jis. Mūsų automobilį vairuoja karė iš Kartvelų legiono. Šalia jos įsitaisiusi kita kariškė. Skriejame greitai. Kyjive įsikūrusi legiono bazė – vienas pagrindinių taikinių, tad būtina griebtis visų saugumo priemonių: palikti telefonus ir kitus įrenginius viešbutyje, važiuoti aplinkkeliais ir nekart sukti priešinga kryptimi. Važiuojame susitikti su Mamuka Mamulašviliu, nereguliariųjų pajėgų legiono vadu. Sakartvele jo vardas yra legenda: 46-erių kartvelas anksčiau kovėsi savo šalyje, tada Donbase, o nuo 2022-ųjų – visur, kur jo prireikia Ukrainoje.
Kartvelų legionas pirmasis 2022-ųjų kovą įžengė į Bučą ir aptiko civilių žudynes. Nuo to laiko legionas prarado nemažai žmonių. „Mamuka buvo sužeistas, bet pamažu taisosi, todėl galime jį aplankyti, – aiškina Luca. – Dabar jam reikia pabūti toliau nuo fronto, išsivalyti nuodus iš organizmo. Jo kraujyje rado arseno ir kitų medžiagų, sunkiųjų metalų. Neseniai lankėsi vienoje Europos sostinėje, greičiausiai jį apnuodijo oro uoste, bet neminėsim, kuriame.“ Mamukos gyvybei buvo iškilęs rimtas pavojus, laimei, jis laiku susivokė, kad kažkas ne taip. Be to, patekęs į Rusijos juodąjį sąrašą, vadas puikiai žino apie galimas rizikas. Tarpininkaujant Lucai, Charkivo regione buvome su juo susitikę ir pernai. Tada jis dėjo milžiniškas viltis į ukrainiečių kontrpuolimą.
„Per Abchazijos karą Mamuka vos keturiolikos išėjo savanoriu paskui tėvą, nors šis bandė sūnų atkalbėti, – užsidegęs pasakoja Luca. – Vis tiek prisidėjo prie pasipriešinimo kovotojų. Rusai jį paėmė į nelaisvę ir tris mėnesius kankino, paskui jis buvo išlaisvintas. Daugelyje dokumentinių filmų apie Abchazijos karą pasakojama apie šį keturiolikmetį vaikiną, kovojantį petys petin su savanoriais ir atlaikantį kankinimus. Štai kodėl jis tapo mūsų rezistencijos simboliu. Apie jį rašomos knygos. Mums, kartvelams, Mamuka reiškia labai daug.“ Luca, nors pasaulyje atstovauja Italijos kinui, išlaikė Sakartvelo pilietybę, kurios nė už ką neatsisakytų. Italijos pilietybė jam vis dar nesuteikta. „Mudu su mama iš Sakartvelo išvykome dešimtame dešimtmetyje, mums pavyko saugiai pervažiuoti į Italiją, tad augau čia.“ Vienas iš grįžimų į gimtinę jam virto sukrečiančia patirtimi. „2008-aisiais atostogavau pas močiutę Boržomyje, kai prasidėjo rusų invazija. Sprukome sunkvežimiu, trumpam sustojome Goryje, žinai, Stalino gimtajame mieste. Kaip tik tada rusai apšaudė jį raketomis. Mano akys matė tokių vaizdų, kokių niekada nepamiršiu, – Luca susijaudina. – Vis dar regiu, kaip apėmus panikai mašinos rėžiasi viena į kitą, kaip žmonės bando įšokti į sausakimšas maršrutkes ir velkasi įsikibę iš paskutinių jėgų, gelbėdamiesi nuo bombų. Mačiau, kaip viena moteris išpuolė į gatvę ir sustabdė pravažiuojantį automobilį melsdama paimti jos kūdikį, kad bent vaikas išgyventų...“
Nežinome, kur mus veža, ir ne tik dėl tamsos ar degtinės, kurios paragino išgerti mus lydinčios kartvelų kariškės, – nežinia, iš vaišingumo ar saugumo sumetimais. Luca tęsia pasakojimą: „2008-aisiais dėl rusų invazijos daugiau kaip 230 000 kartvelų neteko namų. Kaimuose jie įvykdė tokių žiaurybių, kokių net iškrypęs protas nesugalvotų. Nesibaigiantys kankinimai. Nurėžtos galvos vietoj kamuolio... O ką kalbėti apie moteris, mergaites, ką jos patyrė.“ Vos prieš kelias dienas Rusijos Federacija įtraukė Kartvelų legioną į pavojingiausių teroristinių grupuočių dešimtuką. Visi jos nariai ieškomi.
Mums pasiekus tikslą, Lucą pasitinka keli savanoriai, tarp jų ir neseniai prisidėjusios merginos. Mamukos ir Lucos pokalbį pertraukia sunkios tylos akimirkos, paskui laikas atsisveikinti. Išlydėdamas M. Mamulašvilis prašo, kad Luca išverstų: „Sakartvelas, Ukraina ir visa Europa privalo turėti galimybę gyventi demokratiškai, laisvi nuo tironijų. Deja, – jo balsas pakinta, o akys įsminga į mus, lyg norėtų perduoti žinią nuo Ukrainos, – daugelis to nesupranta, rusų propaganda yra visur, ji labai įtaigi. Būtina nušluostyti dulkes ir atgaivinti žmogiškąsias vertybes, atjautą kitam, visada ginti silpnesnius. Rusams užpuolus, ukrainiečiai mums padėjo. Dabar atėjo metas padėti jiems.“
Mums traukiant atgal Luca pasakoja apie padėtį Sakartvele: „Jaunimas jau du mėnesiai kaip protestuoja Tbilisio gatvėse prieš prorusiškos vyriausybės stumiamą agentų įstatymą. Jo nori valdančioji partija „Sakartvelo svajonė“ ir jos vadeiva oligarchas Bidzina Ivanišvilis. Jie daro viską, kad sukliudytų mums priartėti prie Europos Sąjungos. Vienas iš aršiausių antieuropietiškos politikos atstovų ir policijos smurto prieš protestuojančius žmones kurstytojų yra Kaladzė.“ Kacha Kaladzė – buvęs aukso amžiaus klubo „Milan“ žaidėjas, šiandieninis Tbilisio meras.
Netrukus pasiekiame viešbutį, kuriame pasirašėme suprantantys, kad administracija negali prisiimti atsakomybės už rusų mėtomas bombas. Luca dar sykį prisimena pokalbį su M. Mamulašviliu. „Jis pasakė, kad kenčia dėl viso šio skausmo ir mirčių, kad visiems reikės atleidimo už savo poelgius ir kad privalėsime mokytis atleisti. Didžioji šito karo žaizda, turbūt kaip ir kiekvieno karo, bus karių ir civilių emocinė bei psichinė būsena. Kaip jausis žmonės, kasdien gyvenę oro antpuolių košmare? O tie, kuriems nutiko gerokai baisesnių dalykų?“
Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė