2006 m. knygoje, pavadintoje „Nužudė Theo Van Goghą" („On a tué Theo Van Gogh"), eseistas Ianas Buruma apmąstė šio olandų kino kūrėjo, XX a. septintojo dešimtmečio enfant provocateur¹, kurį pačiame Amsterdamo centre nužudė jaunas islamistas, likimą. Priskirdamas šį poelgį „žmogžudystei dėl principų", Buruma savo knygai suteikė paantraštę: „Apšvietos Europos pabaigos tyrimas". Praėjus beveik dešimčiai metų, „Charlie Hebdo" – kito po 1968-ųjų iškilusio enfant provocateur –­ patalpose įvykusios skerdynės taip pat panašios į nusikaltimą dėl principų, tik, negana to, jis dar gali ir sukelti grėsmę Prancūzijos antirasistinio kairiųjų judėjimo gyvybei.

Kadaise buvusi visiems savaime suprantama, tikra dėl savo orientyrų, nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžios ši antirasistinė tradicija patiria krizę. 1989-aisiais, netrukus po pirmosios „skarelių bylos"², ją iškėlę aktyvistai ėmė nesutarti dėl islamiškojo šydo ir jo reikšmės moterims. „Mes patekome į dviprasmybės zoną", – 1991 m. įspėjo politologas Pierre'as-André Taguieffas, pabrėždamas, jog naujasis rasizmas remiasi jau ne biologine nelygybe, o kultūriniais skirtumais ir papročių nesuderinamumu.

Vėliau, nuėjus kelią nuo ginčų dėl „maištų priemiesčiuose" iki polemikos dėl Respublikos „postkolonijinės" pasąmonės³, viskas buvo jau gerokai degradavę, kai ištiko 2001 m. rugsėjo 11-osios trauma. Nuo tada tradicines antirasistinio kairiųjų judėjimo asociacijas, visų pirma Žmogaus teisių lygą, Tarptautinę sąjungą prieš rasizmą ir antisemitizmą (LICRA), Judėjimą prieš rasizmą ir už tautų draugystę (MRAP) ar „SOS Rasizmas", kamuoja aršūs ginčai dėl islamo, ir jie skaudūs, nes iškelia į dienos šviesą tai, kas antirasistinėje, o kartu ir feministinėje Prancūzijos kairiųjų tradicijoje iki šiol buvo nematoma. „Universalistai" prieš „Čiabuvius", „teisės į indiferentiškumą" gynėjai prieš „teisės į skirtingumą" šalininkus, –­ visi draskosi, vieni kaltina kitus reliatyvizmu ir nuolaidžiavimu islamizmui, kiti atkerta, jog jų priešininkai naudoja moterų gynybą kaip įrankį kurstyti islamofobiją.

Būtent šio kairiųjų vidaus karo fone geriausiai atsiskleidžia „Charlie Hebdo" likimas. Kaip ir visam antirasistiniam judėjimui, šiam satyriniam savaitraščiui teko stoti prieš dvigubą grėsmę: dešinėje – Nacionalinio fronto⁴ spaudimas ir ugningas reakcinio mąstymo sugrįžimas silpnino antirasistinį diskursą, jis buvo be perstojo puolamas kaip prisitaikėliška, „politiškai korektiška", žodžiu, pavojinga ideologija; o kairėje tas pats antirasizmas buvo vis dažniau kaltinamas nukrypimais į islamofobiją. Kadangi „Charlie Hebdo" nuėjo labai toli demonstruodamas „antiklerikalizmą", o ypač todėl, kad po rugsėjo 11-osios atakų buvo linkęs savo sarkazmą nutaikyti daugiausia į musulmonišką integrizmą, jis atsidūrė pačiame fronto viduryje.

„Ne, „Charlie Hebdo" nėra rasistinis!" – buvo pareiškę sausio 7-ąją nuo kulkų žuvęs laikraščio vadovas Charbas ir jo kolega Fabrice'as Nicolino. 2013 m. lapkričio 21 d. vienoje dienraščio „Le Monde" rubrikoje jie tai dar kartą patvirtino: „Mes visada buvome ir tebesame antirasistai." Šis tekstas liudijo, kokį aršų ištisos kairiųjų judėjimo dalies puolimą nuolat teko patirti šiam laikraščiui. Ypač buvo taikomasi į buvusį jo vadovą Philippe'ą Valį⁵ ir ilgametę „Charlie" žurnalistę Caroline Fourest⁶.

Pastarajai 2012 m. buvo paskirtas „Geras priziukas" – Rokhaya Diallo⁷ ir jos bičiulių „Nedalijamųjų" skiriamas žeminantis apdovanojimas, kuriuo „vainikuojama" kuri nors šiuolaikinio rasizmo figūra. Tais pačiais metais per „L'Humanité" šventę aktyvistai sabotavo debatus, į kuriuos žurnalistė buvo pakviesta, skanduodami: „Lauk, rasiste Fourest!" Bet ne tik tai – visas „Charlie Hebdo" kolektyvas sulaukė nuožmios kai kurių kraštutiniosios kairės tinklaraštininkų neapykantos ir galiausiai tapo vienu pagrindinių jų taikinių.

Tai liudija du iškalbingi epizodai: 2011 m. lapkritį, kai Molotovo kokteiliu buvo padegtos žurnalo patalpos, antirasistais pasivadinusių aktyvistų grupė paskelbė peticiją „Už žodžio laisvę, prieš paramą savaitraščiui „Charlie Hebdo"!"... Po dvejų metų, Prancūzijai minint Eitynių prieš rasizmą ir už lygybę trisdešimtmetį⁸, filmo, pavadinto būtent „Eitynės"⁹, reklaminiame anonse reperis Nekfeu reikalavo „autodafė tiems „Charlie Hebdo" šunims".

Visi šie epizodai parodo, kokia susiskaldžiusi ir sumišusi dabar yra antirasistinė sąmonė. Jau ne vienerius metus moterys ir vyrai, kurie atkakliai tebesivadina kairiaisiais ir kuriems antirasizmas ilgą laiką buvo viena iš retų nepajudinamų atramų, klausia: kai remiamasi universalizmo ir socialinės emancipacijos principais, kaip stoti prieš islamiško integrizmo metamą iššūkį, kartu demaskuojant neapykantą islamui? Kaip tuo pat metu kovoti prieš islamistų terorą ir prieš islamofobiją?

Būtent šio klausimo ėmėsi satyrinis savaitraštis – savo stiliumi, drąsiai ir perlenkdamas lazdą, pasiruošęs blogiausiam ir geriausiam. Kol gyvavo „Charlie Hebdo", jo komanda norėjo vaikščioti skustuvo ašmenimis, net ir nepaprastai rizikuodama. Jeigu žurnalas jau nebeatsigautų, liktų tik kruvinas nužudytos vilties pėdsakas.

„Le Monde", 2015 01 09

Iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Keršytė ir Paulius Jevsejevas

 

¹ Pažodžiui – „vaikas-provokatorius". Naujas posakis, pasidarytas remiantis gerai žinomu posakiu enfant terrible (pažod. „siaubingas vaikas", „nutrūktgalvis"), kuris taikomas maištingam žmogui, nepaklūstančiam nusistovėjusioms konvencijoms, neduodančiam ramybės savo aplinkai (čia ir toliau – vert. past.).

² Diskusijos dėl islamiško galvos apdangalo dėvėjimo Prancūzijos mokyklose prasidėjo praėjusio amžiaus pabaigoje. Jos susijusios su kitais, platesniais klausimais: moterų musulmonių vieta, priešprieša tarp komunitarizmo ir asimiliacijos politikos, tarp realios ar tariamos islamistų keliamos grėsmės ir islamofobijos. Apeliuodami į pasaulietinius principus, kai kurių mokyklų mokytojai ėmė reikalauti uždrausti tradicinių skarelių dėvėjimą mokyklose kaip perdėtą religinės ir kultūrinės priklausomybės afišavimą. Pasipriešinus vaikų tėvams, iš kai kurių prancūziškų mokyklų buvo pašalintos mokinės. Jų teises ginančios prancūzų asociacijos „SOS Rasizmas" nariai prabilo apie siekį uždaryti islamą į getą, piktinosi, kad prisidengus pasaulietiškumu kišamasi į privatų žmonių gyvenimą, šiurkščiai nepaisoma jų asmeninių įsitikinimų. Tai sukėlė didžiulę politinių diskusijų bangą. 2004 m. Prancūzijoje buvo priimtas įstatymas, draudžiantis valstybinėse mokyklose nešioti bet kokius neslepiamus religinius ženklus: tokiais ženklais laikomos islamiškos skarelės, žydų kipa (jarmulka), didelis kryžius. Šios diskusijos panaikino ribas tarp tradicinės kairės ir dešinės ir iškėlė naują politinę perskyrą tarp „respublikonų" (pasaulietinės valstybės įsikišimas) ir „liberalų" (individo laisvių gynimas).

³ Iki 6 dešimtmečio Prancūzija turėjo savo kolonijas Šiaurės Afrikoje (Alžyras, Tunisas, Marokas), Subsacharinėje Afrikoje. Daugelis šių šalių emigrantų vėliau buvo apgyvendinti Prancūzijos miestų priemiesčiuose, kur nuo 8 dešimtmečio ėmė kartotis aršūs susirėmimai tarp jaunų vietinių gyventojų ir policijos.

⁴ Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Prancūzijos partija, įsteigta 1972 m. Jos pirminis pavadinimas – „Prancūzų vienybės nacionalinis frontas". Nuo įkūrimo iki 2011 m. jai vadovavo Jeanas-Marie Le Penas, 2011 m. vadovavimą perėmė jo dukra Marine Le Pen. Nuo XX a. pab. partija užima vis svarbesnę vietą politiniame Prancūzijos gyvenime (2002 m. Le Penas pateko į antrą prezidento rinkimų turą). Ji pasisako prieš imigraciją, siūlo persvarstyti Šengeno sutarties įgalintą laisvą piliečių judėjimą, įrašyti į Prancūzijos konstituciją, kad „Respublika nepripažįsta jokios bendruomenės", taigi jokio komunitarizmo, siūlo privilegijuoti prancūzų tautybės šeimas, palaikyti „ekonominį patriotizmą". Nacionalinio fronto populistinės deklaracijos palaiko „tikrų prancūzų" priešiškumą imigrantams, ypač atkeliavusiems iš buvusių Prancūzijos kolonijų.

⁵ Vyriausiasis „Charlie Hebdo" redaktorius 1992–2009 m. Palaiko Prancūzijos įstatymą, draudžiantį bet kokias rasistines, antisemitines, ksenofobines kalbas. Iš pradžių savo vedamuosiuose straipsniuose užsipuldavo kraštutinės dešinės ir krikščionių integrizmą. Vėliau ėmė kritikuoti kairės ir islamistinių judėjimų suartėjimą, dėl ko buvo pradėtas kaltinti reakcionizmu. Su bendraminčiais Valis parengė ir „Charlie Hebdo" išspausdino „dvylikos manifestą" –­ kvietimą kovoti su integristiniu islamu, apibrėžiamu kaip religinis totalitarizmas, keliantis pavojų demokratijai. Ten pat jis išspausdino ir peticiją už teisę į piktžodžiavimą, šventvagiškas kalbas.

⁶ Feministinių pažiūrų aktyvistė, kovojanti už lygybę, pasaulietiškumą ir žmogaus teises. Oponentų kaltinama antimusulmonišku populizmu, priešiškumu islamui ir noru išstumti iš visuomenės šydus dėvinčias moteris.

⁷ Juodaodė senegaliečių kilmės žurnalistė, aktyvistė, antirasistinės asociacijos „Les Indivisibles" („Nedalijamieji") steigėja. Asociacijos pavadinimas įkvėptas Prancūzijos konstitucijos I straipsnio, tvirtinančio, kad Prancūzija yra pasaulietinė ir nedaloma respublika. Asociacijos nariai teigia, kad tas pats turėtų galioti ir prancūzams: jie turi būti „Nedalijami – prancūzai be komentarų". Asociacija siekia humoristiškai dekonstruoti etnorasistinius prietarus ir klišes, ypač tuos, kuriais neigiama ar menkinama nebaltaodžių prancūzų prancūziška tapatybė. Humoristinis „Geras priziukas" („Y'a bon Award", pagal Prancūzijoje populiaraus šokoladinio gėrimo „Banania" reklaminį įvaizdį, kuris kritikuotas kaip kolonializmo simbolis) skiriamas geriausiam iš blogiausių rasistinių pareiškimų, tais metais padarytų kurio nors viešo asmens. Pvz., 2009 m. jis paskirtas filosofui, buvusiam švietimo ministrui Lucui Ferry, pareiškusiam, kad smurtas šeimoje – tai iš arabų šalių „importuota tradicija". Protestuodama už jai paskirtą satyrinę premiją Caroline Fourest pareiškė, kad „Nedalijamieji" palaiko religinį integrizmą.

⁸ 1983 m. visoje Prancūzijoje pusantro mėnesio vykusios antirasistinės eitynės, kurias organizavo daugiausia Šiaurės Afrikos emigrantai ar Prancūzijoje gimę jų palikuonys. Tai buvo pirmoji tokio pobūdžio nacionalinė demonstracija šalyje.

⁹ „La Marche" – 2013 m. sukurtas filmas apie „Eitynių prieš rasizmą ir už lygybę" judėjimą.